Atvirukas – nostalgija kvepiantis švenčių atributas, dažniau lankantis kolekcininkus, nei randamas pašto dėžutėse (1)
„Pirkėjai regionuose ieško labiau tradicinių šventės vaizdų“
Vaida Budrienė, akcinės bendrovės Lietuvos pašto korporatyvinių reikalų departamento vadovė: „Kalbant apie kalėdinius atvirukus, galima vertinti tik Lietuvos pašto pardavimą, nes, suprantama, nematome, ką vokuose siunčia gyventojai. Palyginti su spalio mėnesiu, lapkritį šventinių atvirukų pardavimas išaugo 30 proc., tačiau, jei lygintume su 2017 metais, – krito bemaž tiek pat. Iš to būtų galima daryti kelias išvadas. Pirma, kad, galimas dalykas, žmonės palieka atvirukų pirkimą paskutinei minutei, o, antra, kad vis dėlto popieriniai atvirukai pralaimi elektroniniams.
Kalbant apie populiariausius popierinių atvirukų vaizdus, galima pastebėti, kad regionuose pageidaujama daugiau tradicinių, dovanėles, eglutes, snaiges vaizduojančių, o sostinėje – abstraktesnių. Pagal adresus, užrašytus ant šventiniu periodu keliaujančių vokų, galima pastebėti, kad didmiesčiuose sveikinimus vienos kitoms siunčia įmonės, įvairios organizacijos, o gyventojai, ypač mažesnių miestų, sveikina adresatus užsienyje.
Ar pati perku popierinius atvirukus? Iš tikrųjų – ne. Turime namuose kitą tradiciją. Kartu su vaikais savo rankomis darome originalius atvirukus, kuriuose mažieji užrašo linkėjimus, ir juos įteikiame kartu su kalėdinėmis dovanėlėmis artimiesiems.“
„Gyvas žodis – geriau už atviruką“
Ar šiais laikais vaikai dar gamina savo rankomis atvirukus? Lopšelio-darželio „Volungėlė“ direktorė Aušra Plytninkaitė patvirtina, kad taip: „Vaikai ruošia atvirukus tėveliams, mokytojams Tarptautinės mokytojų dienos proga, Kalėdų ar kitų švenčių progomis, o šiuo metu gamina atvirukus užsienio partneriams. Greitai jie iškeliaus į Turkiją, Norvegiją, Estiją, Rumuniją, Portugaliją, Italiją. Naudoja įvairias dailės technikas, džiovintus augalus, aplikuoja. Viduje spausdintinėmis raidėmis (dažniausiai su žavingomis klaidomis) parašo tekstą. Yra ir įdomesnių laiškų, kuriuos parašę mūsų vaikai, – Vytuoliui Valūnui, kai baigė darbą, ir Vytautui Grigaravičiui 60 metų proga. Abiejuose laiškuose, kiek pamenu, palinkėjo įdomių dalykų – turėti naują automobilį, kad galvos neskaudėtų, neliūdėti, turėti gražią šeimą ir vaikų...
Kalbant apie mane pačią, gėda prisipažinti, bet jau daug metų popierinių atvirukų nesiunčiu. Nors pati gaunu ir labai jais džiaugiuosi. Norisi pasiteisinti, kad laikas, laikas, laikas... Tačiau suvokiu, kad laiko rasčiau, tiesiog esame įpratę naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, kurios jau senokai „prarijo“ gebėjimą nusiraminti, pažvelgti žmogui į akis ir palinkėti to, ko tikrai nori palinkėti. Visi atvirukai dabar tapę kažkokie netikri, kaip ir žmogaus žodis, emocija, kūno kalba. Juk dažnai sutinkame žmones, kurie kalba tai, ką reikia kalbėti, rašo, ką gali nusirašyti, dovanoja, ką rado su nuolaida nupirkti. Kiek laiko skiriame galvojimui apie žmones, esančius šalia mūsų? Ar tai mums naudinga? Man net ne liūdna, bet labai skaudu, kad visa mūsų šalis persmelkta nepasitikėjimo, skundų kultūros. Ir visi tie skundikai ir „skaidrių“ nuomonių turėtojai pirmieji išverčia „skūrą“, kai reikia pasakyti gražų, bet melagingą sveikinimą, pirmieji eilėje rikiuojasi.
Aš stengiuosi visus darbuotojus pakalbinti prieš šventes. Paskutinį vakarą prieš Kūčias pasivaikštau po „Volungėlę“, kiekvienam po simbolinę dovanėlę nunešu (pernai tai buvo auksinė žuvelė – šokoladinė) ir, svarbiausia, pasakau žodžius, kuriuos tik jam vienam skiriu. Jaučiu, kad žmonėms tai svarbu, jie atidžiai klausosi. Po to apkabinu kiekvieną, kurį galiu apkabinti nuoširdžiai.
