Kas­die­ny­bė mor­ge: „Ne­ži­nau, ar ga­lė­čiau tin­ka­mai at­lik­ti sa­vo dar­bą, jei įsi­jaus­čiau į kiek­vie­ną sun­kią aki­mir­ką” (4)

Ag­nė Ka­mins­kai­tė – Ka­ri­nin­ko An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus 1-osios šau­lių rink­ti­nės šau­lė. Kri­zių me­tu dir­ba kar­tu su po­li­ci­ja, sie­nos ap­sau­gos pa­da­li­niais. Žy­giuo­ja, da­ly­vau­ja įvai­rio­se ak­ci­jo­se, tre­ni­ruo­ja­si pri­rei­kus gin­ti tė­vy­nę tiek gin­kluo­tu, tiek ne­smur­ti­niu pi­lie­ti­niu pa­si­prie­ši­ni­mu. Asmeninė nuotr.
Ag­nė Ka­mins­kai­tė – Ka­ri­nin­ko An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus 1-osios šau­lių rink­ti­nės šau­lė. Kri­zių me­tu dir­ba kar­tu su po­li­ci­ja, sie­nos ap­sau­gos pa­da­li­niais. Žy­giuo­ja, da­ly­vau­ja įvai­rio­se ak­ci­jo­se, tre­ni­ruo­ja­si pri­rei­kus gin­ti tė­vy­nę tiek gin­kluo­tu, tiek ne­smur­ti­niu pi­lie­ti­niu pa­si­prie­ši­ni­mu. Asmeninė nuotr.
Nė tris­de­šim­ties ne­tu­rin­ti aly­tiš­kė Ais­tė Ka­mins­kai­tė – mor­go dar­buo­to­ja. Kaip pa­ti Ais­tė įvar­di­ja, ji pri­klau­so psi­cho­lo­giš­kai su­dė­tin­gos at­mo­sfe­ros pro­fe­si­jos at­sto­vams. Ko­kio­je spe­ci­fi­nė­je ap­lin­ko­je jai ten­ka dirb­ti, kaip pa­vyks­ta su­si­tai­ky­ti su mor­go kva­pais ir ty­la, bei apie tai, koks tra­pus žmo­gaus kū­nas, Ais­tė kal­ba at­vi­rai, be užuo­lan­kų. A. KA­MINS­KAI­TĘ kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Ais­te, pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve. Ar Aly­tus yra Jū­sų gim­ta­sis mies­tas?

– Svei­ki, taip Aly­tus yra ma­no gim­ta­sis mies­tas. Vai­kys­tė­je au­gau jo re­gio­ne, šiuo me­tu gy­ve­nu ir dar­buo­juo­si pa­čia­me mies­te. Gau­sy­bė gam­tos erd­vių ir po tru­pu­tį be­si­ple­čian­tis drau­gų ir veik­lų ra­tas pa­ska­ti­no ja­me ir lik­ti.

 

– Jū­sų dar­bo kas­die­ny­bė – spe­ci­fi­nė. Ką iš tik­rų­jų vei­kia Jū­sų pro­fe­si­jos žmo­nės? Dir­ba­te po vie­ną ar ko­man­do­je?

– Kaip ir dau­ge­ly­je me­di­ci­nos ins­ti­tu­ci­jų, dar­bas yra ko­man­di­nis. Taip, yra dar­be­lių ar as­me­ni­nių at­sa­ko­my­bių kiek­vie­nam, bet ten­ka pa­si­kliau­ti vie­ni ki­tais, kad dar­bai vyk­tų sklan­džiai.

Pa­tiks­lin­siu, kad Aly­tus tu­ri du mor­gus. Vie­nas pri­klau­so Vals­ty­bi­nei teis­mo me­di­ci­nos tar­ny­bai – ja­me at­lie­ka­mi mi­ru­siu­ju skro­di­mai, kai nė­ra ži­no­ma mir­ties prie­žas­tis ar to rei­ka­lau­ja tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos, įvy­kus įvai­rioms trau­moms, ne­lai­min­giems at­si­ti­ki­mams, ar ūmi­nėms li­goms pa­sig­lem­žus gy­vy­bę.

