„Ke­tur­ko­jo vil­ties” viena iš steigėjų Edi­ta Ša­pai­ty­tė: „Pri­si­im­ta di­de­lė at­sa­ko­my­bė – nu­leis­ti ran­kų ne­tu­ri­me tei­sės, pa­ža­dė­jo­me gy­vū­nams, sa­vo pa­ža­dą tu­ri­me tesė­ti”

Edita
Se­niau­siems šuns ir žmo­gaus drau­gys­tės įro­dy­mams – be­veik pen­kio­li­ka tūks­tan­čių me­tų. Kar­tu su žmo­gu­mi pa­lai­do­ti šuns pa­lai­kai su­ras­ti Bo­no­je. Kau­ka­zie­čiai sve­čiams mėgs­ta pa­pa­sa­ko­ti tik­rą nu­ti­ki­mą apie tai, kaip avi­ga­nis vi­są žie­mą sau­go­jo šei­mi­nin­ko ap­siaus­tą, ku­rį šis at­si­tik­ti­nai pa­li­ko kal­nuo­se, ru­de­nį prieš prog­no­zuo­ja­mą liū­tį, pas­ku­bo­mis že­myn į pa­kal­nes nuo aukš­tes­nių pie­vų par­gi­nęs ban­dą. My­li­mą au­gin­ti­nį šei­mi­nin­kas ra­do iš­se­ku­sį, bet gy­vą, tik ki­tais me­tais aukš­tyn už­gi­nęs ban­dą ir be ga­lo džiau­gė­si. Jis jau bu­vo su­si­tai­kęs su min­ti­mi, kad šuo ma­tyt pra­lai­mė­jo ko­vą su vil­kais ar liū­tys jį bus nu­ne­šę.

Skau­du, bet ne­ma­žė­ja at­ve­jų, kai žmo­nės at­si­kra­to iki skru­pu­lų iš­ti­ki­mu drau­gu, kai bu­vu­si mie­la ka­ty­tė tam­pa ne­be­rei­ka­lin­ga. Aso­cia­ci­jos „Ke­tur­ko­jo vil­tis“ pa­tei­kia­ma sta­tis­ti­ka – nuo aso­cia­ci­jos įstei­gi­mo, 2018 me­tų lap­kri­čio 29 die­nos, iki šian­die­nos yra pa­do­va­no­ti 90 šu­ne­liai ir  264 ka­ti­nė­liai. Šiuo me­tu glo­bo­je yra 43 šu­ne­liai bei 123 ka­ti­nė­liai, tai ver­čia su­ne­rim­ti dėl mū­sų vi­suo­me­nės po­žiū­rio į tiek tūks­tant­me­čių ša­lia žmo­gaus esan­čius ke­tur­ko­jus.

Al­do­na KU­DZIE­NĖ šia te­ma kal­bi­na Edi­tą ŠA­PAI­TY­TĘ (žr. nuotr.), vie­ną iš aso­cia­ci­jos „Ke­tur­ko­jo vil­tis“ įkū­rė­jų.

 

– Po­kal­bį no­ri­si pra­dė­ti nuo to, ko­dėl pri­va­ti ini­cia­ty­va be­veik vi­suo­met pa­da­ro daug dau­giau, ne­gi val­diš­kos įstai­gos, or­ga­ni­za­ci­jos. Kaip ma­no­te, ko­dėl?

– Tai to­dėl tur­būt, kad vis­kas da­ro­ma iš di­de­lės mei­lės su už­si­de­gi­mu. Pri­va­ti ini­cia­ty­va – sa­va­no­rys­tė –  tai sa­vo no­ru pa­si­rink­ta veik­la, už ku­rią ne­gau­na­mas fi­nan­si­nis at­ly­gis ir ku­ri yra nau­din­ga ki­tam, mū­sų at­ve­ju, be­glo­biams gy­vū­nams. 

