Kris­ti­na Jas­mon­tie­nė: „Iš es­mės tai, kas da­bar vyks­ta, yra žmo­ni­jos psi­cho­lo­gi­nio at­spa­ru­mo tik­ri­ni­mas” (3)

Saulė Pinkevičienė
Daugiau nei dešimties metų gydytojos-dietologės patirtį turinčios Kristinos Jasmontienės žinių bagažą neseniai papildė baigtos Kognityvinės elgesio psichoterapijos podiplominės studijos Lietuvos sveikatos mokslų universitete. V.Matusevičiaus nuotr.
Daugiau nei dešimties metų gydytojos-dietologės patirtį turinčios Kristinos Jasmontienės žinių bagažą neseniai papildė baigtos Kognityvinės elgesio psichoterapijos podiplominės studijos Lietuvos sveikatos mokslų universitete. V.Matusevičiaus nuotr.
Ne­už­tik­rin­tu­mas dėl at­ei­ties, su­ma­žė­ju­sios pa­ja­mos, ri­zi­ka svei­ka­tai, su­trū­ki­nė­ję so­cia­li­niai ry­šiai – tik ma­ža da­lis veiks­nių, pa­ken­ku­sių žmo­nių psi­chi­kos svei­ka­tai ir emo­ci­nei būk­lei, ku­rie už­griu­vo mus kar­tu su pan­de­mi­ja. Žmo­ni­jos psi­cho­lo­gi­nį at­spa­ru­mą šian­dien dar iš­ban­do ir ge­o­po­li­ti­nės si­tu­a­ci­jos iš­šū­kiai, ir eko­no­mi­nė kri­zė. Net per­mai­nos kas­die­ny­bė­je, pa­vyz­džiui, nuo­to­li­nis dar­bas, taip pat pa­da­rė meš­kos pa­slau­gą, nes kaž­kam na­mai biu­ru ta­po 16 va­lan­dų per pa­rą. Kaip iš­sau­go­ti psi­cho­lo­gi­nę pu­siau­svy­rą? Aly­tiš­kė gy­dy­to­ja die­to­lo­gė-psi­cho­te­ra­peu­tė Kris­ti­na Jas­mon­tie­nė sa­ko, kad, vi­sų pir­ma, kiek­vie­nas tu­rė­tu­me tiek, kiek ga­li­me, pa­dė­ti pa­tys sau. Ieš­ko­ti at­ra­mos net nuo­bo­džio­je ru­ti­no­je, dau­giau lai­ko pra­leis­ti gam­to­je. Ta­čiau tie­sa ta, kad kar­tais rei­kia ir spe­cia­lis­to pa­gal­bos. Su to­kiais reiš­ki­niais, kaip fi­zi­nio kū­no bė­dos, ku­rių prie­žas­tis sly­pi min­ty­se, su ne­ri­mu, ne­mi­ga, ant­svo­riu, at­si­ra­du­siu dėl emo­ci­nio val­gy­mo, ir pa­na­šio­mis pro­ble­mo­mis, blo­gi­nan­čio­mis gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, K.Jas­mon­tie­nė sa­vo prak­ti­ko­je su­si­du­ria la­bai daž­nai. Gy­dy­to­jos klau­sia­me: ko­dėl taip spar­čiai dau­gė­ja žmo­nių, ku­rie mie­liau iš­gers tab­le­tę, nei keis sa­vo gy­ven­se­ną, mąs­ty­se­ną, ir ar tik­rai mū­sų min­tys ga­li pa­leng­vė­ti tie­siog... re­čiau žiū­rint te­le­vi­zi­jos ži­nių lai­das?

Tu­ri­te dau­giau nei de­šim­ties me­tų gy­dy­to­jo die­to­lo­go pa­tir­tį, kon­sul­tuo­ja­te vai­kus ir su­au­gu­sius, o vi­sai vi­sai ne­se­niai Jū­sų ži­nių ba­ga­žą pa­pil­dė baig­tos Kog­ni­ty­vi­nės el­ge­sio psi­cho­te­ra­pi­jos po­dip­lo­mi­nės stu­di­jos Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­te. Tai­gi, esa­te vie­nin­te­lė mies­te die­to­lo­gė-psi­cho­te­ra­peu­tė – kur aly­tiš­kiai ga­lė­tų ras­ti Jū­sų pa­gal­bą?