Ant­ra­sis pri­klau­so Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nei. Ja­me lai­ko­mi ir, pa­gal gy­dy­to­jų ar ar­ti­mų­jų po­rei­kį, at­lie­ka­mi skro­di­mai tiems as­me­nims, ku­rie mi­rė li­go­ni­nė­je.

Teis­mo me­di­ci­nos mor­ge skro­di­mus at­lie­ka Teis­mo me­di­ci­nos eks­per­tai, o li­go­ni­nė­je – gy­dy­to­jas pa­to­lo­gas. Mes asis­tuo­ja­me gy­dy­to­jams, o po jų, pa­gal po­rei­kį, pa­ruo­šia­me mi­ru­sio­jo kū­ną lai­do­tu­vėms.

 

– Tur­būt ne pir­ma pa­klau­siu, ko­dėl pa­si­rin­ko­te to­kį dar­bą? Kaip ar­ti­mie­ji re­a­ga­vo į to­kį Jū­sų pa­si­rin­ki­mą?

– Žmo­nės la­bai įvai­riai re­a­guo­ja, ma­ty­da­mi jau­ną žmo­gų dir­bant, sa­ky­ki­me, psi­cho­lo­giš­kai su­dė­tin­gos at­mo­sfe­ros pro­fe­si­jo­je. Ar­ti­mie­ji džiau­gė­si ma­no pa­si­rin­ki­mu, tik­rai pa­lai­kė ir smal­sa­vo apie dar­bo spe­ci­fi­ką.

O pa­ti nu­ta­riau pa­ban­dy­ti to­kį dar­be­lį da­li­nai iš smal­su­mo, nes vi­suo­met trau­kė bio­lo­gi­ja, me­di­ci­na. Ra­my­bė dar­bo ap­lin­ko­je man la­bai svar­bi. Dir­bant su mi­ru­siai­siais, jos tik­rai ne­stin­ga.

 

– Apie tai, kas vyks­ta mor­ge, dau­ge­lis ven­gia kal­bė­ti. Ko­dėl?

– Ma­nau, jog mor­go dar­buo­to­jai tie­siog „įsi­dir­ba“, ir tai, kas ap­lin­ki­niams ke­lia nuo­sta­bą, bai­mę ar net ža­ve­sį – mums at­ro­do na­tū­ra­li ru­ti­na. Kaip vai­ruo­to­jui ne­ak­tu­a­lu pa­sa­ko­ti ki­tiems apie sa­vo kas­die­nį marš­ru­tą, taip ir mums.

Tik­riau­siai yra dar­buo­to­jų, ku­rie ne­drįs­ta vie­šai kal­bė­ti, bi­jo­da­mi žmo­nių re­ak­ci­jos į tai, ką iš­girs, ki­ti ne­ži­no, „kiek“ ga­li pa­si­da­lin­ti. Bet juk ka­žin ko­kia mis­ti­ka mes ne­už­si­i­ma­me, kaž­ko slap­to ne­da­ro­me, ga­lų ga­le, net „You­tu­be“ ir ki­to­se plat­for­mo­se in­ter­ne­te ga­li­ma pa­ma­ty­ti įvai­rių au­to­psi­jų ar mi­ru­sių­jų pa­ruo­ši­mo įra­šų.

 

– Tur­būt sun­ku ma­ty­ti ava­ri­jo­se su­mai­to­tus, su­luo­šin­tus jau­nų žmo­nių kū­nus? Ar bu­vo ypa­tin­gų at­ve­jų, ku­rie il­gam įsi­rė­žė Jū­sų at­min­ty­je?

