„Ke­tur­ko­jo vil­ties” viena iš steigėjų Edi­ta Ša­pai­ty­tė: „Pri­si­im­ta di­de­lė at­sa­ko­my­bė – nu­leis­ti ran­kų ne­tu­ri­me tei­sės, pa­ža­dė­jo­me gy­vū­nams, sa­vo pa­ža­dą tu­ri­me tesė­ti” (260)

Edita
Se­niau­siems šuns ir žmo­gaus drau­gys­tės įro­dy­mams – be­veik pen­kio­li­ka tūks­tan­čių me­tų. Kar­tu su žmo­gu­mi pa­lai­do­ti šuns pa­lai­kai su­ras­ti Bo­no­je. Kau­ka­zie­čiai sve­čiams mėgs­ta pa­pa­sa­ko­ti tik­rą nu­ti­ki­mą apie tai, kaip avi­ga­nis vi­są žie­mą sau­go­jo šei­mi­nin­ko ap­siaus­tą, ku­rį šis at­si­tik­ti­nai pa­li­ko kal­nuo­se, ru­de­nį prieš prog­no­zuo­ja­mą liū­tį, pas­ku­bo­mis že­myn į pa­kal­nes nuo aukš­tes­nių pie­vų par­gi­nęs ban­dą. My­li­mą au­gin­ti­nį šei­mi­nin­kas ra­do iš­se­ku­sį, bet gy­vą, tik ki­tais me­tais aukš­tyn už­gi­nęs ban­dą ir be ga­lo džiau­gė­si. Jis jau bu­vo su­si­tai­kęs su min­ti­mi, kad šuo ma­tyt pra­lai­mė­jo ko­vą su vil­kais ar liū­tys jį bus nu­ne­šę.

Skau­du, bet ne­ma­žė­ja at­ve­jų, kai žmo­nės at­si­kra­to iki skru­pu­lų iš­ti­ki­mu drau­gu, kai bu­vu­si mie­la ka­ty­tė tam­pa ne­be­rei­ka­lin­ga. Aso­cia­ci­jos „Ke­tur­ko­jo vil­tis“ pa­tei­kia­ma sta­tis­ti­ka – nuo aso­cia­ci­jos įstei­gi­mo, 2018 me­tų lap­kri­čio 29 die­nos, iki šian­die­nos yra pa­do­va­no­ti 90 šu­ne­liai ir  264 ka­ti­nė­liai. Šiuo me­tu glo­bo­je yra 43 šu­ne­liai bei 123 ka­ti­nė­liai, tai ver­čia su­ne­rim­ti dėl mū­sų vi­suo­me­nės po­žiū­rio į tiek tūks­tant­me­čių ša­lia žmo­gaus esan­čius ke­tur­ko­jus.

Al­do­na KU­DZIE­NĖ šia te­ma kal­bi­na Edi­tą ŠA­PAI­TY­TĘ (žr. nuotr.), vie­ną iš aso­cia­ci­jos „Ke­tur­ko­jo vil­tis“ įkū­rė­jų.

 

– Po­kal­bį no­ri­si pra­dė­ti nuo to, ko­dėl pri­va­ti ini­cia­ty­va be­veik vi­suo­met pa­da­ro daug dau­giau, ne­gi val­diš­kos įstai­gos, or­ga­ni­za­ci­jos. Kaip ma­no­te, ko­dėl?

– Tai to­dėl tur­būt, kad vis­kas da­ro­ma iš di­de­lės mei­lės su už­si­de­gi­mu. Pri­va­ti ini­cia­ty­va – sa­va­no­rys­tė –  tai sa­vo no­ru pa­si­rink­ta veik­la, už ku­rią ne­gau­na­mas fi­nan­si­nis at­ly­gis ir ku­ri yra nau­din­ga ki­tam, mū­sų at­ve­ju, be­glo­biams gy­vū­nams. 

