Jū­ra­tė ir Da­nie­lius: „No­rė­jo­me links­mų, ge­rų, se­no­viš­kų ves­tu­vių”

– Nuo ka­da Jūs vie­nas ki­tą pa­žįs­ta­te?

Da­nie­lius: Iš ma­ty­mo Jū­ra­tę pa­žįs­tu gal nuo ko­kių 2010-ųjų. Ji jau ket­vir­ta ka­den­ci­ja Aly­taus ra­jo­no ta­ry­bos na­rė. To­dėl iš ma­ty­mo pa­ži­no­jau kaip ta­ry­bos na­rę, ma­ty­da­vau jos nuo­trau­kas spau­do­je. Ži­no­jau, kad yra gy­dy­to­ja.

Jū­ra­tė: Aš ži­no­jau, kad Da­nie­lius jau daug me­tų tu­ri in­ter­ne­ti­nių ži­nių por­ta­lą da­nie­lius.net. Ten daug ži­nių apie Aly­taus ra­jo­ną, tad nuo­lat jį skai­čiau. Be­je, ir ma­ne pa­čią bu­vo fo­to­gra­fa­vęs ren­gi­niuo­se.

– Ar ar­ti­miau ben­drau­ti ėmė­te, kai abu į šios ka­den­ci­jos Alytaus rajono ta­ry­bą bu­vo­te iš­rink­ti pa­gal Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų kan­di­da­tų są­ra­šą? Kiek ži­nau, abu esa­te ir šios par­ti­jos na­riai.

Da­nie­lius: Taip, mes abu esa­me šios par­ti­jos na­riai. Aš į ra­jo­no ta­ry­bą iš­rink­tas pir­mą kar­tą. Ka­da ėmė­me ar­ti­miau ben­drau­ti? Pa­sa­ky­siu tiks­liai, 2020-ųjų sau­sį. Na, tie­siog spon­ta­niš­kai su­ėjo­me. Kaip žie­bė, taip žie­bė.

– Ar tie­sa, kad abu nu­spren­dė­te skir­tis vie­nu me­tu, kai tarp Jū­sų įsi­žie­bė spon­ta­niš­kas mei­lės jaus­mas?

Da­nie­lius: Tai tie­sa. Abie­jo­se mū­sų pir­mo­se šei­mo­se vie­nu me­tu pra­si­dė­jo sky­ry­bos. Apie tai ži­no­jo mū­sų šei­mos na­riai, ar­ti­miau­si drau­gai, mes ne­sla­pu­ka­vo­me. Aš jau dve­ji me­tai, kai iš dau­giš­kio ta­pau sim­niš­kiu, gy­ve­nu su Jū­ra­te.

Jū­ra­tė: Iš pra­džių, kai abu nu­spren­dė­me skir­tis, gir­dė­jo­me įvai­rių kal­bų, ko­men­ta­rų, bet tai tru­ko ne­il­gai. Mes abu tu­ri­me tvir­tas nuo­mo­nes ir kaž­ko­kie ko­men­ta­rai ne­gąs­di­no. Mes tuos ko­men­ta­to­rius tar­si pa­sta­tė­me į kam­pą, kar­tu lan­ky­da­mie­si ra­jo­ne vyks­tan­čio­se šven­tė­se, spor­to var­žy­bo­se ir pa­ro­dy­da­mi, kad ne­sa­me už­si­sklen­dę, kaž­ko iš­si­gan­dę, ne­bi­jo­me vie­šos erd­vės.

Da­nie­lius: Mes tik­rai ne­sa­me tur­tuo­liai, ta­čiau pa­gal ga­li­my­bes re­mia­me šven­tes, var­žy­bas. Mes ne­si­ti­ki­me kaž­ko­kios grą­žos. Ti­ki­me, kad mū­sų, kad ir ne­di­de­lė fi­nan­si­nė pa­ra­ma, kai kam daug ką ga­li lem­ti.

– Kiek ži­nau, Jūs pas­ta­ruo­ju me­tu daug ke­lia­vo­te po Lie­tu­vą. Ar tai bu­vo no­ras su­ar­tin­ti sa­vo ben­drys­tę?

Da­nie­lius: Ži­no­ma, tai bu­vo no­ras su­ar­tin­ti ben­drys­tę. Bet kar­tu – ir su­si­pa­žin­ti su Lie­tu­va, ku­rios, ma­nau, dar daug kas iš mū­sų ge­rai ne­pa­žįs­ta.

