Ko­dėl į kal­nus ne­ima ve­ge­ta­rų? ar­ba Ei­ti pės­čio­mis ir­gi yra moks­las

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (1)
2019 Lapkritis 22
Vydas Verbilis
Šiuo metu Alytuje gyvenantį patyrusį keliautoją Vydą Verbilį galimai sutikti pėsčiųjų žygiuose po visą Lietuvą, taip pat ir Dzūkiją. Nuotraukoje – paskutinę kalendorinės vasaros dieną žygyje „Partizaniškas palei Nemunaitį“. Kas gali būti geriau už trumpą atokvėpio valandą prie ežero? Gied­riaus Ber­na­ta­vi­čiaus nuotr.
Pės­čių­jų žy­giai – vis po­pu­lia­rė­jan­tis lais­va­lai­kio už­si­ė­mi­mas, ku­ria­me kiek­vie­nas ga­li at­ras­ti sau iš­šū­kių. Vie­niems tai – pus­die­nis gam­to­je, ki­tiems – tik­ros iš­tver­mės rei­ka­lau­jan­tis pir­mas šim­tas ki­lo­met­rų, nu­min­tų sa­vo­mis (jei pras­ti ba­tai – dar ir pūs­lė­to­mis) ko­jo­mis per die­ną ar pa­rą. Kaip pa­si­ruoš­ti žy­giams, ką rei­kia ži­no­ti, kad at­min­ty­je lik­tų įspū­džiai ir nau­jos pa­tir­tys, o ne svei­ka­tos pro­ble­mos ir pa­ža­das sau „pir­mą ir pas­ku­ti­nį kar­tą“? Apie tai žy­gių mė­gė­jams pa­sa­ko­jo šiuo me­tu Aly­tu­je gy­ve­nan­tis ke­liau­to­jas, in­ter­ne­ti­nio pus­la­pio ved­lys.eu au­to­rius Vy­das Ver­bi­lis. Se­mi­na­rą su­ren­gė aso­cia­ci­ja „Oli­ta-Ora­ny“, į jį su­si­rin­ko ke­lias­de­šimt žy­gių mė­gė­jų.

Nau­din­ga li­ga, nuo ku­rios ne­pa­sveiks­ta­ma

Pės­čio­mis – nors ir į pa­sau­lio kraš­tą, skir­tu­mas toks, kad vie­nam tai – to­li ir aukš­tai kal­nuo­se, o ki­tam – čia pat, ar­ti­miau­sia­me miš­ke­ly­je. Įspū­džių ir pa­tir­čių pras­me, be­je, ne toks jau ir di­de­lis skir­tu­mas, nes įdo­miau­sia juk yra įveik­ti sa­ve ir ieš­ko­ti sa­vo ga­li­my­bių ri­bų.

Koks tas tu­riz­mo, ke­lio­nių vi­ru­sas – pro mik­ro­sko­pą ne­pa­ma­ty­si, bet aiš­kiai la­bai už­kre­čia­mas ir ne­pa­gy­do­mas. Įvai­riau­si pa­ty­ri­mi­niai, iš­tver­mės žy­giai, iš­šū­kių ku­pi­nos iš­vy­kos pas­ta­rai­siais me­tais Lie­tu­vo­je vis la­biau po­pu­lia­rė­ja, jo­mis mir­ga so­cia­li­niai tin­klai, daž­ną šeš­ta­die­nį pa­siū­la to­kia, kad vie­nos ran­kos pirš­tų su­skai­čiuo­ti ne­už­teks.

Kaip iš tos gau­sy­bės ren­ka­si, pa­vyz­džiui, pa­ty­ręs ke­liau­to­jas V.Ver­bi­lis?

Žy­giuo­se dau­gu­mą lais­va­die­nių pra­lei­džian­tis ir pa­ty­ręs ke­liau­to­jas sa­ko, kad jo pri­ori­te­tas – ne­ko­mer­ci­niai žy­giai. Ir šį sa­vait­ga­lį jį bus ga­li­ma su­tik­ti pel­kė­ta­me  Ka­les­nin­kų miš­ke, kur žy­giuos 30 ki­lo­met­rų tam­so­je su „Oli­ta-Ora­ny“. Vy­das – daž­nas šios sa­vo­tiš­ko ben­dra­min­čių klu­bo, su­si­tin­kan­čio žy­giuo­se, na­rys, o jo pa­tir­tis ir pa­ta­ri­mai ko­le­goms la­bai pra­ver­čia.