Kas ta va­ro­mo­ji as­me­ni­nės ini­cia­ty­vos jė­ga? Tai at­jau­ta sil­pnes­niam, at­sa­ko­my­bė už sil­pnes­nį, no­ras pa­dė­ti, pa­si­ry­ži­mas da­lį ar net dau­giau nei vi­są sa­vo lais­va­lai­kį skir­ti už­si­i­mant be­glo­biais. To da­ry­ti nie­kas juk ne­ver­čia. Tai ir yra gra­žiau­sia – žmo­nės čia at­ei­na sa­vo no­ru, ve­da­mi be­są­ly­giš­kos mei­lės, ne­si­ti­kė­da­mi jo­kio at­ly­gio, iš­sky­rus mo­ra­li­nį pa­si­ten­ki­ni­mą ir lai­mę ma­ty­ti šuns uo­de­gė­lės viz­gi­ni­mą iš džiaugs­mo ar gir­dė­ti ka­ti­nė­lių mur­ka­vi­mo sim­fo­ni­ją, ne­pra­šy­da­mi pa­dė­kos – au­ko­da­mi sa­vo bran­gų lai­ką veik­lai, ku­ri jiems ne­at­ne­ša ma­te­ria­laus pel­no.

 Sa­vo ini­cia­ty­va mei­lę gy­vū­nams sa­va­no­riai ro­do dar­bais, ne žo­džiais. Ir iš tie­sų, kur­da­mi pra­šy­mus fa­ce­bo­ok’o pa­sky­ro­je, ben­drau­da­mi te­le­fo­nu ar gy­vai mes su­lau­kia­me di­de­lės pa­gal­bos, žmo­nės į mus krei­pia­si ne tik iš gim­to­jo Aly­taus, bet ir iš ki­tų mies­tų, net­gi iš ki­tų ša­lių. Tik­rai jau­čia­mas di­de­lis pa­si­ti­kė­ji­mas ir pa­lai­ky­mas, ypač žmo­nės su­pran­ta mū­sų dar­bą gy­vai ap­lan­kę ir su­si­pa­ži­nę su mū­sų šu­ne­liais, ka­čiu­kais. Pa­ma­to, kiek esa­me ener­gi­jos iš­lie­ję įreng­da­mi prie­glau­dė­lę, su­si­pa­žįs­ta su kas­die­niais var­gais, su­pran­ta, kad, nors ir esa­me pa­tys pa­var­gę, bet gy­vū­nų ne­pa­lie­ka­me li­ki­mo va­liai.

Dar pri­de­da žmo­nėms pa­si­ti­kė­ji­mo ir grįž­ta­ma­sis ry­šys, vi­sa­da pa­si­džiau­gia­me mums su­teik­ta pa­gal­ba, pa­gar­si­na­me, jei tik ran­da­me lais­vą mi­nu­tę, kuo­met gy­vū­nui at­ran­da­me šil­tus na­mus, to­dėl se­kė­jų ra­tas tik ple­čia­si. Vis dau­giau žmo­nių su­pran­ta, kad ši, ne­pel­no sie­kian­ti or­ga­ni­za­ci­ja gy­vuo­ja tik dė­ka ge­rų­jų žmo­nių va­lios. Mū­sų glo­bo­ti­niai juk be­glo­biais ta­pę dėl žmo­gaus abe­jin­gu­mo, ne­at­sa­ko­my­bės.

– Iš ma­no ap­lan­ky­tų val­diš­kų prie­glau­dų at­min­ty iš­li­kę ne pa­tys ma­lo­niau­si vaiz­dai. Jū­sų bei ki­tų sa­va­no­riš­kai įkur­ti ke­tur­ko­jų na­mai – su dū­šia. Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie „Ke­tur­ko­jo vil­tį“, var­das juk su fi­lo­so­fi­ne po­teks­te?

– Pa­va­di­ni­mas „Ke­tur­ko­jo vil­tis” už­gi­mė, kai nu­spren­dė­me kur­ti aso­cia­ci­ją ir tuo pa­čiu me­tu te­ko pri­im­ti į sa­vo glo­bą se­ny­vo am­žiaus, iš­se­ku­sią, ser­gan­čią ka­ty­tę. Pa­ma­čius ją pir­mo­mis aki­mir­ko­mis, ki­lo tik­ras emo­ci­jų ir min­čių cha­o­sas. Jau­tė­me jos skaus­mą, be­jė­giš­ku­mą o jos ža­lių akių žvilgs­nis tar­si by­lo­jo, kad mes jos vil­tis dar šiek tiek pa­gy­ven­ti, dar pa­jaus­ti rū­pes­tį ir ši­lu­mą žmo­gaus, vil­tis bū­ti so­čiu pil­ve­liu. Tuo­met ją ir pa­va­di­no­me Vil­ti­mi ir tuo pa­čiu už­gi­mė aso­cia­ci­jos „Ke­tur­ko­jo vil­tis“ var­das.