Kas ta va­ro­mo­ji as­me­ni­nės ini­cia­ty­vos jė­ga? Tai at­jau­ta sil­pnes­niam, at­sa­ko­my­bė už sil­pnes­nį, no­ras pa­dė­ti, pa­si­ry­ži­mas da­lį ar net dau­giau nei vi­są sa­vo lais­va­lai­kį skir­ti už­si­i­mant be­glo­biais. To da­ry­ti nie­kas juk ne­ver­čia. Tai ir yra gra­žiau­sia – žmo­nės čia at­ei­na sa­vo no­ru, ve­da­mi be­są­ly­giš­kos mei­lės, ne­si­ti­kė­da­mi jo­kio at­ly­gio, iš­sky­rus mo­ra­li­nį pa­si­ten­ki­ni­mą ir lai­mę ma­ty­ti šuns uo­de­gė­lės viz­gi­ni­mą iš džiaugs­mo ar gir­dė­ti ka­ti­nė­lių mur­ka­vi­mo sim­fo­ni­ją, ne­pra­šy­da­mi pa­dė­kos – au­ko­da­mi sa­vo bran­gų lai­ką veik­lai, ku­ri jiems ne­at­ne­ša ma­te­ria­laus pel­no.

 Sa­vo ini­cia­ty­va mei­lę gy­vū­nams sa­va­no­riai ro­do dar­bais, ne žo­džiais. Ir iš tie­sų, kur­da­mi pra­šy­mus fa­ce­bo­ok’o pa­sky­ro­je, ben­drau­da­mi te­le­fo­nu ar gy­vai mes su­lau­kia­me di­de­lės pa­gal­bos, žmo­nės į mus krei­pia­si ne tik iš gim­to­jo Aly­taus, bet ir iš ki­tų mies­tų, net­gi iš ki­tų ša­lių. Tik­rai jau­čia­mas di­de­lis pa­si­ti­kė­ji­mas ir pa­lai­ky­mas, ypač žmo­nės su­pran­ta mū­sų dar­bą gy­vai ap­lan­kę ir su­si­pa­ži­nę su mū­sų šu­ne­liais, ka­čiu­kais. Pa­ma­to, kiek esa­me ener­gi­jos iš­lie­ję įreng­da­mi prie­glau­dė­lę, su­si­pa­žįs­ta su kas­die­niais var­gais, su­pran­ta, kad, nors ir esa­me pa­tys pa­var­gę, bet gy­vū­nų ne­pa­lie­ka­me li­ki­mo va­liai.

Dar pri­de­da žmo­nėms pa­si­ti­kė­ji­mo ir grįž­ta­ma­sis ry­šys, vi­sa­da pa­si­džiau­gia­me mums su­teik­ta pa­gal­ba, pa­gar­si­na­me, jei tik ran­da­me lais­vą mi­nu­tę, kuo­met gy­vū­nui at­ran­da­me šil­tus na­mus, to­dėl se­kė­jų ra­tas tik ple­čia­si. Vis dau­giau žmo­nių su­pran­ta, kad ši, ne­pel­no sie­kian­ti or­ga­ni­za­ci­ja gy­vuo­ja tik dė­ka ge­rų­jų žmo­nių va­lios. Mū­sų glo­bo­ti­niai juk be­glo­biais ta­pę dėl žmo­gaus abe­jin­gu­mo, ne­at­sa­ko­my­bės.

– Iš ma­no ap­lan­ky­tų val­diš­kų prie­glau­dų at­min­ty iš­li­kę ne pa­tys ma­lo­niau­si vaiz­dai. Jū­sų bei ki­tų sa­va­no­riš­kai įkur­ti ke­tur­ko­jų na­mai – su dū­šia. Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie „Ke­tur­ko­jo vil­tį“, var­das juk su fi­lo­so­fi­ne po­teks­te?

– Pa­va­di­ni­mas „Ke­tur­ko­jo vil­tis” už­gi­mė, kai nu­spren­dė­me kur­ti aso­cia­ci­ją ir tuo pa­čiu me­tu te­ko pri­im­ti į sa­vo glo­bą se­ny­vo am­žiaus, iš­se­ku­sią, ser­gan­čią ka­ty­tę. Pa­ma­čius ją pir­mo­mis aki­mir­ko­mis, ki­lo tik­ras emo­ci­jų ir min­čių cha­o­sas. Jau­tė­me jos skaus­mą, be­jė­giš­ku­mą o jos ža­lių akių žvilgs­nis tar­si by­lo­jo, kad mes jos vil­tis dar šiek tiek pa­gy­ven­ti, dar pa­jaus­ti rū­pes­tį ir ši­lu­mą žmo­gaus, vil­tis bū­ti so­čiu pil­ve­liu. Tuo­met ją ir pa­va­di­no­me Vil­ti­mi ir tuo pa­čiu už­gi­mė aso­cia­ci­jos „Ke­tur­ko­jo vil­tis“ var­das.

