Kas­die­ny­bė mor­ge: „Ne­ži­nau, ar ga­lė­čiau tin­ka­mai at­lik­ti sa­vo dar­bą, jei įsi­jaus­čiau į kiek­vie­ną sun­kią aki­mir­ką”

– Ais­te, pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve. Ar Aly­tus yra Jū­sų gim­ta­sis mies­tas?

– Svei­ki, taip Aly­tus yra ma­no gim­ta­sis mies­tas. Vai­kys­tė­je au­gau jo re­gio­ne, šiuo me­tu gy­ve­nu ir dar­buo­juo­si pa­čia­me mies­te. Gau­sy­bė gam­tos erd­vių ir po tru­pu­tį be­si­ple­čian­tis drau­gų ir veik­lų ra­tas pa­ska­ti­no ja­me ir lik­ti.

– Jū­sų dar­bo kas­die­ny­bė – spe­ci­fi­nė. Ką iš tik­rų­jų vei­kia Jū­sų pro­fe­si­jos žmo­nės? Dir­ba­te po vie­ną ar ko­man­do­je?

– Kaip ir dau­ge­ly­je me­di­ci­nos ins­ti­tu­ci­jų, dar­bas yra ko­man­di­nis. Taip, yra dar­be­lių ar as­me­ni­nių at­sa­ko­my­bių kiek­vie­nam, bet ten­ka pa­si­kliau­ti vie­ni ki­tais, kad dar­bai vyk­tų sklan­džiai.

Pa­tiks­lin­siu, kad Aly­tus tu­ri du mor­gus. Vie­nas pri­klau­so Vals­ty­bi­nei teis­mo me­di­ci­nos tar­ny­bai – ja­me at­lie­ka­mi mi­ru­siu­ju skro­di­mai, kai nė­ra ži­no­ma mir­ties prie­žas­tis ar to rei­ka­lau­ja tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jos, įvy­kus įvai­rioms trau­moms, ne­lai­min­giems at­si­ti­ki­mams, ar ūmi­nėms li­goms pa­sig­lem­žus gy­vy­bę.

Ant­ra­sis pri­klau­so Aly­taus ap­skri­ties S. Ku­dir­kos li­go­ni­nei. Ja­me lai­ko­mi ir, pa­gal gy­dy­to­jų ar ar­ti­mų­jų po­rei­kį, at­lie­ka­mi skro­di­mai tiems as­me­nims, ku­rie mi­rė li­go­ni­nė­je.

Teis­mo me­di­ci­nos mor­ge skro­di­mus at­lie­ka Teis­mo me­di­ci­nos eks­per­tai, o li­go­ni­nė­je – gy­dy­to­jas pa­to­lo­gas. Mes asis­tuo­ja­me gy­dy­to­jams, o po jų, pa­gal po­rei­kį, pa­ruo­šia­me mi­ru­sio­jo kū­ną lai­do­tu­vėms.

– Tur­būt ne pir­ma pa­klau­siu, ko­dėl pa­si­rin­ko­te to­kį dar­bą? Kaip ar­ti­mie­ji re­a­ga­vo į to­kį Jū­sų pa­si­rin­ki­mą?

– Žmo­nės la­bai įvai­riai re­a­guo­ja, ma­ty­da­mi jau­ną žmo­gų dir­bant, sa­ky­ki­me, psi­cho­lo­giš­kai su­dė­tin­gos at­mo­sfe­ros pro­fe­si­jo­je. Ar­ti­mie­ji džiau­gė­si ma­no pa­si­rin­ki­mu, tik­rai pa­lai­kė ir smal­sa­vo apie dar­bo spe­ci­fi­ką.

O pa­ti nu­ta­riau pa­ban­dy­ti to­kį dar­be­lį da­li­nai iš smal­su­mo, nes vi­suo­met trau­kė bio­lo­gi­ja, me­di­ci­na. Ra­my­bė dar­bo ap­lin­ko­je man la­bai svar­bi. Dir­bant su mi­ru­siai­siais, jos tik­rai ne­stin­ga.

– Apie tai, kas vyks­ta mor­ge, dau­ge­lis ven­gia kal­bė­ti. Ko­dėl?

– Ma­nau, jog mor­go dar­buo­to­jai tie­siog „įsi­dir­ba“, ir tai, kas ap­lin­ki­niams ke­lia nuo­sta­bą, bai­mę ar net ža­ve­sį – mums at­ro­do na­tū­ra­li ru­ti­na. Kaip vai­ruo­to­jui ne­ak­tu­a­lu pa­sa­ko­ti ki­tiems apie sa­vo kas­die­nį marš­ru­tą, taip ir mums.