Vis dar įren­gi­nė­ji­mo­se pa­tal­po­se  iš­ties jun­ta­ma tei­gia­ma ener­gi­ja, juk ji įren­gi­nė­ja­ma tik iš žmo­nių at­si­lie­pu­sių į mū­sų pa­gal­bos šauks­mą su­neš­tų sta­ty­bi­nių me­džia­gų ir pa­čių lai­ko įkur­di­nant. Dėl to la­bai dė­ko­ja­me vi­siems žmo­nėms, pa­sky­ru­siems  ne vie­ną va­lan­dą sa­vo bran­gaus lai­ko, ge­ri­nant mū­sų glo­bo­ti­nių ger­bū­vį.  Juk gy­vū­nai žy­miai ge­riau jau­čia­si gy­ven­da­mi jau­kiai, nei už­da­ry­ti tam­sia­me nar­ve.

– Ar skai­čiuo­ja­te, ko­kiam bū­riui ke­tur­ko­jų jau su­tei­kė­te vil­tį gy­ven­ti oriai?

 – Nuo aso­cia­ci­jos įstei­gi­mo, nuo 2018 me­tų lap­kri­čio 29 die­nos, iki šian­die­nos yra pa­do­va­no­ti 90 šu­ne­liai ir  264 ka­ti­nė­liai. Šiuo me­tu mū­sų glo­bo­je yra 43 šu­ne­liai bei 123 ka­ti­nė­liai. Vis pri­si­jun­gia dau­giau se­kė­jų, dau­giau sa­va­no­rių, ku­rie gar­si­na aso­cia­ci­jos var­dą. Dėl to do­va­no­ja­mų gy­vū­nų skai­čius žy­miai iš­au­go, ži­no­ma iš­au­go ir žmo­nių skam­bu­čių dėl ras­tų, į gat­vę iš­mes­tų gy­vū­nų.

– Tur­būt ne­ma­žai te­ko slau­gy­ti žiau­rių po­ty­rių iš­gy­ve­nu­sių ke­tur­ko­jų?

– Mes jau esa­me su­si­dū­rę su įvai­raus plau­ko žmo­nė­mis, bet vis nu­stem­ba­me iš nau­jo kuo­met ga­be­na­me šu­niu­ką ar ka­čiu­ką į ve­te­ri­na­ri­nę kli­ni­ką. Kuo gi tas gy­vū­nas už­kliu­vo? Ne­ga­lin­tis pa­si­prie­šin­ti žmo­gaus va­liai... Prieš ke­le­tą mė­ne­sių žmo­nės pra­ne­šė apie prie jų so­dy­bos gu­lin­tį leis­gy­vį šu­ne­lį. Rent­ge­nas pa­ro­dė, kad jo kū­ne­lis nu­sė­tas kul­ko­mis. Šu­ne­liui Vol­te­riui da­bar jau vis­kas ge­rai, iš­sky­rus tai, kad te­ko am­pu­tuo­ti ga­li­nę ko­jy­tę.

Pa­na­šių at­ve­jų yra bu­vę ir su ka­čiu­kais, kaip, pa­vyz­džiui, Onik­sas, ras­tas so­dų ben­dri­jo­je „Pu­še­lė“. Jau­nas ka­ti­nė­lis, nei me­tų ne­tu­rin­tis su šau­ti­ne žaiz­da. Pa­sak gy­dy­to­jo, šau­ta iš ar­ti. Vaiz­duo­tė­je vaiz­das de­lio­ja­si krau­pus: mie­las, drau­giš­kas ka­ti­nė­lis, pa­si­ti­kė­da­mas žmo­gu­mi pri­bė­ga gal ti­kė­da­ma­sis al­kį nu­ma­rin­ti, kąs­ne­lį ko­kį gau­ti, ir ... šū­vis. Iš­gir­do­me jį mus kvie­čiant (bu­vo ieš­ko­ma ki­ta ka­tė), kniau­kė gai­liai, ra­dęs užuo­vė­ją lau­ko tu­a­le­te. Ir tai bu­vo Šv. Ka­lė­dų ant­ro­ji die­na, gruo­džio 26-oji.

