Kris­ti­na Jas­mon­tie­nė: „Iš es­mės tai, kas da­bar vyks­ta, yra žmo­ni­jos psi­cho­lo­gi­nio at­spa­ru­mo tik­ri­ni­mas”

– Tu­ri­te dau­giau nei de­šim­ties me­tų gy­dy­to­jo die­to­lo­go pa­tir­tį, kon­sul­tuo­ja­te vai­kus ir su­au­gu­sius, o vi­sai vi­sai ne­se­niai Jū­sų ži­nių ba­ga­žą pa­pil­dė baig­tos Kog­ni­ty­vi­nės el­ge­sio psi­cho­te­ra­pi­jos po­dip­lo­mi­nės stu­di­jos Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te. Tai­gi, esa­te vie­nin­te­lė mies­te die­to­lo­gė-psi­cho­te­ra­peu­tė – kur aly­tiš­kiai ga­lė­tų ras­ti Jū­sų pa­gal­bą?

– Šiuo me­tu dir­bu gy­dy­to­ja die­to­lo­ge Aly­taus po­li­kli­ni­ko­je, taip pat – Drus­ki­nin­kuo­se ir Va­rė­no­je, pri­va­čio­je kli­ni­ko­je Vil­niu­je ir Kau­ne, o da­bar tu­riu pla­nų dau­giau lai­ko pra­leis­ti Aly­tu­je ir pa­nau­do­ti tai, ką iš­mo­kau. Ket­ve­rius me­tus stu­di­ja­vau kog­ni­ty­vi­nę el­ge­sio te­ra­pi­ją, dar me­tus – įsi­są­mo­ni­ni­mu grįs­tą kog­ni­ty­vi­nę el­ge­sio te­ra­pi­ją, ki­taip dar va­di­na­mą Mind­ful­ness. Pas­ta­ro­ji dau­ge­liui gal gir­dė­ta, tik ma­žiau tai­ko­ma, o kai ku­riems vis dar skam­ba mis­tiš­kai, nes me­di­ta­ci­ja ne vie­nam aso­ci­juo­ja­si su mis­ti­ka, vie­nuo­liais ir pan. Ne­abe­jo­ju, ne­tru­kus Mind­ful­ness nau­da, ku­ri įro­dy­ta ga­ly­be moks­li­nių ty­ri­mų, bus įver­tin­ta. Juo la­biau kad pa­žan­giau­sios pa­sau­lio ver­slo įmo­nės, mo­kyk­los, val­džios ins­ti­tu­ci­jos tai­ko ją kaip pui­kų įran­kį val­dy­ti stre­są. Ci­tuo­jant Da­lai La­mą, „jei kiek­vie­ną aš­tuo­ne­rių me­tų vai­ką iš­mo­ky­tu­me me­di­tuo­ti, te­rei­kė­tų vie­nos kar­tos, kad eli­mi­nuo­tu­me smur­tą pa­sau­ly­je“. Tai­gi, šie moks­lai bu­vo la­bai ver­tin­gi pir­miau­sia man pa­čiai ir ti­kiu, kad bus nau­din­gi ir ma­no pa­cien­tams.

– Bū­tent ko­kių pro­ble­mų tu­rin­tiems žmo­nėms Jūs ga­li­te pa­dė­ti?

