Gi­mi­nės do­va­no­tos mu­zi­ki­nės pa­jau­tos šak­nys (250)

nuotrauka
Brėmeno muzikantų iš Brolių Grimų pasakos skulptūra nuo 1953 metų stovi Brėmeno miesto Marktplatz, arba Turgaus, aikštėje. Prie skulptūros, vaizduojančios keturis muzikantus, pasakos veikėjus – asilą, šunį, katiną ir gaidį, Dainiui Juozapavičiui, muzikantui nuo Punios, pasidaryti asmenukę buvo garbės reikalas.
Pro­fe­sio­na­lus mu­zi­kan­tas Dai­nius Juo­za­pa­vi­čius šian­dien be­ne daž­niau­siai ma­to­mas ma­žes­nė­je ar di­des­nė­je sce­no­je, jis gro­ja še­šiuo­se skir­tin­gų sti­lių ko­lek­ty­vuo­se. Pu­čia­mų­jų, kla­vi­ši­nių ir mu­ša­mų­jų in­stru­men­tų vir­tuo­zas gy­ve­ni­me ne­gro­jo tik vie­nin­te­liu in­stru­men­tu, ku­rio ga­li­my­bes pui­kiai bu­vo įval­džiu­si dar jo mo­čiu­tė. D.Juo­za­pa­vi­čių kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Pa­si­da­ly­ki­te mu­zi­ki­niais pri­si­mi­ni­mais iš jau­nys­tės. Kur gi­mė­te, ka­da ir ko­kį mu­zi­kos in­stru­men­tą pir­mą­syk į ran­kas pa­ė­mė­te, kas bu­vo Jū­sų pir­ma­sis ir ki­ti mo­ky­to­jai, iš ko šian­dien mo­ko­tės, o gal jau tik ki­tus mo­ko­te?

– Gi­miau la­bai gra­žio­je is­to­ri­nė­je vie­to­je, Aly­taus ra­jo­ne, Pu­nios kai­me. Nuo­sta­bio­je, mu­zi­ka­lio­je An­ge­lės Ma­ri­jo­nos ir Sta­nis­lo­vo Juo­za­pa­vi­čių pen­kių vai­kų šei­mo­je. Ma­no am­ži­ną atil­sį tė­ve­liai ne­bu­vo mu­zi­kan­tai, bet mu­zi­ki­nes klau­sas ir bal­sus abu tu­rė­jo.

Ma­my­tė ki­lu­si iš gau­sios, mu­zi­ki­nių ge­bė­ji­mų tu­rė­ju­sios aš­tuo­nių vai­kų Vy­tau­to ir Emi­li­jos Smi­lins­kų šei­mos.

Tad ma­no mu­zi­ki­nės pa­jau­tos šak­nys sly­pi gi­liau, Smi­lins­kų gi­mi­nė­je. Die­du­kas ir mo­čiu­tė ne tik dai­nuo­ti mo­kė­jo, bet ir gro­ti. Mo­čiu­tė vir­pi­no šir­dis smui­ku, o die­du­kas – lū­pi­ne ar­mo­ni­kė­le.

At­si­me­nu, kai su­si­rink­da­vo vi­sa gau­si mū­sų gi­mi­nė, kai už­gro­da­vo, kai už­dai­nuo­da­vo „Pie­vų kai­me“, tai net Pu­nio­je bu­vo gir­dė­ti. Uch, sma­gu pri­si­min­ti.

Ma­no vy­res­ni trys bro­liai Al­gi­man­tas, Min­dau­gas, Rim­gau­das ir se­su­tė Gra­ži­na yra tik­ri pro­fe­sio­na­lūs mu­zi­kan­tai bei at­li­kė­jai.

