Kai turi rankose laimę, reikia ja džiaugtis taip, kad neerzintum kitų (0)
1. Pūgingu metu turgūs – liesi ir reti
Sausis barsto baltą sniegą – iš atminties byra anuomet išmokti posmai. Iš tiesų pirmąją sausio pusę sulaukėme nemažai kritulių. Mažus, pradėjusius dumblėti tvenkinius turintys dzūkai jau ima nerimauti dėl žuvų, ar neims jos dusti po storu sniego sluoksniu. Turguje girdėjau tokių minčių, kad reikia daugiau ekečių iškirsti, kartais jos padeda. Juk kai prekyba sulėtėjusi iki minimumo, pasikalbėjimas įvairiomis temomis trumpina laiką.
Bet pirmiausia norisi pagarsinti vieną viešojo transporto vairuotojų ir keleivių prašymą, skirtą miesto šaligatvius valantiems žmonėms. Naujas miesto viešasis transportas – žemagrindis, keleiviai įlipa per priekines duris, o išlipa per vidurines. Kol nebuvo sniego, nebuvo ir problemos. Sniego valytojai įsigudrino miesto stotelėse tvarkingai nuvalyti tik apie du metrus šaligatvio: patogu įlipti, bet išlipantiems tenka kišti kojas tiesiog į sumesto sniego kopas. „Negi sudėtinga nuvalyti platesnę stotelės dalį, kad ir išlipantiems, ir įlipantiems keleiviams būtų patogu“, – klausia net ilgaaulius batus sniego prisėmę į turgų vykę alytiškiai.
Jaunasis Miroslavo ūkininkas Eimantas Bakšys storai ir pats apsirengęs, ir savo užaugintas daržoves po patalais paslėpęs, tik veislės ir kainos į viršų iškeltos. Ir pirkėjų nebauginančios, eurą atsinešęs nusipirksi bulvių, morkų ir dar keletui virtų burokų euro centų liks. Kilogramas jau išvirtų burokų kainuoja eurą, bulvių kainos iki pusės euro, morkos apie 70 euro centų.
Sūrių kilogramo kainos svyruoja nuo 3,50 iki 4 eurų, tad, kaip sako jų pardavėja Rima, už sūriuką gali net dviejų eurų neišleisti. Sviesto kilogramas – 7 eurai, bet tokius kiekius paprastai perka tik užkietėjusios kepėjos arba tie žmonės, kurie turi retesnes galimybes turguose apsilankyti.
„Kai mane anūkas į Alytų po pensijos gavimo atveža, parveža su pilna bagažine produktų, kurių man užtenka iki kito suvežiojimo. Klausiate, kaip visa susidėlioju? Aš iš anksto susidarau planą, į kokias parduotuves man reikia, ką jose pirksiu. Ko ieškosiu turguose. Batonų parsivežu apie 15, duonos mažiau. Mažiausiai tris didelius saldžius sūrius, šoninės ir prašau riebesnės, šaltienai rinkinuką susirenku, mėsos konservų, silkių, kruopų, miltų, sviesto kilogramą ir būtinai „Kazimieros“ dešros, be kurios neįsivaizduoju pusryčių. Vienus batonus įdedu į šaldymo dėžę, kitus, skirtus skrudinimui, tiesiog palieku virtuvėje išdėsčiusi ant padėklų, kad sudžiūtų, nuostabūs būna skrebučiai ir ilgai stovi. Duoną taip pat šaldau, kaip ir į mažesnius gabaliukus susipjaustytą sviestą, sūrius. Taip darau jau ne pirmus metus, ir visiems retai į parduotuves išvykstantiems senjorams tą daryti patariu. Dabar sukiša jie duoną į šaldytuvus, o paskui valgo pelėsiais nuėjusią“, – moko atokiame Jurgiškių kaime gyvenanti Janina.
