At­vi­ru­kas – nos­tal­gi­ja kve­pian­tis šven­čių atri­bu­tas, daž­niau lan­kan­tis ko­lek­ci­nin­kus, nei ran­da­mas pa­što dė­žu­tė­se

Sau­lė Pin­ke­vi­čie­nė
Komentarai (0)
2018 Gruodis 10
atvirukas
Visada populiarūs atvirukai su klasikiniais žiemos vaizdais, bet dažniau matomi kompiuterio ekrane. Zitos Stankevičienės nuotr.
Var­gu ar šiuo­lai­ki­niai vai­kai su­pras­tų, ko­dėl jų se­ne­liai sau­go­jo šven­ti­nius at­vi­ru­kus kaip šei­mos ar­chy­vo re­lik­vi­ją, ir ko­dėl ka­dai­se šie spal­vin­gi po­pie­riaus lakš­tai bu­vo gra­žaus ir to­li­mo už­sie­nie­tiš­ko gy­ve­ni­mo sim­bo­lis. Be­ne la­biau­siai į po­pu­lia­ru­mo už­ri­bį at­vi­ru­kus nu­stū­mė in­ter­ne­tas ir mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai, lei­džian­tys aki­mirks­niu iš­siųs­ti svei­ki­ni­mą nors ir šim­tui so­cia­li­nių tin­klų drau­gų. Kaip ir iš­trin­ti gau­tuo­sius – šven­tėms pa­si­bai­gus.

„Pir­kė­jai re­gio­nuo­se ieš­ko la­biau tra­di­ci­nių šven­tės vaiz­dų“

Vai­da Bud­rie­nė, ak­ci­nės ben­dro­vės Lie­tu­vos pa­što kor­po­ra­ty­vi­nių rei­ka­lų de­par­ta­men­to va­do­vė: „Kal­bant apie ka­lė­di­nius at­vi­ru­kus, ga­li­ma ver­tin­ti tik Lie­tu­vos pa­što par­da­vi­mą, nes, su­pran­ta­ma, ne­ma­to­me, ką vo­kuo­se siun­čia gy­ven­to­jai. Pa­ly­gin­ti su spa­lio mė­ne­siu, lap­kri­tį šven­ti­nių at­vi­ru­kų par­da­vi­mas iš­au­go 30 proc., ta­čiau, jei ly­gin­tu­me su 2017 me­tais, – kri­to be­maž tiek pat. Iš to bū­tų ga­li­ma da­ry­ti ke­lias iš­va­das. Pir­ma, kad, ga­li­mas da­ly­kas, žmo­nės pa­lie­ka at­vi­ru­kų pir­ki­mą pas­ku­ti­nei mi­nu­tei, o, an­tra, kad vis dėl­to po­pie­ri­niai at­vi­ru­kai pra­lai­mi elek­tro­ni­niams.

Kal­bant apie po­pu­lia­riau­sius po­pie­ri­nių at­vi­ru­kų vaiz­dus, ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad re­gio­nuo­se pa­gei­dau­ja­ma dau­giau tra­di­ci­nių, do­va­nė­les, eg­lu­tes, snai­ges vaiz­duo­jan­čių, o sos­ti­nė­je – abst­rak­tes­nių. Pa­gal ad­re­sus, už­ra­šy­tus ant šven­ti­niu pe­ri­odu ke­liau­jan­čių vo­kų, ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad did­mies­čiuo­se svei­ki­ni­mus vie­nos ki­toms siun­čia įmo­nės, įvai­rios or­ga­ni­za­ci­jos, o gy­ven­to­jai, ypač ma­žes­nių mies­tų, svei­ki­na ad­re­sa­tus už­sie­ny­je.

