Jū­ra­tė ir Da­nie­lius: „No­rė­jo­me links­mų, ge­rų, se­no­viš­kų ves­tu­vių” (6)

Jau­na­ve­džiai bu­vo­ ve­žio­ja­mi se­no­viš­ka juo­da „Vol­ga“, pa­puoš­ta auk­so žie­dais ir bal­tu tiu­liu. Karolinos Čaplikaitės nuotr.
Jau­na­ve­džiai bu­vo­ ve­žio­ja­mi se­no­viš­ka juo­da „Vol­ga“, pa­puoš­ta auk­so žie­dais ir bal­tu tiu­liu. Karolinos Čaplikaitės nuotr.
Taip sa­ko ge­gu­žės 20-ąją su­si­tuo­kę ir gi­mi­nių, ge­rų drau­gų bū­ry­je ves­tu­ves kai­mo so­dy­bo­je at­šven­tę Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riai Jū­ra­tė Ove­rai­ty­tė ir Da­nie­lius Ja­ku­ba­vi­čius. Nei Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės, nei ap­lin­ki­nių sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bo­se dar ne­bū­ta, kad ves­tu­vė­mis baig­tų­si dvie­jų ta­ry­bos na­rių drau­gys­tė. Jū­ra­tė ir Da­nie­lius ne­sle­pia juos ap­lan­kiu­sių šil­tų jaus­mų ir iš anks­to pla­nuo­tų ves­tu­vių. Ge­gu­žės 25-ąją jie abu iš­vy­ko po­ves­tu­vi­nei ke­lio­nei į va­di­na­mą­jį mei­lės mies­tą – Pa­ry­žių. O prieš iš­vyk­da­mi su „Aly­taus nau­jie­nų“ ko­res­pon­den­te Al­ma Mos­tei­kai­te pa­si­da­li­jo min­ti­mis apie pa­žin­tį, ves­tu­ves ir apie tai, ar to­liau ke­ti­na da­ly­vau­ti po­li­ti­ko­je.

– Nuo ka­da Jūs vie­nas ki­tą pa­žįs­ta­te?

Da­nie­lius: Iš ma­ty­mo Jū­ra­tę pa­žįs­tu gal nuo ko­kių 2010-ųjų. Ji jau ket­vir­ta ka­den­ci­ja Aly­taus ra­jo­no ta­ry­bos na­rė. To­dėl iš ma­ty­mo pa­ži­no­jau kaip ta­ry­bos na­rę, ma­ty­da­vau jos nuo­trau­kas spau­do­je. Ži­no­jau, kad yra gy­dy­to­ja.

Jū­ra­tė: Aš ži­no­jau, kad Da­nie­lius jau daug me­tų tu­ri in­ter­ne­ti­nių ži­nių por­ta­lą da­nie­lius.net. Ten daug ži­nių apie Aly­taus ra­jo­ną, tad nuo­lat jį skai­čiau. Be­je, ir ma­ne pa­čią bu­vo fo­to­gra­fa­vęs ren­gi­niuo­se.

 

– Ar ar­ti­miau ben­drau­ti ėmė­te, kai abu į šios ka­den­ci­jos Alytaus rajono ta­ry­bą bu­vo­te iš­rink­ti pa­gal Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų kan­di­da­tų są­ra­šą? Kiek ži­nau, abu esa­te ir šios par­ti­jos na­riai.

Da­nie­lius: Taip, mes abu esa­me šios par­ti­jos na­riai. Aš į ra­jo­no ta­ry­bą iš­rink­tas pir­mą kar­tą. Ka­da ėmė­me ar­ti­miau ben­drau­ti? Pa­sa­ky­siu tiks­liai, 2020-ųjų sau­sį. Na, tie­siog spon­ta­niš­kai su­ėjo­me. Kaip žie­bė, taip žie­bė.

 

– Ar tie­sa, kad abu nu­spren­dė­te skir­tis vie­nu me­tu, kai tarp Jū­sų įsi­žie­bė spon­ta­niš­kas mei­lės jaus­mas?

