Kai tu­ri ran­ko­se lai­mę, rei­kia ja džiaug­tis taip, kad ne­er­zin­tum ki­tų

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (0)
2019 Sausis 17
nuotrauka
Aldona Kudzienė
Jei šian­dien ati­džiau žvilg­te­lė­tu­me į ka­len­do­rių, pa­ste­bė­tu­me, kad švie­su­sis die­nos me­tas nuo il­giau­sios nak­ties at­spy­rio jau pail­gė­jęs vos ne 40 mi­nu­čių. Bet gam­tos taip su­rė­dy­ta, kad ry­to ir va­ka­ro me­tas ne­vie­no­du mi­nu­čių kie­kiu švie­sė­ja, ry­tai dar tam­sūs, sau­lė ke­lia­si ne to­kiu grei­tu tem­pu, ko­kiu va­ka­rais mie­go pa­ta­lus į prie­kį stu­mia. Pail­gė­ju­sių švie­sių va­ka­rų ne­ga­li ne­pa­ste­bė­ti. Tai dar­ži­nin­kams glos­to šir­dį, bet pla­tes­nės kal­bos apie dar­žus dar ne­pra­dė­ki­me, daug jū­sų pa­ste­bė­ji­mų ki­to­mis te­mo­mis su­si­kau­pė.

1. Pū­gin­gu me­tu tur­gūs – lie­si ir re­ti

Sau­sis bars­to bal­tą snie­gą – iš at­min­ties by­ra anuo­met iš­mok­ti pos­mai. Iš tie­sų pir­mą­ją sau­sio pu­sę su­lau­kė­me ne­ma­žai kri­tu­lių. Ma­žus, pra­dė­ju­sius dum­blė­ti tven­ki­nius tu­rin­tys dzū­kai jau ima ne­ri­mau­ti dėl žu­vų, ar  neims jos dus­ti po sto­ru snie­go sluoks­niu. Tur­gu­je gir­dė­jau to­kių min­čių, kad rei­kia dau­giau eke­čių iš­kirs­ti, kar­tais jos pa­de­da. Juk kai pre­ky­ba su­lė­tė­ju­si iki mi­ni­mu­mo, pa­si­kal­bė­ji­mas įvai­rio­mis te­mo­mis trum­pi­na lai­ką.

Bet pir­miau­sia no­ri­si pa­gar­sin­ti vie­ną vie­šo­jo trans­por­to vai­ruo­to­jų ir ke­lei­vių pra­šy­mą, skir­tą mies­to ša­li­gat­vius va­lan­tiems žmo­nėms. Nau­jas mies­to vie­ša­sis trans­por­tas – že­mag­rin­dis, ke­lei­viai įli­pa per prie­ki­nes du­ris, o iš­li­pa per vi­du­ri­nes. Kol ne­bu­vo snie­go, ne­bu­vo ir pro­ble­mos. Snie­go va­ly­to­jai įsi­gud­ri­no mies­to sto­te­lė­se tvar­kin­gai nu­va­ly­ti tik apie du met­rus ša­li­gat­vio: pa­to­gu įlip­ti, bet iš­li­pan­tiems ten­ka kiš­ti ko­jas tie­siog į su­mes­to snie­go ko­pas. „Ne­gi su­dė­tin­ga nu­va­ly­ti pla­tes­nę sto­te­lės da­lį, kad ir iš­li­pan­tiems, ir įli­pan­tiems ke­lei­viams bū­tų pa­to­gu“, – klau­sia net il­ga­au­lius ba­tus snie­go pri­sė­mę į tur­gų vy­kę aly­tiš­kiai.

Jau­na­sis Mi­ros­la­vo ūki­nin­kas Ei­man­tas Bak­šys sto­rai ir pats ap­si­ren­gęs, ir sa­vo už­au­gin­tas dar­žo­ves po pa­ta­lais pa­slė­pęs, tik veis­lės ir kai­nos į vir­šų iš­kel­tos. Ir pir­kė­jų ne­bau­gi­nan­čios, eu­rą at­si­ne­šęs nu­si­pirk­si bul­vių, mor­kų ir dar ke­le­tui vir­tų bu­ro­kų eu­ro cen­tų liks. Ki­log­ra­mas jau iš­vir­tų bu­ro­kų kai­nuo­ja eu­rą, bul­vių kai­nos iki pu­sės eu­ro, mor­kos apie 70 eu­ro cen­tų.