Ar pa­ti per­ku po­pie­ri­nius at­vi­ru­kus? Iš tik­rų­jų – ne. Tu­ri­me na­muo­se ki­tą tra­di­ci­ją. Kar­tu su vai­kais sa­vo ran­ko­mis da­ro­me ori­gi­na­lius at­vi­ru­kus, ku­riuo­se ma­žie­ji už­ra­šo lin­kė­ji­mus, ir juos įtei­kia­me kar­tu su ka­lė­di­nė­mis do­va­nė­lė­mis ar­ti­mie­siems.“

 „Gy­vas žo­dis – ge­riau už at­vi­ru­ką“

 Ar šiais lai­kais vai­kai dar ga­mi­na sa­vo ran­ko­mis at­vi­ru­kus? Lop­še­lio-dar­že­lio „Vo­lun­gė­lė“ di­rek­to­rė Auš­ra Plyt­nin­kai­tė pa­tvir­ti­na, kad taip: „Vai­kai ruo­šia at­vi­ru­kus tė­ve­liams, mo­ky­to­jams Tarp­tau­ti­nės mo­ky­to­jų die­nos pro­ga, Ka­lė­dų ar ki­tų šven­čių pro­go­mis, o šiuo me­tu ga­mi­na at­vi­ru­kus už­sie­nio part­ne­riams. Grei­tai jie iš­ke­liaus į Tur­ki­ją, Nor­ve­gi­ją, Es­ti­ją, Ru­mu­ni­ją, Por­tu­ga­li­ją, Ita­li­ją. Nau­do­ja įvai­rias dai­lės tech­ni­kas, džio­vin­tus au­ga­lus, ap­li­kuo­ja. Vi­du­je spaus­din­ti­nė­mis rai­dė­mis (daž­niau­siai su ža­vin­go­mis klai­do­mis) pa­ra­šo teks­tą. Yra ir įdo­mes­nių laiš­kų, ku­riuos pa­ra­šę mū­sų vai­kai, – Vy­tuo­liui Va­lū­nui, kai bai­gė dar­bą, ir Vy­tau­tui Gri­ga­ra­vi­čiui 60 me­tų pro­ga. Abie­juo­se laiš­kuo­se, kiek pa­me­nu, pa­lin­kė­jo įdo­mių da­ly­kų – tu­rė­ti nau­ją au­to­mo­bi­lį, kad gal­vos ne­skau­dė­tų, ne­liū­dė­ti, tu­rė­ti gra­žią šei­mą ir vai­kų...

Kal­bant apie ma­ne pa­čią, gė­da pri­si­pa­žin­ti, bet jau daug me­tų po­pie­ri­nių at­vi­ru­kų ne­siun­čiu. Nors pa­ti gau­nu ir la­bai jais džiau­giuo­si. No­ri­si pa­si­tei­sin­ti, kad lai­kas, lai­kas, lai­kas... Ta­čiau su­vo­kiu, kad lai­ko ras­čiau, tie­siog esa­me įpra­tę nau­do­tis šiuo­lai­ki­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, ku­rios jau se­no­kai „pra­ri­jo“ ge­bė­ji­mą nu­si­ra­min­ti, pa­žvelg­ti žmo­gui į akis ir pa­lin­kė­ti to, ko tik­rai no­ri pa­lin­kė­ti. Vi­si at­vi­ru­kai da­bar ta­pę kaž­ko­kie ne­tik­ri, kaip ir žmo­gaus žo­dis, emo­ci­ja, kū­no kal­ba. Juk daž­nai su­tin­ka­me žmo­nes, ku­rie kal­ba tai, ką rei­kia kal­bė­ti, ra­šo, ką ga­li nu­si­ra­šy­ti, do­va­no­ja, ką ra­do su nuo­lai­da nu­pirk­ti. Kiek lai­ko ski­ria­me gal­vo­ji­mui apie žmo­nes, esan­čius ša­lia mū­sų? Ar tai mums nau­din­ga? Man net ne liūd­na, bet la­bai skau­du, kad vi­sa mū­sų ša­lis per­smelk­ta ne­pa­si­ti­kė­ji­mo, skun­dų kul­tū­ros. Ir vi­si tie skun­di­kai ir „skaid­rių“ nuo­mo­nių tu­rė­to­jai pir­mie­ji iš­ver­čia „skū­rą“, kai rei­kia pa­sa­ky­ti gra­žų, bet me­la­gin­gą svei­ki­ni­mą, pir­mie­ji ei­lė­je ri­kiuo­ja­si.