– Es­mi­nės dar­bo kryp­ties keis­ti ne­pla­nuo­ju, ma­no pa­grin­di­nis pa­cien­tų ra­tas iš­lie­ka tas pats. Ta­čiau pa­ti jau­čiuo­si ga­lin­ti jiems pa­gel­bė­ti pro­fe­sio­na­liau, ar tai bū­tų svo­rio pro­ble­ma, ar funk­ci­nės li­gos, pra­de­dant re­fliuk­su ir bai­giant dir­glio­sios žar­nos sin­dro­mu, tai yra li­gos, nuo ku­rių žmo­nės ne­mirš­ta, ta­čiau jos stip­riai blo­gi­na gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. To­kio­mis li­go­mis ser­gan­tie­ji, de­ja, ne­re­tai ne­gau­na re­a­lios pa­gal­bos, nes jų ty­ri­mai pa­pras­tai ne­ro­do nie­ko blo­go. Gy­dy­to­jas kon­sta­tuo­ja, kad žmo­gus yra svei­kas ir siū­lo „su­si­tvar­ky­ti mi­ty­bą bei pa­gal­vo­ti apie psi­cho­te­ra­pi­ją“. Iš tik­rų­jų tai daž­nai yra siun­ti­mas į nie­kur ir ma­no klien­tų ra­tas au­ga, bet pri­im­ti juos vi­sus po­li­kli­ni­ko­je, juo­lab su­teik­ti ko­ky­biš­ką pa­gal­bą, ma­no ga­li­my­bės yra ri­bo­tos. Kog­ni­ty­vi­nės el­ge­sio te­ra­pi­jos nau­da gy­dant mi­nė­tas li­gas įro­dy­ta dau­gy­be moks­li­nių ty­ri­mų ir yra veiks­min­ga al­ter­na­ty­va ar prie­das me­di­ka­men­ti­niam gy­dy­mui. Nors, ži­no­ma, efek­tas ne­pa­sie­kia­mas per vie­ną kon­sul­ta­ci­ją.

– Jei kal­bė­tu­me apie kog­ni­ty­vi­nę el­ge­sio te­ra­pi­ją, ku­rią, kaip sa­kė­te, kar­tais juo­kais pa­va­di­na­te KET, bet tai tik­rai ne Ke­lių eis­mo tai­syk­lės, tai ko­kia jos es­mė?

– Tai – pa­ly­gin­ti nau­ja psi­cho­te­ra­pi­jos rū­šis. Ji at­si­ra­do JAV 7 pra­ėju­sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je, o jos pra­di­nin­kais lai­ko­mi du žy­mūs JAV psi­cho­te­ra­peu­tai – Al­ber­tas El­lis ir Aaro­nas Bec­kas, pa­ste­bė­ję, kad mū­sų min­tys la­bai da­ro įta­ką mū­sų fi­zi­niam kū­nui, sa­vi­jau­tai, emo­ci­joms bei el­ge­siui. Ki­taip sa­kant, dirb­da­mi su sa­vo min­ti­mis, mes ga­li­me keis­ti el­ge­sį, emo­ci­jas, kū­no po­jū­čius ir kar­tu sa­vo gy­ve­ni­mą. Iš es­mės ši te­ra­pi­ja bu­vo su­kur­ta gy­dy­ti dep­re­si­jai, ta­čiau vė­liau at­lik­ti ty­ri­mai pa­ro­dė, kad ji pui­kiai pa­de­da esant pri­klau­so­my­bėms, ne­ri­mo su­tri­ki­mams, fo­bi­joms, pa­ni­kos ata­koms, taip pat nu­tu­ki­mui, ant­svo­rio pro­ble­moms spręs­ti. Ši te­ra­pi­ja tu­ri daug pri­va­lu­mų. Vi­sų pir­ma, ji nė­ra il­ga (te­oriš­kai už­ten­ka 20 va­lan­dos truk­mės se­si­jų), yra la­bai struk­tū­ruo­ta, t. y. vi­siems su­tri­ki­mams yra nu­ma­ty­ti pro­to­ko­lai, to­dėl spe­cia­lis­tui yra la­bai aiš­ku, kaip jis tu­ri dirb­ti. Tre­čias da­ly­kas, kas man la­bai pa­tin­ka, kad ši te­ra­pi­ja yra orien­tuo­ta į spren­di­mą, ką rei­kia da­ry­ti, kad jaus­tu­mei­si ge­rai čia ir da­bar. Tai la­bai su­si­ję su ma­no kaip gy­dy­to­jos die­to­lo­gės prak­ti­ka – daug pa­cien­tų krei­pia­si dėl svo­rio pro­ble­mų, ku­rių ne­įma­no­ma iš­spręs­ti ko­re­guo­jant tik mi­ty­bos įpro­čius, svar­bu, ne tik ką val­go­me, bet ir ko­dėl pa­si­ren­ka­me to­kį el­ge­sį. Tai­gi, gi­li­nan­tis į prie­žas­tis, kiek­vie­nam in­di­vi­du­a­liai ten­ka su­ras­ti jam tin­kan­tį spren­di­mą, kei­čiant ne tik val­gy­mą, bet ir min­tis, ir el­ge­sį. Dar vie­na sri­tis, į ku­rią gi­li­nuo­si, tai ne­mi­gos gy­dy­mas kog­ni­ty­vi­ne el­ge­sio te­ra­pi­ja. Moks­las tei­gia, jog tai pir­mo pa­si­rin­ki­mo te­ra­pi­ja gy­dant ne­mi­gą. Tu­rint ome­ny­je, kad Lie­tu­va pir­mau­ja pa­gal mig­do­mų­jų vais­tų sky­ri­mą, o dau­gy­bė žmo­nių šian­dien yra tie­siog pri­klau­so­mi nuo jų, ma­tau di­de­lę pras­mę ir vil­tį, jog šiais lai­kais ne­mi­gos pro­ble­mos ne­bū­tų spren­džia­mos tie­siog iš­ge­riant tab­le­tę prieš mie­gą.

