Mau­ri­ta­niš­kų pie­vų gė­ly­ną aly­tiš­kiai ver­ti­na skir­tin­gai

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (1)
2019 Liepa 2
nuotrauka
Vie­ni šiuos gė­ly­nus va­di­na gro­žiu, ki­ti – ap­leis­tu ša­bakš­ty­nu, tvar­kos trū­ku­mu. Zitos Stankevičienės nuotr.
Dai­na­vos pro­gim­na­zi­jos val­do­se jau ant­rus me­tus puo­se­lė­ja­ma na­tū­ra­li mau­ri­ta­niš­ka pie­va. Vie­ni džiū­gau­ja, kaip gra­žu, ki­ti ste­bi­si, pik­ti­na­si. Vie­ni šiuos gė­ly­nus va­di­na gro­žiu, ki­ti – ap­leis­tu ša­bakš­ty­nu, tvar­kos trū­ku­mu. Vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­bi­ro įvai­rių svars­ty­mų. Jei tai na­tū­ra­li pie­va, tai ir sė­ti rei­kė­jo kaip pie­vą. Kas na­tū­ra­lu, sa­vai­me už­au­ga, sė­ti ne­rei­kia. Idė­ja į Aly­tų at­ke­lia­vo iš An­gli­jos, tai ne lie­tu­vių tra­di­ci­ja, tad ne­rei­kė­tų jos puo­se­lė­ti... Ką ma­no spe­cia­lis­tai?

Ag­ro­no­mi­jos spe­cia­lis­tė Ge­no­vai­tė, daž­nai pra­ei­nan­ti pro ša­lį pės­čių­jų ta­ku, ma­no, kad ne vi­siems au­ga­lams dir­vo­že­mis yra tin­ka­mas, tad kai ku­rie pie­vi­nio gė­ly­no au­ga­lai skurs, kiek juos tręš­tum ar lais­ty­tum. „Ar ma­tė­te na­tū­ra­lio­je pie­vo­je au­gan­čią kos­mė­ją, me­det­ką? Tai yra dar­že­lių gė­lės. Ma­tau aguo­nų, ki­tų smė­lin­go dir­vo­že­mio au­ga­lų ša­lia tų, ku­riems rei­kia drėg­mės. Va­di­na­ma­jai na­tū­ra­liai pie­vai dar tik an­tri me­tai. Reik ma­ny­ti, kad at­ei­ty da­lis au­ga­lų, ku­riems ne­tin­ka dir­vo­že­mis, nu­nyks, su­ve­šės tie, ku­riems pa­tiks. Va ta­da ir ga­lė­si­me gė­rė­tis tik­ra pie­va“, – tei­gė Ge­no­vai­tė. Ji kvie­čia pa­mąs­ty­ti, ar vi­sas idė­jas ir do­va­nas iš lab­da­rių tu­ri­me pri­im­ti. Gal lai­kas iš­mok­ti ap­si­spręs­ti, at­si­rink­ti, kas mums pri­im­ti­na, o kas at­ei­ty­je kels tik rū­pes­tį?

Mo­te­ris siū­lo ge­riau vai­kams pa­ro­dy­ti, kaip au­ga li­nai, ru­giai, lę­šiai ir ki­tos kul­tū­ros, nes Aly­tų iš vi­sų pu­sių ir šiaip juo­sia na­tū­ra­lios pie­vos. Aly­tus – ne Klai­pė­da, Vil­nius, kur už­mies­tį pa­siek­ti nė­ra leng­va.

Dai­na­vos mik­ro­ra­jo­ne gy­ve­nan­ti gė­li­nin­kė An­ge­lė Jan­kaus­kie­nė sa­ko, kad jai toks su­ma­ny­mas pa­tin­ka, bet dar nė­ra ge­ro vaiz­do, trūks­ta ryš­ku­mo: „Iš kar­to sun­ku gė­ly­ną su­for­muo­ti, rei­kia ke­lių me­tų dar­bo ir kan­try­bės,“ Kuo ji pa­ryš­kin­tų gė­ly­ną? Ati­ta­rė, kad vi­suo­met pro ša­lį ei­da­ma stab­te­li, pa­ty­ri­nė­ja au­ga­lus. Ko­kiais ryš­kes­nių žie­dų au­ga­lais ga­li­ma bū­tų jį su­stip­rin­ti, dar rei­kė­tų pa­gal­vo­ti, vie­to­je pa­mąs­ty­ti, kas ge­riau­siai tik­tų.

