Kaimynų lenkų žalioji ekonomika – keliais žingsniais priešais mus (2)
Socialiai orientuota žaliosios ekonomikos programa, tai – mažų įmonių, krautuvėlių, kuriose produkciją gamintų vietiniai gamintojai, kūrimas kaimo teritorijose.
Vienas iš pagrindinių žaliosios ekonomikos tikslų – perdirbti pieną, mėsą, neparduoti jos neperdirbtos mažiausia kaina.
Vietoje perdirbta produkcija galėtų būti tiekiama vietos mokykloms, darželiams, senelių namams, socialiai remtiniems žmonėms.
Norint tai pasiekti, tarybos pirmininkės D.Matukienės teigimu, reikia į smulkiojo ir vidutinio verslo grandinę įtraukti ne tik vietos bendruomenę, bet ir savivaldą.
Glaudesnio bendradarbiavimo reikia tuo požiūriu, kad imtų mažėti skurdas, didėtų galimybė smulkiesiems ūkininkams turėti savo vartotojus. Iš tikrųjų kurti ekonomiką.
Socialinio verslo, kuris neuždirbtų didelio pelno, įsikūrimui kaime reikia palengvinimų. Būtinas ir kai kurių įstatymų keitimas. Pavyzdžiui, pakeitus Viešųjų pirkimų įstatymą, kad jis nebūtų taikomas atitinkamu spinduliu aplink vietą, kurioje įsisteigęs žaliosios ekonomikos verslas, vietinėse mokslo ir sveikatos įstaigose esantys žmonės būtų maitinami vietos ūkininkų ir verslininkų tiekiamais maisto produktais.
Smulkaus ir vidutinio verslo tarybos dirbama su mokslininkais, susitikinėjama su kaimo žmonėmis, bendruomenėmis, diskutuojama ir jaučiama, kad žmonės norėtų kurti mažas įmonėles, kurti šeimos verslus. Taryba jau vienija keliasdešimt tūkstančių verslininkų.
Pasak Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesoriaus Daliaus Serafino, taryba pasiūlymų valdantiesiems buvo pateikusi dar 2012 metais, bet labai mažais žingsneliais judama į priekį, šiandien bendros tendencijos vis dar nepalankios nedideliam verslui, smulkiems prekybininkams.
Tarybos narys Algimantas Belzus atvirai kalbėjo, kad jį kaimynų, Punsko valsčiaus, pavyzdys žavi: jame – 150 verslininkų. Ir visi turi vienodas galimybes nuo mažų iki stambesnių.
„Nežinau, ar kitoje pusėje sienos, jau Sangrūdos seniūnijoje, yra nors vienas verslininkas. Tos ūkininkavimo tradicijos mums iš kaimynų lenkų mokytis ir mokytis. Mūsuose įprasta lėkti kuo toliau semtis patirties, bet aš visiems sakau, kad reikia nuvažiuoti ir aplankyti Punsko ūkininkus. Čia esama ir tikros savivaldos, tad šeimos ūkiai puikiai išgyvena ir turėdami 50 ar dar mažiau hektarų žemės“, – sako A.Belzus.
Lietuviams iš po kojų išmuštas pagrindas
Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo narių ir Alytaus miesto delegaciją Punske priėmė prieš gerą savaitę garbės ženklu „Už pasaulio lietuvių nuopelnus Lietuvai“ apdovanotas Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas, viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis ir valsčiaus tarybos pirmininkė Elena Vailionienė.
Jie noriai dalijosi patirtimi, buvo tiesiog užversti lietuviams rūpimais klausimais apie ūkius ir verslą.
Maži ūkininkai čia specializuojasi, jei turi melžiamų karvių, tai kiaulių neaugina, jų mėsą perka. Važiuoja į skerdyklą ir nusiperka didesnį kiekį skerdienos.
„Čia irgi nėra rojus. Mes ūkininkams ir verslininkams patariame, yra teisininkas, kuris suteikia informacijos, stengiamės kuo greičiau sutvarkyti visus dokumentus. Atsiranda žmonių iš Lietuvos, kurie nori vykdyti daugiausia transporto verslą, skiriame žmogų, kuris sutvarko visus dokumentus. Eilėje stovi keli šimtai. Kažkas negerai, jei verslas bėga į kitą šalį“, – pastebi Punsko valsčiaus vadovai.
Prekybiniai kooperatyvai ir šeimos verslai šiame krašte veikia nuo senų senovės. Ypač gilias tradicijas turi pieninės. Kiekviena turi tarybą. Įneši įnašą, gauni kainą už, tarkim, pieną, kuri prieš šventes yra padidinama.