Aš sten­giuo­si vi­sus dar­buo­to­jus pa­kal­bin­ti prieš šven­tes. Pas­ku­ti­nį va­ka­rą prieš Kū­čias pa­si­vaikš­tau po „Vo­lun­gė­lę“, kiek­vie­nam po sim­bo­li­nę do­va­nė­lę nu­ne­šu (per­nai tai bu­vo auk­si­nė žu­ve­lė – šo­ko­la­di­nė) ir, svar­biau­sia, pa­sa­kau žo­džius, ku­riuos tik jam vie­nam ski­riu. Jau­čiu, kad žmo­nėms tai svar­bu, jie ati­džiai klau­so­si. Po to ap­ka­bi­nu kiek­vie­ną, ku­rį ga­liu ap­ka­bin­ti nuo­šir­džiai.

Tai tur­būt ge­riau už at­vi­ru­ką, nes gy­vas žo­dis yra mo­men­ti­nė nuo­tai­ka, ku­ri ne­pa­kar­to­ja­ma, to­dėl dar bran­ges­nė.“

 

„Ko­lek­cio­nuo­jant la­bai svar­bu vis­ką rink­ti lai­ku“

 – Ša­rū­nas Šim­ke­vi­čius, ko­lek­ci­nin­kas  Ar nau­ja­me­ti­nių at­vi­ru­kų ko­lek­ci­jos yra daž­nas ar re­tas da­ly­kas šiais lai­kas?

– Abi ma­no at­vi­ru­kų ko­lek­ci­jos – tiek so­vie­ti­nių, tiek ca­ri­nių at­vi­ru­kų – ki­tų ko­lek­ci­nin­kų yra ver­ti­na­mos kaip šlamš­tas ir daž­nai tam­pa pa­juo­kos ob­jek­tu. Prie šių dvie­jų ko­lek­ci­jų dar glau­džia­si ir ab­roz­dė­lių – re­li­gi­nių pa­veiks­lė­lių rin­ki­nys. Tai ir­gi at­vi­ru­kai, tik daž­nai ma­žes­nio for­ma­to nei stan­dar­ti­niai svei­ki­ni­mo. Tarp ab­roz­dė­lių ir­gi yra ne­ma­žai ka­lė­di­nių ir nau­ja­me­ti­nių. Man la­bai daž­nai ten­ka iš­klau­sy­ti įvai­rių re­pli­kų, ku­rias ga­li­ma api­ben­drin­ti kaip nu­si­ste­bė­ji­mą, kam aš to­kius daik­tus pir­ki­nė­ju, juk pi­ni­gus ga­li­ma iš­leis­ti ir ki­taip. Ta­čiau aš daž­niau­siai ren­ku tai, ko ki­ti ne­ver­ti­na, ir tai, kas la­bai pi­gu.

– Ko­kie at­vi­ru­kai yra la­biau­siai ver­ti­na­mi ir nuo ko pri­klau­so jų ver­tė?

– So­vie­ti­niai at­vi­ru­kai yra pi­gūs, la­bai ne­bran­giai ga­li­ma įsi­gy­ti ir ca­ri­nių at­vi­ru­kų ar ab­roz­dė­lių. Net ir la­bai di­de­lių re­te­ny­bių, va­di­na­mų­jų uni­ku­mų, ga­li­ma įsi­gy­ti už cen­tus. Ab­roz­dė­lių ver­tės ir tuo la­biau re­tu­mo re­a­liai nie­kas ne­su­pran­ta. Man ir pa­čiam daž­nai sun­ku tai nu­sta­ty­ti. Tai da­rau rem­da­ma­sis sa­vo il­ga­me­te pa­tir­ti­mi ir in­tui­ci­ja. Jei iš­ky­la abe­jo­nių, kon­sul­tuo­juo­si su Na­cio­na­li­nės Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos spe­cia­lis­tais. Ir tik­rai ne vie­nas ma­no re­li­gi­nis at­vi­ru­kas bu­vo anks­čiau ne­ži­no­mas na­cio­na­li­nei bib­lio­grafijai.