Šei­mo­je aš esu, kaip sa­ko­ma, pa­gran­du­kas. Ma­my­tė mus vi­sus vai­kus su sa­vo bro­liais, tai yra ma­no dė­dė­mis, švie­saus at­mi­ni­mo Juo­zu Smi­lins­ku ir dar be­si­džiau­gian­čiu nuo­sta­biu gy­ve­ni­mu Sta­siu Smi­lins­ku, nu­krei­pė mu­zi­ki­ne kryp­ti­mi. Iš­ve­žė mo­ky­tis, krims­ti mu­zi­ki­nės duo­nos, tuo me­tu į Vil­niaus Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio vi­du­ri­nę mu­zi­kos me­no mo­kyk­lą. O ka­dan­gi aš jau­niau­sias, tai na­muo­se nuo vy­res­nių bro­lių ir se­su­tės bu­vo li­kę tų mu­zi­kos in­stru­men­tų: pia­ni­nas, gi­ta­ra, akor­de­o­nas, lū­pi­nė ar­mo­ni­kė­lė. Aš, kaip ma­žiau­sias, tu­rė­jau su kuo pa­žais­ti. Pir­mie­ji mo­ky­to­jai bu­vo ma­no bro­liai. Vė­liau ir se­sė.

Čiur­lio­nio vi­du­ri­nė­je mu­zi­kos me­no mo­kyk­lo­je dir­bo daug mo­ky­to­jų. Pats pir­ma­sis ma­no mo­ky­to­jas, mo­kęs nuo pir­mos iki ket­vir­tos kla­sės – Vy­tau­tas Skrip­kaus­kas. Jis dės­tė vi­siems klar­ne­to kla­sės klar­ne­ti­nin­kams, bu­vo pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų sky­riaus va­do­vas. Vė­liau, nuo penk­tos kla­sės, rei­kė­jo pa­si­rink­ti pa­grin­di­nį mu­zi­kos in­stru­men­tą. Pa­si­rin­kau tri­mi­tą, anuo­met va­din­tą tie­siog triū­ba. Pa­te­kau į dės­ty­to­jo Ado­mo Kon­tau­to ran­kas. Ša­lia pa­si­rink­to spe­cia­ly­bės in­stru­men­to bu­vo ir pri­va­lo­mas in­stru­men­tas – for­te­pi­jo­nas. Juo gro­ti mo­kė mo­ky­to­ja Li­di­ja Dorf­man. Aiš­ku, lau­kė ir vi­sos ki­tos mu­zi­ki­nės pa­mo­kos – sol­fe­džio, mu­zi­kos li­te­ra­tū­ros, har­mo­ni­jos...

Šian­dien mo­kau­si iš gy­ve­ni­mo. Jei šiek tiek tiks­liau – iš daug ko, net­gi iš sa­vęs. Ir iš in­ter­ne­to. Jis – vi­sa­ga­lis, pri­krau­tas įvai­riau­sių įra­šų.

Dir­bu Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tro Ne­mu­nai­čio sky­riaus me­no va­do­vu. Bet į dar­bą ten­ka va­ži­nė­ti ke­lio­mis kryp­ti­mis: Mak­niū­nai, Ne­mu­nai­tis, Ūd­ri­ja, už­su­ku ir į Užu­ba­lius, Aly­tų.

Pats mo­kau­si ir ki­tus mo­kau, juk dir­bu su ko­lek­ty­vais, tai be pa­mo­ky­mų neap­si­ei­na­ma.

– Api­bū­din­ki­te sa­ve kaip at­li­kė­ją. Ko­kiais in­stru­men­tais daž­niau­siai gro­ja­te? Kon­cer­tuo­ja­te kaip so­lis­tas?

– Sa­ve la­bai sun­ku api­bū­din­ti. Ki­tiems iš šo­no ge­riau ma­to­si.

Jei­gu rim­tai, tai joks aš at­li­kė­jas. Dau­giau akom­pa­nia­to­rius, ypač kai dir­bu su sa­vo ko­lek­ty­vais. O kaip so­lis­tas? Anks­čiau te­ko ir pa­gro­ti tri­mi­tu-kor­ne­tu, ir so­li­nes dai­nas pa­dai­nuo­ti.

Daž­niau­siai į ran­kas pa­ima­mi in­stru­men­tai: tri­mi­tas, pia­ni­nas, akor­de­o­nas, vi­si kla­vi­ši­niai, žo­džiu, te­ko ir ten­ka gro­ti pa­čiais įvai­riau­siais mu­zi­kos in­stru­men­tais – ir pu­čia­mai­siais, ir mu­ša­mai­siais.

Tik štai dėl fi­zio­lo­gi­nių prie­žas­čių, kai­rės ran­kos pirš­to trau­mos vai­kys­tė­je, smui­ku gro­ti ne­ga­lė­jau iš­mok­ti. Nors la­bai ma­my­tė to no­rė­jo.