Pa­vyz­džiui, per­nai su ar­ti­miau­siais drau­gais ap­va­žia­vo­me Lie­tu­vą pa­sie­niu. Įvei­kę 1650 ki­lometrų pa­ma­tė­me, kaip tvar­ko­si sa­vi­val­dy­bės, tad ga­li­me pa­ly­gin­ti su tvar­ka Aly­taus ra­jo­ne. Tik­rai, mes daug ge­riau tvar­ko­mės už kai ku­rias sa­vi­val­dy­bes. Tai ga­li pa­ly­gin­ti tik pa­ke­lia­vęs po Lie­tu­vą.

– Kuo Jus, Da­nie­liau, su­ža­vė­jo Jū­ra­tė?

Da­nie­lius: Su­pra­tau, kad mo­te­ris bal­tu cha­la­tu yra tvar­kin­ga, at­sa­kin­ga, šei­mi­nin­kiš­ka. Ži­no­ma, ir jos iš­vaiz­da su­ža­vė­jo. Mes tu­ri­me ben­drą drau­gų ra­tą, ben­drus po­mė­gius ir tai la­bai svar­bu.

– Kuo Jus, Jū­ra­te, pa­ke­rė­jo Da­nie­lius?

Jū­ra­tė: Tuo, kad jis spren­di­mus pri­ima čia ir da­bar, kaž­ko ne­lauk­da­mas. Ma­ne tik­rai su­ža­vė­jo vy­riš­kas kon­kre­tu­mas.

– Ka­da Da­nie­lius Jums, Jū­ra­te, pa­si­pir­šo?

Jū­ra­tė: Per­nai, gruo­džio pir­mo­mis die­no­mis, prie Aly­taus mies­to Ka­lė­dų eg­lu­tės. Tą pa­tį mė­ne­sį ir nu­ne­šė­me pa­reiš­ki­mus į Aly­taus ra­jo­no Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­rių.

Da­nie­lius: Iš kar­to bu­vo­me pa­si­rin­kę ir ves­tu­vių da­tą – ge­gu­žės 20-ąją. Pa­va­sa­ris, ma­no nuo­mo­ne, pats gra­žiau­sias me­tas ves­tu­vėms. Ir dar penk­ta­die­nis, kuo­met ga­li švęs­ti iki pa­ry­čių, šeš­ta­die­nį – at­si­gau­ti, sek­ma­die­nį – pail­sė­ti, o pir­ma­die­nį – į dar­bą.

– Jūs Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riu­je su­si­tuo­kė­te penk­ta­die­nio po­pie­tę. Ar su­lau­kė­te daug svei­kin­to­jų, iš­ėję iš šio sky­riaus sa­lės?

Da­nie­lius: Net ne­si­ti­kė­jo­me, tik­rai daug. Svei­ki­no ir sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jai, ir jos įstai­gų at­sto­vai. O gal ir nie­ko keis­to, mes abu dir­ba­me ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei pa­val­džio­se įstai­go­se. Aš – ug­nia­ge­siu gel­bė­to­ju Mak­niū­nų ug­nia­ge­sių ko­man­do­je, Jū­ra­tė – Sim­no am­bu­la­to­ri­jos šei­mos gy­dy­to­ja. Dar abu ra­jo­no ta­ry­bos na­riai.

– Kur vy­ko Jū­sų ves­tu­vės, kas bu­vo Jū­sų san­tuo­kos liu­di­nin­kai, ar daug sve­čių tu­rė­jo­te, gal da­ly­va­vo ir Aly­taus ra­jo­no va­do­vai?

Jū­ra­tė: Ves­tu­vėms bu­vo­me pa­si­rin­kę so­dy­bą Aly­taus ra­jo­ne, ant Il­gio eže­ro kran­to, „Ge­nu­tės ran­čą“. Tai nuo­sta­bi vie­ta ves­tu­vėms ir šei­mi­nin­kai la­bai sve­tin­gi, pats šei­mi­nin­kas Al­gir­das Ciū­nys su mū­sų mu­zi­kan­tais net gro­jo akor­de­o­nu.

Da­nie­lius: Ka­dan­gi mes no­rė­jo­me links­mų, ge­rų, se­no­viš­kų ves­tu­vių, ne­sam­dė­me nei ve­dė­jų, nei di­džė­jų. Gro­jo Aud­rius Bur­nei­ka iš Laz­di­jų „Ro­jaus obuo­liu­kų“ ir Ri­kan­tas Žū­kas, akor­de­o­nis­tas iš „Pu­ne­lės“. Tad įsi­vaiz­duo­kit, kaip vie­nu me­tu gro­jo ir dai­na­vo net trys akor­de­o­nis­tai.