Be­je, ab­roz­dė­lių ka­ta­lo­gas šiuo me­tu yra ren­gia­mas, la­bai lau­kiu jo pa­si­ro­dy­mo.

– Kiek at­vi­ru­kų yra Jū­sų ko­lek­ci­jo­je?

– So­vie­ti­nių at­vi­ru­kų (iki 1990 me­tų) tu­riu apie 10 tūkst. Pa­na­šų kie­kį tu­riu ir tar­pu­ka­rio ar ca­ri­nių. Nau­ja­me­ti­nių ir ka­lė­di­nių tarp jų yra 15–17 pro­cen­tų. Ki­ti – jau ki­to­kių te­mų. Taip pat pas­ta­ruo­ju me­tu su­si­do­mė­jau ir se­nais do­ku­men­tais, jų Lie­tu­vo­je nie­kas ne­ver­ti­na. Tarp tų ir­gi yra to­kių, ku­riuos ga­li­ma ver­tin­ti kaip at­vi­ru­kus.

Lie­tu­vo­je pa­grin­di­nės ko­lek­cio­na­vi­mo rū­šys yra nu­miz­ma­ti­ka, bo­nis­ti­ka ir fi­la­te­li­ja. Ko­lek­ci­nin­kai tu­ri pri­si­pir­kę bran­gių mo­ne­tų, ku­rios vis la­biau pin­ga (se­nos ge­ros kai­nos lai­ko­si jau tik kai ku­rių ra­ri­te­tų). Dar vis mo­ka pa­sa­kiš­kus pi­ni­gus už se­nus ban­kno­tus. Dar yra ir fi­la­te­lis­tų (bet Lie­tu­vo­je gal la­biau ver­ti­na­mi Ru­si­jos pa­što žen­klai, da­lis – Vo­kie­ti­jos, su svas­ti­ko­mis, nei tar­pu­ka­rio lie­tu­viš­ki). Ypač daž­nai pa­juo­kos su­lau­kiu iš ko­lek­cio­nuo­jan­čių­jų bran­giuo­sius at­vi­ru­kus ir fo­to­gra­fi­jas su Lie­tu­vos mies­tų vaiz­dais. Iš­lei­dę mil­ži­niš­kus pi­ni­gus re­tų Aly­taus ar ki­tų mies­tų vaiz­dams, dar ne­su­pran­ta, kaip sun­ku to­kias bran­gias ko­lek­ci­jas par­duo­ti. Dar ge­rai, jei pa­vyks pa­si­keis­ti į ki­tus daik­tus. Plius dar tu­riu to­kį vie­ną svar­bų pa­ste­bė­ji­mą ši­tiems ko­lek­ci­nin­kams: o kur jūs bu­vot, kai vi­si ši­tie mil­ži­niš­kų kai­nų at­vi­ru­kai ir fo­to­gra­fi­jos (net už re­tes­nių fo­to­ska­nus mo­ka­mi šim­tai eu­rų) kai­nuo­da­vo ka­pei­kas, jų bu­vo pil­ni an­ti­kva­ria­tai ir nie­kas ne­ver­ti­no? Jū­sų tie­siog ne­bu­vo. Nes ši ko­lek­cio­na­vi­mo ma­da at­ėjo iš Va­ka­rų ša­lių. Aš tai lai­kau tam tik­ru fe­no­me­nu. Nes Lie­tu­vo­je tik­rai at­si­ra­do ne­ma­žai to­kių bran­gių at­vi­ru­kų ko­lek­ci­nin­kų.