– Aki­vaiz­du, kad psi­cho­lo­gi­nę pa­gal­bą tei­kian­tiems spe­cia­lis­tams dar­bo šiuo me­tu tik­rai ne­trūks­ta, o kaip Jūs pa­ti ver­ti­na­te si­tu­a­ci­ją, pan­de­mi­ją ir jos ri­bo­ji­mus, su­trik­džiu­sius žmo­nes? Pa­ga­liau psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos pri­ei­na­mu­mą?

– Si­tu­a­ci­ją ver­ti­nu re­a­liai. To­je pa­čio­je ap­lin­ko­je gy­ve­nu pa­ti, ma­no šei­ma, ji lie­čia bet ku­rį žmo­gų. O dėl si­tu­a­ci­jos spren­di­mo ir pa­gal­bos pri­ei­na­mu­mo, tai tur­būt vi­sa­da ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad ga­li bū­ti ge­riau. Leng­viau­sia yra kri­ti­kuo­ti ir teis­ti, ko­dėl taip, o ne ki­taip, bet pa­dė­ti pir­miau­sia mes tu­ri­me pa­tys sau. Ne­ma­ny­ki­me, kad kaž­kas už mus nu­spręs ar pa­da­rys. Kiek­vie­nas tu­ri­me įsi­ver­tin­ti, ką ga­li­me keis­ti, kad gy­ven­tu­me ge­res­nį gy­ve­ni­mą. Daž­nai tai vi­sai pa­pras­ti spren­di­mai. Vie­nam tai ga­lė­tų bū­ti fi­zi­nis ak­ty­vu­mas, bu­vi­mas gam­to­je, ki­tam – ge­bė­ji­mas at­si­ri­bo­ti nuo ne­ga­ty­vios in­for­ma­ci­jos, lai­kas, skir­ta mėgs­ta­mam ho­biui. La­bai pa­de­da net­gi kas­die­ni­nė ru­ti­na, tam tik­rų tai­syk­lių įve­di­mas sau, pa­vyz­džiui, ne­žiū­rė­ti te­le­vi­zo­riaus 12 va­lan­dų per pa­rą ir ne­leis­ti lai­ko lo­vo­je iš­ti­so­mis die­no­mis. To­kie įpro­čiai su­ka spi­ra­lę že­myn, ir mes ju­da­me pas­kui ją. Aiš­ku, yra si­tu­a­ci­jų, kai kaž­ką pa­keis­ti yra ne­be pa­ties žmo­gaus va­lio­je. To­kių si­tu­a­ci­jų vie­na­reikš­miš­kai dau­gė­ja, vie­na iš prie­žas­čių – ne­apib­rėž­tu­mas ir jo ne­to­le­ra­vi­mas. Me­di­jos gąs­di­na ge­o­po­li­ti­niais kon­flik­tais, pan­de­mi­jos skai­čiais. Už­griu­vu­si ma­sė re­a­lios ne­igia­mos in­for­ma­ci­jos ga­li la­bai stip­riai pa­blo­gin­ti mū­sų gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. Iš es­mės tai, kas da­bar vyks­ta, yra žmo­ni­jos psi­cho­lo­gi­nio at­spa­ru­mo tik­ri­ni­mas. Iš­liks tie, ku­rie de­da pa­stan­gas, kad jį di­din­tų.