Tai turbūt geriau už atviruką, nes gyvas žodis yra momentinė nuotaika, kuri nepakartojama, todėl dar brangesnė.“
„Kolekcionuojant labai svarbu viską rinkti laiku“
– Šarūnas Šimkevičius, kolekcininkas Ar naujametinių atvirukų kolekcijos yra dažnas ar retas dalykas šiais laikas?
– Abi mano atvirukų kolekcijos – tiek sovietinių, tiek carinių atvirukų – kitų kolekcininkų yra vertinamos kaip šlamštas ir dažnai tampa pajuokos objektu. Prie šių dviejų kolekcijų dar glaudžiasi ir abrozdėlių – religinių paveikslėlių rinkinys. Tai irgi atvirukai, tik dažnai mažesnio formato nei standartiniai sveikinimo. Tarp abrozdėlių irgi yra nemažai kalėdinių ir naujametinių. Man labai dažnai tenka išklausyti įvairių replikų, kurias galima apibendrinti kaip nusistebėjimą, kam aš tokius daiktus pirkinėju, juk pinigus galima išleisti ir kitaip. Tačiau aš dažniausiai renku tai, ko kiti nevertina, ir tai, kas labai pigu.
– Kokie atvirukai yra labiausiai vertinami ir nuo ko priklauso jų vertė?
– Sovietiniai atvirukai yra pigūs, labai nebrangiai galima įsigyti ir carinių atvirukų ar abrozdėlių. Net ir labai didelių retenybių, vadinamųjų unikumų, galima įsigyti už centus. Abrozdėlių vertės ir tuo labiau retumo realiai niekas nesupranta. Man ir pačiam dažnai sunku tai nustatyti. Tai darau remdamasis savo ilgamete patirtimi ir intuicija. Jei iškyla abejonių, konsultuojuosi su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialistais. Ir tikrai ne vienas mano religinis atvirukas buvo anksčiau nežinomas nacionalinei bibliografijai.
Beje, abrozdėlių katalogas šiuo metu yra rengiamas, labai laukiu jo pasirodymo.
– Kiek atvirukų yra Jūsų kolekcijoje?
– Sovietinių atvirukų (iki 1990 metų) turiu apie 10 tūkst. Panašų kiekį turiu ir tarpukario ar carinių. Naujametinių ir kalėdinių tarp jų yra 15–17 procentų. Kiti – jau kitokių temų. Taip pat pastaruoju metu susidomėjau ir senais dokumentais, jų Lietuvoje niekas nevertina. Tarp tų irgi yra tokių, kuriuos galima vertinti kaip atvirukus.
Lietuvoje pagrindinės kolekcionavimo rūšys yra numizmatika, bonistika ir filatelija. Kolekcininkai turi prisipirkę brangių monetų, kurios vis labiau pinga (senos geros kainos laikosi jau tik kai kurių raritetų). Dar vis moka pasakiškus pinigus už senus banknotus. Dar yra ir filatelistų (bet Lietuvoje gal labiau vertinami Rusijos pašto ženklai, dalis – Vokietijos, su svastikomis, nei tarpukario lietuviški). Ypač dažnai pajuokos sulaukiu iš kolekcionuojančiųjų brangiuosius atvirukus ir fotografijas su Lietuvos miestų vaizdais. Išleidę milžiniškus pinigus retų Alytaus ar kitų miestų vaizdams, dar nesupranta, kaip sunku tokias brangias kolekcijas parduoti. Dar gerai, jei pavyks pasikeisti į kitus daiktus. Plius dar turiu tokį vieną svarbų pastebėjimą šitiems kolekcininkams: o kur jūs buvot, kai visi šitie milžiniškų kainų atvirukai ir fotografijos (net už retesnių fotoskanus mokami šimtai eurų) kainuodavo kapeikas, jų buvo pilni antikvariatai ir niekas nevertino? Jūsų tiesiog nebuvo. Nes ši kolekcionavimo mada atėjo iš Vakarų šalių. Aš tai laikau tam tikru fenomenu. Nes Lietuvoje tikrai atsirado nemažai tokių brangių atvirukų kolekcininkų.
Tai, už ką dabar moka didelius pinigus, kažkada galėjai supirkti už centus. Todėl kolekcionuojant labai svarbu viską rinkti laiku. Štai kodėl aš ir renku sovietinius atvirukus ir fotografiją – nes tai pigu, daug fotografijų ir atvirukų gaunu dovanų.