Turguje į krepšį ji guldė kaimiškus obuolius, už jų kilogramą mokėjo po 70 euro centų. Tikino, kad raudoni, kietu gelsvu vidumi obuoliai jai patys skaniausi. Dar turi ir savo sodo, bet jie jau nekokio skonio, minkšti, nors nesupuvę. „Aš juos perpjaunu ir užveriu ant gyvatvorės spyglių. Labai geltonpilviams paukšteliams patinka. Ne, ne zylėms, joms matau pas Rimą smulkių saulėgrąžų, paimsiu maišą“, – šnekos netrūksta senjorei Janinai.
Maišas, kuriame 5 kilogramai saulėgrąžų, kainuoja 5 eurus. Žmonės perka.
„Labai šios juodosios saulėgrąžos patinka smulkiesiems paukšteliams. Kai paberiu, dešimtys nutupia. O kaip bičiuliškai jie batono riekelę moka į saugesnę vietą nusitempti. Kai vienas nepajėgia, keli įsikirtę nusitempia“, – pasakoja pardavėja Rima.
Turguose niekada nepritrūksta medaus ir kito bičių sunešto gėrio. Kilogramo kaina – 5 eurai, ji nekinta nuo medunešio. Nauja preke galima pavadinti kaimiškas ir kaimiškai ant krosnies išdžiovintas kriaušes, jų kilogramas – 5 eurai. Išvaizdžios ir, kaip teigė ragavusieji, labai skanios.
Dėžutė kaimiškų kiaušinių – iki 2 eurų. Verta nepagailėti, nes, medikų teigimu, kiaušiniai turi D vitamino, kurio mūsų organizmuose trūksta, kai reta viešnia tampa saulė. Tad tuomet, kai ji švysteli, pasistenkite išeiti į lauką pagaudyti jos spindulių, kurie suteiks žvalumo, energijos, dings jausmas, kuris dažną lenkia prie žemės.
Pasak psichologų, metu, kai savaitėmis nepasirodo saulė, o dienos tarsi neprasimerkia, turėtume būti jautresni aplinkiniams. Geroji kaimo išmintis, mano bičiulė Marijona, jaučiu pacituotų Rabindranatą Tagorė, jo mintį, kad kai turi rankose laimę, reikia ja džiaugtis taip, kad neerzintum kitų. Juk ne visiems duota geranoriškai priimti kito džiaugsmą, kartu pasidžiaugti.
2. Apie patirtas emocijas prasmingiausioje metų šventėje
Net kelių jūsų laiškų sulaukėme apie Metų apdovanojimų šventės atgarsius. Joje pabuvoję pasidžiaugė ir mūsų miesto kultūriniu turtu, tiek gražių meninių intarpų renginyje jų sielas džiugino. Įspūdį paliko ir išskirtinės šviesos projekcijos.
„Alytaus miesto teatre vyko nuostabi šventė, net raudonu kilimu teko į pastatą eiti. Viskas labai mums tiko ir patiko, tik nuotaiką gadino kaimynas, įsitaisęs užu mūsų nugaros. Jis net ir tokioje pakilioje šventėje neapsiėjo be politikos. Nors niekas šio visažinio naratyvų neklausė, jis kiekvieną tylos minutę prabambsėjo apie jam nepatinkančias kandidatūras į merus. Niekas ir nedrausmino, neverta tokioje šventėje sau nuotaikos gadinti, turbūt sudrausmintas dar intensyviau imtų burbuliuoti. Kaip liaudis sako – davėme durniui kelią. Dabar mąstau, gal psichologai patartų, kaip pasielgti renginyje, atsidūrus šalia tokio kaimyno?“ – klausia Asta pasivadinusi alytiškė.