Da­nie­lius: Tai tie­sa. Abie­jo­se mū­sų pir­mo­se šei­mo­se vie­nu me­tu pra­si­dė­jo sky­ry­bos. Apie tai ži­no­jo mū­sų šei­mos na­riai, ar­ti­miau­si drau­gai, mes ne­sla­pu­ka­vo­me. Aš jau dve­ji me­tai, kai iš dau­giš­kio ta­pau sim­niš­kiu, gy­ve­nu su Jū­ra­te.

Jū­ra­tė: Iš pra­džių, kai abu nu­spren­dė­me skir­tis, gir­dė­jo­me įvai­rių kal­bų, ko­men­ta­rų, bet tai tru­ko ne­il­gai. Mes abu tu­ri­me tvir­tas nuo­mo­nes ir kaž­ko­kie ko­men­ta­rai ne­gąs­di­no. Mes tuos ko­men­ta­to­rius tar­si pa­sta­tė­me į kam­pą, kar­tu lan­ky­da­mie­si ra­jo­ne vyks­tan­čio­se šven­tė­se, spor­to var­žy­bo­se ir pa­ro­dy­da­mi, kad ne­sa­me už­si­sklen­dę, kaž­ko iš­si­gan­dę, ne­bi­jo­me vie­šos erd­vės.

Da­nie­lius: Mes tik­rai ne­sa­me tur­tuo­liai, ta­čiau pa­gal ga­li­my­bes re­mia­me šven­tes, var­žy­bas. Mes ne­si­ti­ki­me kaž­ko­kios grą­žos. Ti­ki­me, kad mū­sų, kad ir ne­di­de­lė fi­nan­si­nė pa­ra­ma, kai kam daug ką ga­li lem­ti.

 

– Kiek ži­nau, Jūs pas­ta­ruo­ju me­tu daug ke­lia­vo­te po Lie­tu­vą. Ar tai bu­vo no­ras su­ar­tin­ti sa­vo ben­drys­tę?

Da­nie­lius: Ži­no­ma, tai bu­vo no­ras su­ar­tin­ti ben­drys­tę. Bet kar­tu – ir su­si­pa­žin­ti su Lie­tu­va, ku­rios, ma­nau, dar daug kas iš mū­sų ge­rai ne­pa­žįs­ta.

Pa­vyz­džiui, per­nai su ar­ti­miau­siais drau­gais ap­va­žia­vo­me Lie­tu­vą pa­sie­niu. Įvei­kę 1650 ki­lometrų pa­ma­tė­me, kaip tvar­ko­si sa­vi­val­dy­bės, tad ga­li­me pa­ly­gin­ti su tvar­ka Aly­taus ra­jo­ne. Tik­rai, mes daug ge­riau tvar­ko­mės už kai ku­rias sa­vi­val­dy­bes. Tai ga­li pa­ly­gin­ti tik pa­ke­lia­vęs po Lie­tu­vą.

 

– Kuo Jus, Da­nie­liau, su­ža­vė­jo Jū­ra­tė?

Da­nie­lius: Su­pra­tau, kad mo­te­ris bal­tu cha­la­tu yra tvar­kin­ga, at­sa­kin­ga, šei­mi­nin­kiš­ka. Ži­no­ma, ir jos iš­vaiz­da su­ža­vė­jo. Mes tu­ri­me ben­drą drau­gų ra­tą, ben­drus po­mė­gius ir tai la­bai svar­bu.

 

– Kuo Jus, Jū­ra­te, pa­ke­rė­jo Da­nie­lius?

Jū­ra­tė: Tuo, kad jis spren­di­mus pri­ima čia ir da­bar, kaž­ko ne­lauk­da­mas. Ma­ne tik­rai su­ža­vė­jo vy­riš­kas kon­kre­tu­mas.

 

– Ka­da Da­nie­lius Jums, Jū­ra­te, pa­si­pir­šo?