Tai, už ką da­bar mo­ka di­de­lius pi­ni­gus, kaž­ka­da ga­lė­jai su­pirk­ti už cen­tus. To­dėl ko­lek­cio­nuo­jant la­bai svar­bu vis­ką rink­ti lai­ku. Štai ko­dėl aš ir ren­ku so­vie­ti­nius at­vi­ru­kus ir fo­to­gra­fi­ją – nes tai pi­gu, daug fo­to­gra­fi­jų ir at­vi­ru­kų gau­nu do­va­nų.

– So­vie­ti­nio pe­ri­odo eks­po­na­tai – ko­kia jų ver­tė?

– So­vie­ti­kos eks­po­na­tų po­ten­cia­lą jau ro­do net ir da­bar­tis. To­li pa­vyz­džių ieš­ko­ti ne­rei­kia – skulp­tū­rų par­kas Grū­te. Bet jau ir ki­tas sri­tis ga­li­ma pa­mi­nė­ti. Juk vi­si pri­si­me­na so­vie­ti­nius pla­ka­tus ir skel­bi­mus su įvai­riais lo­zun­gais. Da­bar da­lis to­kių Va­ka­rų ša­ly­se kai­nuo­ja mil­ži­niš­kus pi­ni­gus. Vie­nas pla­ka­tas ar net ir skel­bi­mas ga­li kai­nuo­ti ir me­ti­nį lie­tu­vio už­dar­bį. Jei­gu bū­tų tais lai­kais koks žmo­gus įver­ti­nęs jų po­ten­cia­lą ir rin­kęs – da­bar bū­tų pa­sa­kiš­kai tur­tin­gas. Ži­no­ma, aš ne­ga­lė­siu pa­si­nau­do­ti šių ko­lek­ci­jų po­ten­cia­lu, nes ne­su­lauk­siu to­kios to­li­mos at­ei­ties. Plius var­gu ar ga­li­ma ly­gin­ti pla­ka­to po­ten­cia­lą su at­vi­ru­ko. Nes pla­ka­tai bu­vo kli­juo­ja­mi vie­šo­se vie­to­se ir taip ti­ra­žas tie­siog bu­vo iš­nau­do­ja­mas greit, o at­vi­ru­kų ti­ra­žai bu­vo di­des­ni ir iš­li­ki­mo są­ly­gos pa­lan­kes­nės – jų iš­li­ko la­bai daug.

Ko­lek­cio­na­vi­mo ma­dos į Lie­tu­vą at­ei­na dau­giau­sia iš Va­ka­rų vals­ty­bių, ypač ma­no mi­nė­tas bran­gių­jų at­vi­ru­kų su Aly­taus mies­to vaiz­dais rin­ki­mas. Svar­biau­si pa­sau­lio ko­lek­cio­na­vi­mo cen­trai yra JAV, Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja ir Pran­cū­zi­ja. Šios ša­lys tik­rai yra su di­de­lė­mis ko­lek­cio­na­vi­mo tra­di­ci­jo­mis ir pa­tir­ti­mi. Taip pat la­bai sa­vi­ti ko­lek­cio­na­vi­mo cen­trai yra ne­to­li mū­sų – tai Ru­si­ja ir Len­ki­ja. Lie­tu­va yra la­bai men­kos ko­lek­cio­na­vi­mo kul­tū­ros ša­lis, nors tra­di­ci­jų bū­ta, bet jos nu­trauk­tos oku­pa­ci­jų, iš­li­kę ne­gau­sūs ko­lek­ci­nin­kai jau su­si­du­ria su nau­jais iš­šū­kiais, tiek ne­igia­mu val­džios po­žiū­riu, tiek gy­ven­to­jų ma­žė­ji­mu. Lie­tu­vos ko­lek­ci­nin­kai tie­siog ver­da sa­vo pa­čių sul­ty­se, to­dėl toks jų ne­igia­mas po­žiū­ris ir į ma­no se­nų at­vi­ru­kų ko­lek­ci­jas. Nes tie­siog ne­su­vo­kia­ma ca­ri­nių Ru­si­jos ar ki­tų ša­lių at­vi­ru­kų nei re­tu­mas, nei ver­tė. O kaip tą ru­siš­kų at­vi­ru­kų re­tu­mą nu­sta­ty­ti? Tai tik­rai nė­ra leng­va.