Sū­rių ki­log­ra­mo kai­nos svy­ruo­ja nuo 3,50 iki 4 eu­rų, tad, kaip sa­ko jų par­da­vė­ja Ri­ma, už sū­riu­ką ga­li net dvie­jų eu­rų ne­iš­leis­ti. Svies­to ki­log­ra­mas – 7 eu­rai, bet to­kius kie­kius pa­pras­tai per­ka tik už­kie­tė­ju­sios ke­pė­jos ar­ba tie žmo­nės, ku­rie tu­ri re­tes­nes ga­li­my­bes tur­guo­se ap­si­lan­ky­ti.

„Kai ma­ne anū­kas į Aly­tų po pen­si­jos ga­vi­mo at­ve­ža, par­ve­ža su pil­na ba­ga­ži­ne pro­duk­tų, ku­rių man už­ten­ka iki ki­to su­ve­žio­ji­mo. Klau­sia­te, kaip vi­sa su­si­dė­lio­ju? Aš iš anks­to su­si­da­rau pla­ną, į ko­kias par­duo­tu­ves man rei­kia, ką jo­se pirk­siu. Ko ieš­ko­siu tur­guo­se. Ba­to­nų par­si­ve­žu apie 15, duo­nos ma­žiau. Ma­žiau­siai tris di­de­lius sal­džius sū­rius, šo­ni­nės ir pra­šau rie­bes­nės, šal­tie­nai rin­ki­nu­ką su­si­ren­ku, mė­sos kon­ser­vų, sil­kių, kruo­pų, mil­tų, svies­to ki­log­ra­mą ir bū­ti­nai „Ka­zi­mie­ros“ deš­ros, be ku­rios ne­įsi­vaiz­duo­ju pus­ry­čių. Vie­nus ba­to­nus įde­du į šal­dy­mo dė­žę, ki­tus, skir­tus skru­di­ni­mui, tie­siog pa­lie­ku vir­tu­vė­je iš­dės­čiu­si ant pa­dėk­lų, kad su­džiū­tų, nuo­sta­būs bū­na skre­bu­čiai ir il­gai sto­vi. Duo­ną taip pat šal­dau, kaip ir į ma­žes­nius ga­ba­liu­kus su­si­pjaus­ty­tą svies­tą, sū­rius. Taip da­rau jau ne pir­mus me­tus, ir vi­siems re­tai į par­duo­tu­ves iš­vyks­tan­tiems sen­jo­rams tą da­ry­ti pa­ta­riu. Da­bar su­ki­ša jie duo­ną į šal­dy­tu­vus, o pas­kui val­go pe­lė­siais nu­ė­ju­sią“, – mo­ko ato­kia­me Jur­giš­kių kai­me gy­ve­nan­ti Ja­ni­na.

Tur­gu­je į krep­šį ji gul­dė kai­miš­kus obuo­lius, už jų ki­log­ra­mą mo­kė­jo po 70 eu­ro cen­tų. Ti­ki­no, kad rau­do­ni, kie­tu gels­vu vi­du­mi obuo­liai jai pa­tys ska­niau­si. Dar tu­ri ir sa­vo so­do, bet jie jau ne­ko­kio sko­nio, minkš­ti, nors ne­su­pu­vę. „Aš juos per­pjau­nu ir už­ve­riu ant gy­va­tvorės spyg­lių. La­bai gel­ton­pil­viams paukš­te­liams pa­tin­ka. Ne, ne zy­lėms, joms ma­tau pas Ri­mą smul­kių sau­lė­grąžų, pa­im­siu mai­šą“, – šne­kos ne­trūks­ta sen­jo­rei Ja­ni­nai.

Mai­šas, ku­ria­me 5 ki­log­ra­mai sau­lė­grąžų, kai­nuo­ja 5 eu­rus. Žmo­nės per­ka.

„La­bai šios juo­do­sios sau­lė­grąžos pa­tin­ka smul­kie­siems paukš­te­liams. Kai pa­be­riu, de­šim­tys nu­tu­pia. O kaip bi­čiu­liš­kai jie ba­to­no rie­ke­lę mo­ka į sau­ges­nę vie­tą nu­si­temp­ti. Kai vie­nas ne­pa­jė­gia, ke­li įsi­kir­tę nu­si­tem­pia“, – pa­sa­ko­ja par­da­vė­ja Ri­ma.

