Į Aly­tų su­grį­žu­sių emig­ran­tų pa­tir­tis: „Lie­tu­vy­bės cen­tras – ne­įkai­no­ja­ma pa­gal­ba” (1)

Laura BALIUKONIENĖ, laura@ana.lt
Muradas Mammadlis
Į Alytų gyventi šią vasarą atsikraustė azerbaidžaniečių šeima – tėtis Arifas Mammadovas, mama Kamala Mamedova, penkiametė dukra Irada Mammadli ir šešiametis sūnus Muradas Mammadlis. 
Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­jo­je jau me­tus vei­kia Lie­tu­vy­bės cen­tras, ku­ris su­bu­ria į Aly­tų gy­ven­ti su­grįž­tan­čius emig­ran­tus ir ne tik. Dzū­ki­jos sos­ti­nę gy­ve­ni­mui ren­ka­si ir ki­ta­tau­čiai, pa­li­kę sa­vo gim­tą­sias ša­lis. Grį­žu­sių­jų ar­ba į Aly­tų at­vy­ku­sių gy­ven­ti ki­ta­tau­čių pa­tir­tis ro­do, kad tai, ko­kią nau­dą jų vai­kams duo­da Lie­tu­vy­bės cen­tras, jiems yra ne­įkai­no­ja­ma.

At­si­kraus­tė azer­bai­dža­nie­čiai

Į Aly­tų gy­ven­ti šią va­sa­rą at­si­kraus­tė azer­bai­dža­nie­čių šei­ma – tė­tis Ari­fas Mam­ma­do­vas, ma­ma Ka­ma­la Ma­me­do­va, pen­kia­me­tė duk­ra Ira­da Mam­mad­li ir še­šia­me­tis sū­nus Mu­ra­das Mam­mad­lis.

Ari­fą su Aly­tu­mi šil­ti jaus­mai sie­ja nuo vai­kys­tės, čia daž­nai lan­ky­da­vo­si jo tė­vai, čia įsi­kū­rė ir gy­ve­no ki­ti gi­mi­nai­čiai.

„Į Aly­tų at­va­žiuo­da­vau la­bai daž­nai, čia pra­dė­jau kur­ti sa­vo ver­slą. Šis mies­tas man ta­po sa­vas, mie­las, į jį su­grįž­ti ma­ne trauk­da­vo nuo­lat. Tad nu­spren­džiau į jį at­si­vež­ti ir sa­vo šei­mą“, – pa­sa­ko­jo Ari­fas.

Be­je, šiuo me­tu, ban­dy­da­mas ga­lu­ti­nai įsi­tvir­tin­ti Aly­tu­je, Ari­fas jau ku­ria ver­slo pla­nus. Ta­čiau jais da­ly­tis, kol vi­sa tai ne­įgy­ven­din­ta, vy­ras ne­sku­ba.

Jo žmo­na Ka­ma­la, ku­rią aly­tiš­kiai jau įpra­to va­din­ti Ka­mi­la, sa­vo ša­ly­je dir­bo me­di­ke la­bo­ra­to­ri­jo­je. Kol kas ieš­ko­ti dar­bo ga­li­my­bių Aly­tu­je ne­sku­ba, pir­miau­sia no­ri gau­ti lei­di­mą nuo­lat gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. 

Pir­mą kar­tą sa­vo šei­mą į Aly­tų jis at­si­ve­žė dar pra­ėju­sią žie­mą po Nau­jų­jų me­tų. Tris mė­ne­sius pa­gy­ve­nę Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je, vėl su­grį­žo į Azer­bai­dža­ną, Ba­ku, kur iki šiol gy­ve­no, o va­sa­rą su­grį­žo į Lie­tu­vą, tik jau su ke­ti­ni­mais čia pa­si­lik­ti.

Mo­kyk­lą re­ko­men­da­vo pa­žįs­ta­mi

Šiuo me­tu šei­ma rū­pi­na­si vi­zo­mis, lei­džian­čio­mis nuo­lat gy­ven­ti mū­sų ša­ly­je. Sū­nui gau­ti lei­di­mą čia gy­ven­ti jau pa­vy­ko, nes jis pra­dė­jo lan­ky­ti pra­di­nes kla­ses. Kol kas tiek žmo­na, tiek duk­ra gy­ven­ti čia ga­li tik me­tus, ta­čiau Ari­fas ti­ki­si, kad per tą lai­ką pa­vyks su­si­tvar­ky­ti vi­sus biu­ro­kratinius rei­ka­lus ir nuo­lat gy­ven­ti Lie­tu­vo­je ga­lės vi­sa šei­ma.