– No­rė­čiau sa­ky­ti, jog pir­mais kar­tais bu­vo sun­ku, ava­ri­jų au­kos nė­ra daž­nas reiš­ki­nys Aly­tu­je. At­vež­ti mi­ru­sie­ji vi­suo­met gu­li spe­cia­liuo­se ne­per­ma­to­muo­se mai­šuo­se. Trau­mų at­ve­ju, sten­gia­mės mo­ra­liš­kai pa­si­ruoš­ti tam, ką pa­ma­ty­si­me jį ati­da­rę.

Vie­nas pir­mų­jų įvy­kių, kai pra­dė­jau dirb­ti, bu­vo anks­tų ry­tą, ava­ri­jo­je žu­vęs mo­to­cik­li­nin­kas. Be šal­mo, be spe­cia­lių dra­bu­žių – tik su šor­tu­kais. Tuo­met su­pra­tau, koks iš tik­rų­jų tra­pus yra žmo­gaus kū­nas. Ge­rą sa­vai­tę po įvy­kio bu­vo sun­ku ei­ti ša­li­gat­viu ar per per­ėjas. Pa­ra­no­jiš­kos min­tys, kad gal­būt kas nors nu­tiks. Pės­čia­sis prieš au­to­mo­bi­lį – kaip deg­tu­kas. Po ku­rio lai­ko min­tys grį­žo į „nor­ma­lų re­ži­mą“.

 

– O ko­kie Jū­sų dar­bo įran­kiai?

– Dir­ba­me su skal­pe­liais, įvai­rių dy­džių ir for­mų pei­liais, pin­ce­tais, zon­dais, kal­tais. Dar pjūk­lais, skir­tais kau­lams.

 

– Sa­ko­ma, kad rei­kia bi­jo­ti gy­vų­jų, o ne mi­ru­sių­jų. Pri­ta­ria­te? Gal tu­ri­te ko­kių ri­tu­a­lų, ku­riuos at­lie­ka­te pra­dė­da­ma dar­bą?

– Pri­ta­riu šim­tu pro­cen­tų! Vi­suo­me­nė­je vis dar sklan­do bai­me api­pin­tos is­to­ri­jos, kaip mi­ru­sie­ji ju­da, ar pri­si­ke­lia. Man dar ne­te­ko nie­ko pa­na­šaus ma­ty­ti. Daž­nes­niu at­ve­ju mi­ru­sių­jų ar­ti­mie­ji su­ke­lia iš­šū­kius. Kar­tais prieš­ta­rau­ja pa­čiam au­to­psi­jos at­li­ki­mui, nors tai bū­na tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jų pa­teik­ta už­duo­tis teis­mo me­di­ci­nos dar­buo­to­jams. Ki­ti net rei­ka­lau­ja, kad kū­nus pa­ruoš­tų ne dar­bo lai­ku. Dėl ri­tu­a­lų, tai min­ty­se kar­tais pa­si­mel­džiu už mi­ru­sio­jo sie­lą. Vėl­gi, ne­ver­ba­liai, ki­tiems ga­li skam­bė­ti kiek įžei­du ar sve­ti­ma.

 

– Ko­dėl la­vo­nai vi­suo­met at­ro­do jau­nes­ni?

– Žmo­gui mi­rus, rau­me­nų to­nu­sas at­pa­lai­duo­ja­mas vi­siš­kai. Raukš­lės be­veik iš­nyks­ta, vei­do for­ma kar­tais šiek tiek iš­tįs­ta, kar­tais su­ap­va­lė­ja. Nuo in­di­vi­do pri­klau­so. Bū­na at­ve­jų, kai ar­ti­mie­ji ne­at­pa­žįs­ta sa­vų. To­kiu at­ve­ju klau­sia­me jų, ar mi­ru­sy­sis tu­rė­jo ko­kią uni­ka­lią žy­mę ar ran­dą. Jį su­ra­dę pa­ro­do­me ir juos nu­ra­mi­na­me. Bet to­kie at­ve­jai re­ti.

 

– Kaip grei­tai pri­pran­ta­ma prie mi­ru­sių­jų vaiz­do ir kva­po?