Jū­ra­tė: Per­nai, gruo­džio pir­mo­mis die­no­mis, prie Aly­taus mies­to Ka­lė­dų eg­lu­tės. Tą pa­tį mė­ne­sį ir nu­ne­šė­me pa­reiš­ki­mus į Aly­taus ra­jo­no Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­rių.

Da­nie­lius: Iš kar­to bu­vo­me pa­si­rin­kę ir ves­tu­vių da­tą – ge­gu­žės 20-ąją. Pa­va­sa­ris, ma­no nuo­mo­ne, pats gra­žiau­sias me­tas ves­tu­vėms. Ir dar penk­ta­die­nis, kuo­met ga­li švęs­ti iki pa­ry­čių, šeš­ta­die­nį – at­si­gau­ti, sek­ma­die­nį – pail­sė­ti, o pir­ma­die­nį – į dar­bą.

 

– Jūs Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riu­je su­si­tuo­kė­te penk­ta­die­nio po­pie­tę. Ar su­lau­kė­te daug svei­kin­to­jų, iš­ėję iš šio sky­riaus sa­lės?

Da­nie­lius: Net ne­si­ti­kė­jo­me, tik­rai daug. Svei­ki­no ir sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jai, ir jos įstai­gų at­sto­vai. O gal ir nie­ko keis­to, mes abu dir­ba­me ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei pa­val­džio­se įstai­go­se. Aš – ug­nia­ge­siu gel­bė­to­ju Mak­niū­nų ug­nia­ge­sių ko­man­do­je, Jū­ra­tė – Sim­no am­bu­la­to­ri­jos šei­mos gy­dy­to­ja. Dar abu ra­jo­no ta­ry­bos na­riai.

 

– Kur vy­ko Jū­sų ves­tu­vės, kas bu­vo Jū­sų san­tuo­kos liu­di­nin­kai, ar daug sve­čių tu­rė­jo­te, gal da­ly­va­vo ir Aly­taus ra­jo­no va­do­vai?

Jū­ra­tė: Ves­tu­vėms bu­vo­me pa­si­rin­kę so­dy­bą Aly­taus ra­jo­ne, ant Il­gio eže­ro kran­to, „Ge­nu­tės ran­čą“. Tai nuo­sta­bi vie­ta ves­tu­vėms ir šei­mi­nin­kai la­bai sve­tin­gi, pats šei­mi­nin­kas Al­gir­das Ciū­nys su mū­sų mu­zi­kan­tais net gro­jo akor­de­o­nu.

Da­nie­lius: Ka­dan­gi mes no­rė­jo­me links­mų, ge­rų, se­no­viš­kų ves­tu­vių, ne­sam­dė­me nei ve­dė­jų, nei di­džė­jų. Gro­jo Aud­rius Bur­nei­ka iš Laz­di­jų „Ro­jaus obuo­liu­kų“ ir Ri­kan­tas Žū­kas, akor­de­o­nis­tas iš „Pu­ne­lės“. Tad įsi­vaiz­duo­kit, kaip vie­nu me­tu gro­jo ir dai­na­vo net trys akor­de­o­nis­tai.

Jū­ra­tė: Bu­vo 42 sve­čiai. Tai – mū­sų gi­mi­nės ir ar­ti­miau­si drau­gai. Taip, mū­sų ves­tu­vė­se da­ly­va­vo ir Aly­taus ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas su žmo­na Vi­da, taip pat sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė Gin­ta­rė Jo­ciuns­kai­tė. O san­tuo­kos liu­di­nin­kais-pir­šliais bu­vo Aly­taus se­niū­ni­jos se­niū­nas Kęs­tu­tis Tu­my­nas, vi­siems ge­rai ži­no­mas kaip pokš­ti­nin­kas Vin­cu­lis, su žmo­na Li­na.

 

– Sa­kė­te, kad no­rė­jo­te se­no­viš­kų ves­tu­vių. Ko­kie jo­se bu­vo išskirtiniai mo­men­tai?