Onutė Bujanauskienė taip pat dar gyvena gražios šventės nuotaika, apdovanojimų vakarą ji pavadino prasmingiausiu metų renginiu. Tik Onutė turi pasiūlymą. Jei būtų jos valia, Metų didvyriško poelgio nominacijos Alytaus ligoninei ji tikrai nebūtų skyrusi už situacijos suvaldymą nuo kelio ties Miroslavo kryžkele nuvažiavus lenkų autobusui. „Medikų kasdienis darbas yra teikti pagalbą nukentėjusiesiems. Labai tiksliai savo padėkos kalboje pastebėjo ligoninės vadovas Artūras Vasiliauskas, kad tai ekstremali situacija. Tad labiau tuomet dirbusiems medikams pagerbti tiktų nominacija – Ekstremalios situacijos suvaldymas. O didvyriškai pasielgusių alytiškių pernai tikrai buvo, nes buvo ir gaisrų, skenduolių, ir avarijų, kuriose savo drąsą pademonstravo bebaimiai miesto žmonės“, – savo nuomonę išsakė O.Bujanauskienė.
Alytiškiai prašo paviešinti visus nominantus, patekusius į geriausiųjų trejetuką, kad žmonės žinotų, kokioje jie pozicijoje pasiliko. Bandysime tą padaryti.
3. Sotus bei sveikas maistas žiemą – organizmo stiprintojas
Esant šaltiems orams siūlyčiau skaniai ir sočiai pavalgyti. Geras maistas stiprina organizmą. Gerti arbatą su citrina, imbieru. Žiemą labiau vertinti turėtume medų, kiek daug jame yra mums naudingų dalykų. Suvalgę kasdien bent po šaukštelį jo, užmušite beveik visus virusus. Dar reikėtų nepamiršti visagalio česnako, o perpjovę svogūną ir palaikę jį patalpoje, kurioje būnate, sunaikinsite daugybę nepageidaujamų ligų sukėlėjų.
Kaip žinome, dauguma virusų persineša per rankas. Taigi, dažniau plaukime rankas. Būtent per rankas į nosies ir burnos gleivinę virusai patenka lengviausiai. Dar labai svarbu dažniau vėdinti patalpas.
Prieš einant į lauką patartina imtis saugumo priemonių, kurios neleistų „prilipti“ infekcijai. Puikiai tinka paprasti aliejai ir vaikiškas kremas. Riebus jų pagrindas užkirs kelią virusams, neleis jiems patekti į organizmą (gali būti aktualus veido kremas).
4. Apie trečią akį, kurios vieta – pakaušyje
Statybininkų gatvės gyventoja Marytė pastebi, kad į madą ateina pensininkų gąsdinimas: atitarnavusią eglutę ne ten padėsi, kur liepia – bauda iki 600 eurų, kas laiptinėje rūkys, šunelį be antsnukio vedžios – taip pat baudos.
„Manau, kad, kur nusipirkome eglutę, ten turėtume ją ir nunešti, panašiai kaip ir tarą sugrąžiname į taromatus. Vien tik gąsdinimai, kad brangs tas, anas, daugeliui sveikatą pagadina. Gal ir politikams, valdžios vyrams, visokiems ekspertams reikėtų pamąstyti apie pensininko savijautą“, – svarsto Marytė.
„Aš 60 metų Alytuje gyvenu, bet tokios sutuacijos, kokią išgyvenau neseniai ant pėsčiųjų tako, iki šiol man neteko patirti. Jau vakarėjo, kai taku pėdinau namo. Ties Šv. Benedikto gimnazija būdama pastebėjau priešais kita tako puse artėjantį kokių dešimties metų berniuką. Kai liko keliolika jo žingsnių iki manęs, gražaus veido berniukas persirikiavo į mano pusę ir vos neužlipo ant manęs šaukdamas: „Kočiaeini?!“ Kelyje – jokio žmogaus, apskritai aplink nė vienos gyvos dvasios, o jis, neištraukdamas rankų iš striukės kišenių, vis šaukia „Kočiaeini?!“ Tyliai pasitraukusi į šalį, neatsigręždama skubiai nupėdinau savo kryptimi. Galiu jam būti promočiute, mąsčiau ir klausiau savęs, ko jis tikėjosi iš manęs, kad persirikiavo, kad šaukė ant manęs? Reikia manyti, jis turėjo ir negerų kėslų“, – tai jau kitos Marytės pasvarstymas.