– Kva­pas ga­na spe­ci­fi­nis, ne vi­sa­da blo­gas ar no­sį rie­čian­tis, bet pa­si­tai­ko. Pa­vyz­džiui, krau­jo kva­pas sa­vo­tiš­kas, ge­le­žin­gas ir sals­tel­nan­tis – bent jau man. Ne­ma­lo­nus. Vyks­tant au­to­psi­jai kvė­puo­ju per bur­ną, to­kiu bū­du kva­po ne­la­bai jau­čiu. Pa­bu­vus dar­bi­nė­je ap­lin­ko­je įpran­ti ir be­veik nie­ko ne­jau­ti.

 

– Ar mi­ru­sių­jų ar­ti­muo­sius guos­ti ten­ka?

– Pa­si­tai­ko. Ypač sun­ku, kai tė­vai lai­do­ja sa­vo vai­kus. Pa­guos­ti ki­tą nie­ko ne­kai­nuo­ja, bet vis tiek sten­giuo­si iš­lik­ti dau­giau neut­ra­lio­je po­zi­ci­jo­je. Ne­ži­nau, ar ga­lė­čiau tin­ka­mai at­lik­ti sa­vo dar­bą, jei įsi­jaus­čiau į kiek­vie­ną sun­kią aki­mir­ką.

 

– O kas Jus šo­ki­ruo­ja? Ar šis dar­bas Ju­my­se kaž­ką pa­kei­tė, gal kaž­ką fi­lo­so­fiš­ko at­ra­do­te?

– La­biau­siai šo­ki­ruo­ja ap­lin­ky­bės, ku­rio­mis žmo­nės mirš­ta nena­tū­ra­lia mir­ti­mi, jei taip ga­li­ma pa­va­din­ti. Dau­giau nei pu­sė įvai­riais bū­dais žu­vu­sių žmo­nių bū­na ap­svai­gę nuo al­ko­ho­lio. Ki­ta da­lis dir­ba sun­kius dar­bus, ne­nau­do­da­mi tam skir­tų ap­sau­gos prie­mo­nių, nes taip grei­čiau, o gal ne­pa­to­gu jas dė­vė­ti.

Ir sa­vi­žu­dy­bės. Nie­ka­da ne­bū­čiau pa­gal­vo­jus, kad Aly­taus re­gio­ne ir tur­būt vi­so­je Lie­tu­vo­je prieš sa­ve ran­ką pa­ke­lian­čių žmo­nių yra dau­gy­bė. Įvai­raus am­žiaus. Tai tik­rai pa­li­ko žy­mę ma­ny­je.

 

– Vi­sos erd­vės tu­ri sa­vo skam­be­sį ir ty­lą. Mor­ge, kaip su­pra­tau iš Jū­sų, vy­rau­ja ty­la. Ko­kia ji?

– Be dar­buo­to­jų bal­sų, vy­rau­ja ty­la. Bet bū­čiau nie­ko prieš, jei skam­bė­tų ko­kia nors mu­zi­ka. Net chi­rur­gai ope­ra­ci­jų me­tu klau­so jiems pa­tin­kan­čios mu­zi­kos. Bet te­ko gir­dė­ti mi­ru­sio­jo ar­ti­mų­jų nu­si­skun­di­mus, jog jiems at­ro­do ne­pa­gar­bu klau­sy­ti mu­zi­kos ša­lia mi­ru­sio­jo.

 

– Ar apie sa­vo dar­bą pa­juo­kau­ja­te?

– Apie dar­bą ir dar­be tik­rai daug juo­kau­ja­me. Ma­nau, tai na­tū­ra­lus mū­sų or­ga­niz­mo bū­das ko­vo­ti su stre­su. Koks be­bū­tų dar­bas, rei­kia šiek tiek svei­kos iro­ni­jos ar sar­kaz­mo, aiš­ku, ne­įžei­di­nė­jant vie­niems ki­tų. Ne­su psi­cho­lo­gė, bet tik­rai ma­nau, kad per­dė­tas rim­tu­mas vi­są lai­ką tar­si pri­pil­do žmo­gų tul­žies.