Ži­no­da­mi to­kias ir pa­na­šias is­to­ri­jas mes bū­na­me itin at­sar­gūs do­va­no­da­mi juos, „įsi­vel­ka­me” į psi­cho­lo­go cha­la­tą ir klau­si­nė­ja­me įvai­rių smul­kme­nų. Vė­liau, gau­da­mi nuo­trau­kas ir vaiz­do įra­šus jau iš ap­do­va­no­tų­jų na­mų, be ga­lo džiau­gia­mės, kad pa­ga­liau jie lai­min­gi, sau­gūs.

– Ar sun­ku grą­žin­ti ke­tur­ko­jui ti­kė­ji­mą žmo­gu­mi?

– La­bai skau­du ma­ty­ti pa­lauž­tus gy­vū­nus, jau­čian­čius ne­pa­si­ti­kė­ji­mą žmo­gu­mi, dre­ban­čius, jie iš bai­mės ne­re­tai ir ap­si­dir­ba po sa­vi­mi. Mes juos jau­ki­na­me, so­cia­li­zuo­ja­me, to­kie pa­vyz­džiai at­si­ran­da ne gims­tant gy­vū­nui, o gy­ve­nant pas žmo­gų, ku­ris nuo­lat jį skriau­džia taip įva­ry­da­mas ne­pa­si­ti­kė­ji­mą.

Kaip tik tu­ri­me to pa­vyz­dį, kuo­met pa­do­va­no­jo­me Ka­nį, jau­ną, žais­min­gą, at­si­da­vu­sį šu­ne­lį, pil­nai pa­si­ti­kin­tį žmo­gu­mi, ka­ri­nin­kams, ku­rie bu­vo su­si­ža­dė­ję ir pla­na­vo ben­drą gy­ve­ni­mą. Tie­sa, siųs­da­vo jie mums nuo­trau­kas, koks Ka­nio nuo­sta­bus gy­ve­ni­mas, kaip jie vaikš­čio­ja par­kuo­se. Net ne­įsi­vaiz­da­vo­me Ka­niui ge­res­nių šei­mi­nin­kų ir gar­siai džiau­gė­mės, kad šiam be­glo­biu­kui taip pa­si­se­kė. Su to­kiu sti­mu­lu no­ri­si dar la­biau at­si­dė­ti be­glo­bių gy­vū­nų prie­žiū­rai.

Bet, vie­ną die­ną ga­vo­me iš sve­ti­mų žmo­nių nuo­trau­kas ir pra­ne­ši­mą, kad mū­sų Ka­nis vi­sai ne pa­sa­ko­je gy­ve­na: pri­riš­tas prie met­ro gran­di­nės, be mais­to, be van­dens, pa­lik­tas ke­pin­tis sau­lė­je, be jo­kios užuo­vė­jos, o, kad ma­žiau gir­dė­tų­si cy­pi­mas, į bū­dą bu­vo įki­ša­mas ki­bi­ras, taip slo­pi­nant gar­są. Įsi­vaiz­duo­kit mus, kai su­ži­no­jo­me to­kią tie­są, plau­kai šiau­šė­si.  At­si­ve­žus Ka­nį iš­kart su­pra­to­me, kad jis bu­vo skriau­džia­mas, nes vos pa­kė­lus ran­ką šu­ne­lis su­si­gūž­da­vo lyg lauk­da­mas smū­gio. 

– Iš tie­sų ne­leng­va klau­sy­tis to­kių pa­sa­ko­ji­mų. Sa­ky­ki­te, dau­giau ka­tėms ar šu­nims at­si­ran­da nau­jų šei­mi­nin­kų?