Vis dar įren­gi­nė­ji­mo­se pa­tal­po­se  iš­ties jun­ta­ma tei­gia­ma ener­gi­ja, juk ji įren­gi­nė­ja­ma tik iš žmo­nių at­si­lie­pu­sių į mū­sų pa­gal­bos šauks­mą su­neš­tų sta­ty­bi­nių me­džia­gų ir pa­čių lai­ko įkur­di­nant. Dėl to la­bai dė­ko­ja­me vi­siems žmo­nėms, pa­sky­ru­siems  ne vie­ną va­lan­dą sa­vo bran­gaus lai­ko, ge­ri­nant mū­sų glo­bo­ti­nių ger­bū­vį.  Juk gy­vū­nai žy­miai ge­riau jau­čia­si gy­ven­da­mi jau­kiai, nei už­da­ry­ti tam­sia­me nar­ve.

– Ar skai­čiuo­ja­te, ko­kiam bū­riui ke­tur­ko­jų jau su­tei­kė­te vil­tį gy­ven­ti oriai?

 – Nuo aso­cia­ci­jos įstei­gi­mo, nuo 2018 me­tų lap­kri­čio 29 die­nos, iki šian­die­nos yra pa­do­va­no­ti 90 šu­ne­liai ir  264 ka­ti­nė­liai. Šiuo me­tu mū­sų glo­bo­je yra 43 šu­ne­liai bei 123 ka­ti­nė­liai. Vis pri­si­jun­gia dau­giau se­kė­jų, dau­giau sa­va­no­rių, ku­rie gar­si­na aso­cia­ci­jos var­dą. Dėl to do­va­no­ja­mų gy­vū­nų skai­čius žy­miai iš­au­go, ži­no­ma iš­au­go ir žmo­nių skam­bu­čių dėl ras­tų, į gat­vę iš­mes­tų gy­vū­nų.

– Tur­būt ne­ma­žai te­ko slau­gy­ti žiau­rių po­ty­rių iš­gy­ve­nu­sių ke­tur­ko­jų?

– Mes jau esa­me su­si­dū­rę su įvai­raus plau­ko žmo­nė­mis, bet vis nu­stem­ba­me iš nau­jo kuo­met ga­be­na­me šu­niu­ką ar ka­čiu­ką į ve­te­ri­na­ri­nę kli­ni­ką. Kuo gi tas gy­vū­nas už­kliu­vo? Ne­ga­lin­tis pa­si­prie­šin­ti žmo­gaus va­liai... Prieš ke­le­tą mė­ne­sių žmo­nės pra­ne­šė apie prie jų so­dy­bos gu­lin­tį leis­gy­vį šu­ne­lį. Rent­ge­nas pa­ro­dė, kad jo kū­ne­lis nu­sė­tas kul­ko­mis. Šu­ne­liui Vol­te­riui da­bar jau vis­kas ge­rai, iš­sky­rus tai, kad te­ko am­pu­tuo­ti ga­li­nę ko­jy­tę.

Pa­na­šių at­ve­jų yra bu­vę ir su ka­čiu­kais, kaip, pa­vyz­džiui, Onik­sas, ras­tas so­dų ben­dri­jo­je „Pu­še­lė“. Jau­nas ka­ti­nė­lis, nei me­tų ne­tu­rin­tis su šau­ti­ne žaiz­da. Pa­sak gy­dy­to­jo, šau­ta iš ar­ti. Vaiz­duo­tė­je vaiz­das de­lio­ja­si krau­pus: mie­las, drau­giš­kas ka­ti­nė­lis, pa­si­ti­kė­da­mas žmo­gu­mi pri­bė­ga gal ti­kė­da­ma­sis al­kį nu­ma­rin­ti, kąs­ne­lį ko­kį gau­ti, ir ... šū­vis. Iš­gir­do­me jį mus kvie­čiant (bu­vo ieš­ko­ma ki­ta ka­tė), kniau­kė gai­liai, ra­dęs užuo­vė­ją lau­ko tu­a­le­te. Ir tai bu­vo Šv. Ka­lė­dų ant­ro­ji die­na, gruo­džio 26-oji.