– Ide­a­lus in­stru­men­tas – koks jis? Ką pri­skir­tu­mė­te prie in­stru­men­tų ka­ra­liaus?

– Ma­nau, vi­si in­stru­men­tai yra ide­a­laus skam­be­sio. Ka­dan­gi pas­ta­ruo­ju me­tu ten­ka gro­ti akor­de­o­nu, tai ma­nau, o gal net įsi­ti­ki­nęs, kad šis in­stru­men­tas ver­tas ka­ra­liaus ti­tu­lo.

– At­li­kė­jo iš­vaiz­da, kaip ma­no­te, daug le­mia, kad Jus ge­riau įver­tin­tų, aist­rin­giau plo­tų?

– Vie­na­reikš­miš­kai. Iš­vaiz­da, ap­si­ren­gi­mas, ben­dra­vi­mas, ar­tis­tiš­ku­mas, lai­ky­se­na la­bai daug pri­si­de­da prie sce­ni­nės vi­su­mos. Aiš­ku, rei­kia ne tik gra­žiai at­ro­dy­ti, bet ir su­jau­din­ti, pri­kaus­ty­ti, pa­lies­ti klau­sy­to­jo šir­dį sa­vo bei ki­tų sce­no­je ša­lia esan­čių kū­rė­jų at­lie­ka­ma mu­zi­ka.

– Ap­skri­tai kiek Jū­sų kū­ry­bai įta­kos tu­ri klau­sy­to­jas?

– Jei­gu nuo­šir­džiai, aš dar kol kas ne­lai­kau sa­vęs kū­rė­ju.

– Bet­gi nuo­šir­dus gro­ji­mas, im­pro­vi­za­ci­jos, ar­tis­tiš­ku­mas sce­no­je, glo­ba­liau kal­bant, ir yra kū­ry­ba. Kas šian­dien yra Jū­sų au­to­ri­te­tai mu­zi­ko­je?

– La­bai pla­tus klau­si­mas. Žiū­rint, ko man rei­kia – dai­na­vi­mo, gro­ji­mo, ak­to­ri­nio vaid­mens. Yra daug au­to­ri­te­tų. Vie­no ne­ga­lė­čiau įvar­dy­ti.

– Ką Jums pa­čiam reiš­kia mu­zi­ka? Ko­kios klau­so­tės vai­ruo­da­mas au­to­mo­bi­lį? Ru­siš­ka mu­zi­ka Jums pa­tin­ka?

– Mu­zi­ka – ma­no gy­ve­ni­mas. Aš jau gi­miau mu­zi­ko­je. Įvai­rio­je. Mu­zi­ka – kas­die­ni­nė duo­na. Ka­dan­gi ma­ne mu­zi­ka su­pa be­veik vi­sur: dar­buo­se, ko­lek­ty­vuo­se, kon­cer­tuo­se, ir taip kiek­vie­ną die­ną ir dar sa­vait­ga­liais, tai ma­ši­no­je aš nie­ko ne­klau­sau, ne­bent ra­di­jo. O apie ru­siš­kas dai­nas ne­ga­li bū­ti nė kal­bos.

– Sa­ko­te, kad esa­te gi­męs mu­zi­ko­je. Daž­nas Jū­sų at­lie­ka­mos mu­zi­kos, ma­no po­žiū­riu – tri­mi­to dan­giš­ko skam­bė­ji­mo, pa­si­klau­sęs pri­dur­tų, kas esa­te gi­męs ir su sėk­mės marš­ki­nė­liais. Taip ar ne?

– Gal­būt ir taip.

– Gro­ja­te ke­liuo­se ko­lek­ty­vuo­se. Ar vi­si jie at­lie­ka to­kius kū­ri­nius, ku­riuos ga­li­ma bū­tų tal­pin­ti į vie­no sti­liaus mai­šą? Api­bū­din­ki­te ko­lek­ty­vus.

