Kom­pa­ni­jo­je „Blo­om­berg” dir­ban­tis aly­tiš­kis triū­sia net per atos­to­gas, kad pa­au­ko­tų lab­da­rai

Laura BALIUKONIENĖ, laura@ana.lt
Komentarai (0)
2019 Gegužė 17
nuotrauka
Alytiškis Ignas Žilinskas, baigęs mokyklą, spontaniškai pasirinko studijas Edinburgo universitete, kur praėjusią vasarą įgijo elektroniko ir kompiuterinių programų inžinieriaus magistro laipsnį, o šiandien jis jau dirba vienoje žymiausių pasaulio kompanijų „Bloomberg“ programuotoju.
Aly­tiš­kio Ig­no Ži­lins­ko (24 m.) gy­ve­ni­mas, prieš pen­ke­rius me­tus bai­gus Aly­taus Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­ją, su­si­klos­tė ne­ti­kė­ta, ta­čiau sėk­min­ga lin­kme. Vai­ki­nas spon­taniškai nusprendė stoti į Edin­bur­go uni­ver­si­te­tą Ško­ti­jo­je ir jam pavyko – įgi­jo elek­tro­ni­ko ir kom­piu­te­ri­nių pro­gra­mų in­ži­nie­riaus ma­gist­ro laips­nį. Šian­dien jis dir­ba pro­gra­muo­to­ju gar­sio­je, vie­no­je di­džiau­sių pa­sau­ly­je ver­slo ir fi­nan­si­nių nau­jie­nų agen­tū­rų bei in­for­ma­ci­jos apie fi­nan­sų rin­kas tie­kė­jų „Blo­om­berg“. Kar­je­ros ke­lią už­sie­ny­je pa­si­rin­kęs aly­tiš­kis ne­pa­mirš­ta sa­vo gim­to­jo mies­to. Vos tik pra­si­dė­jus atos­to­goms, grį­žo į Aly­tų ir bu­vu­sio­je mo­kyk­lo­je ne­at­ly­gin­ti­nai ve­dė pro­gra­ma­vi­mo mo­ky­mus. Jo pa­pil­do­mo dar­bo va­lan­dos virs­ta lab­da­ra or­ga­ni­za­ci­joms, ku­rioms la­biau­siai stin­ga pa­ra­mos. Lab­da­rin­ga veik­la vai­ki­nas už­si­krė­tė dirb­da­mas „Blo­om­berg“ ir kar­tu su sa­vo ko­le­go­mis lie­tu­viais or­ga­ni­za­ci­jai „SOS vai­kų kai­mas“ jau pa­au­ko­jo apie 50 tūkst. do­le­rių. Jau­nuo­lis pa­sa­ko­jo ir apie tai, kaip jam pa­vy­ko tap­ti žy­mio­sios kom­pa­ni­jos da­li­mi.

Ver­ti­na bet ko­kio dar­bo pa­tir­tį

Kaip sa­ve pri­sta­ty­da­mas pa­sa­ko­jo Ig­nas, jis ne­tu­ri ba­ka­lau­ro, bet pra­ėju­sių me­tų lie­pą įgi­jo ma­gist­ro laips­nį ir pa­aiš­ki­no, kad Edin­bur­go uni­ver­si­te­te jo pa­si­rink­to­je stu­di­jų pro­gra­mo­je iš kar­to bu­vo in­teg­ruo­ta pen­ke­rių me­tų ma­gist­ro pro­gra­ma.

Stu­di­jų me­tu Ig­nas tu­rė­jo dvi prak­ti­kas – Kemb­ri­džo kom­pa­ni­jo­je „ARM“ ir kom­pa­ni­jo­je „Blo­om­berg“. Iš pas­ta­ro­jo­je įmo­nė­je at­lik­tos prak­ti­kos ra­šė bai­gia­mą­jį ma­gist­ro dar­bą. Vos bai­gęs stu­di­jas, vai­ki­nas grį­žo dirb­ti į „Blo­om­berg“, ta­čiau jau ne kaip prak­ti­kan­tas, o kaip dar­buo­to­jas.

Pa­klau­sus, kaip­gi jam pa­vy­ko įsi­dar­bin­ti to­kio­je gar­sio­je kom­pa­ni­jo­je, Ig­nas pa­sa­ko­jo, kad tik at­kak­lio­mis pa­stan­go­mis pa­vy­ko gau­ti prak­ti­kan­to vie­tą, o vė­liau ši pa­tir­tis la­bai pra­ver­tė dar­bi­nan­tis, kai sa­vo ran­ko­se jau lai­kė stu­di­jų bai­gi­mo di­plo­mą.