Nors Vy­das sa­ko, kad jam ne­pa­tin­ka žy­giuo­ti mi­nio­je su ke­liais tūks­tan­čiais žmo­nių, o to­kių žy­gių taip pat da­bar daž­na, da­ly­vau­ja ir juo­se, nes tu­ri daug ben­dra­min­čių, su ku­riais sma­gu pa­si­ma­ty­ti.

Ap­skri­tai su­si­do­mė­ji­mas žy­giais Lie­tu­vo­je au­ga. Įver­ti­nus, ko­kie po­ky­čiai įvy­ko per 20 me­tų, žy­gei­vio ma­ny­mu, no­rin­čių­jų žy­giuo­ti pa­di­dė­jo de­šim­ti­mis kar­tų. Tai – la­bai ge­rai, nes liu­di­ja, kad vis daug žmo­nių ren­ka­si ak­ty­vų lais­va­lai­kį.

Vis­kas yra gal­vo­se, o ne ko­jo­se

V.Ver­bi­lis ne­abe­jo­ja: ke­lio­nė­se svar­bi tiek fi­zi­nė, tiek ir dva­si­nė iš­tver­mė. „Jei no­ri­te „už­ka­bin­ti“, ne­ves­ki­te pir­mą kar­tą su­au­gu­sių­jų į su­dė­tin­gą 30 ki­lo­met­rų žy­gį, ir ne­si­rin­ki­te to­kio, jei tai jū­sų pir­mas gy­ve­ni­me žy­gis. Nes su­au­gu­sie­ji yra tie pa­tys vai­kai, tik emo­ci­jas ma­žiau reiš­kia. O ma­no jaunimas tik­rai iš­si­bė­gio­tų, jei pra­dė­tu­me nuo to­kių at­stu­mų. Jei at­ei­na vi­siš­kas pra­di­nu­kas, nie­kur ne­bu­vęs, pra­dė­ti rei­kė­tų nuo ra­mių vie­nos die­nos žy­gių – 10–15 ki­lo­met­rų ir to­kių nu­ei­ti ne vie­ną. Jau­ni­mas – ge­riau­sias ro­dik­lis. Pra­de­da­me nuo tiek, pas­kui jie pa­tys at­si­bars­to, žy­gei­vių lie­ka treč­da­lis. Pas­kui, žiū­rėk, iš tris­de­šim­ties lie­ka ko­kie pen­ki še­ši, ku­rie vi­sus me­tus ir ei­na“, – pa­sa­ko­ja V.Ver­bi­lis, jaunųjų šaulių mokytojas ir instruktorius, buvęs Kauno apskrities rinktinės jau­nų­jų šau­lių va­das, už­au­gi­nęs žy­giuo­se bū­rį jau­ni­mo, ne­ma­žai jų vė­liau pa­si­rin­ko pro­fe­sio­na­lią ka­ri­nę ar kitą statutinę tar­ny­bą.

Jo ve­da­muo­se žy­giuo­se, kaip pats sa­ko, „po­pso“ nė­ra – pa­la­pi­nės, mieg­mai­šiai, ko­šė ant lau­žo, už­tat at­ran­da­ma gam­ta ir drau­gai. Šį ru­de­nį 24 ki­lo­met­rų at­stu­mą nu­ė­jo V.Ver­bi­lio va­do­vau­ja­mi 11-os me­tų pa­aug­liai, ku­rie tai da­rė pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me. „Įsi­vaiz­duo­ja­te, kiek no­ro ir mo­ty­va­ci­jos bu­vo jų gal­vo­se?“ – sa­ko va­do­vas.

Tik­rą žmo­gų pa­ma­ty­si žy­gy­je

Pa­klaus­tas, ar sun­ku su­do­min­ti to­kio­mis ke­lio­nė­mis šiuo­lai­ki­nį jau­ni­mą, V.Ver­bi­lis pa­ste­bi – rei­kia ves­ti ten, kur įdo­mu, kad kaž­ką pa­ma­ty­tų. Jei žmo­gus smal­sus, jis tik­rai eis, ki­lo­met­rai pa­si­da­ro ne­svar­būs.

Kar­tais tai tam­pa pri­klau­so­my­be ge­rą­ja pras­me, o gal kai ku­rie iš mū­sų tie­siog tu­ri­me sa­vy­je ke­liau­to­jo ge­ną? Vie­nam juk pa­tin­ka žy­giuo­se pa­ti­ria­mi nuo­ty­kiai, o ki­tas vai­kas ver­kia dėl to, kad su­šla­po ko­jas.

Bet, pa­si­ro­do, gy­ve­ni­me bū­na si­tu­a­ci­jų, kai tie­siog bū­ti­na pa­žin­ti ki­tą žmo­gų, ir žy­giai tam yra to­bu­la prie­mo­nė.