Tur­guo­se nie­ka­da ne­pri­trūks­ta me­daus ir ki­to bi­čių su­neš­to gė­rio. Ki­log­ra­mo kai­na – 5 eu­rai, ji ne­kin­ta nuo me­du­ne­šio. Nau­ja pre­ke ga­li­ma pa­va­din­ti kai­miš­kas ir kai­miš­kai ant kros­nies iš­džio­vin­tas kriau­šes, jų ki­log­ra­mas – 5 eu­rai. Iš­vaiz­džios ir, kaip tei­gė ra­ga­vu­sie­ji, la­bai ska­nios.

Dė­žu­tė kai­miš­kų kiau­ši­nių  – iki 2 eu­rų. Ver­ta ne­pa­gai­lė­ti, nes, me­di­kų tei­gi­mu, kiau­ši­niai tu­ri D vi­ta­mi­no, ku­rio mū­sų or­ga­niz­muo­se trūks­ta, kai re­ta vieš­nia tam­pa sau­lė. Tad tuo­met, kai ji švys­te­li, pa­si­sten­ki­te iš­ei­ti į lau­ką pa­gau­dy­ti jos spin­du­lių, ku­rie su­teiks žva­lu­mo, ener­gi­jos, dings jaus­mas, ku­ris daž­ną len­kia prie že­mės.

Pa­sak psi­cho­lo­gų, me­tu, kai sa­vai­tė­mis ne­pa­si­ro­do sau­lė, o die­nos tar­si ne­pra­si­mer­kia, tu­rė­tu­me bū­ti jaut­res­ni ap­lin­ki­niams. Ge­ro­ji kai­mo iš­min­tis, ma­no bi­čiu­lė Ma­ri­jo­na, jau­čiu pa­ci­tuo­tų Ra­bin­dra­na­tą Ta­go­rė, jo min­tį, kad kai tu­ri ran­ko­se lai­mę, rei­kia ja džiaug­tis taip, kad ne­er­zin­tum ki­tų. Juk ne vi­siems duo­ta ge­ra­no­riš­kai pri­im­ti ki­to džiaugs­mą, kar­tu pa­si­džiaug­ti.

2. Apie pa­tir­tas emo­ci­jas pra­smin­giau­sio­je me­tų šven­tė­je

Net ke­lių jū­sų laiš­kų su­lau­kė­me apie Me­tų ap­do­va­no­ji­mų šven­tės at­gar­sius. Jo­je pa­bu­vo­ję pa­si­džiau­gė ir mū­sų mies­to kul­tū­ri­niu tur­tu, tiek gra­žių me­ni­nių in­tar­pų ren­gi­ny­je jų sie­las džiu­gi­no. Įspū­dį pa­li­ko ir iš­skir­ti­nės švie­sos pro­jek­ci­jos.

„Aly­taus mies­to te­at­re vy­ko nuo­sta­bi šven­tė, net rau­do­nu ki­li­mu te­ko į pa­sta­tą ei­ti. Vis­kas la­bai mums ti­ko ir pa­ti­ko, tik nuo­tai­ką ga­di­no kai­my­nas, įsi­tai­sęs užu mū­sų nu­ga­ros. Jis net ir to­kio­je pa­ki­lio­je šven­tė­je ne­ap­si­ė­jo be po­li­ti­kos. Nors nie­kas šio vi­sa­ži­nio na­ra­ty­vų ne­klau­sė, jis kiek­vie­ną ty­los mi­nu­tę pra­bamb­sė­jo apie jam ne­pa­tin­kan­čias kan­di­da­tū­ras į me­rus. Nie­kas ir ne­draus­mi­no, ne­ver­ta to­kio­je šven­tė­je sau nuo­tai­kos ga­din­ti, tur­būt su­draus­min­tas dar in­ten­sy­viau im­tų bur­bu­liuo­ti. Kaip liau­dis sa­ko – da­vė­me dur­niui ke­lią. Da­bar mąs­tau, gal psi­cho­lo­gai pa­tar­tų, kaip pa­si­elg­ti ren­gi­ny­je, at­si­dū­rus ša­lia to­kio kai­my­no?“ – klau­sia As­ta pa­si­va­di­nu­si aly­tiš­kė.