„Sa­vo CV iš­siun­ti­nė­jau į dau­gy­bę įmo­nių. Bu­vau pa­kvies­tas į ke­le­tą po­kal­bių ir be­veik vi­sur man pa­siū­lė dar­bą, ta­čiau pa­si­rin­kau „Blo­om­berg“, kur anks­čiau at­li­kau prak­ti­ką. Su įmo­ne bu­vau su­si­pa­ži­nęs ar­ti­miau. Ieš­kant dar­bo to­kio­se ži­no­mo­se kom­pa­ni­jo­se svar­bi bet ko­kio dar­bo pa­tir­tis. Taip pat darb­da­viai ver­ti­na, jei­gu stu­di­jų me­tu kan­di­da­tas su­ge­bė­jo su­de­rin­ti sa­vo lai­ką su stu­di­jo­mis ir dar­bu“, – tei­gė jau­nuo­lis. 

Ig­nas tu­rė­jo su­kau­pęs ne­ma­žą dar­bo pa­tir­tį ne tik prak­ti­kų me­tu. Dar jis dir­bo pa­da­vė­ju, taip pat uni­ver­si­te­to elek­tro­ni­kos la­bo­ra­to­ri­jo­je de­monst­ra­to­riu­mi.

„Ten dirb­ti taip pat bu­vo la­bai įdo­mu. Tie­siog nu­ė­jau pas dės­ty­to­ją ir pa­klau­siau, ar ga­lė­čiau dirb­ti la­bo­ra­to­ri­jo­je. Ga­vau tei­gia­mą at­sa­ky­mą, nors iki tol de­monst­ra­to­riais ten dir­bo tik dok­to­ran­tai. Aš tuo me­tu bu­vau tik tre­čio kur­so stu­den­tas ir dir­bau su ant­ra­kur­siais. Ši pa­tir­tis taip pat man la­bai pra­ver­tė dar­bi­nan­tis“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kis.

Sėk­mės ti­ki­my­bę ga­li­ma pa­di­din­ti

Jo ti­ki­ni­mu, ne ma­žiau svar­bu bū­ti ini­cia­ty­viam, ben­drau­jan­čiam, ben­dra­dar­biau­jan­čiam, da­ly­vau­ti įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų, ben­druo­me­nių veik­lo­se, taip pat už­megz­ti ir pa­lai­ky­ti ry­šius su įvai­riais žmo­nė­mis. Bū­tent per ben­dra­vi­mą ga­li­ma su­ži­no­ti apie įvai­rias sa­vi­re­a­li­za­ci­jos ga­li­my­bes. Vai­ki­no įsi­ti­ki­ni­mu, jam rei­kė­jo lai­ko, kad vi­sų šių iš­var­dy­tų da­ly­kų iš­mok­tų.

„Be­je, man daug pa­ta­ri­mų da­vė ir kar­je­ros cen­trų spe­cia­lis­tai, su jais kon­sul­ta­vau­si ieš­ko­da­mas dar­bo. Ma­nau, kad svar­biau­sia sa­ve pa­sta­ty­ti į tin­ka­mą vie­tą ir su­lauk­ti tin­ka­mo lai­ko. Daug kas šia­me gy­ve­ni­me yra at­si­tik­ti­nu­mas, ta­čiau ti­ki­my­bę vis tiek ga­li­ma pa­di­din­ti. Rei­kia sa­ve nu­kreip­ti ta lin­kme, kad ti­ki­my­bė, jog tau pa­si­seks, im­tų tik di­dė­ti. Iš es­mės tai ma­te­ma­ti­nė tai­syk­lė“, – ti­ki­no jau­na­sis pro­gra­muo­to­jas.

Jis pri­si­pa­ži­no, kad iš pra­džių, ei­da­mas į po­kal­bius dėl dar­bo, la­bai jau­din­da­vo­si, ta­čiau vė­liau sa­ve tie­siog įti­ki­no, kad pa­ban­dy­da­mas nie­ko ne­pra­ran­di, to­dėl ir jau­din­tis tik­rai nė­ra dėl ko.

„Net jei­gu ir pa­sa­ko ne, tai ir­gi ge­ra pa­tir­tis, su­tei­kian­ti pre­teks­tą pa­gal­vo­ti, ką pa­da­rei ne taip“, – pa­ta­ri­mų ne­gai­lė­jo vai­ki­nas.

Mo­kyk­la – ar­ti šir­dies

Ig­nas daž­nai grįž­ta į Lie­tu­vą ap­lan­ky­ti tė­vų, drau­gų, bent kar­tą per mė­ne­sį. Net ir grį­žęs atos­to­gau­ti į sa­vo gim­tą­jį Aly­tų, lais­va­lai­kį sten­gia­si iš­nau­do­ti tu­ri­nin­gai. Jis pa­si­siū­lė sa­vo bu­vu­sio­je mo­kyk­lo­je mo­ki­niams ne­at­ly­gin­ti­nai ves­ti pro­gra­ma­vi­mo mo­ky­mus. Per dvi mo­ky­mų die­nas ži­nių su­tei­kė 13 mo­ki­nių.