– Šiuo me­tu dir­bu gy­dy­to­ja die­to­lo­ge Aly­taus po­li­kli­ni­ko­je, taip pat – Drus­ki­nin­kuo­se ir Va­rė­no­je, pri­va­čio­je kli­ni­ko­je Vil­niu­je ir Kau­ne, o da­bar tu­riu pla­nų dau­giau lai­ko pra­leis­ti Aly­tu­je ir pa­nau­do­ti tai, ką iš­mo­kau. Ket­ve­rius me­tus stu­di­ja­vau kog­ni­ty­vi­nę el­ge­sio te­ra­pi­ją, dar me­tus – įsi­są­mo­ni­ni­mu grįs­tą kog­ni­ty­vi­nę el­ge­sio te­ra­pi­ją, ki­taip dar va­di­na­mą Mind­ful­ness. Pas­ta­ro­ji dau­ge­liui gal gir­dė­ta, tik ma­žiau tai­ko­ma, o kai ku­riems vis dar skam­ba mis­tiš­kai, nes me­di­ta­ci­ja ne vie­nam aso­ci­juo­ja­si su mis­ti­ka, vie­nuo­liais ir pan. Ne­abe­jo­ju, ne­tru­kus Mind­ful­ness nau­da, ku­ri įro­dy­ta ga­ly­be moks­li­nių ty­ri­mų, bus įver­tin­ta. Juo la­biau kad pa­žan­giau­sios pa­sau­lio ver­slo įmo­nės, mo­kyk­los, val­džios ins­ti­tu­ci­jos tai­ko ją kaip pui­kų įran­kį val­dy­ti stre­są. Ci­tuo­jant Da­lai La­mą, „jei kiek­vie­ną aš­tuo­ne­rių me­tų vai­ką iš­mo­ky­tu­me me­di­tuo­ti, te­rei­kė­tų vie­nos kar­tos, kad eli­mi­nuo­tu­me smur­tą pa­sau­ly­je“. Tai­gi, šie moks­lai bu­vo la­bai ver­tin­gi pir­miau­sia man pa­čiai ir ti­kiu, kad bus nau­din­gi ir ma­no pa­cien­tams.

 

– Bū­tent ko­kių pro­ble­mų tu­rin­tiems žmo­nėms Jūs ga­li­te pa­dė­ti?

– Es­mi­nės dar­bo kryp­ties keis­ti ne­pla­nuo­ju, ma­no pa­grin­di­nis pa­cien­tų ra­tas iš­lie­ka tas pats. Ta­čiau pa­ti jau­čiuo­si ga­lin­ti jiems pa­gel­bė­ti pro­fe­sio­na­liau, ar tai bū­tų svo­rio pro­ble­ma, ar funk­ci­nės li­gos, pra­de­dant re­fliuk­su ir bai­giant dir­glio­sios žar­nos sin­dro­mu, tai yra li­gos, nuo ku­rių žmo­nės ne­mirš­ta, ta­čiau jos stip­riai blo­gi­na gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. To­kio­mis li­go­mis ser­gan­tie­ji, de­ja, ne­re­tai ne­gau­na re­a­lios pa­gal­bos, nes jų ty­ri­mai pa­pras­tai ne­ro­do nie­ko blo­go. Gy­dy­to­jas kon­sta­tuo­ja, kad žmo­gus yra svei­kas ir siū­lo „su­si­tvar­ky­ti mi­ty­bą bei pa­gal­vo­ti apie psi­cho­te­ra­pi­ją“. Iš tik­rų­jų tai daž­nai yra siun­ti­mas į nie­kur ir ma­no klien­tų ra­tas au­ga, bet pri­im­ti juos vi­sus po­li­kli­ni­ko­je, juo­lab su­teik­ti ko­ky­biš­ką pa­gal­bą, ma­no ga­li­my­bės yra ri­bo­tos. Kog­ni­ty­vi­nės el­ge­sio te­ra­pi­jos nau­da gy­dant mi­nė­tas li­gas įro­dy­ta dau­gy­be moks­li­nių ty­ri­mų ir yra veiks­min­ga al­ter­na­ty­va ar prie­das me­di­ka­men­ti­niam gy­dy­mui. Nors, ži­no­ma, efek­tas ne­pa­sie­kia­mas per vie­ną kon­sul­ta­ci­ją.

 

– Jei kal­bė­tu­me apie kog­ni­ty­vi­nę el­ge­sio te­ra­pi­ją, ku­rią, kaip sa­kė­te, kar­tais juo­kais pa­va­di­na­te KET, bet tai tik­rai ne Ke­lių eis­mo tai­syk­lės, tai ko­kia jos es­mė?