– O kaip ap­sau­go­ti vai­kus, pa­aug­lius? Ar su­si­du­ria­te sa­vo prak­ti­ko­je su tuo, kaip juos pa­vei­kė pan­de­mi­ja, nuo­to­li­nis ug­dy­mas?

– Taip, tiek vals­ty­bi­nė­je, tiek pri­va­čio­je prak­ti­ko­je kon­sul­tuo­ja­mų vai­kų skai­čiai au­ga. Ži­no­ma, prie­žas­tis, dėl ku­rios krei­pia­si – au­gan­tis svo­ris. Bet po tuo sle­pia­si ga­ly­bė ki­tų pro­ble­mų, per­si­val­gy­mas, kaip bū­das leis­ti lai­ką ar bū­das ma­žin­ti stre­są. Ne­abe­jo­ti­nai, vai­kų fi­zi­nė ir psi­cho­lo­gi­nė svei­ka­ta dėl pan­de­mi­jos blo­gė­ja. Po šios va­sa­ros net­gi skai­čia­vau, kad, jei per die­ną pri­imu 15–18 pa­cien­tų, tai bent 10 iš jų yra vai­kai, tu­rin­tys ant­svo­rio ar ser­gan­tys nu­tu­ki­mu, ar­ba vai­kai, ser­gan­tys val­gy­mo su­tri­ki­mais. Daž­niau­siai kon­sul­tuo­ti pas ma­ne juos at­siun­čia šei­mos gy­dy­to­jas, be die­to­lo­go, dau­ge­liui rei­ka­lin­ga psi­cho­lo­go, o kar­tais ir psi­chiat­ro kon­sul­ta­ci­jos. Už­si­tę­sęs nuo­to­li­nis moks­las su­kū­rė daug pro­ble­mų, ku­rias vai­kas spren­dė kaip mo­kė­jo – per­si­val­gy­mas dėl stre­so ir ne­ri­mo ar ne­tu­rė­ji­mo ką veik­ti, kaip bū­das leis­ti lai­ką, jud­ru­mo sto­ka, nes vai­kai sė­di prie kom­piu­te­rio, ku­rio tė­vai ne­ga­li at­im­ti, tai yra dar­bo prie­mo­nė, bet ką jie ten vei­kia – su­kon­tro­liuo­ti tie­siog nė­ra ga­li­my­bės. Kog­ni­ty­vi­nė el­ge­sio te­ra­pi­ja taip pat pui­kiai tin­ka ir vy­res­niems vai­kams, kon­sul­tuo­jant iki 10 me­tų am­žiaus vai­kus, edu­kuo­ti ten­ka tė­vus, nes ri­bų (mais­to, pa­si­rin­ki­mų) klau­si­mas yra ne to­kio am­žiaus vai­ko kom­pe­ten­ci­ja.

– Psi­cho­te­ra­pi­ja ar tab­le­tė – dau­ge­lis tur­būt šian­dien ren­ka­si ant­rą­jį va­rian­tą, tie­sa?