– Ži­no­ma, ka­tėms, nes šu­nys vis­gi rei­ka­lau­ja dau­giau dė­me­sio, o ka­tės yra sa­va­ran­kiš­kes­nės, jų ne­rei­kia ve­džio­ti į lau­ką. Ka­tės, jei  ir ne­tu­ri ga­li­my­bės iš­ei­ti į lau­ką, yra pa­ten­kin­tos, jei tin­ka­mai še­ria­mos, ga­li nau­do­tis krai­ko dė­žu­te, tu­ri žais­liu­kų ir drąs­kyk­lių, kad jų pro­tas ir kū­nas tu­rė­tų veik­los. Daž­nai pra­šo­me žmo­nių ap­mąs­ty­ti pa­si­im­ti iš­kart po du ka­ti­nė­lius, kad jie pa­lik­ti vie­ni, kol šei­mi­nin­kai dar­buo­se, tu­rė­tų vie­nas ki­tą.

– Ar nuo­la­ti­nių rė­mė­jų tu­ri­te?

– Mus re­mia pa­vie­niai as­me­nys pa­gal sa­vo iš­ga­les, vi­du­ti­niš­kai 5–30 eu­rų au­ko­mis. Ži­no­ma, pa­si­tai­ko žmo­nių, ga­lin­čių pa­rem­ti ir di­des­nė­mis su­mo­mis. Da­li­nai esa­me kal­ti mes pa­tys, kad ne­si­krei­pia­me į įmo­nes, ku­rios ga­lė­tų mus pa­rem­ti. Gal­būt rei­kė­tų žy­giuo­ti nuo vie­nų du­rų iki ki­tų, ta­čiau, kaip ir mi­nė­jo­me, sa­va­no­rių yra la­bai ne­daug, ypač tų ak­ty­vių, su­au­gu­sių, ku­rie tik­rai ga­lė­tų tą da­ry­ti, bet ne­da­ro dėl lai­ko sty­giaus. Ži­no­ma, nuo­lat sa­vo pa­sky­ro­je Fa­ce­bo­ok’e skel­bia­me nau­jie­nas, tu­ri­me dau­giau nei 10 tūks­tan­čių se­kė­jų, tik to­kią nau­dą ir ga­lė­tu­mėm duo­ti ver­slui – jį re­kla­muo­da­mi už pa­ra­mą. Šiuo me­tu gy­vuo­ja­me  iš pa­vie­nių, ge­ra­no­riš­kų žmo­nių au­kų.

– Iš­var­din­ki­te tris di­džiau­sias pro­ble­mas, su ku­rio­mis su­si­du­ria­te šiuo me­tu?

– Sie­kia­me dia­lo­go su Aly­taus miesto sa­vi­val­dy­be, kad ji tap­tų drau­giš­kes­ne be­šei­mi­nin­kiams gy­vū­nams. Mes gel­bė­ja­me gy­vū­nus, gy­do­me, su­tei­kia­me ve­te­ri­na­ri­nes bū­ti­nas pro­ce­dū­ras, pa­ruo­šia­me do­va­no­ji­mui, nau­jam jų gy­ve­ni­mui sa­vo­mis iš­ga­lė­mis bei su ge­ros va­lios žmo­nių pa­ra­ma. Ta­čiau mies­te bū­ti­na vyk­dy­ti „Pa­gauk – Ste­ri­li­zuok – Pa­leisk“ pro­gra­mą (to­liau - PSP), ku­rios tiks­las – hu­ma­niš­kai ma­žin­ti be­na­mių ka­čių skai­čių, stab­dant jų vei­si­mą­si ir ka­čių ko­lo­ni­jos di­dė­ji­mą. Ka­tė yra pa­gau­na­ma spe­cia­lia gau­dyk­le, tuo­met ve­ža­ma ste­ri­li­zuo­ti, kur jai taip pat nu­ker­pa vie­nos au­sies ga­liu­ką, kad bū­tų ga­li­ma at­skir­ti, kad ka­tė jau ste­ri­li­zuo­ta ir gau­dy­ti dar kar­tą ne­be­rei­kės. Taip pat ka­tės iš­kart pa­skie­pi­ja­mos nuo pa­siut­li­gės bei nu­pa­ra­zi­ti­na­mos. Po 2-3 die­nų, ka­tė grą­ži­na­ma at­gal į gy­ve­na­mą vie­tą, kur ja to­liau rū­pin­sis žmo­nės gy­ve­nan­tys ten.