Tik­riau­siai yra dar­buo­to­jų, ku­rie ne­drįs­ta vie­šai kal­bė­ti, bi­jo­da­mi žmo­nių re­ak­ci­jos į tai, ką iš­girs, ki­ti ne­ži­no, „kiek“ ga­li pa­si­da­lin­ti. Bet juk ka­žin ko­kia mis­ti­ka mes ne­už­si­i­ma­me, kaž­ko slap­to ne­da­ro­me, ga­lų ga­le, net „You­tu­be“ ir ki­to­se plat­for­mo­se in­ter­ne­te ga­li­ma pa­ma­ty­ti įvai­rių au­to­psi­jų ar mi­ru­sių­jų pa­ruo­ši­mo įra­šų.

– Tur­būt sun­ku ma­ty­ti ava­ri­jo­se su­mai­to­tus, su­luo­šin­tus jau­nų žmo­nių kū­nus? Ar bu­vo ypa­tin­gų at­ve­jų, ku­rie il­gam įsi­rė­žė Jū­sų at­min­ty­je?

– No­rė­čiau sa­ky­ti, jog pir­mais kar­tais bu­vo sun­ku, ava­ri­jų au­kos nė­ra daž­nas reiš­ki­nys Aly­tu­je. At­vež­ti mi­ru­sie­ji vi­suo­met gu­li spe­cia­liuo­se ne­per­ma­to­muo­se mai­šuo­se. Trau­mų at­ve­ju, sten­gia­mės mo­ra­liš­kai pa­si­ruoš­ti tam, ką pa­ma­ty­si­me jį ati­da­rę.

Vie­nas pir­mų­jų įvy­kių, kai pra­dė­jau dirb­ti, bu­vo anks­tų ry­tą, ava­ri­jo­je žu­vęs mo­to­cik­li­nin­kas. Be šal­mo, be spe­cia­lių dra­bu­žių – tik su šor­tu­kais. Tuo­met su­pra­tau, koks iš tik­rų­jų tra­pus yra žmo­gaus kū­nas. Ge­rą sa­vai­tę po įvy­kio bu­vo sun­ku ei­ti ša­li­gat­viu ar per per­ėjas. Pa­ra­no­jiš­kos min­tys, kad gal­būt kas nors nu­tiks. Pės­čia­sis prieš au­to­mo­bi­lį – kaip deg­tu­kas. Po ku­rio lai­ko min­tys grį­žo į „nor­ma­lų re­ži­mą“.

– O ko­kie Jū­sų dar­bo įran­kiai?

– Dir­ba­me su skal­pe­liais, įvai­rių dy­džių ir for­mų pei­liais, pin­ce­tais, zon­dais, kal­tais. Dar pjūk­lais, skir­tais kau­lams.

– Sa­ko­ma, kad rei­kia bi­jo­ti gy­vų­jų, o ne mi­ru­sių­jų. Pri­ta­ria­te? Gal tu­ri­te ko­kių ri­tu­a­lų, ku­riuos at­lie­ka­te pra­dė­da­ma dar­bą?

– Pri­ta­riu šim­tu pro­cen­tų! Vi­suo­me­nė­je vis dar sklan­do bai­me api­pin­tos is­to­ri­jos, kaip mi­ru­sie­ji ju­da, ar pri­si­ke­lia. Man dar ne­te­ko nie­ko pa­na­šaus ma­ty­ti. Daž­nes­niu at­ve­ju mi­ru­sių­jų ar­ti­mie­ji su­ke­lia iš­šū­kius. Kar­tais prieš­ta­rau­ja pa­čiam au­to­psi­jos at­li­ki­mui, nors tai bū­na tei­sė­sau­gos ins­ti­tu­ci­jų pa­teik­ta už­duo­tis teis­mo me­di­ci­nos dar­buo­to­jams. Ki­ti net rei­ka­lau­ja, kad kū­nus pa­ruoš­tų ne dar­bo lai­ku. Dėl ri­tu­a­lų, tai min­ty­se kar­tais pa­si­mel­džiu už mi­ru­sio­jo sie­lą. Vėl­gi, ne­ver­ba­liai, ki­tiems ga­li skam­bė­ti kiek įžei­du ar sve­ti­ma.

– Ko­dėl la­vo­nai vi­suo­met at­ro­do jau­nes­ni?