Ži­no­da­mi to­kias ir pa­na­šias is­to­ri­jas mes bū­na­me itin at­sar­gūs do­va­no­da­mi juos, „įsi­vel­ka­me” į psi­cho­lo­go cha­la­tą ir klau­si­nė­ja­me įvai­rių smul­kme­nų. Vė­liau, gau­da­mi nuo­trau­kas ir vaiz­do įra­šus jau iš ap­do­va­no­tų­jų na­mų, be ga­lo džiau­gia­mės, kad pa­ga­liau jie lai­min­gi, sau­gūs.

– Ar sun­ku grą­žin­ti ke­tur­ko­jui ti­kė­ji­mą žmo­gu­mi?

– La­bai skau­du ma­ty­ti pa­lauž­tus gy­vū­nus, jau­čian­čius ne­pa­si­ti­kė­ji­mą žmo­gu­mi, dre­ban­čius, jie iš bai­mės ne­re­tai ir ap­si­dir­ba po sa­vi­mi. Mes juos jau­ki­na­me, so­cia­li­zuo­ja­me, to­kie pa­vyz­džiai at­si­ran­da ne gims­tant gy­vū­nui, o gy­ve­nant pas žmo­gų, ku­ris nuo­lat jį skriau­džia taip įva­ry­da­mas ne­pa­si­ti­kė­ji­mą.

Kaip tik tu­ri­me to pa­vyz­dį, kuo­met pa­do­va­no­jo­me Ka­nį, jau­ną, žais­min­gą, at­si­da­vu­sį šu­ne­lį, pil­nai pa­si­ti­kin­tį žmo­gu­mi, ka­ri­nin­kams, ku­rie bu­vo su­si­ža­dė­ję ir pla­na­vo ben­drą gy­ve­ni­mą. Tie­sa, siųs­da­vo jie mums nuo­trau­kas, koks Ka­nio nuo­sta­bus gy­ve­ni­mas, kaip jie vaikš­čio­ja par­kuo­se. Net ne­įsi­vaiz­da­vo­me Ka­niui ge­res­nių šei­mi­nin­kų ir gar­siai džiau­gė­mės, kad šiam be­glo­biu­kui taip pa­si­se­kė. Su to­kiu sti­mu­lu no­ri­si dar la­biau at­si­dė­ti be­glo­bių gy­vū­nų prie­žiū­rai.

Bet, vie­ną die­ną ga­vo­me iš sve­ti­mų žmo­nių nuo­trau­kas ir pra­ne­ši­mą, kad mū­sų Ka­nis vi­sai ne pa­sa­ko­je gy­ve­na: pri­riš­tas prie met­ro gran­di­nės, be mais­to, be van­dens, pa­lik­tas ke­pin­tis sau­lė­je, be jo­kios užuo­vė­jos, o, kad ma­žiau gir­dė­tų­si cy­pi­mas, į bū­dą bu­vo įki­ša­mas ki­bi­ras, taip slo­pi­nant gar­są. Įsi­vaiz­duo­kit mus, kai su­ži­no­jo­me to­kią tie­są, plau­kai šiau­šė­si.  At­si­ve­žus Ka­nį iš­kart su­pra­to­me, kad jis bu­vo skriau­džia­mas, nes vos pa­kė­lus ran­ką šu­ne­lis su­si­gūž­da­vo lyg lauk­da­mas smū­gio. 

– Iš tie­sų ne­leng­va klau­sy­tis to­kių pa­sa­ko­ji­mų. Sa­ky­ki­te, dau­giau ka­tėms ar šu­nims at­si­ran­da nau­jų šei­mi­nin­kų?

