Kas sly­pi smul­kme­no­se?

Va­di­na­si, vie­ti­niams sa­voj dir­voj – tik aug­ti, ša­ko­tis, žy­dė­ti ir bran­džius vai­sius neš­ti.

Ir bent įsi­vaiz­duo­ki­me, kaip ma­lo­niai bū­tu­me ga­lė­ję iš lai­mės svaig­ti su­žy­dė­ju­sia­me ja­po­nų be­ne prieš du de­šimt­me­čius pa­do­va­no­tų sa­ku­rų par­ke­ly­je, ko­kį tu­ri Vil­nius, jei­gu an­ti­so­cia­liai ak­ty­vūs aly­tiš­kiai per vie­ną nak­tį ne­bū­tų „pri­va­ti­za­vę“ ką tik pa­so­din­tų me­de­lių.

Ne­si­ti­ki, jog jie ga­lė­tų bū­ti to­kie kvai­li kaip bu­vo įžū­lūs vog­da­mi, to­dėl ka­žin ar nu­gvelb­tus me­de­lius pa­si­so­di­no prie sa­vų na­mų. Bet jei maž­daug tuo me­tu iš ne­aiš­kaus ti­pe­lio pir­ko­te sa­ku­ros me­de­lį ir pa­va­sa­riais jū­sų kie­me jis ap­si­pi­la nuo­sta­biais žie­dais, pa­si­kvies­ki­te po juo pa­sė­dė­ti ir ki­tus aly­tiš­kius, nes tai grei­čiau­siai – vi­sų mū­sų sa­ku­ra.

Šiaip dzū­kų sos­ti­nė ne ką nuo se­no­sios sos­ti­nės Vil­niaus at­si­lie­ka – ir mes jau tu­ri­me Ka­ziu­ko mu­gę. Tie­sa, or­ga­ni­za­to­riai be­veik mė­ne­sį pa­vė­la­vo nuo tik­rų­jų, ko­vo 4-ąją, mi­ni­mų Ka­zi­mie­ri­nių. Ma­tyt, iš to­li­mo uos­ta­mies­čio, kur ba­zuo­ja­si mu­gės or­ga­ni­za­to­riai, pa­si­ro­dė, kad pro­vin­ci­jai ir taip bus ge­rai ar­ba jie vi­sai ne­tu­ri fan­ta­zi­jos, o to­kiems ri­zi­kin­ga leis­ti ką nors or­ga­ni­zuo­ti.

Vi­sų pir­ma, jo­kia mes pro­vin­ci­ja, o an­tra, juk ga­lė­jom su­bliz­gė­ti ori­gi­na­lu­mu, pa­va­di­nę mu­gę Juo­zi­nių – Pem­pi­nių – var­du, taip su­sie­da­mi ją su ko­vo 19-ąja. Ar­ba dar ge­riau – Blo­vieš­čių – Gan­dri­nių mu­gė, skir­ta ko­vo 25-ajai, tra­di­ci­nei bu­si­lų par­lė­ki­mo die­nai. Tik iš­kart rei­kia pa­sa­ky­ti, jog šio­ji ne­tu­rė­tų nie­ko ben­dro su po­li­ti­ka ir po­li­ti­kais, tau­to­je daž­nai gan­dra­gal­viais va­di­na­mais.

Be to, ga­li­me ma­ny­ti, jog mū­sų mies­to gy­ven­to­jai gy­ve­na ge­riau nei sos­ti­nės, mū­siš­kiai kliau­na­si la­biau sa­vi­mi nei ko­kia nors vie­ti­ne val­džia. Tai pa­ro­do da­ly­va­vi­mo sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se ak­ty­vu­mas: abie­juo­se tu­ruo­se vil­nie­čiai bu­vo la­biau su­in­te­re­suo­ti, kad mies­to rei­ka­lus tvar­ky­tų jų in­te­re­sams at­sto­vau­jan­tys žmo­nės, pa­vyz­džiui, šir­džiai mie­les­nio me­ro pa­si­rink­ti at­ėjo be­veik 45 proc. vil­nie­čių ir ma­žiau nei 38 proc. aly­tiš­kių.