– Sovietinio periodo eksponatai – kokia jų vertė?
– Sovietikos eksponatų potencialą jau rodo net ir dabartis. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – skulptūrų parkas Grūte. Bet jau ir kitas sritis galima paminėti. Juk visi prisimena sovietinius plakatus ir skelbimus su įvairiais lozungais. Dabar dalis tokių Vakarų šalyse kainuoja milžiniškus pinigus. Vienas plakatas ar net ir skelbimas gali kainuoti ir metinį lietuvio uždarbį. Jeigu būtų tais laikais koks žmogus įvertinęs jų potencialą ir rinkęs – dabar būtų pasakiškai turtingas. Žinoma, aš negalėsiu pasinaudoti šių kolekcijų potencialu, nes nesulauksiu tokios tolimos ateities. Plius vargu ar galima lyginti plakato potencialą su atviruko. Nes plakatai buvo klijuojami viešose vietose ir taip tiražas tiesiog buvo išnaudojamas greit, o atvirukų tiražai buvo didesni ir išlikimo sąlygos palankesnės – jų išliko labai daug.
Kolekcionavimo mados į Lietuvą ateina daugiausia iš Vakarų valstybių, ypač mano minėtas brangiųjų atvirukų su Alytaus miesto vaizdais rinkimas. Svarbiausi pasaulio kolekcionavimo centrai yra JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Šios šalys tikrai yra su didelėmis kolekcionavimo tradicijomis ir patirtimi. Taip pat labai saviti kolekcionavimo centrai yra netoli mūsų – tai Rusija ir Lenkija. Lietuva yra labai menkos kolekcionavimo kultūros šalis, nors tradicijų būta, bet jos nutrauktos okupacijų, išlikę negausūs kolekcininkai jau susiduria su naujais iššūkiais, tiek neigiamu valdžios požiūriu, tiek gyventojų mažėjimu. Lietuvos kolekcininkai tiesiog verda savo pačių sultyse, todėl toks jų neigiamas požiūris ir į mano senų atvirukų kolekcijas. Nes tiesiog nesuvokiama carinių Rusijos ar kitų šalių atvirukų nei retumas, nei vertė. O kaip tą rusiškų atvirukų retumą nustatyti? Tai tikrai nėra lengva.
– Ką labiausiai vertinate savo atvirukų kolekcijoje?
– Žinoma, Dzūkijos religinius paveikslėlius-atvirukus. Jau minėjau, kad tarp tokių irgi būna kalėdinės tematikos. Šiuo metu aš jau turiu pačią didžiausią tarpukario Dzūkijos kunigų paveikslėlių kolekciją. Prie jų glaudžiasi ir kunigų autografų kolekcija. Susirinkau daugumos tarpukario kunigų autografus. Kai kurių ilgai ieškojau. Pavyzdžiui, tarpukario Alytaus klebono Pranciškaus Baltrušaičio autografo ieškojau ilgai, bet įsigyti pavyko tik šiais metais. Taip pat renku ir pokario paveikslėlius (išleistus po 1945 metų). Labai vertinu savo unikumus – tokius, kurie buvo anksčiau visiškai nežinomi bibliografams.
O iš kitų naujametinių atvirukų temų išskirčiau pieštus ranka. Kartą visai atsitiktinai įsigijau senovinių atvirukų su dailininkų autografais. Man jie taip patiko, kad pradėjau rinkti. Paskui prie senųjų ėmė glaustis sovietiniai atvirukai, piešti ranka. Nors sovietiniais laikais atvirukas buvo labai pigus, bet ir anuomet piešdavo, gamindavo ir savo rankų darbo atvirukus. Klijuodavo įvairias žoles bei kitus daiktus. Kokių tik daiktų neturiu priklijuotų prie atvirukų savo kolekcijoje! Net monetų. Žoles klijuodavo ir prie religinių atvirukų.
Dar kita grupė, kurią išskirčiau, tai vieno Lietuvos radijo mėgėjo sovietinių laikų atvirukų kolekcija. Reikia net stebėtis, kaip jis tais laikais gaudavo tiek daug atvirukų iš įvairių kapitalistinio pasaulio šalių. Ten yra įvairios tematikos atvirukų, bet visi jie turi vieną požymį – visi su radijo mėgėjų šaukiniais. Juos tam žmogui siųsdavo radijo mėgėjai iš kitų šalių. Tarp jų yra net ir vienas erotinis atvirukas. Beje, kalėdinių erotinių atvirukų būdavo ir tarpukariu. Senovinių erotinių atvirukų specialiai niekada nerinkau ir nepirkau, tačiau jų pasitaiko mano perkamose kolekcijose. Kada perki visą kolekciją, nežinai viso turinio, bet jau sudariau gražią erotinių carinių ir tarpukario atvirukų kolekciją.