– Ži­no­ma, ka­tėms, nes šu­nys vis­gi rei­ka­lau­ja dau­giau dė­me­sio, o ka­tės yra sa­va­ran­kiš­kes­nės, jų ne­rei­kia ve­džio­ti į lau­ką. Ka­tės, jei  ir ne­tu­ri ga­li­my­bės iš­ei­ti į lau­ką, yra pa­ten­kin­tos, jei tin­ka­mai še­ria­mos, ga­li nau­do­tis krai­ko dė­žu­te, tu­ri žais­liu­kų ir drąs­kyk­lių, kad jų pro­tas ir kū­nas tu­rė­tų veik­los. Daž­nai pra­šo­me žmo­nių ap­mąs­ty­ti pa­si­im­ti iš­kart po du ka­ti­nė­lius, kad jie pa­lik­ti vie­ni, kol šei­mi­nin­kai dar­buo­se, tu­rė­tų vie­nas ki­tą.

– Ar nuo­la­ti­nių rė­mė­jų tu­ri­te?

– Mus re­mia pa­vie­niai as­me­nys pa­gal sa­vo iš­ga­les, vi­du­ti­niš­kai 5–30 eu­rų au­ko­mis. Ži­no­ma, pa­si­tai­ko žmo­nių, ga­lin­čių pa­rem­ti ir di­des­nė­mis su­mo­mis. Da­li­nai esa­me kal­ti mes pa­tys, kad ne­si­krei­pia­me į įmo­nes, ku­rios ga­lė­tų mus pa­rem­ti. Gal­būt rei­kė­tų žy­giuo­ti nuo vie­nų du­rų iki ki­tų, ta­čiau, kaip ir mi­nė­jo­me, sa­va­no­rių yra la­bai ne­daug, ypač tų ak­ty­vių, su­au­gu­sių, ku­rie tik­rai ga­lė­tų tą da­ry­ti, bet ne­da­ro dėl lai­ko sty­giaus. Ži­no­ma, nuo­lat sa­vo pa­sky­ro­je Fa­ce­bo­ok’e skel­bia­me nau­jie­nas, tu­ri­me dau­giau nei 10 tūks­tan­čių se­kė­jų, tik to­kią nau­dą ir ga­lė­tu­mėm duo­ti ver­slui – jį re­kla­muo­da­mi už pa­ra­mą. Šiuo me­tu gy­vuo­ja­me  iš pa­vie­nių, ge­ra­no­riš­kų žmo­nių au­kų.

– Iš­var­din­ki­te tris di­džiau­sias pro­ble­mas, su ku­rio­mis su­si­du­ria­te šiuo me­tu?

– Sie­kia­me dia­lo­go su Aly­taus miesto sa­vi­val­dy­be, kad ji tap­tų drau­giš­kes­ne be­šei­mi­nin­kiams gy­vū­nams. Mes gel­bė­ja­me gy­vū­nus, gy­do­me, su­tei­kia­me ve­te­ri­na­ri­nes bū­ti­nas pro­ce­dū­ras, pa­ruo­šia­me do­va­no­ji­mui, nau­jam jų gy­ve­ni­mui sa­vo­mis iš­ga­lė­mis bei su ge­ros va­lios žmo­nių pa­ra­ma. Ta­čiau mies­te bū­ti­na vyk­dy­ti „Pa­gauk – Ste­ri­li­zuok – Pa­leisk“ pro­gra­mą (to­liau - PSP), ku­rios tiks­las – hu­ma­niš­kai ma­žin­ti be­na­mių ka­čių skai­čių, stab­dant jų vei­si­mą­si ir ka­čių ko­lo­ni­jos di­dė­ji­mą. Ka­tė yra pa­gau­na­ma spe­cia­lia gau­dyk­le, tuo­met ve­ža­ma ste­ri­li­zuo­ti, kur jai taip pat nu­ker­pa vie­nos au­sies ga­liu­ką, kad bū­tų ga­li­ma at­skir­ti, kad ka­tė jau ste­ri­li­zuo­ta ir gau­dy­ti dar kar­tą ne­be­rei­kės. Taip pat ka­tės iš­kart pa­skie­pi­ja­mos nuo pa­siut­li­gės bei nu­pa­ra­zi­ti­na­mos. Po 2-3 die­nų, ka­tė grą­ži­na­ma at­gal į gy­ve­na­mą vie­tą, kur ja to­liau rū­pin­sis žmo­nės gy­ve­nan­tys ten.