Tai­gi, tik ke­tu­riems iš de­šim­ties mies­te­lė­nų svar­bu, kas jiems tar­naus at­ei­nan­čius ket­ve­rius me­tus, ko­kias, pa­sak vie­no ak­ty­vaus šio laik­raš­čio straips­nių in­ter­ne­ti­nio ko­men­ta­to­riaus, kurs „mies­to stra­te­gi­jas“. Ga­liau­siai, jiems ne­įdo­mu, kam, kai pa­tys iš­si­rin­ko­me, tu­rė­si­me tei­sę per ki­tus rin­ki­mus sim­bo­liš­kai iš­spar­dy­ti už­pa­ka­lius, jei­gu jie ne­įvyk­dys mums duo­tų pa­ža­dų.

Ki­ta ver­tus, bū­tų są­ži­nin­ga, jei­gu ne­da­ly­va­vu­siems rin­ki­muo­se ne­ap­si­vers­tų lie­žu­vis ko­ne­veik­ti vie­ti­nę val­džią, kai gat­vės duo­bė­je iš­si­na­rins au­to­mo­bi­lio ra­tą ar prie sa­vo dau­gia­bu­čio ne­ras vie­tos pa­si­sta­ty­ti ma­ši­ny­tę.

O aly­tiš­kiai jau ga­li pa­si­gir­ti tu­rė­sian­tys vie­ną iš jau­nes­nių ša­lies me­rų. Nė kiek ne­men­kin­da­mas jo su­ge­bė­ji­mų, po­li­ti­nio įdir­bio ir pa­stan­gų rin­ki­mų ko­vo­je, esu lin­kęs ma­ny­ti, kad prie jo sėk­mės ne­ma­žai pri­si­dė­jo ir kon­ku­ren­tai, tiks­liau, kai ku­rių žmo­nių bu­ku­mas ne­si­mo­ky­ti iš pra­ei­ties.

Ži­nia, laz­da bu­vo be­ne pir­ma­sis ur­vi­nio žmo­gaus įran­kis, ir jau nuo ta­da ji pra­dė­jo žmo­ni­ją mo­ky­ti pa­pras­to da­ly­ko: jei­gu laz­dą per­lenk­si, tai ji ar­ba su­lūš, ar­ba at­si­ties­da­ma an­tru ga­lu ge­ro­kai už­va­žiuos į ma­kau­lę.

Rin­ki­mų kam­pa­ni­jos me­tu „Dzū­ki­jos TV“ ek­ra­ne grau­du bu­vo žiū­rė­ti, kaip po­li­ti­nis-agi­ta­ci­nis fut­bo­las bu­vo žai­džia­mas į vie­nus var­tus, ku­riuo­se daž­niau­siai net prie­ši­nin­kų var­ti­nin­ko trūk­da­vo.

Kai en­tu­zias­tin­ga lai­dos ve­dė­ja – „vi­suo­me­ni­nė ty­rė­ja-de­mas­kuo­to­ja“ – iš ti­ria­mo­sios žur­na­lis­ti­kos pa­da­ro žur­na­lis­ti­kos por­nog­ra­fi­ją, ne­nuos­ta­bu, kad mąs­tan­tys žiū­ro­vai pra­de­da ne­ti­kė­ti dirb­ti­nais ato­dū­siais ir iš­kreip­to­mis po­zo­mis.

Ne ma­žiau prie jau­no­jo so­cial­de­mok­ra­to iš­rin­ki­mo me­ru ne­no­rė­da­mi pri­si­dė­jo ir du, soc­de­mų par­ti­ją dėl ne­su­ta­ri­mų vie­ti­nė­je kuo­pe­lė­je jau pa­li­kę, par­ti­jos ve­te­ra­nai, da­ly­va­vę vie­ti­nės te­le­vi­zi­jos lai­do­je, li­kus ke­le­tui die­nų iki ant­ro­jo rin­ki­mų tu­ro.

Vaiz­de­lis bu­vo krau­pus, jei­gu vėl grįž­tu­me prie fut­bo­lo į vie­nus var­tus įvaiz­džio, at­ro­dė taip: du ko­man­dą pa­li­kę nu­se­nę žai­dė­jai par­sig­rio­vę spar­do iš jau­ni­mo ly­gos at­ėju­sį ga­bų žai­dė­ją, ga­lin­tį tap­ti ko­man­dos ka­pi­to­nu. Ne­ga­na to, spar­do­ma­jam, sim­bo­liš­kai kal­bant, dar ir bur­na se­nu sport­ba­čiu už­kimš­ta, o ran­kos ir ko­jos su­riš­tos, kad nei rėkt, nei bėgt ne­ga­lė­tų.