Da­nie­lius: Po san­tuo­kos vy­ko­me fo­to­gra­fuo­tis į fo­to­atel­jė, Čia grei­tai pa­da­rė jau­na­ve­džių nuo­trau­kas ir jas per ves­tu­vių puo­tą pa­do­va­no­jo­me sa­vo ma­moms, taip pat sa­vo por­tre­tus ga­vo ir san­tuo­kos liu­di­nin­kai, ir ar­ti­miau­si mū­sų drau­gai iš Sim­no Alė ir Dai­nius An­driuš­ke­vi­čiai.

O mes, kaip jau­na­ve­džiai, bu­vo­me ve­žio­ja­mi se­no­viš­ka juo­da „Vol­ga“, pa­puoš­ta auk­so žie­dais ir bal­tu tiu­liu. To­kią „Vol­gą“ tu­ri vie­nas Mak­niū­nų ug­nia­ge­sių ko­man­dos ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas Juo­zas Je­ge­le­vi­čius, ku­ris Mak­niū­nų sen­daik­čių ba­ga­ži­nių tur­ge­ly­je spe­cia­liai nu­pir­ko pa­puo­ši­mui auk­si­nius žie­dus. O bal­to tiu­lio pa­puo­ši­mui mums rei­kė­jo ieš­ko­ti net Vil­niu­je.

 

– Koks bu­vo Jū­sų, kaip jau­na­ve­džių, šo­kis?

Jū­ra­tė: Du mė­ne­sius mo­kė­mės pas sim­niš­kę šo­kių mo­ky­to­ją Al­mą Ky­guo­lie­nę „Vie­nos val­so“. Man bu­vo leng­viau iš­mok­ti, Da­nie­liui kiek sun­kiau. Bet iš sve­čių re­ak­ci­jos su­pra­to­me, kad šo­kis pa­vy­ko.

 

– Kas Jums planavo ves­tuves ir kokią pavardę po santuokos pasirinko Jūratė?

Da­nie­lius: Vestuves planavau aš pats. O Jūratės pavardė po santuokos – Overaitytė-Jaku­bavičienė.

 

– Kaip į Jū­sų san­tuo­ką re­a­ga­vo gi­mi­nės, ar­ti­miau­si drau­gai, Jū­sų, Da­nie­liau, vai­kai?

Da­nie­lius: Ne­ži­nau. Ma­no vai­kai jau su­au­gę. Taip, bu­vo nuo­sta­bos. Gi­mi­nės ir ar­ti­miau­si drau­gai tai su­ti­ko kaip ge­rą ži­nią. Kai ma­nęs pa­klau­sia, ko­dėl nu­spren­dė­me su­si­tuok­ti, o ne gy­ven­ti ne­su­si­tuo­kus, kaip da­ro daug po­rų, tu­riu vie­ną at­sa­ky­mą: jei my­li­te ir nu­spren­dė­me ei­ti ben­dru gy­ve­ni­mo ke­liu, rei­kia tuok­tis, o ne gy­ven­ti kaip ko­kiems pra­ša­lai­čiams.

 

– Ko­dėl po­ves­tu­vi­nei ke­lio­nei pa­si­rin­ko­te Pa­ry­žių?

Jū­ra­tė: Po pa­reiš­ki­mų pa­da­vi­mo tuoj pat įsi­gi­jo­me bi­lie­tus į Pa­ry­žių, dau­ge­lio va­di­na­mą mei­lės mies­tu. Ir aš, ir Da­nie­lius esa­me ja­me bu­vę ir ne po vie­ną kar­tą. Da­bar pir­mą­kart va­žiuo­ja­me kar­tu.

 

– Ar­tė­ja nau­ji sa­vi­val­dos rin­ki­mai. Ar da­ly­vau­si­te Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos rin­ki­muo­se?

Da­nie­lius: Ko ge­ro, taip. Jau da­bar abu tu­ri­me pa­tir­ties, esa­me vie­nos par­ti­jos na­riai. Tik­riau­siai par­ti­jos sky­riaus bū­si­me pa­kvies­ti da­ly­vau­ti.

 

 

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.