Lenkijoje pienas parduotuvėje perkamas gana pigiai, o ūkininkams už jį mokama brangiau. Lietuvoje yra kitaip, pienas superkamas už labai mažą kainą, o parduodamas – už labai didelę. Pridėtinės vertės mokestis už neperdirbtą produkciją – 5 procentai, už perdirbtą – 8, o pas mus – 21 procentas.
Punskiečiai abejoja, ar šio mokesčio sumažinimas numuštų prekių kainą. Lietuvoje maža rinka, nedaug prekybos tinklų, galima tikimybė susitarti, be to, smulkiesiems verslininkams sunku prasibrauti prie didžiųjų.
Lenkijoje visi pieno gamintojai kooperuojasi, jie kaip dalininkai. Kaupiama bei investuojama ir dalis jų pinigų, kurie išstojusiems iš kooperatyvo per kelerius metus yra grąžinami.
Punskiečiai dar pastebėjo, kad Lietuvoje nėra šeimos politikos. Lenkijoje ūkiai ir verslai perduodami iš kartos į kartą, vaikai šeimos ūkyje išmoksta ekonomikos žinių. Akcentavo ir tikėjimo svarbą, kas taip pat pririša prie šeimos.
Lietuviams sovietmetis iš po kojų išmušė pagrindą, reikia jį iš naujo formuoti, laisva Lietuva turi būti atsakinga už šeimą. Tokią poziciją turinti kaimyninė Lenkija – dviem žingsniais ir eina priešais mus.
Iš Tauragės savivaldybės vykę ūkininkai neslėpė apmaudo dėl mūsų šalies ir Lenkijos savivaldos skirtumų, ir ne tik dėl to, kad nėra aplinkos verslui kurtis. Žmogaus ir valdžios santykiai mūsuose nepriartinti, silpnas smulkiųjų verslininkų ir savivaldos bendravimas.
Pastebėta, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais kažkiek šeimos verslui buvo skiriama dėmesio, radosi krautuvėlių, bet, nesulaukusios palaikymo, jos išnyko.
Diskusijoje dalyvavęs Alytaus miesto vicemeras Šarūnas Klėgeris teigė, kad, kalbant apie verslą Lietuvoje, trūksta mąstymo, kuris ateina su laiku.
„Smulkusis ir vidutinis verslas – visų ekonomikų pagrindas. Aš visada sakiau, kad reikia verslaus mąstymo. Savivaldybė nekuria verslo, ji tam sudaro sąlygas. Žalioji ekonomika – tai mano, ne kaip politiko, o kaip verslininko, požiūriu, – platus ir didelis galimybių ratas“, – tokias mintis išsakė Š.Klėgeris.
Socialiai orientuotos žaliosios bei žiedinės ekonomikos pirmieji žingsniai Alytaus mieste
Programa „Socialiai orientuotos žaliosios bei žiedinės ekonomikos įgyvendinimas Alytaus mieste“ suteikė galimybę surengti ir daugiau renginių, mokymų,konsultacijų, kurių turinys orientuotas į praktinius aspektus, tikslines grupes ir Alytaus miesto specifiką. Temos įvairios: smulkaus verslo strateginis planavimas, įdiegiant naujus technologinius procesus, Alytaus miesto specifika,socialinio verslo plėtra, socialinių technologijų ir inovacijų įgyvendinimas, bendradarbiaujant Alytaus mieste, kokios šalys gali bendradarbiauti, siekiant rezultato, bendradarbiavimas ir klasterizacija, žiedinės, žaliosios ir socialinės ekonomikų plėtros įgyvendinimo programos, būdai ir priemonės.
Į programą įtraukta pažintis su mažais vietos ūkiais ir perdirbėjais, NVO, viešojo valdymo ir savivaldos institucijomis, nauji procesai ir jų įgyvendinimas, remiantis Lenkijos ir Vokietijos pavyzdžiais.
Išbandyta patirtis: turgelyje Vilniuje buvo pristatyti produktai, analizuotas bendravimas su NVO bei vietos bendruomene.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Trūksta sveiko proto
Komentaras
Trūksta sveiko proto
Lenkai visa galva lenkia…
Komentaras
Lenkai visa galva lenkia lietuvius. Tikrai pas kaimynus yra ko pasimokyti ir nereikėtų kratytis jų produktų, nes smulkūs ūkiai tiek trąšų nepila į savo laukus, juos tręšia savo gyvulių mėšlu. Šaunuolė Dalia, kad nuvežė ir parodė, jog stambinti ūkių nereikia ir nėra ko žalių kryžių mums paisyti, juos stato visko pertekę, šimtus ha valdantys ūkininkai, kurie be chemijos neapsieina.