Ko­dėl į kal­nus ne­ima ve­ge­ta­rų? ar­ba Ei­ti pės­čio­mis ir­gi yra moks­las

Nau­din­ga li­ga, nuo ku­rios ne­pa­sveiks­ta­ma

Pės­čio­mis – nors ir į pa­sau­lio kraš­tą, skir­tu­mas toks, kad vie­nam tai – to­li ir aukš­tai kal­nuo­se, o ki­tam – čia pat, ar­ti­miau­sia­me miš­ke­ly­je. Įspū­džių ir pa­tir­čių pras­me, be­je, ne toks jau ir di­de­lis skir­tu­mas, nes įdo­miau­sia juk yra įveik­ti sa­ve ir ieš­ko­ti sa­vo ga­li­my­bių ri­bų.

Koks tas tu­riz­mo, ke­lio­nių vi­ru­sas – pro mik­ro­sko­pą ne­pa­ma­ty­si, bet aiš­kiai la­bai už­kre­čia­mas ir ne­pa­gy­do­mas. Įvai­riau­si pa­ty­ri­mi­niai, iš­tver­mės žy­giai, iš­šū­kių ku­pi­nos iš­vy­kos pas­ta­rai­siais me­tais Lie­tu­vo­je vis la­biau po­pu­lia­rė­ja, jo­mis mir­ga so­cia­li­niai tin­klai, daž­ną šeš­ta­die­nį pa­siū­la to­kia, kad vie­nos ran­kos pirš­tų su­skai­čiuo­ti ne­už­teks.

Kaip iš tos gau­sy­bės ren­ka­si, pa­vyz­džiui, pa­ty­ręs ke­liau­to­jas V.Ver­bi­lis?

Žy­giuo­se dau­gu­mą lais­va­die­nių pra­lei­džian­tis ir pa­ty­ręs ke­liau­to­jas sa­ko, kad jo pri­ori­te­tas – ne­ko­mer­ci­niai žy­giai. Ir šį sa­vait­ga­lį jį bus ga­li­ma su­tik­ti pel­kė­ta­me  Ka­les­nin­kų miš­ke, kur žy­giuos 30 ki­lo­met­rų tam­so­je su „Oli­ta-Ora­ny“. Vy­das – daž­nas šios sa­vo­tiš­ko ben­dra­min­čių klu­bo, su­si­tin­kan­čio žy­giuo­se, na­rys, o jo pa­tir­tis ir pa­ta­ri­mai ko­le­goms la­bai pra­ver­čia.

Nors Vy­das sa­ko, kad jam ne­pa­tin­ka žy­giuo­ti mi­nio­je su ke­liais tūks­tan­čiais žmo­nių, o to­kių žy­gių taip pat da­bar daž­na, da­ly­vau­ja ir juo­se, nes tu­ri daug ben­dra­min­čių, su ku­riais sma­gu pa­si­ma­ty­ti.

Ap­skri­tai su­si­do­mė­ji­mas žy­giais Lie­tu­vo­je au­ga. Įver­ti­nus, ko­kie po­ky­čiai įvy­ko per 20 me­tų, žy­gei­vio ma­ny­mu, no­rin­čių­jų žy­giuo­ti pa­di­dė­jo de­šim­ti­mis kar­tų. Tai – la­bai ge­rai, nes liu­di­ja, kad vis daug žmo­nių ren­ka­si ak­ty­vų lais­va­lai­kį.

Vis­kas yra gal­vo­se, o ne ko­jo­se

V.Ver­bi­lis ne­abe­jo­ja: ke­lio­nė­se svar­bi tiek fi­zi­nė, tiek ir dva­si­nė iš­tver­mė. „Jei no­ri­te „už­ka­bin­ti“, ne­ves­ki­te pir­mą kar­tą su­au­gu­sių­jų į su­dė­tin­gą 30 ki­lo­met­rų žy­gį, ir ne­si­rin­ki­te to­kio, jei tai jū­sų pir­mas gy­ve­ni­me žy­gis. Nes su­au­gu­sie­ji yra tie pa­tys vai­kai, tik emo­ci­jas ma­žiau reiš­kia. O ma­no jaunimas tik­rai iš­si­bė­gio­tų, jei pra­dė­tu­me nuo to­kių at­stu­mų. Jei at­ei­na vi­siš­kas pra­di­nu­kas, nie­kur ne­bu­vęs, pra­dė­ti rei­kė­tų nuo ra­mių vie­nos die­nos žy­gių – 10–15 ki­lo­met­rų ir to­kių nu­ei­ti ne vie­ną. Jau­ni­mas – ge­riau­sias ro­dik­lis. Pra­de­da­me nuo tiek, pas­kui jie pa­tys at­si­bars­to, žy­gei­vių lie­ka treč­da­lis. Pas­kui, žiū­rėk, iš tris­de­šim­ties lie­ka ko­kie pen­ki še­ši, ku­rie vi­sus me­tus ir ei­na“, – pa­sa­ko­ja V.Ver­bi­lis, jaunųjų šaulių mokytojas ir instruktorius, buvęs Kauno apskrities rinktinės jau­nų­jų šau­lių va­das, už­au­gi­nęs žy­giuo­se bū­rį jau­ni­mo, ne­ma­žai jų vė­liau pa­si­rin­ko pro­fe­sio­na­lią ka­ri­nę ar kitą statutinę tar­ny­bą.