Žiau­rus el­ge­sys su be­na­miais gy­vū­nais – jų nai­ki­ni­mas – jo­kiu bū­du ne­iš­spren­džia be­na­mių gy­vū­nų pro­ble­mos, nes to­je pa­čio­je te­ri­to­ri­jo­je ne­tru­kus vis vien ap­si­gy­vens ki­tos be­na­mės ir be­glo­bės ka­tės, ku­rios dau­gi­na­si stul­bi­nan­čia pro­gre­si­ja. Yra ži­no­ma, kad ka­tė drau­ge su sa­vo pa­li­kuo­ni­mis per sep­ty­ne­rius me­tus at­si­ve­da tūks­tan­čius ka­čiu­kų.

La­bai ti­ki­mės, kad sa­vi­val­dy­bės biu­dže­te at­si­ras lė­šų to­kiam svar­biam rei­ka­lui, kaip be­na­mių gy­vū­nų glo­bos or­ga­ni­za­vi­mas, jų po­pu­lia­ci­jos ma­ži­ni­mas hu­ma­niš­kais bū­dais.

La­biau­sia pri­sle­gia mus be­vil­tiš­ku­mo jaus­mas, kai pa­si­pi­la pa­gal­bos skam­bu­čiai, ku­rių bū­na po ke­lis kas­dien, o pri­im­ti gy­vū­nų nė­ra į kur. Fi­ziš­kai pa­si­rū­pin­ti to­kia gau­sa trūks­ta ir ran­kų, ir va­lan­dų pa­ro­je. Pri­si­im­ta di­de­lė at­sa­ko­my­bė – nu­leis­ti ran­kų ne­tu­ri­me tei­sės, pa­ža­dė­jo­me gy­vū­nams, sa­vo pa­ža­dą tu­ri­me tesė­ti.

Šiuo me­tu tu­ri­me iš­spręs­ti di­de­lę pro­ble­mą, kur iš­kel­ti ka­ti­nė­lius iš Ra­džiū­nų so­dy­bos. Nuo­šir­džiai dė­kin­gi nuo­sta­biai so­dy­bos šei­mi­nin­kei Vil­mai, ku­ri lei­do mums so­dy­bo­je glaus­tis ir gel­bė­ti be­glo­bius jau ke­le­tą me­tų, ta­čiau grei­tu lai­ku tu­ri­me jau at­lais­vin­ti so­dy­bą.

Pra­šė­me Aly­taus miesto sa­vi­val­dy­bės pa­gal­bos ieš­kant pa­tal­pų, de­ja at­sa­ky­me bu­vo pa­žy­mė­ta, kad nors ir yra lais­vų dar­že­lių, ta­čiau pa­sta­to pa­skir­tis ne­lei­džia ten lai­ky­ti ka­ti­nė­lių. Na ir nuo­la­ti­nis mū­sų veik­los pa­ly­do­vas, tai pa­sto­vus lė­šų trū­ku­mas, ve­te­ri­na­ri­jo­se su­si­da­riu­sioms sko­loms, pa­tal­pų šu­ne­liams gy­ven­ti nuo­mai, elek­tros iš­lai­doms, pre­kės gy­vū­nams ir pan.

Kaip di­de­lę pro­ble­mą ga­lė­tu­mėm įvar­din­ti žmo­nių abe­jin­gu­mą, nors prie­glau­dos vi­so­je Lie­tu­vo­je yra per­pil­dy­tos, vis dėl­to at­si­ran­da dau­gin­to­jų, no­rin­čių leng­vai pa­si­pel­ny­ti iš sa­vo su­kerg­tų šu­ne­lių. Taip pat žmo­nių abe­jin­gu­mas dėl sa­vo au­gin­ti­nių ne­ste­ri­li­za­vi­mo/ ne­kast­ra­vi­mo, juk gy­vū­nui dau­gi­ni­ma­sis ki­taip nei žmo­gui yra ins­tink­tas. Po to se­ka ma­žy­lių iš­me­ti­mas į gat­vę, ne­re­tai ir su pa­čio­mis ma­žy­lių ma­my­tė­mis, taip ska­ti­na­mas dar di­des­nis be­glo­bių gy­vū­nų dau­gi­ni­ma­sis.