– Žmo­gui mi­rus, rau­me­nų to­nu­sas at­pa­lai­duo­ja­mas vi­siš­kai. Raukš­lės be­veik iš­nyks­ta, vei­do for­ma kar­tais šiek tiek iš­tįs­ta, kar­tais su­ap­va­lė­ja. Nuo in­di­vi­do pri­klau­so. Bū­na at­ve­jų, kai ar­ti­mie­ji ne­at­pa­žįs­ta sa­vų. To­kiu at­ve­ju klau­sia­me jų, ar mi­ru­sy­sis tu­rė­jo ko­kią uni­ka­lią žy­mę ar ran­dą. Jį su­ra­dę pa­ro­do­me ir juos nu­ra­mi­na­me. Bet to­kie at­ve­jai re­ti.

– Kaip grei­tai pri­pran­ta­ma prie mi­ru­sių­jų vaiz­do ir kva­po?

– Kva­pas ga­na spe­ci­fi­nis, ne vi­sa­da blo­gas ar no­sį rie­čian­tis, bet pa­si­tai­ko. Pa­vyz­džiui, krau­jo kva­pas sa­vo­tiš­kas, ge­le­žin­gas ir sals­tel­nan­tis – bent jau man. Ne­ma­lo­nus. Vyks­tant au­to­psi­jai kvė­puo­ju per bur­ną, to­kiu bū­du kva­po ne­la­bai jau­čiu. Pa­bu­vus dar­bi­nė­je ap­lin­ko­je įpran­ti ir be­veik nie­ko ne­jau­ti.

– Ar mi­ru­sių­jų ar­ti­muo­sius guos­ti ten­ka?

– Pa­si­tai­ko. Ypač sun­ku, kai tė­vai lai­do­ja sa­vo vai­kus. Pa­guos­ti ki­tą nie­ko ne­kai­nuo­ja, bet vis tiek sten­giuo­si iš­lik­ti dau­giau neut­ra­lio­je po­zi­ci­jo­je. Ne­ži­nau, ar ga­lė­čiau tin­ka­mai at­lik­ti sa­vo dar­bą, jei įsi­jaus­čiau į kiek­vie­ną sun­kią aki­mir­ką.

– O kas Jus šo­ki­ruo­ja? Ar šis dar­bas Ju­my­se kaž­ką pa­kei­tė, gal kaž­ką fi­lo­so­fiš­ko at­ra­do­te?

– La­biau­siai šo­ki­ruo­ja ap­lin­ky­bės, ku­rio­mis žmo­nės mirš­ta nena­tū­ra­lia mir­ti­mi, jei taip ga­li­ma pa­va­din­ti. Dau­giau nei pu­sė įvai­riais bū­dais žu­vu­sių žmo­nių bū­na ap­svai­gę nuo al­ko­ho­lio. Ki­ta da­lis dir­ba sun­kius dar­bus, ne­nau­do­da­mi tam skir­tų ap­sau­gos prie­mo­nių, nes taip grei­čiau, o gal ne­pa­to­gu jas dė­vė­ti.

Ir sa­vi­žu­dy­bės. Nie­ka­da ne­bū­čiau pa­gal­vo­jus, kad Aly­taus re­gio­ne ir tur­būt vi­so­je Lie­tu­vo­je prieš sa­ve ran­ką pa­ke­lian­čių žmo­nių yra dau­gy­bė. Įvai­raus am­žiaus. Tai tik­rai pa­li­ko žy­mę ma­ny­je.

– Vi­sos erd­vės tu­ri sa­vo skam­be­sį ir ty­lą. Mor­ge, kaip su­pra­tau iš Jū­sų, vy­rau­ja ty­la. Ko­kia ji?

– Be dar­buo­to­jų bal­sų, vy­rau­ja ty­la. Bet bū­čiau nie­ko prieš, jei skam­bė­tų ko­kia nors mu­zi­ka. Net chi­rur­gai ope­ra­ci­jų me­tu klau­so jiems pa­tin­kan­čios mu­zi­kos. Bet te­ko gir­dė­ti mi­ru­sio­jo ar­ti­mų­jų nu­si­skun­di­mus, jog jiems at­ro­do ne­pa­gar­bu klau­sy­ti mu­zi­kos ša­lia mi­ru­sio­jo.

– Ar apie sa­vo dar­bą pa­juo­kau­ja­te?