Kad prie šio gė­ly­no dar rei­kė­tų pa­dir­bė­ti, ma­no ir ki­ta gė­li­nin­kė Ma­ry­tė Pet­raus­kie­nė. „Mes, aly­tiš­kiai, dar ne­ga­li­me skųs­tis na­tū­ra­lių pie­vų sto­ka. Ka­da pa­no­rė­jęs, iš bet ko­kio mik­ro­ra­jo­no taš­ko per 15 mi­nu­čių ga­li pės­čio­mis nu­kak­ti į na­tū­ra­lų gam­tos kam­pe­lį. Na, jei no­ri­me na­tū­ra­lu­mo prieš sa­vo akis – nie­ko blo­go. Bet tuo­met iš­skir­ki­me tą na­tū­ra­lu­mą iš ne­na­tū­ra­lios ap­lin­kos kon­teks­to. Ne­sa­kau, kad rei­kia kaž­kuo ap­rė­min­ti, ap­dė­lio­ti, tie­siog ap­link nu­min­ki­te ta­ke­lį, iš­kel­ki­te šiek tiek jį, kad gė­ly­nas įdub­tų, na­tū­ra­lią pie­vu­tę pri­min­tų, lais­ty­ti bū­tų pa­to­giau. Ir ne­pa­mirš­ti iš­ra­vė­ti, iš­rau­ti tuos au­ga­lus, ku­rių na­tū­ra­lio­se pie­vo­se nė­ra. Ne­gal­vo­ki­te, kad iš­bė­rė­te pa­ke­lį sėk­lų mi­ši­nio, pa­lie­jo­te ir tik gė­rė­tis te­lie­ka. Jei rū­pes­tin­gai ne­tū­pi­nė­si­te, tik­rai jū­sų pie­va ša­bakš­ty­ną pri­mins, truks es­te­ti­kos“, – įsi­ti­ki­nu­si gė­li­nin­kė Ma­ry­tė. Ji ma­no, kad ge­riau­sia pie­viš­kam gė­ly­nui bū­tų na­tū­ra­lus slė­nis Jau­ni­mo par­ke ar Mies­to so­de.

Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Ra­mu­nė Zub­rė pa­ste­bi, kad daž­nai žmo­nės ne­ver­ti­na na­tū­ra­lu­mo, no­ri dirb­ti­nu­mo. Šį kar­tą toks bu­vo pro­jek­tas, koks ir pa­siek­tas – žiū­rė­ti tu­rė­tu­me ne kaip į klom­bą, o kaip į mo­ko­mą­jį na­tū­ra­lų dau­gia­me­tį gė­ly­ną. To­kį, ku­rio ap­ri­bo­ti ne­rei­kia. Sėk­los gau­tos kaip do­va­na pa­ban­dy­ti. „Gal ne vis­kas ide­a­liai pa­vy­ko, bet to­kia bu­vo do­va­na. Ir man tas at­si­su­ki­mas į na­tū­ra­lu­mą yra pri­im­ti­nas. Aiš­ku, mau­ri­ta­niš­kas pie­viš­kas gė­ly­nas bū­tų gra­žes­nis, jei už­im­tų di­des­nį plo­tą“, – ti­ki­na R.Zub­rė.

Nau­jos ten­den­ci­jos dau­gia­me­tį gė­ly­ną ša­lia mo­kyk­los, ku­rią bai­gė, pa­ska­ti­no įreng­ti Do­na­tas Žmui­di­na­vi­čius, pa­rū­pi­nęs pie­vų ir smė­ly­nų au­ga­lų sėk­lų mi­ši­nio.

    Komentaras

    Kokia dovana – pievų žolyno mišinys. Ima juokas, kad reikia laukti tokios dovanos iš D.Karalystės atvežant. Negi šioje mokykloje nėra gamtos mokslų pedagogų? duotų užduoti tai mokiniai per vasarą tokių sėklų pririnktų, kad iš tiesų gražu būtų ir vaikams nuotaika kita.
    Išmokime pasakyti tiesą, negražbyliaukime, kad tai gražu, kai nėra gražu.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.