 

– Ar iš tie­sų bū­na, kad žmo­gus mor­ge ima ir at­gau­na są­mo­nę?

– Dar ne­te­ko ma­ty­ti mi­ru­sio­jo pra­bun­dant. Skai­čiau, kad pa­sau­ly­je taip yra nu­ti­kę. Daž­nu at­ve­ju žmo­gus tu­ri spe­ci­fi­nį pa­to­lo­gi­nį su­sir­gi­mą, pri­ve­dan­tį prie gi­lios ko­mos, or­ga­niz­mui imi­tuo­jant mir­tį. Jei kas nors pra­bus­tų ma­no dar­be, kaip juo­kau­ju su drau­gais, jei tai bū­tų zom­bis – tek­tų bėg­ti lauk, jei vis dėl­to gy­vas žmo­gus – tuo­met jau kvies­tu­me gy­dy­to­ją.

 

– Jei tei­sin­gai įsi­vaiz­duo­ju, Jums ten­ka nau­do­ti ir rim­tas ap­sau­gi­nes prie­mo­nes. Juk gau­na­te už­duo­tį ir ne­ži­no­te kuo žmo­gus sir­go – yra pa­vo­jų už­si­krės­ti tu­ber­ku­lio­ze, he­pa­ti­tais.

– Skro­di­mas ne­pra­de­da­mas tą pa­čią va­lan­dą, kai kū­nas at­ke­liau­ja. Eks­per­tai ir pa­to­lo­gai tu­ri lai­ko ap­žvelg­ti as­mens li­gos is­to­ri­ją. Jei jis tu­rė­jo už­kre­čia­mų li­gų, apie jas ži­no­si­me prieš dar­bą.

Aiš­ku, vis­ko pa­si­tai­ko, gal­būt žmo­gus nie­ka­da ne­si­gy­dė, me­di­ci­ni­nės in­for­ma­ci­jos apie jį ne­tu­ri­me, tuo­met de­da­mės pa­pil­do­mas sau­gos prie­mo­nes, ke­lias po­ras pirš­ti­nių, at­sar­giau el­gia­mės su įran­kiais. Įta­riant in­fek­ci­nes li­gas, gal­būt dė­si­mės ne­per­šlam­pa­mus kom­bi­ne­zo­nus, vei­do sky­dus ir pan.

 

– Ką da­ro­te su tais kū­nais, ku­rių nie­kas ne­at­pa­žįs­ta?

At­pa­ži­ni­mo pro­ce­su už­si­i­ma po­li­ci­ja. Ima­mi pirš­tų ant­spau­dai, plau­kai, kar­tais DNR pa­vyz­dys, jei kū­no vi­zu­a­liai ne­įma­no­ma at­pa­žin­ti.

Jei ar­ti­mų­jų taip ir ne­at­si­ran­da, lai­do­ji­mu už­si­i­ma sa­vi­val­dy­bių so­cia­li­niai dar­buo­to­jai.

 

– Gal pa­ty­rė­te keis­tų nu­ti­ki­mų su kū­nais?

Pir­mo­mis dar­bo die­no­mis, bu­vo at­vež­tas sken­duo­lis, il­go­kai pra­bu­vęs van­de­ny­je. Žmo­gaus ran­kos ir ko­jos bu­vo keis­tai bal­tos, tuo­met dar ne­ži­no­jau, kad van­duo tu­ri to­kį po­vei­kį.

Aš pa­ė­miau mi­ru­sia­jam už ran­kos, per­kel­ti nuo ra­tų ant dar­bo sta­lo – ir ta bal­ta oda, kaip pirš­ti­nė taip ir li­ko ma­no ran­ko­je, tie­siog at­si­sky­rė. Bu­vo ga­nė­ti­nai ne­sma­gu ir bai­su, ne­ži­no­jau, ar tai nor­ma­lu, ar aš kaž­ką ne taip pa­da­riau, bet ko­le­ga nu­si­juo­kė ir pa­drą­si­no, jog taip jau bū­na.

 

 

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.