„Mo­kyk­la man vi­suo­met liks ar­ti šir­dies. Pa­lai­kiau šil­tus san­ty­kius su mo­ky­to­jais, drau­gais. Tik stu­di­juo­da­mas uni­ver­si­te­te su­pra­tau, kiek daug reiš­kia mo­kyk­la, o jo­je ma­ne su­pę žmo­nės bu­vo la­bai svar­būs. Bū­tent ši prie­žas­tis ir pa­ska­ti­no su­grįž­ti į sa­vo mo­kyk­lą ir pa­da­ry­ti ką nors ge­ra“, – at­vi­ra­vo Ig­nas.

Jis pri­si­me­na, kaip mo­kyk­lo­je mo­kė­si pro­gra­ma­vi­mo, ta­čiau ta­da tai at­ro­dė tam­sus miš­kas ir bu­vo ne­įdo­mu. Stu­di­jos uni­ver­si­te­te pa­kei­tė to­kį po­žiū­rį į šią sri­tį ir da­bar vai­ki­nas mo­ki­niams no­rė­jo pa­ro­dy­ti, kad pro­gra­ma­vi­mo moks­las ga­li bū­ti net la­bai įdo­mus ir iš to ga­li­ma pa­da­ry­ti ap­čiuo­pia­mų ir la­bai rim­tų pro­jek­tų.

Aly­tiš­kis pa­brė­žė, kad pro­gra­ma­vi­mas ir in­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos yra vie­na ge­riau­siai ap­mo­ka­mų ir per­spek­ty­viau­sių sri­čių.

„Tu­rint šią spe­cia­ly­bę leng­va su­si­ras­ti dar­bą, leng­va ke­liau­ti, įsi­dar­bin­ti už­sie­nio kom­pa­ni­jo­se. Ma­no at­žvil­giu, aš net ku­rį lai­ką ga­liu dirb­ti nuo­to­li­niu bū­du, pa­vyz­džiui, bū­da­mas Lie­tu­vo­je“, – dės­tė Ig­nas.

Apie lab­da­rą ir vie­ną tur­tin­giau­sių pa­sau­lio žmo­nių

Be­je, ne­at­ly­gin­ti­nai ves­ti mo­ky­mai mo­kyk­lo­je Ig­nui bus įskai­ty­ti į lab­da­rin­gos veik­los va­lan­das. „Blo­om­berg“ yra vie­na di­džiau­sių pa­sau­ly­je ver­slo ir fi­nan­si­nių nau­jie­nų agen­tū­rų bei in­for­ma­ci­jos apie fi­nan­sų rin­kas tie­kė­jų, ku­rio­je dir­ba per 19 tūkst. žmo­nių.

Di­džio­ji da­lis „Blo­om­berg“ pel­no yra ski­ria­ma lab­da­rai. Įmo­nė­je su­da­ry­ta pro­gra­ma, ku­ri ska­ti­na dar­buo­to­jus da­ry­ti ge­rus dar­bus, lab­da­rin­gas veik­las. Su­rin­kus 25 lab­da­ros va­lan­das, sa­vo pa­si­rink­tai lab­da­ri­nei or­ga­ni­za­ci­jai ga­li­ma pa­au­ko­ti 2,5 tūkst. do­le­rių. Ig­nas kar­tu su ki­tais lie­tu­viais per dve­jus me­tus „SOS vai­kų kai­mui“ jau pa­au­ko­jo apie 50 tūkst. do­le­rių.

Jau­nuo­lis ti­ki­no, kad dar­bo są­ly­gos šio­je pa­sau­li­nio ly­gio kom­pa­ni­jo­je yra la­bai ge­ros, esant po­rei­kiui, ga­li­ma dirb­ti nuo­to­li­niu bū­du, lanks­tus dar­bo gra­fi­kas, už­kan­džiai dar­buo­to­jams – įmo­nės są­skai­ta. Taip pat ten yra ir po­il­sio kam­ba­riai, įmo­nės dar­buo­to­jų po­li­kli­ni­ka. Be­je, biu­re nė­ra jo­kių ka­bi­ne­tų, dar­bo vie­tos yra ben­dro­se pa­tal­po­se ir nė­ra at­skir­tos jo­kio­mis per­tva­ro­mis. Esą taip no­ri­ma su­kur­ti at­mo­sfe­rą, kad ne­svar­bu, ko­kias pa­rei­gas kas ei­na, vie­no­di yra vi­si.