Žiau­rus el­ge­sys su be­na­miais gy­vū­nais – jų nai­ki­ni­mas – jo­kiu bū­du ne­iš­spren­džia be­na­mių gy­vū­nų pro­ble­mos, nes to­je pa­čio­je te­ri­to­ri­jo­je ne­tru­kus vis vien ap­si­gy­vens ki­tos be­na­mės ir be­glo­bės ka­tės, ku­rios dau­gi­na­si stul­bi­nan­čia pro­gre­si­ja. Yra ži­no­ma, kad ka­tė drau­ge su sa­vo pa­li­kuo­ni­mis per sep­ty­ne­rius me­tus at­si­ve­da tūks­tan­čius ka­čiu­kų.

La­bai ti­ki­mės, kad sa­vi­val­dy­bės biu­dže­te at­si­ras lė­šų to­kiam svar­biam rei­ka­lui, kaip be­na­mių gy­vū­nų glo­bos or­ga­ni­za­vi­mas, jų po­pu­lia­ci­jos ma­ži­ni­mas hu­ma­niš­kais bū­dais.

La­biau­sia pri­sle­gia mus be­vil­tiš­ku­mo jaus­mas, kai pa­si­pi­la pa­gal­bos skam­bu­čiai, ku­rių bū­na po ke­lis kas­dien, o pri­im­ti gy­vū­nų nė­ra į kur. Fi­ziš­kai pa­si­rū­pin­ti to­kia gau­sa trūks­ta ir ran­kų, ir va­lan­dų pa­ro­je. Pri­si­im­ta di­de­lė at­sa­ko­my­bė – nu­leis­ti ran­kų ne­tu­ri­me tei­sės, pa­ža­dė­jo­me gy­vū­nams, sa­vo pa­ža­dą tu­ri­me tesė­ti.

Šiuo me­tu tu­ri­me iš­spręs­ti di­de­lę pro­ble­mą, kur iš­kel­ti ka­ti­nė­lius iš Ra­džiū­nų so­dy­bos. Nuo­šir­džiai dė­kin­gi nuo­sta­biai so­dy­bos šei­mi­nin­kei Vil­mai, ku­ri lei­do mums so­dy­bo­je glaus­tis ir gel­bė­ti be­glo­bius jau ke­le­tą me­tų, ta­čiau grei­tu lai­ku tu­ri­me jau at­lais­vin­ti so­dy­bą.

Pra­šė­me Aly­taus miesto sa­vi­val­dy­bės pa­gal­bos ieš­kant pa­tal­pų, de­ja at­sa­ky­me bu­vo pa­žy­mė­ta, kad nors ir yra lais­vų dar­že­lių, ta­čiau pa­sta­to pa­skir­tis ne­lei­džia ten lai­ky­ti ka­ti­nė­lių. Na ir nuo­la­ti­nis mū­sų veik­los pa­ly­do­vas, tai pa­sto­vus lė­šų trū­ku­mas, ve­te­ri­na­ri­jo­se su­si­da­riu­sioms sko­loms, pa­tal­pų šu­ne­liams gy­ven­ti nuo­mai, elek­tros iš­lai­doms, pre­kės gy­vū­nams ir pan.

Kaip di­de­lę pro­ble­mą ga­lė­tu­mėm įvar­din­ti žmo­nių abe­jin­gu­mą, nors prie­glau­dos vi­so­je Lie­tu­vo­je yra per­pil­dy­tos, vis dėl­to at­si­ran­da dau­gin­to­jų, no­rin­čių leng­vai pa­si­pel­ny­ti iš sa­vo su­kerg­tų šu­ne­lių. Taip pat žmo­nių abe­jin­gu­mas dėl sa­vo au­gin­ti­nių ne­ste­ri­li­za­vi­mo/ ne­kast­ra­vi­mo, juk gy­vū­nui dau­gi­ni­ma­sis ki­taip nei žmo­gui yra ins­tink­tas. Po to se­ka ma­žy­lių iš­me­ti­mas į gat­vę, ne­re­tai ir su pa­čio­mis ma­žy­lių ma­my­tė­mis, taip ska­ti­na­mas dar di­des­nis be­glo­bių gy­vū­nų dau­gi­ni­ma­sis.