– Ką la­biau­siai ver­ti­na­te sa­vo at­vi­ru­kų ko­lek­ci­jo­je?

– Ži­no­ma, Dzū­ki­jos re­li­gi­nius pa­veiks­lė­lius-at­vi­ru­kus. Jau mi­nė­jau, kad tarp to­kių ir­gi bū­na ka­lė­di­nės te­ma­ti­kos. Šiuo me­tu aš jau tu­riu pa­čią di­džiau­sią tar­pu­ka­rio Dzū­ki­jos ku­ni­gų pa­veiks­lė­lių ko­lek­ci­ją. Prie jų glau­džia­si ir ku­ni­gų au­to­gra­fų ko­lek­ci­ja. Su­si­rin­kau dau­gu­mos tar­pu­ka­rio ku­ni­gų au­to­gra­fus. Kai ku­rių il­gai ieš­ko­jau. Pa­vyz­džiui, tar­pu­ka­rio Aly­taus kle­bo­no Pran­ciš­kaus Bal­tru­šai­čio au­to­gra­fo ieš­ko­jau il­gai, bet įsi­gy­ti pa­vy­ko tik šiais me­tais. Taip pat ren­ku ir po­ka­rio pa­veiks­lė­lius (iš­leis­tus po 1945 me­tų). La­bai ver­ti­nu sa­vo uni­ku­mus – to­kius, ku­rie bu­vo anks­čiau vi­siš­kai ne­ži­no­mi bib­lio­grafams.

O iš ki­tų nau­ja­me­ti­nių at­vi­ru­kų te­mų iš­skir­čiau pieš­tus ran­ka. Kar­tą vi­sai at­si­tik­ti­nai įsi­gi­jau se­no­vi­nių at­vi­ru­kų su dai­li­nin­kų au­to­gra­fais. Man jie taip pa­ti­ko, kad pra­dė­jau rink­ti. Pas­kui prie se­nų­jų ėmė glaus­tis so­vie­ti­niai at­vi­ru­kai, pieš­ti ran­ka. Nors so­vie­ti­niais lai­kais at­vi­ru­kas bu­vo la­bai pi­gus, bet ir anuo­met pieš­da­vo, ga­min­da­vo ir sa­vo ran­kų dar­bo at­vi­ru­kus. Kli­juo­da­vo įvai­rias žo­les bei ki­tus daik­tus. Ko­kių tik daik­tų ne­tu­riu pri­kli­juo­tų prie at­vi­ru­kų sa­vo ko­lek­ci­jo­je! Net mo­ne­tų. Žo­les kli­juo­da­vo ir prie re­li­gi­nių at­vi­ru­kų.

Dar ki­ta gru­pė, ku­rią iš­skir­čiau, tai vie­no Lie­tu­vos ra­di­jo mė­gė­jo so­vie­ti­nių lai­kų at­vi­ru­kų ko­lek­ci­ja. Rei­kia net ste­bė­tis, kaip jis tais lai­kais gau­da­vo tiek daug at­vi­ru­kų iš įvai­rių ka­pi­ta­lis­ti­nio pa­sau­lio ša­lių. Ten yra įvai­rios te­ma­ti­kos at­vi­ru­kų, bet vi­si jie tu­ri vie­ną po­žy­mį – vi­si su ra­di­jo mė­gė­jų šau­ki­niais. Juos tam žmo­gui siųs­da­vo ra­di­jo mė­gė­jai iš ki­tų ša­lių. Tarp jų yra net ir vie­nas ero­ti­nis at­vi­ru­kas. Be­je, ka­lė­di­nių ero­ti­nių at­vi­ru­kų bū­da­vo ir tar­pu­ka­riu. Se­no­vi­nių ero­ti­nių at­vi­ru­kų spe­cia­liai nie­ka­da ne­rin­kau ir ne­pir­kau, ta­čiau jų pa­si­tai­ko ma­no per­ka­mo­se ko­lek­ci­jo­se. Ka­da per­ki vi­są ko­lek­ci­ją, ne­ži­nai vi­so tu­ri­nio, bet jau su­da­riau gra­žią ero­ti­nių ca­ri­nių ir tar­pu­ka­rio at­vi­ru­kų ko­lek­ci­ją.

