Ma­si­niams gy­ven­to­jų trė­mi­mams į Si­bi­rą – 80 me­tų. Lie­tu­vos lais­vė tu­rė­jo ir tu­ri sa­vo kai­ną

Trem­tis skau­džiai at­si­lie­pė

Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Aly­taus fi­lia­lo na­rys, Aly­taus kul­tū­ros cen­tro po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių cho­ro „At­min­tis“, ku­rio at­lie­ka­mos dai­nos skam­bė­jo bir­že­lio 14-osi­os mi­nė­ji­me prie „Nu­ri­mu­sio var­po“, da­ly­vis Ro­mu­al­das Po­žė­ra pri­si­mi­nė 1948-ųjų ge­gu­žės 22-ąją, kai iš Kau­no mies­to, Alek­so­to, į Ir­kut­sko sri­tį bu­vo iš­trem­tas su bro­liu ir abiem tė­vais, tė­vas bu­vo Lie­tu­vos ka­ri­nin­kas, ma­ma – mo­ky­to­ja: „Ir­kut­sko sri­ty­je abu tė­vai sun­kiai dir­bo miš­kų ūky­je, ruo­šė me­die­ną, ją pluk­dė. Į Lie­tu­vą, Vie­vį, grį­žo­me tik po de­šim­ties me­tų, man bu­vo pen­kio­li­ka. Bu­vau pri­im­tas ne į aš­tun­tą, bet sep­tin­tą mo­kyk­los kla­sę, nes ne­mo­kė­jau lie­tu­vių kal­bos.“

Be­ne įspū­din­giau­siai R.Po­žė­ra pa­pa­sa­ko­jo apie sa­vo sto­ji­mą į bu­vu­sį Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, kai pri­ėmi­mo ko­mi­si­jo­je da­ly­va­vęs po­lit­ru­kas pa­reiš­kė, kad šis bū­si­mas stu­den­tas yra ban­di­to sū­nus, ta­čiau iš­gel­bė­jo rek­to­rius, iš biog­ra­fi­jos iš­brau­kęs fak­tus apie trem­tį. „La­bai ge­rai pri­si­me­nu rek­to­riaus pa­sa­ky­tus žo­džius „sū­ne­li, mo­ky­kis ir sa­vo sna­po nie­kur ne­kišk, ta­da bū­si in­ži­nie­riu­mi“, – pri­si­mi­nė R.Po­žė­ra, ku­rį gy­ve­ni­mo vin­giai at­ve­dė į Aly­tų.

Tų pa­čių me­tų ir tą pa­čią ge­gu­žės die­ną tik jau iš Ša­kių ra­jo­no, Luk­šių vals­čiaus į Kras­no­jars­ko kraš­tą bu­vo iš­trem­tas ir ki­tas da­bar jau aly­tiš­kis Zig­mas Bart­kus su ma­ma, bro­liu ir tri­mis se­se­ri­mis sa­kė, kad to­kios baus­mės su­lau­kė už tai, kad tė­vas tuo­met ka­lė­jo Ru­si­jo­je už da­ly­va­vi­mą par­ti­za­ni­nė­je veik­lo­je. Į Lie­tu­vą Z.Bart­kus grį­žo 1955-ai­siais, o trem­ti­nio biog­ra­fi­ja su­truk­dė sta­cio­na­riai stu­di­juo­ti bu­vu­sia­me Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, net ir iš va­ka­ri­nių stu­di­jų bu­vo pa­im­tas tar­ny­bai so­vie­ti­nė­je ka­riuo­me­nė­je.

Šiems abiem vy­rams trem­tis skau­džiai at­si­lie­pė gy­ve­ni­me, kaip ir ki­tiems trem­ti­niams ir po­li­ti­niams ka­li­niams, ku­re bir­že­lio 14-ąją bu­vos su­si­rin­kę prie „Nu­ri­mu­sio var­po“. Skau­du, ta­čiau jų gre­tos kas­met re­tė­ja, am­žius ir pa­tir­tos kan­čios dik­tuo­ja sa­vo gy­ve­ni­miš­kas re­a­li­jas, ta­čiau šie­me­tės Ge­du­lo ir vil­ties die­nos sim­bo­lis „Gy­vy­bės me­dis“ gy­vas pa­tir­ta skau­džia Lie­tu­vos is­to­ri­ja ir lais­vės troš­ki­mu.