Kai į biu­rą at­va­žiuo­ja įmo­nės sa­vi­nin­kas, vie­nas tur­tin­giau­sių pa­sau­lio žmo­nių Mi­cha­e­las Bloom­­­­­ber­gas, jis ir­gi sė­di prie to­kio pa­ties sta­lo kaip ir vi­si dar­buo­to­jai.

„Ža­viuo­si šiuo žmo­gu­mi ir jo ini­cia­ty­vo­mis. Jis Jung­ti­nė­se Tau­to­se yra kli­ma­to kai­tos am­ba­sa­do­rius ir tu­ri daug ini­cia­ty­vų, kaip ma­žin­ti kli­ma­to kai­tos pa­da­ri­nius. Tai la­bai pro­gre­sy­vus žmo­gus“, – tei­gė aly­tiš­kis. 

Spontaniškas  pa­si­rin­ki­mas pa­si­tei­si­no

Vai­ki­nas pa­sa­ko­jo, kad dar bū­da­mas mo­kyk­los suo­le nė ne­nu­tuo­kė, ką no­rė­tų stu­di­juo­ti ir ko­kios pro­fe­si­jos at­sto­vu bū­ti. Spren­di­mas rink­tis stu­di­jas Edin­bur­go uni­ver­si­te­te ir­gi bu­vo spon­ta­niš­kas. „Į šį uni­ver­si­te­tą ir spe­cia­ly­bę sto­jau, nes ten sto­jo ir ma­no drau­gai, su ku­riais lan­ky­da­vau fi­zi­kos mo­kyk­lą Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Tai bu­vo pa­grin­di­nis kri­te­ri­jus, nu­lė­męs to­kį pa­si­rin­ki­mą. Vi­sai ne­ti­kė­tai su­pra­tau, kad pa­te­kau į spe­cia­ly­bę, ku­ri man la­bai pa­tin­ka“, – pa­sa­ko­jo vai­ki­nas.

Pa­sak jo, Edin­bur­go uni­ver­si­te­te pa­skai­tų ne­bū­na tiek daug, kiek Lie­tu­vo­je, ir lan­ky­ti pa­skai­tas vi­sai ne­bū­ti­na, mat ten dau­giau dė­me­sio ski­ria­ma sa­va­ran­kiš­kam mo­ky­mui­si.

„Be­veik vi­są pas­ku­ti­nį stu­di­jų pus­me­tį aš pra­lei­dau Aly­tu­je. Ne taip svar­bu steng­tis su­si­dė­ti vis­ką į gal­vą, kiek su­telk­ti dė­me­sį į pa­si­rink­tą sri­tį ir iš­mok­ti su­si­ras­ti in­for­ma­ci­ją, ją su­pras­ti bei pri­tai­ky­ti prak­tiš­kai“, – apie stu­di­jų už­sie­ny­je ypa­tu­mus pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas ir juo­ka­vo, kad šiek tiek gy­ve­ni­mo ten­ka pa­au­ko­ti prieš pat eg­za­mi­nus.

Pa­tir­tis už­sie­ny­je lė­mė as­me­ni­nius po­ky­čius

Pa­si­tei­ra­vus, ar sa­vo at­ei­tį ir to­liau sie­ja su už­sie­niu, Ig­nas ne­slė­pė, kad la­bai no­rė­tų grįž­ti į Lie­tu­vą, ta­čiau, kol ne­tu­ri su­kū­ręs šei­mos ir ne­var­žo jo­kie įsi­pa­rei­go­ji­mai, no­rė­tų pa­ke­liau­ti, pa­si­sem­ti pa­tir­ties. Jis tvir­ti­no ne­abe­jo­jan­tis, kad vė­liau tik­rai su­grįš gy­ven­ti į sa­vo ša­lį, jam la­bai pa­tin­ka Vil­niu­je.

„Stu­di­jos ir dar­bas už­sie­ny­je, pa­žin­tys su įvai­rių ša­lių gy­ven­to­jais pa­kei­tė ir ma­ne pa­tį, ta­pau at­vi­res­nis, la­biau pa­si­ti­kin­tis, ma­no pa­sau­lė­žiū­ra iš­si­plė­tė“, – įsi­ti­ki­nęs vai­ki­nas.

Taip pat jis pa­ste­bė­jo, kad ir pa­ti Lie­tu­va, ir Aly­tus ta­po eu­ro­pie­tiš­kes­ni. Vos jam iš­vy­kus į už­sie­nį, Aly­tus ėmė aug­ti, gra­žė­ti. Gy­ven­da­mas sve­čio­je ša­ly­je, la­biau­siai Ig­nas pa­si­ge­do ža­lių­jų plo­tų, ty­ro oro.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.