Onu­tė Bu­ja­naus­kie­nė taip pat dar gy­ve­na gra­žios šven­tės nuo­tai­ka, ap­do­va­no­ji­mų va­ka­rą ji pa­va­di­no pra­smin­giau­siu me­tų ren­gi­niu. Tik Onu­tė tu­ri pa­siū­ly­mą. Jei bū­tų jos va­lia, Me­tų did­vy­riš­ko po­el­gio no­mi­na­ci­jos Aly­taus li­go­ni­nei ji tik­rai ne­bū­tų sky­ru­si už si­tu­a­ci­jos su­val­dy­mą nuo ke­lio ties Mi­ros­la­vo kryž­ke­le nu­va­žia­vus len­kų au­to­bu­sui. „Me­di­kų kas­die­nis dar­bas yra teik­ti pa­gal­bą nu­ken­tė­ju­sie­siems. La­bai tiks­liai sa­vo pa­dė­kos kal­bo­je pa­ste­bė­jo li­go­ni­nės va­do­vas Ar­tū­ras Va­si­liaus­kas, kad tai eks­tre­ma­li si­tu­a­ci­ja. Tad la­biau tuo­met dir­bu­siems me­di­kams pa­gerb­ti tik­tų no­mi­na­ci­ja – Eks­tre­ma­lios si­tu­a­ci­jos su­val­dy­mas. O did­vy­riš­kai pa­si­el­gu­sių aly­tiš­kių per­nai tik­rai bu­vo, nes bu­vo ir gais­rų, sken­duo­lių, ir ava­ri­jų, ku­rio­se sa­vo drą­są pa­de­monst­ra­vo be­bai­miai mies­to žmo­nės“, – sa­vo nuo­mo­nę iš­sa­kė O.Bu­ja­naus­kie­nė.

Aly­tiš­kiai pra­šo pa­vie­šin­ti vi­sus no­mi­nan­tus, pa­te­ku­sius į ge­riau­sių­jų tre­je­tu­ką, kad žmo­nės ži­no­tų, ko­kio­je jie po­zi­ci­jo­je pa­si­li­ko. Ban­dy­si­me tą pa­da­ry­ti.

3. So­tus bei svei­kas mais­tas žie­mą – or­ga­niz­mo stip­rin­to­jas

Esant šal­tiems orams siū­ly­čiau ska­niai ir so­čiai pa­val­gy­ti. Ge­ras mais­tas stip­ri­na or­ga­niz­mą. Ger­ti ar­ba­tą su cit­ri­na, im­bie­ru. Žie­mą la­biau ver­tin­ti tu­rė­tu­me me­dų, kiek daug ja­me yra mums nau­din­gų da­ly­kų. Su­val­gę kas­dien bent po šaukš­te­lį jo, už­mu­ši­te be­veik vi­sus vi­ru­sus. Dar rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti vi­sa­ga­lio čes­na­ko, o per­pjo­vę svo­gū­ną ir pa­lai­kę jį pa­tal­po­je, ku­rio­je bū­na­te, su­nai­kin­si­te dau­gy­bę ne­pa­gei­dau­ja­mų li­gų su­kė­lė­jų. 

Kaip ži­no­me, dau­gu­ma vi­ru­sų per­si­ne­ša per ran­kas. Tai­gi, daž­niau plau­ki­me ran­kas. Bū­tent per ran­kas į no­sies ir bur­nos glei­vi­nę vi­ru­sai pa­ten­ka leng­viau­siai. Dar la­bai svar­bu daž­niau vė­din­ti pa­tal­pas.

Prieš ei­nant į lau­ką pa­tar­ti­na im­tis sau­gu­mo prie­mo­nių, ku­rios ne­leis­tų „pri­lip­ti“ in­fek­ci­jai. Pui­kiai tin­ka pa­pras­ti alie­jai ir vai­kiš­kas kre­mas. Rie­bus jų pa­grin­das už­kirs ke­lią vi­ru­sams, ne­leis jiems pa­tek­ti į or­ga­niz­mą.  

4. Apie tre­čią akį, ku­rios vie­ta – pa­kau­šy­je

Sta­ty­bi­nin­kų gat­vės gy­ven­to­ja Ma­ry­tė pa­ste­bi, kad į ma­dą at­ei­na pen­si­nin­kų gąs­di­ni­mas: ati­tar­na­vu­sią eg­lu­tę ne ten pa­dė­si, kur lie­pia – bau­da iki 600 eu­rų, kas laip­ti­nė­je rū­kys, šu­ne­lį be ant­snu­kio ve­džios – taip pat bau­dos.