Jū­ra­tė: Bu­vo 42 sve­čiai. Tai – mū­sų gi­mi­nės ir ar­ti­miau­si drau­gai. Taip, mū­sų ves­tu­vė­se da­ly­va­vo ir Aly­taus ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas su žmo­na Vi­da, taip pat sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė Gin­ta­rė Jo­ciuns­kai­tė. O san­tuo­kos liu­di­nin­kais-pir­šliais bu­vo Aly­taus se­niū­ni­jos se­niū­nas Kęs­tu­tis Tu­my­nas, vi­siems ge­rai ži­no­mas kaip pokš­ti­nin­kas Vin­cu­lis, su žmo­na Li­na.

– Sa­kė­te, kad no­rė­jo­te se­no­viš­kų ves­tu­vių. Ko­kie jo­se bu­vo išskirtiniai mo­men­tai?

Da­nie­lius: Po san­tuo­kos vy­ko­me fo­to­gra­fuo­tis į fo­to­atel­jė, Čia grei­tai pa­da­rė jau­na­ve­džių nuo­trau­kas ir jas per ves­tu­vių puo­tą pa­do­va­no­jo­me sa­vo ma­moms, taip pat sa­vo por­tre­tus ga­vo ir san­tuo­kos liu­di­nin­kai, ir ar­ti­miau­si mū­sų drau­gai iš Sim­no Alė ir Dai­nius An­driuš­ke­vi­čiai.

O mes, kaip jau­na­ve­džiai, bu­vo­me ve­žio­ja­mi se­no­viš­ka juo­da „Vol­ga“, pa­puoš­ta auk­so žie­dais ir bal­tu tiu­liu. To­kią „Vol­gą“ tu­ri vie­nas Mak­niū­nų ug­nia­ge­sių ko­man­dos ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas Juo­zas Je­ge­le­vi­čius, ku­ris Mak­niū­nų sen­daik­čių ba­ga­ži­nių tur­ge­ly­je spe­cia­liai nu­pir­ko pa­puo­ši­mui auk­si­nius žie­dus. O bal­to tiu­lio pa­puo­ši­mui mums rei­kė­jo ieš­ko­ti net Vil­niu­je.

– Koks bu­vo Jū­sų, kaip jau­na­ve­džių, šo­kis?

Jū­ra­tė: Du mė­ne­sius mo­kė­mės pas sim­niš­kę šo­kių mo­ky­to­ją Al­mą Ky­guo­lie­nę „Vie­nos val­so“. Man bu­vo leng­viau iš­mok­ti, Da­nie­liui kiek sun­kiau. Bet iš sve­čių re­ak­ci­jos su­pra­to­me, kad šo­kis pa­vy­ko.

– Kas Jums planavo ves­tuves ir kokią pavardę po santuokos pasirinko Jūratė?

Da­nie­lius: Vestuves planavau aš pats. O Jūratės pavardė po santuokos – Overaitytė-Jaku­bavičienė.

– Kaip į Jū­sų san­tuo­ką re­a­ga­vo gi­mi­nės, ar­ti­miau­si drau­gai, Jū­sų, Da­nie­liau, vai­kai?

Da­nie­lius: Ne­ži­nau. Ma­no vai­kai jau su­au­gę. Taip, bu­vo nuo­sta­bos. Gi­mi­nės ir ar­ti­miau­si drau­gai tai su­ti­ko kaip ge­rą ži­nią. Kai ma­nęs pa­klau­sia, ko­dėl nu­spren­dė­me su­si­tuok­ti, o ne gy­ven­ti ne­su­si­tuo­kus, kaip da­ro daug po­rų, tu­riu vie­ną at­sa­ky­mą: jei my­li­te ir nu­spren­dė­me ei­ti ben­dru gy­ve­ni­mo ke­liu, rei­kia tuok­tis, o ne gy­ven­ti kaip ko­kiems pra­ša­lai­čiams.

– Ko­dėl po­ves­tu­vi­nei ke­lio­nei pa­si­rin­ko­te Pa­ry­žių?

Jū­ra­tė: Po pa­reiš­ki­mų pa­da­vi­mo tuoj pat įsi­gi­jo­me bi­lie­tus į Pa­ry­žių, dau­ge­lio va­di­na­mą mei­lės mies­tu. Ir aš, ir Da­nie­lius esa­me ja­me bu­vę ir ne po vie­ną kar­tą. Da­bar pir­mą­kart va­žiuo­ja­me kar­tu.

– Ar­tė­ja nau­ji sa­vi­val­dos rin­ki­mai. Ar da­ly­vau­si­te Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos rin­ki­muo­se?

Da­nie­lius: Ko ge­ro, taip. Jau da­bar abu tu­ri­me pa­tir­ties, esa­me vie­nos par­ti­jos na­riai. Tik­riau­siai par­ti­jos sky­riaus bū­si­me pa­kvies­ti da­ly­vau­ti.