„Aš jau pri­pra­tau čia gy­ven­ti ir la­bai no­riu, kad vi­sa ma­no šei­ma taip pat čia lik­tų. Man Lie­tu­va yra kaip sa­va ša­lis. Ne­pa­sa­ky­čiau, kad esu čia dėl to, kad daug už­dir­bu. Ne, tie­siog man čia pa­tin­ka“, – tei­gė vy­riš­kis. Ari­fas pa­sa­ko­jo, kad tu­rė­jęs pa­siū­ly­mų ap­si­sto­ti ir dirb­ti ki­tuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se, ta­čiau sen­ti­men­tai Aly­tui nu­ga­lė­jo.

„Čia tu­riu daug pa­žįs­ta­mų, drau­gų, čia nė­ra triukš­mo. Gra­ži ap­lin­ka, vis­kas kom­pak­tiš­kai iš­dės­ty­ta. Be to, žmo­nės čia drau­giš­ki ir mus pri­ima lyg sa­vus“, – ti­ki­no po­nas Mam­ma­do­vas.

Tie­sa, Ari­fas pui­kiai mo­ka ben­drau­ti lie­tu­viš­kai, o ki­ti jo šei­mos na­riai dar tik mo­ko­si tai da­ry­ti. Abu vai­kus su­tuok­ti­niai nu­spren­dė leis­ti į Aly­taus Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­ją, kur yra įkur­tas Lie­tu­vy­bės cen­tras. Apie jo veik­lą, orien­tuo­tą į in­teg­ra­ci­jos pa­gal­bą emig­ran­tų vai­kams, šei­ma su­ži­no­jo iš pa­žįs­ta­mų. Tai ir bu­vo pa­grin­di­nis veiks­nys, lė­męs mo­kyk­los pa­si­rin­ki­mą.

Švęs dvi­gu­bai

Nors Lie­tu­vo­je Ari­fo šei­ma pra­lei­do dar tik ke­le­tą mė­ne­sių, ta­čiau jau iš­mo­ko daug lie­tu­viš­kų žo­džių, jau pra­dė­jo su­pras­ti jiems pa­sa­ky­tų fra­zių es­mę ir pa­ma­žu pa­tys pra­de­da kal­bė­ti lie­tu­viš­kai. Vai­kai jau lais­vai ben­drau­ja ir su sa­vo mo­kyk­los drau­gais. Tiek Ira­dai, tiek Mu­ra­dui gau­sin­ti lie­tu­vių kal­bos ži­nias, pa­dė­ti per­pras­ti lie­tu­viš­ką kul­tū­rą pa­dės ir Lie­tu­vy­bės cen­tro mo­ky­to­jai.

Pa­sak Ari­fo, lie­tu­vių ir azer­bai­dža­nie­čių kul­tū­ri­niai skir­tu­mai nė­ra to­kie di­de­li, kad tai trik­dy­tų jo vai­kus, to­dėl ir čia di­des­nių pro­ble­mų, vy­ro įsi­ti­ki­ni­mu, kil­ti ne­tu­rė­tų. Šiuo me­tu la­biau­siai Ari­fo ir Ka­ma­los at­ža­las ka­muo­ja Azer­bai­dža­ne li­ku­sių ar­ti­mų gi­mi­nai­čių, drau­gų il­ge­sys, ta­čiau juos tik­rai ret­kar­čiais šei­ma ap­lan­kys.

Be­je, abu vai­kai tu­rės ga­li­my­bę iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti su lie­tu­viš­ko­mis tra­di­ci­jo­mis, šven­tė­mis, re­li­gi­niais as­pek­tais. Apie tai dau­giau su­ži­no­ti Ira­dai ir Mu­ra­dui pa­dės Lie­tu­vy­bės cen­tro mo­ky­to­jai.

Nors Ari­fo šei­ma krikš­čio­niš­kų šven­čių ne­šven­čia, ta­čiau apie jas ži­no ne­ma­žai. Daug lai­ko Lie­tu­vo­je leis­da­mas Ari­fas su drau­gais jas ir­gi švęs­da­vo, to­dėl apie lie­tu­vių šven­tes daug pa­sa­ko­da­vo ir sa­vo šei­mai. Nuo šiol azer­bai­dža­nie­čiai pla­nuo­ja švęs­ti dvi­gu­bas šven­tes – tiek sa­vo, tiek lie­tu­vių, krikš­čio­niš­ko­sios kul­tū­ros.