„Ma­nau, kad, kur nu­si­pir­ko­me eg­lu­tę, ten tu­rė­tu­me ją ir nu­neš­ti, pa­na­šiai kaip ir ta­rą su­grą­ži­na­me į ta­ro­ma­tus. Vien tik gąs­di­ni­mai, kad brangs tas, anas, dau­ge­liui svei­ka­tą pa­ga­di­na. Gal ir po­li­ti­kams, val­džios vy­rams, vi­so­kiems eks­per­tams rei­kė­tų pa­mąs­ty­ti apie pen­si­nin­ko sa­vi­jau­tą“, – svars­to Ma­ry­tė.

„Aš 60 me­tų Aly­tu­je gy­ve­nu, bet to­kios su­tu­a­ci­jos, ko­kią iš­gy­ve­nau ne­se­niai ant pės­čių­jų ta­ko, iki šiol man ne­te­ko pa­tir­ti. Jau va­ka­rė­jo, kai ta­ku pė­di­nau na­mo. Ties Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­ja bū­da­ma pa­ste­bė­jau prie­šais ki­ta ta­ko pu­se ar­tė­jan­tį ko­kių de­šim­ties me­tų ber­niu­ką. Kai li­ko ke­lio­li­ka jo žings­nių iki ma­nęs, gra­žaus vei­do ber­niu­kas per­si­ri­kia­vo į ma­no pu­sę ir vos ne­už­li­po ant ma­nęs šauk­da­mas: „Ko­čia­ei­ni?!“ Ke­ly­je – jo­kio žmo­gaus, ap­skri­tai ap­link nė vie­nos gy­vos dva­sios, o jis, ne­iš­trauk­da­mas ran­kų iš striu­kės ki­še­nių, vis šau­kia „Ko­čia­ei­ni?!“ Ty­liai pa­si­trau­ku­si į ša­lį, ne­at­sig­ręž­da­ma sku­biai nu­pė­di­nau sa­vo kryp­ti­mi. Ga­liu jam bū­ti pro­mo­čiu­te, mąs­čiau ir klau­siau sa­vęs, ko jis ti­kė­jo­si iš ma­nęs, kad per­si­ri­kia­vo, kad šau­kė ant ma­nęs? Rei­kia ma­ny­ti, jis tu­rė­jo ir ne­ge­rų kės­lų“, – tai jau ki­tos Ma­ry­tės pa­svars­ty­mas.

Tik Die­vas ma­to šir­dis, o žmo­gus tik vei­dą, to­kias min­tis mums yra pa­li­kęs pri­slėg­tų žmo­nių sie­lų ga­ny­to­jas tė­vas Sta­nis­lo­vas, vie­nuo­lis Al­gir­das My­ko­las Dob­ro­vols­kis.

„Aly­taus li­go­ni­nė­je anuo­met dir­bo toks aku­še­ris Gri­cius, ku­ris be­pro­tiš­kai ger­bė gim­dy­ves. Pa­gim­džiu­sioms vai­ke­lį, jis lin­kė­da­vo jį svei­ką už­au­gin­ti, pa­tar­da­vo ma­moms akis tu­rė­ti ir pa­kau­šy­je. Šian­dien mes vi­si, kad bū­tu­me sau­gūs, tu­ri­me tu­rė­ti po akį pa­kau­šy­je, kad įver­tin­tu­me sa­vo pa­dė­tį ke­ly­je bei ap­lin­ky­bes. Pa­dė­tu­me ir ki­tam“, – pa­ste­bi gar­baus am­žiaus aly­tiš­kė Onu­tė. 