– Tai – pa­ly­gin­ti nau­ja psi­cho­te­ra­pi­jos rū­šis. Ji at­si­ra­do JAV 7 pra­ėju­sio am­žiaus de­šimt­me­ty­je, o jos pra­di­nin­kais lai­ko­mi du žy­mūs JAV psi­cho­te­ra­peu­tai – Al­ber­tas El­lis ir Aaro­nas Bec­kas, pa­ste­bė­ję, kad mū­sų min­tys la­bai da­ro įta­ką mū­sų fi­zi­niam kū­nui, sa­vi­jau­tai, emo­ci­joms bei el­ge­siui. Ki­taip sa­kant, dirb­da­mi su sa­vo min­ti­mis, mes ga­li­me keis­ti el­ge­sį, emo­ci­jas, kū­no po­jū­čius ir kar­tu sa­vo gy­ve­ni­mą. Iš es­mės ši te­ra­pi­ja bu­vo su­kur­ta gy­dy­ti dep­re­si­jai, ta­čiau vė­liau at­lik­ti ty­ri­mai pa­ro­dė, kad ji pui­kiai pa­de­da esant pri­klau­so­my­bėms, ne­ri­mo su­tri­ki­mams, fo­bi­joms, pa­ni­kos ata­koms, taip pat nu­tu­ki­mui, ant­svo­rio pro­ble­moms spręs­ti. Ši te­ra­pi­ja tu­ri daug pri­va­lu­mų. Vi­sų pir­ma, ji nė­ra il­ga (te­oriš­kai už­ten­ka 20 va­lan­dos truk­mės se­si­jų), yra la­bai struk­tū­ruo­ta, t. y. vi­siems su­tri­ki­mams yra nu­ma­ty­ti pro­to­ko­lai, to­dėl spe­cia­lis­tui yra la­bai aiš­ku, kaip jis tu­ri dirb­ti. Tre­čias da­ly­kas, kas man la­bai pa­tin­ka, kad ši te­ra­pi­ja yra orien­tuo­ta į spren­di­mą, ką rei­kia da­ry­ti, kad jaus­tu­mei­si ge­rai čia ir da­bar. Tai la­bai su­si­ję su ma­no kaip gy­dy­to­jos die­to­lo­gės prak­ti­ka – daug pa­cien­tų krei­pia­si dėl svo­rio pro­ble­mų, ku­rių ne­įma­no­ma iš­spręs­ti ko­re­guo­jant tik mi­ty­bos įpro­čius, svar­bu, ne tik ką val­go­me, bet ir ko­dėl pa­si­ren­ka­me to­kį el­ge­sį. Tai­gi, gi­li­nan­tis į prie­žas­tis, kiek­vie­nam in­di­vi­du­a­liai ten­ka su­ras­ti jam tin­kan­tį spren­di­mą, kei­čiant ne tik val­gy­mą, bet ir min­tis, ir el­ge­sį. Dar vie­na sri­tis, į ku­rią gi­li­nuo­si, tai ne­mi­gos gy­dy­mas kog­ni­ty­vi­ne el­ge­sio te­ra­pi­ja. Moks­las tei­gia, jog tai pir­mo pa­si­rin­ki­mo te­ra­pi­ja gy­dant ne­mi­gą. Tu­rint ome­ny­je, kad Lie­tu­va pir­mau­ja pa­gal mig­do­mų­jų vais­tų sky­ri­mą, o dau­gy­bė žmo­nių šian­dien yra tie­siog pri­klau­so­mi nuo jų, ma­tau di­de­lę pras­mę ir vil­tį, jog šiais lai­kais ne­mi­gos pro­ble­mos ne­bū­tų spren­džia­mos tie­siog iš­ge­riant tab­le­tę prieš mie­gą.

 

– Aki­vaiz­du, kad psi­cho­lo­gi­nę pa­gal­bą tei­kian­tiems spe­cia­lis­tams dar­bo šiuo me­tu tik­rai ne­trūks­ta, o kaip Jūs pa­ti ver­ti­na­te si­tu­a­ci­ją, pan­de­mi­ją ir jos ri­bo­ji­mus, su­trik­džiu­sius žmo­nes? Pa­ga­liau psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos pri­ei­na­mu­mą?