– Apie dar­bą ir dar­be tik­rai daug juo­kau­ja­me. Ma­nau, tai na­tū­ra­lus mū­sų or­ga­niz­mo bū­das ko­vo­ti su stre­su. Koks be­bū­tų dar­bas, rei­kia šiek tiek svei­kos iro­ni­jos ar sar­kaz­mo, aiš­ku, ne­įžei­di­nė­jant vie­niems ki­tų. Ne­su psi­cho­lo­gė, bet tik­rai ma­nau, kad per­dė­tas rim­tu­mas vi­są lai­ką tar­si pri­pil­do žmo­gų tul­žies.

– Ar iš tie­sų bū­na, kad žmo­gus mor­ge ima ir at­gau­na są­mo­nę?

– Dar ne­te­ko ma­ty­ti mi­ru­sio­jo pra­bun­dant. Skai­čiau, kad pa­sau­ly­je taip yra nu­ti­kę. Daž­nu at­ve­ju žmo­gus tu­ri spe­ci­fi­nį pa­to­lo­gi­nį su­sir­gi­mą, pri­ve­dan­tį prie gi­lios ko­mos, or­ga­niz­mui imi­tuo­jant mir­tį. Jei kas nors pra­bus­tų ma­no dar­be, kaip juo­kau­ju su drau­gais, jei tai bū­tų zom­bis – tek­tų bėg­ti lauk, jei vis dėl­to gy­vas žmo­gus – tuo­met jau kvies­tu­me gy­dy­to­ją.

– Jei tei­sin­gai įsi­vaiz­duo­ju, Jums ten­ka nau­do­ti ir rim­tas ap­sau­gi­nes prie­mo­nes. Juk gau­na­te už­duo­tį ir ne­ži­no­te kuo žmo­gus sir­go – yra pa­vo­jų už­si­krės­ti tu­ber­ku­lio­ze, he­pa­ti­tais.

– Skro­di­mas ne­pra­de­da­mas tą pa­čią va­lan­dą, kai kū­nas at­ke­liau­ja. Eks­per­tai ir pa­to­lo­gai tu­ri lai­ko ap­žvelg­ti as­mens li­gos is­to­ri­ją. Jei jis tu­rė­jo už­kre­čia­mų li­gų, apie jas ži­no­si­me prieš dar­bą.

Aiš­ku, vis­ko pa­si­tai­ko, gal­būt žmo­gus nie­ka­da ne­si­gy­dė, me­di­ci­ni­nės in­for­ma­ci­jos apie jį ne­tu­ri­me, tuo­met de­da­mės pa­pil­do­mas sau­gos prie­mo­nes, ke­lias po­ras pirš­ti­nių, at­sar­giau el­gia­mės su įran­kiais. Įta­riant in­fek­ci­nes li­gas, gal­būt dė­si­mės ne­per­šlam­pa­mus kom­bi­ne­zo­nus, vei­do sky­dus ir pan.

– Ką da­ro­te su tais kū­nais, ku­rių nie­kas ne­at­pa­žįs­ta?

– At­pa­ži­ni­mo pro­ce­su už­si­i­ma po­li­ci­ja. Ima­mi pirš­tų ant­spau­dai, plau­kai, kar­tais DNR pa­vyz­dys, jei kū­no vi­zu­a­liai ne­įma­no­ma at­pa­žin­ti.

Jei ar­ti­mų­jų taip ir ne­at­si­ran­da, lai­do­ji­mu už­si­i­ma sa­vi­val­dy­bių so­cia­li­niai dar­buo­to­jai.

– Gal pa­ty­rė­te keis­tų nu­ti­ki­mų su kū­nais?

Pir­mo­mis dar­bo die­no­mis, bu­vo at­vež­tas sken­duo­lis, il­go­kai pra­bu­vęs van­de­ny­je. Žmo­gaus ran­kos ir ko­jos bu­vo keis­tai bal­tos, tuo­met dar ne­ži­no­jau, kad van­duo tu­ri to­kį po­vei­kį.

Aš pa­ė­miau mi­ru­sia­jam už ran­kos, per­kel­ti nuo ra­tų ant dar­bo sta­lo – ir ta bal­ta oda, kaip pirš­ti­nė taip ir li­ko ma­no ran­ko­je, tie­siog at­si­sky­rė. Bu­vo ga­nė­ti­nai ne­sma­gu ir bai­su, ne­ži­no­jau, ar tai nor­ma­lu, ar aš kaž­ką ne taip pa­da­riau, bet ko­le­ga nu­si­juo­kė ir pa­drą­si­no, jog taip jau bū­na.