Iš­šū­kis mo­ky­to­jai

Kad azer­bai­dža­nie­čiams vai­kams bū­tų leng­viau pri­tap­ti, prie to pri­si­de­da ir jų mo­ky­to­jai. Pa­vyz­džiui, Mu­ra­do mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė As­ta Dva­rec­kie­nė ne tik su­si­da­rė in­di­vi­du­a­lų pla­ną dar­bui su nau­juo­ju mo­ki­niu, bet ir iš­mo­ko ke­le­tą po­sa­kių azer­bai­dža­nie­čių kal­ba.

„Kai su­ži­no­jau, kad tu­rė­siu auk­lė­ti­nį iš Azer­bai­dža­no, man bu­vo di­de­lis iš­šū­kis. Vis gal­vo­jau, ką rei­kės da­ry­ti, kaip rei­kės jį pri­im­ti, kaip su juo ben­drau­ti, nes jis mo­kė­jo tik azer­bai­dža­nie­čių kal­bą. Su­si­da­riau sau pla­ną, kaip dirb­ti su šiuo vai­ku, o kad ga­lė­čiau la­biau vai­kui pa­dė­ti, iš­mo­kau ke­le­tą po­sa­kių azer­bai­dža­nie­čių kal­ba. Pra­ėjus maž­daug pus­an­tros sa­vai­tės, Mu­ra­das jau mo­kė­jo skai­čiuo­ti lie­tu­viš­kai, su­pra­to vi­sus pa­lie­pi­mus, pra­šy­mus, ką rei­kia pa­da­ry­ti. Pa­ste­biu, kad Mu­ra­das la­bai gra­žiai per­trau­kų me­tu įsi­trau­kia į ben­drą kla­sės šur­mu­lį, ben­drau­ja su vai­kais, ge­ba su­kon­cen­truo­ti dė­me­sį pa­mo­kos me­tu“, – taip apie sa­vo mo­ki­nį at­si­lie­pė pe­da­go­gė.

Pa­klau­sus, o kaip ki­ti kla­sės drau­gai pri­ima ki­ta­tau­tį ber­niu­ką, mo­ky­to­ja ti­ki­no, kad tam ir­gi rei­kė­jo pa­si­ruoš­ti ir pa­ruoš­ti vai­kus. Su vai­kais mo­ky­to­ja tu­rė­jo ke­le­tą už­si­ė­mi­mų, per ku­riuos kal­bė­jo­si su jais, kaip jie į sa­vo ra­tą tu­rė­tų pri­im­ti nau­ją­jį iš ki­tur at­vy­ku­sį kla­sės drau­gą.

Su­grį­žo iš Ita­li­jos

Vi­sus pra­ėju­sius moks­lo me­tus Lie­tu­vy­bės cen­tre lan­kė­si Ita­li­jos pi­lie­ty­bę tu­rin­tis, gy­ven­ti į Aly­tų at­vy­kęs ir da­bar su mo­čiu­te gy­ve­nan­tis Ni­ko­las Gui­dot­ti. Jo ma­ma – šiuo me­tu vis dar emig­ra­vu­si aly­tiš­kė San­dra. Tė­tis – ita­las Mar­kas. Ar­ti­miau­siu me­tu jie taip pat pla­nuo­ja grįž­ti iš Ita­li­jos ir įsi­tvir­tin­ti Aly­tu­je. Pir­mą žings­nį link to jie jau pa­da­rė – dvy­li­ka­me­tį Ni­ko­lą ir jo bro­lį sep­ty­nio­lik­me­tį Ker­nių jau ap­gy­ven­di­no pas jų mo­čiu­tę Onu­tę Je­ke­le­vi­čie­nę.

Ker­nius gi­mė Lie­tu­vo­je, o į Ita­li­ją gy­ven­ti iš­vy­ko kiek vė­liau. Ten jis pra­lei­do try­li­ka me­tų. Ni­ko­las gi­mė Ita­li­jo­je ir ten gy­ve­no iki pat grį­ži­mo gy­ven­ti į Lie­tu­vą. Su tė­vais abu ber­niu­kai ben­drau­ja kiek­vie­ną die­ną te­le­fo­nu, so­cia­li­niais tin­klais.

Da­bar jau pra­ėjo dve­ji me­tai, kai abu aly­tiš­kės anū­kai gy­ve­na ir mo­ko­si čia. Ker­niui kiek leng­viau, mat jo šak­nys Lie­tu­vo­je tvir­tes­nės, o Ni­ko­lui rei­kia šiek tiek dau­giau pa­stan­gų įval­dy­ti lie­tu­vių kal­bą.