– Si­tu­a­ci­ją ver­ti­nu re­a­liai. To­je pa­čio­je ap­lin­ko­je gy­ve­nu pa­ti, ma­no šei­ma, ji lie­čia bet ku­rį žmo­gų. O dėl si­tu­a­ci­jos spren­di­mo ir pa­gal­bos pri­ei­na­mu­mo, tai tur­būt vi­sa­da ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad ga­li bū­ti ge­riau. Leng­viau­sia yra kri­ti­kuo­ti ir teis­ti, ko­dėl taip, o ne ki­taip, bet pa­dė­ti pir­miau­sia mes tu­ri­me pa­tys sau. Ne­ma­ny­ki­me, kad kaž­kas už mus nu­spręs ar pa­da­rys. Kiek­vie­nas tu­ri­me įsi­ver­tin­ti, ką ga­li­me keis­ti, kad gy­ven­tu­me ge­res­nį gy­ve­ni­mą. Daž­nai tai vi­sai pa­pras­ti spren­di­mai. Vie­nam tai ga­lė­tų bū­ti fi­zi­nis ak­ty­vu­mas, bu­vi­mas gam­to­je, ki­tam – ge­bė­ji­mas at­si­ri­bo­ti nuo ne­ga­ty­vios in­for­ma­ci­jos, lai­kas, skir­ta mėgs­ta­mam ho­biui. La­bai pa­de­da net­gi kas­die­ni­nė ru­ti­na, tam tik­rų tai­syk­lių įve­di­mas sau, pa­vyz­džiui, ne­žiū­rė­ti te­le­vi­zo­riaus 12 va­lan­dų per pa­rą ir ne­leis­ti lai­ko lo­vo­je iš­ti­so­mis die­no­mis. To­kie įpro­čiai su­ka spi­ra­lę že­myn, ir mes ju­da­me pas­kui ją. Aiš­ku, yra si­tu­a­ci­jų, kai kaž­ką pa­keis­ti yra ne­be pa­ties žmo­gaus va­lio­je. To­kių si­tu­a­ci­jų vie­na­reikš­miš­kai dau­gė­ja, vie­na iš prie­žas­čių – ne­apib­rėž­tu­mas ir jo ne­to­le­ra­vi­mas. Me­di­jos gąs­di­na ge­o­po­li­ti­niais kon­flik­tais, pan­de­mi­jos skai­čiais. Už­griu­vu­si ma­sė re­a­lios ne­igia­mos in­for­ma­ci­jos ga­li la­bai stip­riai pa­blo­gin­ti mū­sų gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. Iš es­mės tai, kas da­bar vyks­ta, yra žmo­ni­jos psi­cho­lo­gi­nio at­spa­ru­mo tik­ri­ni­mas. Iš­liks tie, ku­rie de­da pa­stan­gas, kad jį di­din­tų.

 

– O kaip ap­sau­go­ti vai­kus, pa­aug­lius? Ar su­si­du­ria­te sa­vo prak­ti­ko­je su tuo, kaip juos pa­vei­kė pan­de­mi­ja, nuo­to­li­nis ug­dy­mas?

– Taip, tiek vals­ty­bi­nė­je, tiek pri­va­čio­je prak­ti­ko­je kon­sul­tuo­ja­mų vai­kų skai­čiai au­ga. Ži­no­ma, prie­žas­tis, dėl ku­rios krei­pia­si – au­gan­tis svo­ris. Bet po tuo sle­pia­si ga­ly­bė ki­tų pro­ble­mų, per­si­val­gy­mas, kaip bū­das leis­ti lai­ką ar bū­das ma­žin­ti stre­są. Ne­abe­jo­ti­nai, vai­kų fi­zi­nė ir psi­cho­lo­gi­nė svei­ka­ta dėl pan­de­mi­jos blo­gė­ja. Po šios va­sa­ros net­gi skai­čia­vau, kad, jei per die­ną pri­imu 15–18 pa­cien­tų, tai bent 10 iš jų yra vai­kai, tu­rin­tys ant­svo­rio ar ser­gan­tys nu­tu­ki­mu, ar­ba vai­kai, ser­gan­tys val­gy­mo su­tri­ki­mais. Daž­niau­siai kon­sul­tuo­ti pas ma­ne juos at­siun­čia šei­mos gy­dy­to­jas, be die­to­lo­go, dau­ge­liui rei­ka­lin­ga psi­cho­lo­go, o kar­tais ir psi­chiat­ro kon­sul­ta­ci­jos. Už­si­tę­sęs nuo­to­li­nis moks­las su­kū­rė daug pro­ble­mų, ku­rias vai­kas spren­dė kaip mo­kė­jo – per­si­val­gy­mas dėl stre­so ir ne­ri­mo ar ne­tu­rė­ji­mo ką veik­ti, kaip bū­das leis­ti lai­ką, jud­ru­mo sto­ka, nes vai­kai sė­di prie kom­piu­te­rio, ku­rio tė­vai ne­ga­li at­im­ti, tai yra dar­bo prie­mo­nė, bet ką jie ten vei­kia – su­kon­tro­liuo­ti tie­siog nė­ra ga­li­my­bės. Kog­ni­ty­vi­nė el­ge­sio te­ra­pi­ja taip pat pui­kiai tin­ka ir vy­res­niems vai­kams, kon­sul­tuo­jant iki 10 me­tų am­žiaus vai­kus, edu­kuo­ti ten­ka tė­vus, nes ri­bų (mais­to, pa­si­rin­ki­mų) klau­si­mas yra ne to­kio am­žiaus vai­ko kom­pe­ten­ci­ja.