– Gro­ju še­šiuo­se skir­tin­gų sti­lių – nuo fol­klo­ro iki est­ra­dos, dik­se­len­do, pop – ko­lek­ty­vuo­se. Jei­gu apie kiek­vie­ną rei­kė­tų pa­pa­sa­ko­ti, tai tur­būt pri­ra­šy­čiau ne vie­ną pus­la­pį. Ga­liu tik iš­var­dy­ti: Mak­niū­nų fol­klo­ri­nis an­sam­blis „Ap­sin­gė“, du­e­tas „Dai­rū­na“, Ne­mu­nai­čio vo­ka­li­nis an­sam­blis „Smil­tė“, Ne­įga­lių­jų drau­gi­jos Aly­taus ra­jo­no vo­ka­li­nis an­sam­blis „Šyp­se­na“, esu šių ko­lek­ty­vų me­no va­do­vas. Tal­ki­nu Da­nu­tės Ba­čins­kie­nės va­do­vau­ja­mam mo­te­rų an­sam­bliui „Ro­man­sas“, nuo 2003-ių­jų su bro­liu Al­gi­man­tu kaip pu­niš­kiai kor­ne­tais gro­ja­me „Pu­ne­lė­je“. Ne per se­niai su­si­pa­ži­nau su Užu­ba­lių ko­lek­ty­vu. Ko­lek­ty­vai – pui­kūs, nuo­sta­būs, nuo­šir­dūs jų žmo­nės.

– Kaip, Jū­sų aki­mis, at­ro­do kai­miš­kų vie­to­vių ir mies­to klau­sy­to­jų au­di­to­ri­ja? Daug skir­tu­mų jau­čia­te?

– Daug skir­tu­mų. Vi­siems tur­būt aiš­ku, kad mies­tas ski­ria­si nuo kai­mo au­di­to­ri­jos. Kai­mo žiū­ro­vai – pa­pras­ti, bet ne­pras­ti, nuo­šir­dūs, pa­si­il­gę kon­cer­tų, ren­gi­nių žmo­nės.

– Ar sa­ve įsi­vaiz­duo­ja­te gro­jan­tį pan­kro­ką ar me­ta­lą? Gal pa­aug­lys­tė­je bū­ta tam aist­ros?

– Ne.

– Kon­cer­tuo­ja­te įvai­rio­se erd­vė­se, kur vi­suo­met gro­da­mas jau­čia­tės sa­vas?

– Lie­tu­vo­je, Dai­na­vos kraš­te.

– O die­nų, kai ne­si­no­ri žiū­rė­ti į mu­zi­kos in­stru­men­tą, yra bu­vę?

– Yra bu­vę.

– Ar tu­ri­te lai­ko pa­jus­ti ra­my­bę?

– Bū­na kar­tais. Bet ne­daž­nai.

– Po vai­kys­tė­je iš­gy­ven­tos trau­mos tur­būt da­bar la­bai sau­go­ja­te sa­vo pirš­tus, ran­kas?

– Sten­giuo­si jų ne­kiš­ti kur ne­rei­kia.

– Ku­ri dai­na ar mu­zi­ki­nis kū­ri­nys yra mėgs­ta­miau­sias? Ku­rio daž­niau­siai pra­šo­ma?

– To­kio dar ne­iš­si­rin­kau ir nie­kad apie tai ne­gal­vo­jau. Vi­si kū­ri­niai tu­ri in­di­vi­du­a­lų ver­ti­ni­mą.

– Ar daž­nai pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai sce­no­je nu­tin­ka kaž­kas ne­ti­kė­to? Pa­si­da­ly­ki­te ypa­tin­gais kon­cer­ti­niais pa­ty­ri­mais.

– Aiš­ku, kad sce­no­je įdo­mių da­ly­kų nu­tin­ka, bet ne­daž­nai. Jų la­biau pa­si­tai­ky­da­vo lau­ko są­ly­go­mis. Pa­vyz­džiui, kai dai­nuo­ji, o vė­jas už­ver­čia ar iš­vis nu­pu­čia nuo sto­ve­lio na­tas ar žo­džius, o tu jų ne­mo­ki at­min­ti­nai.

Ta­da be­lie­ka suk­tis iš pa­dė­ties: ir pri­kur­ti, im­pro­vi­zuo­ti.

– Pa­sau­lio ša­lių liau­dies mu­zi­ka Jums pa­žįs­ta­ma? Ku­rių ša­lių mu­zi­ko­je at­ran­da­te dau­giau­sia są­sa­jų su lie­tu­vių liau­dies me­lo­di­jo­mis?