Tik Dievas mato širdis, o žmogus tik veidą, tokias mintis mums yra palikęs prislėgtų žmonių sielų ganytojas tėvas Stanislovas, vienuolis Algirdas Mykolas Dobrovolskis.
„Alytaus ligoninėje anuomet dirbo toks akušeris Gricius, kuris beprotiškai gerbė gimdyves. Pagimdžiusioms vaikelį, jis linkėdavo jį sveiką užauginti, patardavo mamoms akis turėti ir pakaušyje. Šiandien mes visi, kad būtume saugūs, turime turėti po akį pakaušyje, kad įvertintume savo padėtį kelyje bei aplinkybes. Padėtume ir kitam“, – pastebi garbaus amžiaus alytiškė Onutė.
Ji sako neužmirštanti vaizdo, matyto poliklinikos prieigose. Vieną iš šalčiausių sausio dienų ten ji sutiko jauną mamą su trimis mažais vaikais, iš kurių net du buvo be pirštinių. „Kai pasakiau mamai, kad užmautų vaikams pirštines, ji ramiausiai atitarė, kad vaikai jas paprasčiausiai pamiršo. Bariau mamą, kaip ji galėjo su sergančiais mažamečiais vaikais išeiti į mažiausiai dešimties laipsnių šaltį, nepatikrinusi, ar jie pirštinėti. Burbtelėjo, kad to šalčio visai nesijaučia. Vyliausi, gal mažylių daktarė paprotins mamytę, kad sergantis vaikas turi sulaukti rūpestingesnio mamos žvilgsnio“, – dėl svetimų mažylių sveikatos sielvartauja senjorė.
Mums džiugu, kad skambinate, rašote, tačiau norėtume sulaukti daugiau laiškų, tinkančių daržininko užrašams, gamtos grožiui išreikšti. Ir net gerai pailsėti nesuspėsime, kai ateis laikas palanges nutupdyti indeliais su ilgos vegetacijos daržovių sėklomis.
Ir dar norisi priminti, kol yra sniego, palengva jo prineškite į savuosius šiltnamius. Kaip pataria ne vienas patirties turintis daržininkas, tirpdamas sniegas labai meistriškai sudrėkina šiltnamio dirvą, kad tokio rezultato su jokiu laistytuvu nepasieksi. O ir pasimankštinsime, sąnariams sustingti neleisime.
5. Vištidės svečias – vištvanagis
Daugelis didžiausiais garduose laikomų vištų priešais įvardija vanagus. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas sako, kad toks įvardijimas nėra tikslus. Žodis „vanagas“ yra naudojamas vanaginiams paukščiams apibūdinti, tai dažniausiai būna paukštvanagiai ir didesni už juos – vištvanagiai. Nė vieno iš jų negalima šaudyti, nes plėšrieji paukščiai nėra medžioklės objektas, už tai skiriamos didžiulės baudos.
E.Tijušas į jam išsakytus skaitytojų pastebėjimus, kad ypač vištvanagiai sunaikina daug ne tik vištų, šias dar galima apsaugoti, bet ir strazdų, kėkštų, genių, laukinių balandžių, net varnų, nes minta tik gyvu grobiu, atsakė: „Tai natūralu gamtoje ir nereikia jos ritmo tvarkyti.“
Ir pastebėjimu, kad kai kur vištvanagiai įlenda ir į vištides, nors jų atviros landos net labai mažos, gamtos žinovas nesistebėjo: „Jei vištvanagus susikaupęs medžioja, taip gali atsitikti.“
Skaitytojos atsiųstoje nuotraukoje – vištvanagis, šeimininkų užtiktas vištidėje, į kurią pateko per angą, kurios skersmuo 40 centimetrų. Pasisotinęs vištiena, jis ramiai snaudė ant laktos, šeimininkams teko paplušėti, kad nekviestas svečias paliktų vištidę.
Komentarai
Palikite savo komentarą