Sa­ky­si­te, „de­mas­kuo­ja­mie­ji“ ga­lė­jo da­ly­vau­ti to­se lai­do­se ir pa­neig­ti jiems me­ta­mus kal­ti­ni­mus, juk ir kvie­čia­mi bu­vo. Kas ma­tė bent vie­ną se­ria­lo „De­mas­kuo­ti“ da­lį, iš­kart pa­sa­ky­tų, jog, pir­ma, pa­nei­gi­nė­ti mui­lo bur­bu­lus – be­pras­miš­kas da­ly­kas, nes jie ir pa­tys greit su­sprogs­ta.

O an­tra, koks pa­do­rus žmo­gus eis į por­nog­ra­fi­jos fil­ma­vi­mą, ži­no­da­mas, kad kvie­čia­mas pa­bū­ti juo­dai dro­žia­muo­ju ir per dro­žian­čių­jų pa­si­ten­ki­ni­mo šūks­nius jo bal­so pa­pras­čiau­siai nie­kas ne­gir­dės ar­ba jis bus įvai­riais įma­no­mais bū­dais iš­krai­py­tas.

Tai­gi, vil­tin­gai nu­si­tei­ku­sių mies­te­lė­nų ir laz­dą per­len­ku­sių kon­ku­ren­tų pa­stan­go­mis tu­ri­me nau­jo­sios kar­tos me­rą. No­rė­tų­si ti­kė­tis, kad jis jau ne­ne­šios se­nų­jų no­men­kla­tū­ri­nių „beb­rų“ ho­mo so­vie­ti­cus kup­ros.

Tie­sa, vie­nas da­ly­kas, per­skai­ty­tas ką tik iš­rink­to me­ro pir­ma­ja­me in­ter­viu, pri­ver­tė ge­ro­kai krūp­te­lė­ti. „15min.lt“ žur­na­lis­to pa­klaus­tas: „Tai ko tik­rai ne­da­ry­si­te kaip me­ras?“ – jis rė­žė iš pe­ties: „Tik­rai ne­vog­siu.“ Nu­skam­bė­jo maž­daug taip, tar­si pa­kvies­tas į ju­bi­lie­ji­nę šven­tę su­si­rin­ku­siems gar­siai pa­reikš­čiau: „Prie vai­šių sta­lo gar­siai ne­per­siu.“

Ži­nia, šį jau­no­jo me­ro sa­ki­nu­ką bū­tų ga­li­ma nu­ra­šy­ti per­ga­lės eu­fo­ri­jai ir dar ne­at­lė­gu­siai rin­ki­mų re­to­ri­kai. Tik bai­so­ka, jog psi­cho­a­na­li­zės tė­vas Si­gis­mun­das Freu­das, jei­gu bū­tų gy­vas, to­kį pa­sa­ky­mą įver­tin­tų kaip pa­są­mo­nės at­si­vė­ri­mą.

Iš­ties, su­si­da­rė įspū­dis, kad be­ne dvy­li­ka me­tų mies­to sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riu bu­vęs po­li­ti­kas ma­tė ir ži­no, bet nie­kam ne­sa­kė, jog ki­ti me­rai vo­gė, o jis da­bar tai „tik­rai ne­vog­si­ąs“.

Man re­gis, jau me­tas bū­tų, kad tau­tai at­sto­vau­ti iš­rink­tie­ji bei vals­ty­bės tar­nau­to­jai nei są­mo­nė­je, nei pa­są­mo­nė­je, nei sal­džiau­siuo­se sa­vo sap­nuo­se ne­drįs­tų de­rin­ti žo­džių: tar­nys­tė ir va­gys­tė.

Jei­gu per­skai­čius šį ra­ši­nė­lį kam nors kil­tų min­tis, jog čia ka­bi­nė­juo­si prie smul­kme­nų, at­sa­ky­čiau: anaip­tol. Tu­rė­tu­me ly­giuo­tis į tiks­lius ir skru­pu­lin­gus vo­kie­čius, sa­kan­čius, kad vel­nias sly­pi de­ta­lė­se.