Dar išskirsiu keletą įdomesnių pavyzdžių iš savo kolekcijos. Dažniausiai atvirukai būdavo popieriniai, tačiau turiu vieną carinį atviruką, kuris yra iš medžio. Tai 1910 metų atvirukas, rankų darbo piešinys. Šį atviruką siuntė Trakų kunigas. Ir įdomu, kad jis perėjęs paštą, su pašto ženklu, iš dalies išlikusiu. Tekstas rašytas pieštuku. Gaila tik, kad šis atvirukas įskilęs. Paminėsiu ir dar vieną formatą, kuris šiandien atrodo neįprastas. Neseniai interneto aukcione pirkau tarpukario vizitinių kortelių kolekciją. Buvo įdėta nuotrauka ir aš pamačiau Tiškevičiaus vizitinę kortelę. Turiu savo kolekcijoje vieną senovinę knygą iš Tiškevičių bibliotekos, todėl norėjau įsigyti ir šią kortelę. Laimėjau tą aukcioną, parsisiunčiau savo eksponatus. Apžiūrėjus kolekciją teko padaryti išvadą, kad neapsirikau dėl savo pirkinio, nes ten buvo ir daugiau įdomių vizitinių. Tarp tokių – ir dvi labai retos Daugų vizitinės. Aš renku senuosius Dzūkijos spaudinius, tačiau šias korteles pamačiau pirmą kartą. Tikėtina, kad tai gal net unikumai. Nes vizitinių irgi niekas nesaugodavo ir mažai kas rinkdavo. Todėl ir išliko jų nedaug, ypač susijusių su Dzūkija. Tačiau pastebėsiu, kad tų kortelių reverse, tai yra kitoje pusėje, užrašyti sveikinimai Naujųjų metų proga. Viena – 1930, kita 1931 metų. Tai liudija, kad vizitinės tarpukariu buvo naudojamos ir kaip atvirukai.
– Ar pats siunčiate popierinius kalėdinius atvirukus?
– Šiuo metu pats asmeniškai tradicinių popierinių atvirukų paštu jau nesiunčiu. Keletą sveikinimų gaunu iš kitų kolekcininkų. Beje, paštas ant siunčiamų vokų jau neklijuoja pašto ženklų, tik deda antspaudą. Todėl kai kurie kolekcininkai, kai jiems siunčiu jų eksponatus, prašo, kad užklijuočiau ir kokių gražesnių pašto ženklų. Todėl, nuėjęs į paštą, paprašau, kad darbuotoja užklijuotų. Ir parenka, užklijuoja. Todėl šiandien vokas su pašto ženklais gali būti ir kolekcininko vokas.
– Tai ar verta pradėti rinkti atvirukus?
– Apibendrinant mano pasakojimą būtina pasakyti: nebijokite investuoti net ir į atvirukus. Tokią kolekciją galima rinkti ir už centus. Ir ji bus tikrai įdomi, bus ir atradimų, ir retenybių už centus, gal net ir vienas kitas unikalus daiktas. Pavyzdžiui, minėjau ranka pieštus atvirukus. Lietuvoje irgi yra kolekcininkų, renkančių brangius paveikslus ir meno kūrinius. O aš tiktai nerenku paveikslų. Bet aš turiu ranka pieštų atvirukų. Prie jų glaudžiasi vienas kitas tarpukario ar vėlesnių laikų dailininkų ekslibrisas, ar koks smulkus autorinis darbas. Turiu net tarpukario Lietuvos avangardistų ekslibrisų, vienas net su dailininko asmeniniais taisymais. Vienas kitas tarpukario dailininkų dokumentas, autografas (čia turiu ir labai garsių pavardžių). Domintis menu, nebūtina rinkti brangius paveikslus. Dailininko katalogą ar gražų meno albumą galima įsigyti ir už eurą. Kartais katalogas būna net ir su originaliu meno kūriniu, bet retai. Tačiau visada galima paprašyti autografo, tada katalogas bus vertingesnis. Niekas nepaneigs, kad mano turimi atvirukai nėra gražūs, ypač gražūs cariniai abrozdėliai. Juk nebūtina, kad kiekviena kolekcija atsipirktų, bet svarbu, kad ji tau pačiam būtų įdomi. Ši kolekcija prasidėjo nekaltai, atvirukų buvo šeimoje, o paskui kolekcija plėtėsi. Dalį sveikinimo atvirukų mama padovanojo Alytaus kraštotyros muziejui.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Visada vokai buvo ir bus…
Komentaras
Visada vokai buvo ir bus madingi :)