Dar iš­skir­siu ke­le­tą įdo­mes­nių pa­vyz­džių iš sa­vo ko­lek­ci­jos. Daž­niau­siai at­vi­ru­kai bū­da­vo po­pie­ri­niai, ta­čiau tu­riu vie­ną ca­ri­nį at­vi­ru­ką, ku­ris yra iš me­džio. Tai 1910 me­tų at­vi­ru­kas, ran­kų dar­bo pie­ši­nys. Šį at­vi­ru­ką siun­tė Tra­kų ku­ni­gas. Ir įdo­mu, kad jis per­ėjęs pa­štą, su pa­što žen­klu, iš da­lies iš­li­ku­siu. Teks­tas ra­šy­tas pieš­tu­ku. Gai­la tik, kad šis at­vi­ru­kas įski­lęs. Pa­mi­nė­siu ir dar vie­ną for­ma­tą, ku­ris šian­dien at­ro­do ne­įpras­tas. Ne­se­niai in­ter­ne­to auk­cio­ne pir­kau tar­pu­ka­rio vi­zi­ti­nių kor­te­lių ko­lek­ci­ją. Bu­vo įdė­ta nuo­trau­ka ir aš pa­ma­čiau Tiš­ke­vi­čiaus vi­zi­ti­nę kor­te­lę. Tu­riu sa­vo ko­lek­ci­jo­je vie­ną se­no­vi­nę kny­gą iš Tiš­ke­vi­čių bib­lio­te­kos, to­dėl no­rė­jau įsi­gy­ti ir šią kor­te­lę. Lai­mė­jau tą auk­cio­ną, par­si­siun­čiau sa­vo eks­po­na­tus. Ap­žiū­rė­jus ko­lek­ci­ją te­ko pa­da­ry­ti iš­va­dą, kad ne­ap­si­ri­kau dėl sa­vo pir­ki­nio, nes ten bu­vo ir dau­giau įdo­mių vi­zi­ti­nių. Tarp to­kių – ir dvi la­bai re­tos Dau­gų vi­zi­ti­nės. Aš ren­ku se­nuo­sius Dzū­ki­jos spau­di­nius, ta­čiau šias kor­te­les pa­ma­čiau pir­mą kar­tą. Ti­kė­ti­na, kad tai gal net uni­ku­mai. Nes vi­zi­ti­nių ir­gi nie­kas ne­sau­go­da­vo ir ma­žai kas rink­da­vo. To­dėl ir iš­li­ko jų ne­daug, ypač su­si­ju­sių su Dzū­ki­ja. Ta­čiau pa­ste­bė­siu, kad tų kor­te­lių re­ver­se, tai yra ki­to­je pu­sė­je, už­ra­šy­ti svei­ki­ni­mai Nau­jų­jų me­tų pro­ga. Vie­na – 1930, ki­ta 1931 me­tų. Tai liu­di­ja, kad vi­zi­ti­nės tar­pu­ka­riu bu­vo nau­do­ja­mos ir kaip at­vi­ru­kai.

– Ar pats siun­čia­te po­pie­ri­nius ka­lė­di­nius at­vi­ru­kus?