Jo ve­da­muo­se žy­giuo­se, kaip pats sa­ko, „po­pso“ nė­ra – pa­la­pi­nės, mieg­mai­šiai, ko­šė ant lau­žo, už­tat at­ran­da­ma gam­ta ir drau­gai. Šį ru­de­nį 24 ki­lo­met­rų at­stu­mą nu­ė­jo V.Ver­bi­lio va­do­vau­ja­mi 11-os me­tų pa­aug­liai, ku­rie tai da­rė pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me. „Įsi­vaiz­duo­ja­te, kiek no­ro ir mo­ty­va­ci­jos bu­vo jų gal­vo­se?“ – sa­ko va­do­vas.

Tik­rą žmo­gų pa­ma­ty­si žy­gy­je

Pa­klaus­tas, ar sun­ku su­do­min­ti to­kio­mis ke­lio­nė­mis šiuo­lai­ki­nį jau­ni­mą, V.Ver­bi­lis pa­ste­bi – rei­kia ves­ti ten, kur įdo­mu, kad kaž­ką pa­ma­ty­tų. Jei žmo­gus smal­sus, jis tik­rai eis, ki­lo­met­rai pa­si­da­ro ne­svar­būs.

Kar­tais tai tam­pa pri­klau­so­my­be ge­rą­ja pras­me, o gal kai ku­rie iš mū­sų tie­siog tu­ri­me sa­vy­je ke­liau­to­jo ge­ną? Vie­nam juk pa­tin­ka žy­giuo­se pa­ti­ria­mi nuo­ty­kiai, o ki­tas vai­kas ver­kia dėl to, kad su­šla­po ko­jas.

Bet, pa­si­ro­do, gy­ve­ni­me bū­na si­tu­a­ci­jų, kai tie­siog bū­ti­na pa­žin­ti ki­tą žmo­gų, ir žy­giai tam yra to­bu­la prie­mo­nė.

„Žmo­gaus dva­si­nę iš­tver­mę pa­ma­tai žy­giuo­se, kuo sun­kiau – tuo gi­liau pa­ma­tai, kas toks tas žmo­gus. Uk­rai­no­je man kar­tą ge­rai pa­sa­kė: „Rin­kis mo­te­rį ne ka­vi­nė­je, o  žy­gy­je.“ Už­kar­pa­tė­je iki šian­dien gy­va to­kia tra­di­ci­ja, kad su­si­žie­da­vu­si po­ra iš­ei­na į kal­nus. Te­ko ma­ty­ti to­kių gra­žių jau­nuo­lių kal­nuo­se, kur pats ei­ni ir tris die­nas ma­tai tik kal­nų avis ap­lin­kui. Pa­klau­siau va­do­vo, ką čia vei­kia jau­nos po­ros? Sa­ko, jiems pri­klau­so iš­gy­ven­ti pen­kias die­nas kal­nuo­se ir nu­spręs­ti, ar tin­ka vie­nas ki­tam, ar ne“, – pa­sa­ko­ja V.Ver­bi­lis.

Tech­no­lo­gi­jo­mis pa­si­ti­kė­ti ne­ver­ta

Pa­šne­ko­vas, į žy­gius ve­dan­tis ir su­au­gu­siuo­sius, ti­ki­na, jog su jais ke­liau­ti sun­kiau – vai­kus ga­li­ma keis­ti, o prie su­au­gu­sių­jų rei­kia tai­ky­tis. „Rei­kia su­si­pa­žin­ti su žmo­gu­mi, kad ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, ar im­siu jį į kal­nus“, – pa­brė­žia. Šiuo me­tu Vy­do marš­ru­tai su su­au­gu­sių­jų gru­pė­mis dau­giau­sia su­ka Al­pių link, in­for­ma­ci­ją apie ke­lio­nes ga­li­ma ras­ti pus­la­py­je ved­lys.eu