„Žmo­gaus dva­si­nę iš­tver­mę pa­ma­tai žy­giuo­se, kuo sun­kiau – tuo gi­liau pa­ma­tai, kas toks tas žmo­gus. Uk­rai­no­je man kar­tą ge­rai pa­sa­kė: „Rin­kis mo­te­rį ne ka­vi­nė­je, o  žy­gy­je.“ Už­kar­pa­tė­je iki šian­dien gy­va to­kia tra­di­ci­ja, kad su­si­žie­da­vu­si po­ra iš­ei­na į kal­nus. Te­ko ma­ty­ti to­kių gra­žių jau­nuo­lių kal­nuo­se, kur pats ei­ni ir tris die­nas ma­tai tik kal­nų avis ap­lin­kui. Pa­klau­siau va­do­vo, ką čia vei­kia jau­nos po­ros? Sa­ko, jiems pri­klau­so iš­gy­ven­ti pen­kias die­nas kal­nuo­se ir nu­spręs­ti, ar tin­ka vie­nas ki­tam, ar ne“, – pa­sa­ko­ja V.Ver­bi­lis.

Tech­no­lo­gi­jo­mis pa­si­ti­kė­ti ne­ver­ta

Pa­šne­ko­vas, į žy­gius ve­dan­tis ir su­au­gu­siuo­sius, ti­ki­na, jog su jais ke­liau­ti sun­kiau – vai­kus ga­li­ma keis­ti, o prie su­au­gu­sių­jų rei­kia tai­ky­tis. „Rei­kia su­si­pa­žin­ti su žmo­gu­mi, kad ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, ar im­siu jį į kal­nus“, – pa­brė­žia. Šiuo me­tu Vy­do marš­ru­tai su su­au­gu­sių­jų gru­pė­mis dau­giau­sia su­ka Al­pių link, in­for­ma­ci­ją apie ke­lio­nes ga­li­ma ras­ti pus­la­py­je ved­lys.eu

„Nuo Val­te­rio Sko­to lai­kų Ant­ark­tida tik­rai ne­pa­si­kei­tė, ir Eve­res­tas ne­pa­že­mė­jo, nors sa­ko, kad net pa­di­dė­jo ke­liais cen­ti­met­rais. Taip ir ke­lio­nė­se ty­kan­tys pa­vo­jai ne­pa­si­kei­tė, o svar­biau­sias iš jų  – ne­ži­no­ji­mas ele­men­ta­raus da­ly­ko, kaip ke­liau­ti. Kar­tais per sku­bė­ji­mą, XXI am­žiaus lė­ki­mą be rei­ka­lo pa­si­ti­ki­me ir tech­no­lo­gi­jo­mis. Ma­no­me, kad jos vi­sa­da pa­dės iš­si­kvies­ti pa­gal­bą ir pa­ša­lin­ti pa­vo­jų. Iš tik­rų­jų taip nė­ra. 2016 me­tais, kai ma­no gru­pės al­pi­nis­ti­nę įran­gą nu­šla­vė la­vi­na ir mes įstri­go­me 4,5 ki­lo­met­rų aukš­ty­je Tian Ša­nio kal­nuo­se, pa­ly­do­vi­niu te­le­fo­nu pa­vy­ko pa­skam­bin­ti gel­bė­to­jams, bet iš­gir­dau, kad pa­gal­ba at­vyks tikrai ne po kelių minučių.  Tu­rė­jau  pats pri­im­ti ne­tra­di­ci­nius spren­di­mus, kaip nu­leis­ti žmo­nes že­myn, kad ga­lė­čiau su­kur­ti lau­žą, ir jie ne­su­šal­tų. Tai­gi mo­kė­ji­mas ke­liau­ti yra vi­sų pir­ma di­de­lė va­do at­sa­ko­my­bė“, – pa­ste­bi V.Ver­bi­lis.

Ta­čiau kal­ba jis ne tik apie to­li­mas ir pa­vo­jin­gas ke­lio­nes į kal­nus, bet ir die­nos žy­gius – tu­ri­me ati­džiai rink­tis, su kuo ir kur ke­liau­si­me. Di­džio­ji at­sa­ko­my­bė, ži­no­ma, gu­la ant kiek­vie­no žy­gei­vio pe­čių, ku­ris pats ver­ti­na sa­vo svei­ka­tą ir sa­vi­jau­tą.

Kas gre­sia žy­gy­je?