– Šiuo me­tu pats as­me­niš­kai tra­di­ci­nių po­pie­ri­nių at­vi­ru­kų pa­štu jau ne­siun­čiu. Ke­le­tą svei­ki­ni­mų gau­nu iš ki­tų ko­lek­ci­nin­kų. Be­je, pa­štas ant siun­čia­mų vo­kų jau ne­kli­juo­ja pa­što žen­klų, tik de­da ant­spau­dą. To­dėl kai ku­rie ko­lek­ci­nin­kai, kai jiems siun­čiu jų eks­po­na­tus, pra­šo, kad už­kli­juo­čiau ir ko­kių gra­žes­nių pa­što žen­klų. To­dėl, nu­ė­jęs į pa­štą, pa­pra­šau, kad dar­buo­to­ja už­kli­juo­tų. Ir pa­ren­ka, už­kli­juo­ja. To­dėl šian­dien vo­kas su pa­što žen­klais ga­li bū­ti ir ko­lek­ci­nin­ko vo­kas.

– Tai ar ver­ta pra­dė­ti rink­ti at­vi­ru­kus?

– Api­ben­dri­nant ma­no pa­sa­ko­ji­mą bū­ti­na pa­sa­ky­ti: ne­bi­jo­ki­te in­ves­tuo­ti net ir į at­vi­ru­kus. To­kią ko­lek­ci­ją ga­li­ma rink­ti ir už cen­tus. Ir ji bus tik­rai įdo­mi, bus ir at­ra­di­mų, ir re­te­ny­bių už cen­tus, gal net ir vie­nas ki­tas uni­ka­lus daik­tas. Pa­vyz­džiui, mi­nė­jau ran­ka pieš­tus at­vi­ru­kus. Lie­tu­vo­je ir­gi yra ko­lek­ci­nin­kų, ren­kan­čių bran­gius pa­veiks­lus ir me­no kū­ri­nius. O aš tik­tai ne­ren­ku pa­veiks­lų. Bet aš tu­riu ran­ka pieš­tų at­vi­ru­kų. Prie jų glau­džia­si vie­nas ki­tas tar­pu­ka­rio ar vė­les­nių lai­kų dai­li­nin­kų eks­lib­ri­sas, ar koks smul­kus au­to­ri­nis dar­bas. Tu­riu net tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos avan­gar­dis­tų eks­lib­ri­sų, vie­nas net su dai­li­nin­ko as­me­ni­niais tai­sy­mais. Vie­nas ki­tas tar­pu­ka­rio dai­li­nin­kų do­ku­men­tas, au­to­gra­fas (čia tu­riu ir la­bai gar­sių pa­var­džių). Do­min­tis me­nu, ne­bū­ti­na rink­ti bran­gius pa­veiks­lus. Dai­li­nin­ko ka­ta­lo­gą ar gra­žų me­no al­bu­mą ga­li­ma įsi­gy­ti ir už eu­rą. Kar­tais ka­ta­lo­gas bū­na net ir su ori­gi­na­liu me­no kū­ri­niu, bet re­tai. Ta­čiau vi­sa­da ga­li­ma pa­pra­šy­ti au­to­gra­fo, ta­da ka­ta­lo­gas bus ver­tin­ges­nis. Nie­kas ne­pa­neigs, kad ma­no tu­ri­mi at­vi­ru­kai nė­ra gra­žūs, ypač gra­žūs ca­ri­niai ab­roz­dė­liai. Juk ne­bū­ti­na, kad kiek­vie­na ko­lek­ci­ja at­si­pirk­tų, bet svar­bu, kad ji tau pa­čiam bū­tų įdo­mi. Ši ko­lek­ci­ja pra­si­dė­jo ne­kal­tai, at­vi­ru­kų bu­vo šei­mo­je, o pas­kui ko­lek­ci­ja plė­tė­si. Da­lį svei­ki­ni­mo at­vi­ru­kų ma­ma pa­do­va­no­jo Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jui.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.