„Nuo Val­te­rio Sko­to lai­kų Ant­ark­tida tik­rai ne­pa­si­kei­tė, ir Eve­res­tas ne­pa­že­mė­jo, nors sa­ko, kad net pa­di­dė­jo ke­liais cen­ti­met­rais. Taip ir ke­lio­nė­se ty­kan­tys pa­vo­jai ne­pa­si­kei­tė, o svar­biau­sias iš jų  – ne­ži­no­ji­mas ele­men­ta­raus da­ly­ko, kaip ke­liau­ti. Kar­tais per sku­bė­ji­mą, XXI am­žiaus lė­ki­mą be rei­ka­lo pa­si­ti­ki­me ir tech­no­lo­gi­jo­mis. Ma­no­me, kad jos vi­sa­da pa­dės iš­si­kvies­ti pa­gal­bą ir pa­ša­lin­ti pa­vo­jų. Iš tik­rų­jų taip nė­ra. 2016 me­tais, kai ma­no gru­pės al­pi­nis­ti­nę įran­gą nu­šla­vė la­vi­na ir mes įstri­go­me 4,5 ki­lo­met­rų aukš­ty­je Tian Ša­nio kal­nuo­se, pa­ly­do­vi­niu te­le­fo­nu pa­vy­ko pa­skam­bin­ti gel­bė­to­jams, bet iš­gir­dau, kad pa­gal­ba at­vyks tikrai ne po kelių minučių.  Tu­rė­jau  pats pri­im­ti ne­tra­di­ci­nius spren­di­mus, kaip nu­leis­ti žmo­nes že­myn, kad ga­lė­čiau su­kur­ti lau­žą, ir jie ne­su­šal­tų. Tai­gi mo­kė­ji­mas ke­liau­ti yra vi­sų pir­ma di­de­lė va­do at­sa­ko­my­bė“, – pa­ste­bi V.Ver­bi­lis.

Ta­čiau kal­ba jis ne tik apie to­li­mas ir pa­vo­jin­gas ke­lio­nes į kal­nus, bet ir die­nos žy­gius – tu­ri­me ati­džiai rink­tis, su kuo ir kur ke­liau­si­me. Di­džio­ji at­sa­ko­my­bė, ži­no­ma, gu­la ant kiek­vie­no žy­gei­vio pe­čių, ku­ris pats ver­ti­na sa­vo svei­ka­tą ir sa­vi­jau­tą.

Kas gre­sia žy­gy­je?

„Pa­grin­di­niai pa­vo­jai ty­ko ke­li. Tur­būt vi­si gir­dė­jo­me to­kius ter­mi­nus kaip „hi­po­ter­mi­ja“ ir „de­hid­ra­ta­ci­ja“, bet vi­siems pra­vers­tų dar kar­tą apie tai pa­skai­ty­ti. Daž­niau­siai žy­gių me­tu pa­ti­ria­ma de­hid­ra­ta­ci­ja, tai yra skys­čių pra­ra­di­mas. Pir­mie­ji simp­to­mai pra­si­dės nuo 5 pro­cen­tų skys­čių pra­ra­di­mo, o tai – vos 5–8 ki­lo­met­rai ak­ty­vaus ėji­mo. Nors pats žmo­gus dar nie­ko ne­jau­čia, pro­ble­mos jau pra­si­de­da, de­hid­ra­ta­vęs pra­de­di sun­kiau mąs­ty­ti, o spren­di­mus bū­ti­na pri­im­ti tiks­lius“, – sa­ko ke­liau­to­jas.

Daž­nas, pa­mė­gęs ak­ty­vų po­il­sį gam­to­je, klau­sia – ką da­ry­ti, jei skau­da nu­ga­rą, kaip žings­niuo­ti de­šim­tis ki­lo­met­rų, kur pa­slap­tis? „Kai gar­siai pa­si­skun­džiau to­kiu ne­ga­la­vi­mu, sy­kį ga­vau ge­rą pa­ta­ri­mą: „Gal pa­da­ry­tum mankš­tą?“ Pra­dė­jau mankš­tin­tis ir bai­gė­si nu­ga­ros skaus­mai. Jei vi­sa­pu­siš­kai sa­vęs fi­ziš­kai ne­la­vi­na­me, tu­ri­me ži­no­ti, kad vi­sa­da ką nors pra­dės skau­dė­ti, anks­čiau ar vė­liau“, – sa­ko V.Ver­bi­lis.

Ir pa­bai­gai: ar ži­no­te, ko­dėl į kal­nus ne­ima­mi ve­ge­ta­rai? Pa­si­ro­do, jo­kios dis­kri­mi­na­ci­jos čia nė­ra, tie­siog vie­no žy­gei­vio ve­ge­ta­riš­ka mi­ty­ba yra tik­ra pro­ble­ma gru­pei. Nes tas vie­nas – ve­ge­ta­ras – ne­ga­li pa­si­da­ly­ti ben­dros pro­vi­zi­jos naš­tos kup­ri­nė­je ly­giai su vi­sais.

Pa­si­ga­min­ti val­gy­ti ve­ge­ta­riš­kai ir gau­ti rei­kia­mą ka­lo­ri­jų kie­kį – dar vie­nas iš­šū­kis, juk ten­ka pa­pil­do­mai neš­tis mais­to sau. Ka­lo­ri­jos rim­tuo­se kal­nų žy­giuo­se yra gy­vy­biš­kai svar­bus rei­ka­las, kaip sa­ko­ma, nie­ko as­me­niš­ko – var­dan kal­nų di­džio­ji dau­gu­ma ve­ge­ta­rų ku­riam lai­kui sėk­min­gai pa­kei­čia mi­ty­bos įpro­čius.