– Kam šian­dien nuo­šir­džiau­siai dė­ko­ja­te?

– Nuo­šir­džiau­siai dė­ko­ja­me vi­sų pir­ma sa­vo ar­ti­mie­siems, už su­pra­tin­gu­mą, nes sa­vo as­me­ni­niams gy­ve­ni­mams mes esa­me gry­nų gry­niau­si „su­val­kie­čiai”. Po dar­bų le­kia­me pas gy­vū­nė­lius ir tik vė­lų va­ka­rą grįž­ta­me na­mo, to­dėl la­biau­siai nu­ken­čia mū­sų ar­ti­mie­ji. Taip pat dė­ko­ja­me pa­vie­niams žmo­nėms, nes be Jų – mū­sų ne­bū­tų, o be mū­sų, ži­no­ma ne­bū­tų kam rū­pin­tis be­glo­biu­kais. Tai­gi tik  vi­si kar­tu mes ga­li­me nu­veik­ti daug.

– Ir pa­bai­gai pa­fi­lo­so­fuo­ki­me. Mums ke­tur­ko­jų my­lė­to­jams sun­ku su­vok­ti, kaip ga­li­ma at­si­kra­ty­ti iki skru­pu­lų iš­ti­ki­mo drau­go. In­ter­ne­to pla­ty­bė­se už­ti­kau to­kią min­tį: vie­nas su ki­tu ben­drau­jan­tys šuo ir žmo­gus gau­na po do­zę ok­si­to­ci­no, dar va­di­na­mo pa­pras­čiau­siai lai­mės hor­mo­nu. Jei­gu tu­ri­te ga­li­my­bių kiek­vie­ną die­ną žiū­rė­ti į šu­nis ir juos my­luo­ti, gy­ven­si­te il­giau nei tie, ku­rie ne­tu­ri po­rei­kio kiek­vie­ną die­ną po ke­lis kar­tus nuo sa­vo dra­bu­žių va­ly­ti šuns plau­kus, tei­gia net ke­lis svar­bius ty­ri­mus at­li­kę moks­li­nin­kai. Juk tai tie­sa? Ko­dėl žmo­nės tuo ne­pa­si­nau­do­ja?

– Kiek­vie­nas iš mū­sų sa­va­no­rių na­muo­se au­gi­na­me net ne vie­ną šu­ne­lį ar ka­ti­nė­lį. Net ne­ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti na­mų be gy­vū­nų, mums tai yra ly­gia­ver­tis šei­mos na­rys, lai­mė ir mei­lė tu­rint gy­vū­ną na­muo­se yra be­ga­li­nė. Kai ku­rie žmo­nės tuo ne­si­nau­do­ja, nes per daug my­li sa­ve, daug esa­me gir­dė­ję, jog gy­vū­ną lai­kė iki se­nat­vės, jam mi­rus ki­to ne­no­ri, ka­dan­gi per daug skau­du.

Mes sten­gia­mės vi­sa­da nu­tei­ki­nė­ti, kad jei pa­dė­jo­te vie­nam, da­bar at­ėjo ei­lė pa­dė­ti ki­tam, tu­ri­te ga­li­my­bes, ži­nias, ko­dėl ne­su­teik­ti lai­mės be­glo­biui? Ne­gai­lė­ki­me sa­vęs, su­tei­ki­me mei­lę ki­tam gy­vū­nui, jie mū­sų lau­kia. Kaip be­bū­tų gai­la ir liūd­na, šian­dien be­šei­mi­nin­kių gy­vū­nų yra per­tek­lius, nė­ra tiek daug no­rin­čių at­sa­kin­gų žmo­nių juos pri­glaus­ti.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.