Ne­įkai­no­ja­ma pa­gal­ba

Kaip sa­kė po­nia Onu­tė, į Lie­tu­vą grį­žę jos anū­kai šiek tiek kal­bė­jo lie­tu­viš­kai, ta­čiau daug ko ne­su­pra­to, jiems la­bai rei­kė­jo pa­gal­bos. Ta­čiau per tuos dve­jus me­tus jiems pa­vy­ko per­si­lauž­ti, nes yra im­lūs. Ypač Ni­ko­las. Ita­li­jo­je jis bai­gė ke­tu­rias kla­ses, ta­čiau dėl Lie­tu­vos ir Ita­li­jos es­mi­nių švie­ti­mo sis­te­mos skir­tu­mų Lie­tu­vo­je jam tęs­ti moks­lus te­ko ant­ro­je kla­sė­je. Jam sun­ku bu­vo su­pras­ti kai ku­riuos ter­mi­nus, ta­čiau su Lie­tu­vy­bės cen­tro lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jos pa­gal­ba ši pro­ble­ma bu­vo iš­spręs­ta. Mo­čiu­tė pa­brė­žė, kad Ni­ko­las lie­tu­vių kal­bos dik­tan­tus jau ra­šo be­veik be klai­dų. Abu ber­niu­kai pui­kiai mo­ka ir Lie­tu­vos him­ną.

„Ap­skri­tai Aly­taus Li­kiš­kė­lių pro­gim­na­zi­ja abiem ma­no anū­kams la­bai daug pa­dė­jo. Ker­niui bu­vo skir­tos vi­sų da­ly­kų pa­pil­do­mos pa­mo­kos. Ni­ko­lui rei­kė­jo pa­gal­bos įvei­kiant lie­tu­vių kal­bos bar­je­rus. Be to, jiems la­bai pa­ti­ko Lie­tu­vy­bės cen­tre or­ga­ni­zuo­ti už­si­ė­mi­mai, ypač iš­vy­kos. Po vie­nos to­kios iš­vy­kos pas ūki­nin­ką, ku­ris sve­čius vai­ši­no bly­nais, vi­są sa­vai­tę tu­rė­jau kep­ti to­kius pa­čius bly­nus ir jie juos val­gė. Ypač Ni­ko­las džiau­gia­si Lie­tu­vy­bės cen­tro mo­ky­to­ju Gied­riu­mi, ku­ris, kaip sa­kė Ni­ko­las, net pa­čius ne­įdo­miau­sius da­ly­kus mo­ka per­teik­ti įdo­miai. Ga­liu pa­tvir­tin­ti, kad Lie­tu­vy­bės cen­tras yra ne­įkai­no­ja­ma pa­gal­ba iš emig­ra­ci­jos su­grį­žu­siems vai­kams“, – sa­kė po­nia Onu­tė.

Ga­li­my­bė įveik­ti bar­je­rus

Įveik­ti lie­tu­vių kal­bos bar­je­rus, su­pras­ti ir leng­viau įsi­lie­ti į kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą iš emig­ra­ci­jos su­grį­žu­siems vai­kams pa­de­da Lie­tu­vy­bės cen­tre dir­ban­tys mo­ky­to­jai.

„Lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja jiems pa­de­da įveik­ti lie­tu­vių kal­bos bar­je­rus, su ku­riais jie su­si­du­ria per pa­mo­kas. Be to, mo­ky­to­jai vai­kams pa­de­da iš­mok­ti gy­ven­ti ir su kul­tū­ri­niais skir­tu­mais. Mo­ky­to­jai tu­ri pa­tir­ties dir­bant su to­kiais vai­kais“, – tei­gė Ie­va Radz­vi­lie­nė, Lie­tu­vy­bės cen­tro ko­or­di­na­to­rė.

Lie­tu­vių kal­bos ži­nias vai­kams gau­sin­ti pa­de­da lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Zi­ta Bra­žins­kie­nė. Pa­sak Ie­vos, ji tu­ri ir vie­ną nuo­la­ti­nę mo­ki­nę, ku­ri dar per­nai kal­bė­jo tik ru­siš­kai, ta­čiau mer­gai­tės at­kak­lu­mas be­si­mo­kant pa­dė­jo per me­tus iš­mok­ti pui­kiai kal­bė­ti lie­tu­viš­kai.