„Pa­grin­di­niai pa­vo­jai ty­ko ke­li. Tur­būt vi­si gir­dė­jo­me to­kius ter­mi­nus kaip „hi­po­ter­mi­ja“ ir „de­hid­ra­ta­ci­ja“, bet vi­siems pra­vers­tų dar kar­tą apie tai pa­skai­ty­ti. Daž­niau­siai žy­gių me­tu pa­ti­ria­ma de­hid­ra­ta­ci­ja, tai yra skys­čių pra­ra­di­mas. Pir­mie­ji simp­to­mai pra­si­dės nuo 5 pro­cen­tų skys­čių pra­ra­di­mo, o tai – vos 5–8 ki­lo­met­rai ak­ty­vaus ėji­mo. Nors pats žmo­gus dar nie­ko ne­jau­čia, pro­ble­mos jau pra­si­de­da, de­hid­ra­ta­vęs pra­de­di sun­kiau mąs­ty­ti, o spren­di­mus bū­ti­na pri­im­ti tiks­lius“, – sa­ko ke­liau­to­jas.

Daž­nas, pa­mė­gęs ak­ty­vų po­il­sį gam­to­je, klau­sia – ką da­ry­ti, jei skau­da nu­ga­rą, kaip žings­niuo­ti de­šim­tis ki­lo­met­rų, kur pa­slap­tis? „Kai gar­siai pa­si­skun­džiau to­kiu ne­ga­la­vi­mu, sy­kį ga­vau ge­rą pa­ta­ri­mą: „Gal pa­da­ry­tum mankš­tą?“ Pra­dė­jau mankš­tin­tis ir bai­gė­si nu­ga­ros skaus­mai. Jei vi­sa­pu­siš­kai sa­vęs fi­ziš­kai ne­la­vi­na­me, tu­ri­me ži­no­ti, kad vi­sa­da ką nors pra­dės skau­dė­ti, anks­čiau ar vė­liau“, – sa­ko V.Ver­bi­lis.

Ir pa­bai­gai: ar ži­no­te, ko­dėl į kal­nus ne­ima­mi ve­ge­ta­rai? Pa­si­ro­do, jo­kios dis­kri­mi­na­ci­jos čia nė­ra, tie­siog vie­no žy­gei­vio ve­ge­ta­riš­ka mi­ty­ba yra tik­ra pro­ble­ma gru­pei. Nes tas vie­nas – ve­ge­ta­ras – ne­ga­li pa­si­da­ly­ti ben­dros pro­vi­zi­jos naš­tos kup­ri­nė­je ly­giai su vi­sais.

Pa­si­ga­min­ti val­gy­ti ve­ge­ta­riš­kai ir gau­ti rei­kia­mą ka­lo­ri­jų kie­kį – dar vie­nas iš­šū­kis, juk ten­ka pa­pil­do­mai neš­tis mais­to sau. Ka­lo­ri­jos rim­tuo­se kal­nų žy­giuo­se yra gy­vy­biš­kai svar­bus rei­ka­las, kaip sa­ko­ma, nie­ko as­me­niš­ko – var­dan kal­nų di­džio­ji dau­gu­ma ve­ge­ta­rų ku­riam lai­kui sėk­min­gai pa­kei­čia mi­ty­bos įpro­čius.  

 

    Komentaras

    Esu labai laiminga, kad dr. Ilekhojie man padėjo sugrąžinti sielos draugę. Esu įsitikinęs, kad yra daug moterų, tokių kaip aš, kurios padarė viską, kas įmanoma, kad susigrąžintų savo vyrus. Aš atėjau čia pasakyti kiekvienai moteriai, kad nežiūrėtų daugiau, nes čia yra atsakymas. Aš visiškai manau, jei būtų buvę kokie penki rašybos raštai, pavyzdžiui, dr. Ilekhojie, pasaulis būtų buvęs geras. Aš ir mano vyras buvome atskirti 4 metams ir aš negalėjau susitvarkyti gyvenimo be jo. Aš pasinaudojau viskuo, kad jį susigrąžintum, bet aš nedirbau, kol perskaičiau daugybę liudijimų apie burtininką, vadinamą dr. Ilekhojie, ir apie tai, kaip jos darbas veiksmingas. yra. Iškart susisiekiau su ja ir ėmiausi žingsnių, kurių ji manęs paprašė, ir po 4 dienų mano buvęs skambino prašydamas atleidimo, kad jis nieko nenori, bet kad mane visam laikui grąžintų. Esu laiminga, kad radau gydytoją Ilekhojie. Tikiuosi, kad jums ji taip pat bus labai naudinga. Reikia pagalbos? „WhatsApp“ dr. Ilekhojie telefonu +2348147400259 ARBA el. Paštas: gethelp05@gmail.com

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.