Ly­giai prieš 80 me­tų į Si­bi­rą iš­trem­ta be­veik 20 tūkst. žmo­nių, tarp jų – maž­daug 5 tūkst. vai­kų. O 1941–1953 me­tų lai­ko­tar­piu iš vi­so iš­trem­ta apie 280 tūkst. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, ku­rių per 130 tūkst. ta­po trem­ti­niais, 156 tūkst. – po­li­ti­niais ka­li­niais. Trem­ty­je mi­rė 51 tūkst. žmo­nių.

Pa­va­di­ni­mus vi­siems de­šimt­me­čiams su­gal­vo­jo mu­zie­ji­nin­kas

Bir­že­lio 14-ąją prie „Nu­ri­mu­sio var­po“ vy­ku­sia­me Ge­du­lo ir vil­ties die­nos mi­nė­ji­me bu­vo pa­gar­sin­ti kiek­vie­nam 80 me­tų su­kak­ties nuo pra­si­dė­ju­sių ma­si­nių trė­mi­mų de­šimt­me­čiui Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­ko Vil­man­to Dun­de­rio su­gal­vo­ti pa­va­di­ni­mai. Pir­ma­sis – 1941–1951 me­tų de­šimt­me­tis pa­va­din­tas at­si­svei­ki­ni­mu su Tė­vy­ne, tra­giš­kuo­ju, ant­ra­sis – 1951–1961 – ka­tor­giš­kas dar­bas, tre­čia­sis – 1961–1971 – gniauž­tų at­lais­vi­ni­mas, su­grį­ži­mas, ket­vir­ta­sis – 1971–1981 – stag­na­ci­nis, pro­pa­gan­di­nis, penk­ta­sis – 1981–1991 – at­gi­mi­mo vil­čių pra­bu­di­mas, šeš­ta­sis – 1991–2001 – re­a­bi­li­ta­vi­mas, sep­tin­ta­sis – 2001–2011 – pa­tir­tų kan­čių įam­ži­ni­mas, aš­tun­ta­sis – 2011–2021 – mi­si­ja „Si­bi­ras“.

Prie „Nu­ri­mu­sio var­po“ pa­sta­ty­tus gy­vy­bės me­džius pa­ga­mi­no mies­to švie­ti­mo įstai­gų To­le­ran­ci­jos ug­dy­mo cen­trų veik­lo­je da­ly­vau­jan­čių „Sa­ka­lė­lio“ pra­di­nės mo­kyk­los ir „Dre­vi­nu­ko“ mo­kyk­los-dar­že­lio mo­ki­niai, at­mi­ni­mo at­vi­ru­kus bu­vu­siems trem­ti­niams ir po­li­ti­niams ka­li­niams da­li­jo ir juos su­kū­rė taip pat To­le­ran­ci­jos ug­dy­mo cen­trų veik­lo­je da­ly­vau­jan­čių Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go, Jot­vin­gių, Pu­ti­nų gim­na­zi­jų, Pi­lia­kal­nio pro­gim­na­zi­jos mo­ki­niai. Šiuos at­vi­ru­kus taip pat ga­mi­no ir lop­še­lio-dar­že­lio „Pu­šy­nė­lis“ ug­dy­ti­niai bei Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­jos mo­ki­niai.

„Prieš aš­tuo­nias­de­šimt me­tų Ru­si­ja, su­lau­žiu­si bet ko­kius stan­dar­tus, ėmė­si ma­si­nės mū­sų gy­ven­to­jų trem­ties. Į mū­sų pro­se­ne­lių ir se­ne­lių na­mus du­ris tuo­met pa­si­bel­dė ir kai ku­rie Lie­tu­vos gy­ven­to­jai, ku­rie no­rė­jo už­im­ti iš­tre­mia­mų tau­tie­čių že­mę. Tu­rė­da­mi dvi­de­šimt mi­nu­čių žmo­nės tu­rė­jo su­si­krau­ti krep­še­lius ir iš­vyk­ti ne­ži­no­ma kryp­ti­mi. Ta­čiau jie vi­si tu­rė­jo vil­tį su­grįž­ti į sa­vo na­mus. Lais­vė tu­ri sa­vo kai­ną, vi­si tu­ri­me ži­no­ti tą lais­vės kai­ną ir ją gerb­ti“, – mi­nė­ji­me kal­bė­jo Aly­taus mies­to me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis.

Apie Ge­du­lo ir vil­ties die­ną, ku­rią iš­im­ti­nai tu­ri Lie­tu­va, mi­nė­ji­me kal­bė­jo Sei­mo na­rys Ro­ber­tas Šar­knic­kas: „Mes, Lie­tu­vos gy­ven­to­jai, ne­pa­mir­šo­me trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių. Jūs esa­te gy­va mū­sų at­min­tis.“