Lie­tu­vy­bės cen­tro mo­ky­to­jas Gied­rius Griš­ke­vi­čius vai­kams pa­de­da pa­žin­ti lie­tu­vių kul­tū­rą, su juo už­si­ė­mi­mai Lie­tu­vy­bės cen­tre nie­ka­da ne­bū­na nuo­bo­dūs.

Šie­met – dar dau­giau veik­lų

Lie­tu­vy­bės cen­tre vyks­ta dau­gy­bė ki­tų įdo­mių veik­lų – or­ga­ni­zuo­ja­mos įvai­rios edu­ka­ci­jos, su­pa­žin­di­na­ma su pa­pro­čiais, tau­ti­niais as­pek­tais, or­ga­ni­zuo­ja­mi įdo­mūs su­si­ti­ki­mai su ži­no­mo­mis, įdo­mio­mis as­me­ny­bė­mis. Ypač sma­gių nau­jo­vių čia lau­kia nuo šių me­tų. Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė Lie­tu­vy­bės cen­trui sky­rė fi­nan­sa­vi­mą, ku­ris su­tei­kia dau­giau ga­li­my­bių iš­vyk­ti į įvai­rias eks­kur­si­jas po žy­miau­sias Lie­tu­vos kul­tū­ri­nes vie­tas, ob­jek­tus, taip pat vyk­dy­ti dau­gy­bę įvai­rių edu­ka­ci­jų iš­vy­ko­se ir kla­sė­je.

Rug­sė­jo pa­bai­go­je suplanuota Lie­­tu­vy­bės cen­tro lan­ky­to­jų eks­kur­si­ja į Rum­šiš­kes, vė­liau – į Tra­kų pi­lį, Žu­vin­to bios­fe­ros re­zer­va­tą ir dau­gy­bę ki­tų vie­tų.

„Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės fi­nan­sa­vi­mas mums yra di­de­lė pa­spir­tis į prie­kį. Tai lei­džia pra­plės­ti veik­lų spek­trą, mo­ky­ti vai­kus per įvai­rius pa­ty­ri­mus, suor­ga­ni­zuo­ti dau­giau iš­vy­kų ir taip iš pa­žiū­ros nuo­bo­džius da­ly­kus pa­teik­ti do­mi­nan­čiais bū­dais. Tuo la­bai džiau­gia­si ir cen­tro mo­ky­to­jai, pa­ma­čiau jų dar di­des­nę mo­ty­va­ci­ją dirb­ti, nes vai­kams jau bus ga­li­ma ne tik pa­sa­ko­ti apie įvai­rius kul­tū­ri­nius da­ly­kus, bet ir su jais su­pa­žin­din­ti gy­vai. Lie­tu­vy­bės cen­tre tu­ri­me lie­tu­vių liau­dies ka­len­do­rių, pa­gal ku­rį ir suk­sis mū­sų veik­los“, – taip apie nau­jus moks­lo me­tus Lie­tu­vy­bės cen­tre pa­sa­ko­jo ko­or­di­na­to­rė.

Pa­tir­ties se­mia­si ki­ti

Aly­tu­je prieš me­tus ati­da­ry­tas Lie­tu­vy­bės cen­tras – pir­mo­ji to­kia įstai­ga Lie­tu­vo­je, iš ku­rios pa­tir­ties se­mia­si ki­ti mies­tai. Pra­ėjus me­tams, pa­tir­tis ro­do, kad to­kių cen­trų po­rei­kis mū­sų ša­ly­je yra di­de­lis.

„Nė­ra jo­kių nu­ro­dy­mų, kaip rei­kė­tų dirb­ti su grį­žu­siais emig­ran­tų vai­kais. Mes dir­ba­me įsi­klau­sy­da­mi į to­kių vai­kų po­rei­kius ir re­mia­mės sa­vo pa­jau­ti­mu. Ir tai pa­si­tei­si­na. Mū­sų pa­tir­ti­mi jau do­mi­si Ma­ri­jam­po­lė. Aly­tus tik­riau­siai taps tuo taš­ku, į ku­rį rem­sis ir ki­ti mies­tai“, – sa­kė I.Radz­vi­lie­nė.

Ko­or­di­na­to­rė už­si­mi­nė ir apie at­ei­ties pla­nus su­bur­ti ek­se­mig­ran­tų šei­mų ben­druo­me­nę, ku­ri ga­lė­tų su­si­tik­ti Lie­tu­vy­bės cen­tre ir už­si­im­ti įvai­rio­mis veik­lo­mis. 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.