– Kam šian­dien nuo­šir­džiau­siai dė­ko­ja­te?

– Nuo­šir­džiau­siai dė­ko­ja­me vi­sų pir­ma sa­vo ar­ti­mie­siems, už su­pra­tin­gu­mą, nes sa­vo as­me­ni­niams gy­ve­ni­mams mes esa­me gry­nų gry­niau­si „su­val­kie­čiai”. Po dar­bų le­kia­me pas gy­vū­nė­lius ir tik vė­lų va­ka­rą grįž­ta­me na­mo, to­dėl la­biau­siai nu­ken­čia mū­sų ar­ti­mie­ji. Taip pat dė­ko­ja­me pa­vie­niams žmo­nėms, nes be Jų – mū­sų ne­bū­tų, o be mū­sų, ži­no­ma ne­bū­tų kam rū­pin­tis be­glo­biu­kais. Tai­gi tik  vi­si kar­tu mes ga­li­me nu­veik­ti daug.

– Ir pa­bai­gai pa­fi­lo­so­fuo­ki­me. Mums ke­tur­ko­jų my­lė­to­jams sun­ku su­vok­ti, kaip ga­li­ma at­si­kra­ty­ti iki skru­pu­lų iš­ti­ki­mo drau­go. In­ter­ne­to pla­ty­bė­se už­ti­kau to­kią min­tį: vie­nas su ki­tu ben­drau­jan­tys šuo ir žmo­gus gau­na po do­zę ok­si­to­ci­no, dar va­di­na­mo pa­pras­čiau­siai lai­mės hor­mo­nu. Jei­gu tu­ri­te ga­li­my­bių kiek­vie­ną die­ną žiū­rė­ti į šu­nis ir juos my­luo­ti, gy­ven­si­te il­giau nei tie, ku­rie ne­tu­ri po­rei­kio kiek­vie­ną die­ną po ke­lis kar­tus nuo sa­vo dra­bu­žių va­ly­ti šuns plau­kus, tei­gia net ke­lis svar­bius ty­ri­mus at­li­kę moks­li­nin­kai. Juk tai tie­sa? Ko­dėl žmo­nės tuo ne­pa­si­nau­do­ja?

– Kiek­vie­nas iš mū­sų sa­va­no­rių na­muo­se au­gi­na­me net ne vie­ną šu­ne­lį ar ka­ti­nė­lį. Net ne­ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti na­mų be gy­vū­nų, mums tai yra ly­gia­ver­tis šei­mos na­rys, lai­mė ir mei­lė tu­rint gy­vū­ną na­muo­se yra be­ga­li­nė. Kai ku­rie žmo­nės tuo ne­si­nau­do­ja, nes per daug my­li sa­ve, daug esa­me gir­dė­ję, jog gy­vū­ną lai­kė iki se­nat­vės, jam mi­rus ki­to ne­no­ri, ka­dan­gi per daug skau­du.

Mes sten­gia­mės vi­sa­da nu­tei­ki­nė­ti, kad jei pa­dė­jo­te vie­nam, da­bar at­ėjo ei­lė pa­dė­ti ki­tam, tu­ri­te ga­li­my­bes, ži­nias, ko­dėl ne­su­teik­ti lai­mės be­glo­biui? Ne­gai­lė­ki­me sa­vęs, su­tei­ki­me mei­lę ki­tam gy­vū­nui, jie mū­sų lau­kia. Kaip be­bū­tų gai­la ir liūd­na, šian­dien be­šei­mi­nin­kių gy­vū­nų yra per­tek­lius, nė­ra tiek daug no­rin­čių at­sa­kin­gų žmo­nių juos pri­glaus­ti.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.