 

– Psi­cho­te­ra­pi­ja ar tab­le­tė – dau­ge­lis tur­būt šian­dien ren­ka­si ant­rą­jį va­rian­tą, tie­sa?

– Ma­nau, kad žmo­gus, ieš­kan­tis spren­di­mo, pa­si­ruo­šęs įsi­pa­rei­go­ti pri­si­dė­ti ir dirb­ti var­dan re­zul­ta­to, tik­rai ras pa­gal­bą. Aly­tu­je – taip pat. Ta­čiau kad psi­cho­te­ra­pi­ja bū­tų efek­ty­vi, bū­ti­nas pa­cien­to įsi­trau­ki­mas. Jei at­sa­ko­my­bę už sa­vo gy­ve­ni­mą žmo­gus lin­kęs per­duo­ti ki­tiems, tab­le­tė daž­nai yra pri­im­ti­nes­nis bū­das. Tiek kog­ni­ty­vi­nė el­ge­sio te­ra­pi­ja, tiek dė­me­sin­gas įsi­są­mo­ni­ni­mas ga­li bū­ti sėk­min­gai tai­ko­mas ta­da, kai įsi­trau­kia pats žmo­gus, nes jis tu­ri kas­dien bū­ti dar­bo su sa­vi­mi pro­ce­se. Ke­lias iki to­kio są­mo­nin­go po­žiū­rio yra kur kas su­dė­tin­ges­nis ir il­ges­nis, nei grei­tas spren­di­mas iš­ger­ti tab­le­tę. Ben­drau­da­ma su kon­kre­čiu pa­cien­tu ga­na grei­tai su­pran­tu, ku­riuo ke­liu jis lin­kęs ei­ti.

 

– Ar psi­cho­te­ra­pi­ja yra bran­gi pa­slau­ga?

– Di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se 50 mi­nu­čių truk­mės se­si­ja kai­nuo­ja apie 50 eu­rų, Aly­tu­je – be­veik per­pus pi­giau. Vals­ty­bi­nė­se įstai­go­se yra pri­ei­na­mas tam tik­ras psi­cho­lo­go kon­sul­ta­ci­jų skai­čius, tai­gi ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad ne­mo­ka­mos pa­gal­bos vi­sai nė­ra.

 

– Tai­gi psi­cho­lo­gi­nių pro­ble­mų tu­rin­tys žmo­nės ir jų ar­ti­mie­ji tu­rė­tų ieš­ko­ti pa­gal­bos, nes ji tik­rai pri­ei­na­ma?

– Vi­sais at­ve­jais svar­bu, jog bū­tų gy­do­mas ser­gan­tis žmo­gus, o ne li­ga. Tam daž­nai rei­ka­lin­gas ko­man­di­nis dar­bas – ke­le­to spe­cia­lis­tų kom­pe­ten­ci­jos. Aš taip pat su­si­du­riu su si­tu­a­ci­ja, kai ma­no pa­cien­tams sun­ku su­vok­ti, ko­dėl, klaus­da­ma ir kal­bė­da­ma apie jo mi­ty­bą, pra­de­du gi­lin­tis, ką tuo me­tu jis gal­vo­ja, el­gia­si ar ko­kios ap­lin­ky­bės gy­ve­ni­me su tuo su­si­ju­sios. Pa­pil­do­mos kom­pe­ten­ci­jos lei­džia pla­čiau pa­žvelg­ti į žmo­gaus pro­ble­mą, pa­ti jau­čiuo­si tvir­čiau, ga­lė­da­ma su­teik­ti pla­tes­nio pro­fi­lio pa­gal­bą.

Sa­vo po­žiū­riu, in­for­ma­ci­ja apie prak­ti­ko­je su­si­du­ria­mas pro­ble­mas, kas man at­ro­do ga­li bū­ti nau­din­ga ir ki­tiems, nau­jie­no­mis da­li­juo­si sa­vo feis­bu­ko pus­la­py­je Gy­dy­to­ja die­to­lo­gė Kris­ti­na Jas­mon­tie­nė. Jei rei­kia, tuo bū­du ir pa­gal­bos ga­li­ma kreip­tis, ar­ba el. pa­štu kris­ti­na.jas­mon­tie­ne@gmail.com

 

– Ačiū už įdo­mų po­kal­bį!

 

 

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.