– Ma­nau, kad žmo­gus, ieš­kan­tis spren­di­mo, pa­si­ruo­šęs įsi­pa­rei­go­ti pri­si­dė­ti ir dirb­ti var­dan re­zul­ta­to, tik­rai ras pa­gal­bą. Aly­tu­je – taip pat. Ta­čiau kad psi­cho­te­ra­pi­ja bū­tų efek­ty­vi, bū­ti­nas pa­cien­to įsi­trau­ki­mas. Jei at­sa­ko­my­bę už sa­vo gy­ve­ni­mą žmo­gus lin­kęs per­duo­ti ki­tiems, tab­le­tė daž­nai yra pri­im­ti­nes­nis bū­das. Tiek kog­ni­ty­vi­nė el­ge­sio te­ra­pi­ja, tiek dė­me­sin­gas įsi­są­mo­ni­ni­mas ga­li bū­ti sėk­min­gai tai­ko­mas ta­da, kai įsi­trau­kia pats žmo­gus, nes jis tu­ri kas­dien bū­ti dar­bo su sa­vi­mi pro­ce­se. Ke­lias iki to­kio są­mo­nin­go po­žiū­rio yra kur kas su­dė­tin­ges­nis ir il­ges­nis, nei grei­tas spren­di­mas iš­ger­ti tab­le­tę. Ben­drau­da­ma su kon­kre­čiu pa­cien­tu ga­na grei­tai su­pran­tu, ku­riuo ke­liu jis lin­kęs ei­ti.

– Ar psi­cho­te­ra­pi­ja yra bran­gi pa­slau­ga?

– Di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se 50 mi­nu­čių truk­mės se­si­ja kai­nuo­ja apie 50 eu­rų, Aly­tu­je – be­veik per­pus pi­giau. Vals­ty­bi­nė­se įstai­go­se yra pri­ei­na­mas tam tik­ras psi­cho­lo­go kon­sul­ta­ci­jų skai­čius, tai­gi ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad ne­mo­ka­mos pa­gal­bos vi­sai nė­ra.

– Tai­gi psi­cho­lo­gi­nių pro­ble­mų tu­rin­tys žmo­nės ir jų ar­ti­mie­ji tu­rė­tų ieš­ko­ti pa­gal­bos, nes ji tik­rai pri­ei­na­ma?

– Vi­sais at­ve­jais svar­bu, jog bū­tų gy­do­mas ser­gan­tis žmo­gus, o ne li­ga. Tam daž­nai rei­ka­lin­gas ko­man­di­nis dar­bas – ke­le­to spe­cia­lis­tų kom­pe­ten­ci­jos. Aš taip pat su­si­du­riu su si­tu­a­ci­ja, kai ma­no pa­cien­tams sun­ku su­vok­ti, ko­dėl, klaus­da­ma ir kal­bė­da­ma apie jo mi­ty­bą, pra­de­du gi­lin­tis, ką tuo me­tu jis gal­vo­ja, el­gia­si ar ko­kios ap­lin­ky­bės gy­ve­ni­me su tuo su­si­ju­sios. Pa­pil­do­mos kom­pe­ten­ci­jos lei­džia pla­čiau pa­žvelg­ti į žmo­gaus pro­ble­mą, pa­ti jau­čiuo­si tvir­čiau, ga­lė­da­ma su­teik­ti pla­tes­nio pro­fi­lio pa­gal­bą.

Sa­vo po­žiū­riu, in­for­ma­ci­ja apie prak­ti­ko­je su­si­du­ria­mas pro­ble­mas, kas man at­ro­do ga­li bū­ti nau­din­ga ir ki­tiems, nau­jie­no­mis da­li­juo­si sa­vo feis­bu­ko pus­la­py­je Gy­dy­to­ja die­to­lo­gė Kris­ti­na Jas­mon­tie­nė. Jei rei­kia, tuo bū­du ir pa­gal­bos ga­li­ma kreip­tis, ar­ba el. pa­štu kris­ti­na.jas­mon­tie­ne@gmail.com

– Ačiū už įdo­mų po­kal­bį!