Ji sa­ko ne­už­mirš­tan­ti vaiz­do, ma­ty­to po­li­kli­ni­kos pri­ei­go­se. Vie­ną iš šal­čiau­sių sau­sio die­nų ten ji su­ti­ko jau­ną ma­mą su tri­mis ma­žais vai­kais, iš ku­rių net du bu­vo be pirš­ti­nių. „Kai pa­sa­kiau ma­mai, kad už­mau­tų vai­kams pirš­ti­nes, ji ra­miau­siai ati­ta­rė, kad vai­kai jas pa­pras­čiau­siai pa­mir­šo. Ba­riau ma­mą, kaip ji ga­lė­jo su ser­gan­čiais ma­ža­me­čiais vai­kais iš­ei­ti į ma­žiau­siai de­šim­ties laips­nių šal­tį, ne­pa­tik­ri­nu­si, ar jie pirš­ti­nė­ti. Burb­te­lė­jo, kad to šal­čio vi­sai ne­si­jau­čia. Vy­liau­si, gal ma­žy­lių dak­ta­rė pa­pro­tins ma­my­tę, kad ser­gan­tis vai­kas tu­ri su­lauk­ti rū­pes­tin­ges­nio ma­mos žvilgs­nio“, – dėl sve­ti­mų ma­žy­lių svei­ka­tos siel­var­tau­ja sen­jo­rė.

Mums džiu­gu, kad skam­bi­na­te, ra­šo­te, ta­čiau no­rė­tu­me su­lauk­ti dau­giau laiš­kų, tin­kan­čių dar­ži­nin­ko už­ra­šams, gam­tos gro­žiui iš­reikš­ti. Ir net ge­rai pail­sė­ti ne­su­spė­si­me, kai at­eis lai­kas pa­lan­ges nu­tup­dy­ti in­de­liais su il­gos ve­ge­ta­ci­jos dar­žo­vių sėk­lo­mis.

Ir dar no­ri­si pri­min­ti, kol yra snie­go, pa­leng­va jo pri­neš­ki­te į sa­vuo­sius šilt­na­mius. Kaip pa­ta­ria ne vie­nas pa­tir­ties tu­rin­tis dar­ži­nin­kas, tirp­da­mas snie­gas la­bai meist­riš­kai su­drė­ki­na šilt­na­mio dir­vą, kad to­kio re­zul­ta­to su jo­kiu lais­ty­tu­vu ne­pa­siek­si. O ir pa­si­mankš­tin­si­me, są­na­riams su­sting­ti ne­lei­si­me.

5. Vištidės svečias – vištvanagis

Dau­ge­lis di­džiau­siais gar­duo­se lai­ko­mų viš­tų prie­šais įvar­di­ja va­na­gus. Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos pa­va­duo­to­jas me­džiok­lei Eu­ge­ni­jus Ti­ju­šas sa­ko, kad toks įvar­di­ji­mas nė­ra tiks­lus. Žo­dis „va­na­gas“ yra nau­do­ja­mas va­na­gi­niams paukš­čiams api­bū­din­ti, tai daž­niau­siai bū­na paukšt­va­na­giai ir di­des­ni už juos – višt­va­na­giai. Nė vie­no iš jų ne­ga­li­ma šau­dy­ti, nes plėš­rie­ji paukš­čiai nė­ra me­džiok­lės ob­jek­tas, už tai ski­ria­mos di­džiu­lės bau­dos.

E.Ti­ju­šas į jam iš­sa­ky­tus skai­ty­to­jų pa­ste­bė­ji­mus, kad ypač višt­va­na­giai su­nai­ki­na daug ne tik viš­tų, šias dar ga­li­ma ap­sau­go­ti, bet ir straz­dų, kėkš­tų, ge­nių, lau­ki­nių ba­lan­džių, net var­nų, nes min­ta tik gy­vu gro­biu, at­sa­kė: „Tai na­tū­ra­lu gam­to­je ir ne­rei­kia jos rit­mo tvar­ky­ti.“

Ir pa­ste­bė­ji­mu, kad kai kur višt­va­na­giai įlen­da ir į viš­ti­des, nors jų at­vi­ros lan­dos net la­bai ma­žos, gam­tos ži­no­vas ne­si­ste­bė­jo: „Jei višt­va­na­gus su­si­kau­pęs me­džio­ja, taip ga­li at­si­tik­ti.“

Skai­ty­to­jos at­siųs­to­je nuo­trau­ko­je – višt­va­na­gis, šei­mi­nin­kų už­tik­tas viš­ti­dė­je, į ku­rią pa­te­ko per an­gą, ku­rios sker­smuo 40 cen­ti­met­rų. Pa­si­so­ti­nęs viš­tie­na, jis ra­miai snau­dė ant lak­tos, šei­mi­nin­kams te­ko pa­plu­šė­ti, kad ne­kvies­tas sve­čias pa­lik­tų viš­ti­dę.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.