– Ži­no­ma, bet kol kas ne­su mu­zi­ko­lo­gas. O pa­na­šu­mų tik­rai yra.

– Ži­nau, kad kom­pli­men­tus Jums sun­ku pri­im­ti, bet pa­ber­siu pa­gy­rų. Tuo la­biau kad dzū­kai lin­kę sa­vaip žmo­nių ge­bė­ji­mus ver­tin­ti. Jie skirs­to taip: nuo Die­vo, pa­dėk Die­ve, ir ne­duok Die­ve. Jūs pri­ski­ria­mas pir­mam ver­ti­ni­mui – esa­te dos­niai Kū­rė­jo ge­bė­ji­mais ap­do­va­no­tas. Kiek pa­ros lai­ko ski­ria­te kū­ry­bai?

– Ačiū už kom­pli­men­tus. Bet, kaip ir mi­nė­jau, aš sa­vęs ne­lai­kau kū­rė­ju. Aš kol kas sce­no­je dar vis kaip at­li­kė­jas. Sa­ko­ma, kad Die­vo ke­liai ne­ži­no­mi, gal kaž­ka­da tap­siu ir kū­rė­ju.

– Dar sa­ko­ma, kad pra­min­ti ta­kai į nau­jas ga­nyk­las ne­ve­da. Kaip Jūs ieš­ko­te ža­vių, nau­jų idė­jų?

– Tei­sin­gas po­sa­kis. Bet idė­jų aš nei­eš­kau, tai jos pa­čios ma­ne su­si­ran­da.

– Koks da­bar­ti­nia­me Jū­sų gy­ve­ni­mo pe­ri­ode yra įdo­miau­sias dar­bas ar po­mė­gis? Spė­ju, kad žve­jy­ba. Ir šio­je veik­lo­je esa­te sėk­mės žmo­gus?

– Po­mė­gių aš tu­riu ne­ma­žai, bet kai tu­riu lai­ko, pats ar­ti­miau­sias dū­šiai – žve­jy­ba. At­spė­jo­te.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Buna ziua, eu sunt Allison Howarts Dupa ce am fost în rela?ie cu Anderson ani de zile, s-a despar?it de mine, am facut tot posibilul sa-l aduc înapoi, dar totul a fost în zadar, l-am dorit atât de mult din cauza iubirii pe care o am pentru el, L-am implorat cu tot, am facut promisiuni, dar el a refuzat. I-am explicat problema mea prietenului meu ?i ea mi-a sugerat ca ar trebui sa contactez mai degraba o caseta de vraja care m-ar putea ajuta sa arunc o vraja pentru a-l readuce, dar eu sunt tipul care nu a crezut niciodata în vraja, nu am avut de ales decât sa-l încerc, eu i-a trimis caseta vraja ?i mi-a spus ca nu este nicio problema ca totul va fi bine înainte de trei zile, ca fostul meu se va întoarce la mine înainte de trei zile, a aruncat vraja ?i surprinzator în a doua zi, era în jurul orei 16.00. Fostul meu m-a sunat, am fost atât de surprins, am raspuns la apel ?i tot ce a spus a fost ca îi pare atât de rau pentru tot ce s-a întâmplat, încât a vrut sa ma întorc la el, încât ma iube?te atât de mult. Eram atât de fericit ?i m-am dus la el încât a?a am început sa traim din nou ferici?i împreuna. De atunci, mi-am facut promisiune ca oricine ?tiu ca are o problema de rela?ie, a? fi de ajutor unei astfel de persoane, referindu-l la ea singura casa de vraji reala ?i puternica care m-a ajutat cu propria mea problema. e-mail: ogagakunta@gmail.com pute?i sa-i trimite?i un e-mail daca ave?i nevoie de asisten?a sa în rela?ia dvs. sau în orice alt caz sau WhatsApp, la +2348069032895
    1) Vraji de dragoste
    2) Vraji de dragoste pierdute
    3) Vraji de divor?
    4) Vraji de casatorie
    5) Vraja de legare.
    6) Vraji de rupere
    7) Alunga un iubit trecut
    8.) Dori?i sa va promova?i în vraja dvs. de birou / Loterie
    9) dori?i sa va satisface?i iubitul
    Contacta?i acest om grozav daca ave?i vreo problema pentru o solu?ie de durata
    ogagakunta@gmail.com

Kiti straipsniai