Ei­li­nė die­na ro­ju­je (1)

Vi­lius Kup­čins­kas, viliausuzrasai.popo.lt
Vi­liaus Kup­čins­ko nuotr.
Vi­liaus Kup­čins­ko nuotr.
Kai pa­aug­lys­tė­je skai­ty­da­vau nuo­ty­kių kny­gas, gam­tos ap­ra­šy­mus sten­giau­si pra­leis­ti. O da­bar pats juos pra­dė­jau ra­šy­ti...

Sau­lė­ta, dan­gus mė­ly­nas mė­ly­nas. At­gai­va akiai ir ma­lo­nu­mas fo­to­ob­jek­ty­vui. Mak­li­nė­ju ša­lia se­no­jo til­to per Ver­knę, vi­sai ša­lia Jiez­no san­kry­žos. Sie­lą ra­mi­na ne­skub­rus čiur­le­ni­mas. Kiek daug van­dens! Jei­gu va­sa­rą čia upe­lis, tai da­bar pla­ti upė! Bet su­si­ža­vė­ji­mas tam­pa dar di­des­nis, kai to­lė­liau nuo kran­to pa­ma­tau su­neš­to smė­lio krū­vas ir ša­lia jų be­si­il­sin­čias le­do ly­tis.

Prieš ke­lias die­nas čia bū­ta tik­ro po­tvy­nio! Daug aša­rų pri­ver­kė ta le­gen­di­nė mer­ge­lė liū­dė­da­ma sa­vo žu­vu­sio my­li­mo­jo! Ko­vo mė­ne­sį pa­tvi­nu­si Ver­knė tik­riau­siai bu­vo pa­na­šaus plo­čio, kaip nu­se­ku­si Ne­ris karš­tą lie­pos die­ną!

Sau­lė bliz­gi­na į as­fal­tą ir aš pa­ju­du to­lyn. Prie srau­nios upės sma­gu, bet rei­kia nu­va­žiuo­ti ki­tur, kad tap­čiau vi­siš­kai lai­min­gas. Gi­lui­čiai – štai kas ma­ne trau­kia la­biau už vis­ką pa­sau­ly­je!

Ap­si­džiau­giu, kai ne­to­li Luks­nė­nų pa­ste­biu po pie­vą vaikš­tan­tį gan­drą. Aiš­ku, ge­riau bū­tų bu­vę pa­ma­ty­ti skren­dan­tį, bet koks skir­tu­mas – svar­biau­sia, kad jie jau grį­žo! Pa­va­žia­vęs kiek to­liau, prie pat ke­lio su­tin­ku gra­žuo­lę la­pę, dar ne­spė­ju­sią nu­si­mes­ti pra­ban­gių žie­mi­nių kai­li­nių.

Pa­ga­liau aš pa­ža­dė­to­je že­mė­je. Ko­vo dvi­de­šim­ta, to­dėl sau­lė ruo­šia­si leis­tis be­veik tiks­liai va­ka­ruo­se. Įdo­mu ste­bė­ti jos tra­jek­to­ri­ją per ly­gia­die­nius, il­giau­sias ir trum­piau­sias me­tų die­nas. Per Ka­lė­das jos guo­lis bū­na piet­ry­čiuo­se, ko­vą ir rug­sė­jį ly­giai va­ka­ruo­se, o per Jo­ni­nes šiau­rės va­ka­ruo­se, vos ne pa­čio­je šiau­rė­je.

At­ra­ki­nu se­no­jo na­mo du­ris. Šal­ta. Už­ku­riu pe­čiu­ką, pro ati­da­ry­tas du­re­les žiū­riu į žai­ža­ruo­jan­čias ža­ri­jas. Šir­dy­je jau se­niai šil­ta, bet no­ri­si ir šio­kio to­kio kom­for­to kū­nui. Pa­ga­liau ga­liu pri­sig­laus­ti prie to, ku­ris žie­mą bro­lis, o va­sa­rą pa­tys ži­no­te kas.

Ga­lė­čiau sa­ky­ti: įsi­pi­lu vy­no. Bet tai ne­bū­tų tie­sa, nes jo ne­ge­riu. Puo­du­ke pie­nas, o ran­ko­je ban­de­lė su aguo­no­mis. Pa­si­lei­džiu „It ne­ver rains in sout­hern Ca­li­for­nia“. Ro­man­tiš­ka. O iš­vis bū­tų ide­a­lu čia su ar­ti­mu žmo­gum. Bus ir taip, tik tru­pu­tį vė­liau, kai dar la­biau pa­si­tai­sys orai.

Bro­lis-mo­lis ne­įkai­ti­no kam­ba­rio kaip no­rė­čiau. To­dėl įsi­su­ku į tris ant­klo­des ir – pir­myn į se­ną ąžuo­li­nę lo­vą!

Pra­bun­du dar prieš sep­ty­nias. Tas pra­keik­tas bio­lo­gi­nis laik­ro­dis ne­lei­džia man nor­ma­liai iš­si­mie­go­ti net sa­vait­ga­lį! Na aš jam dar pa­ro­dy­siu! To­dėl pa­ta­luo­se pra­kiū­tau iki ko­kių aš­tuo­nių. Bet ne gu­li­nė­ti čia at­va­žia­vau, o mė­gau­tis. Džiaug­tis gam­ta ir lais­ve.

Ry­tas už va­ka­rą pro­tin­ges­nis. O pas ma­ne kiek ki­taip. Ry­tas už va­ka­rą šil­tes­nis. Pa­ga­liau tem­pe­ra­tū­ra ta­po pa­ken­čia­ma ne tik pri­siš­lie­jus prie mo­li­nių kok­lių, bet ir iš­si­drė­bus ant lo­vos.

Pra­sklei­džiu užuo­lai­dą ir su­vo­kiu, kad ry­tas už va­ka­rą ne tik šil­tes­nis, bet ir bal­tes­nis.

Iš­ei­nu kie­man ir vi­su kū­nu pa­jun­tu stip­rų oro gū­sį. Pa­že­me skrie­ja snie­gas ir smė­lio dul­kės. Vėl pū­ga. Ar­ba aud­ra dy­ku­mo­je. Ka­dai­se gal­vo­jau, kad šal­čiau­sias yra šiau­rės vė­jas, bet pa­ti­kė­kit – piet­va­ka­rys ir­gi ga­li bū­ti pik­tas kaip ir jo ko­le­ga.

„Va­kar bu­vo ko­vas, o šian­dien grį­žo gruo­dis“, – pa­gal­vo­ju. Gal ir to­liau bū­čiau taip mąs­tęs, jei­gu ne­bū­čiau iš­gir­dęs bal­sų. Ne, ne vi­di­nių, kan­ki­nan­čių kai ku­riuos žmo­nes, o paukš­čių, par­lė­ku­sių iš eg­zo­tiš­kes­nių kraš­tų.

Kai sirps­ta treš­nės Dzū­ki­joj, aš su­pyks­tu iš­gir­dęs špo­kų čirš­ki­mą... Nes ne links­min­ti jie ta­da su­si­ren­ka, o nai­kin­ti der­liaus ir daž­niau­siai pa­lie­ka mus be nie­ko. Bet da­bar dar me­džiai net ne­žy­di, to­dėl tuos paukš­čius va­di­nu kur kas mei­liau – var­nė­nais. Ir džiau­giuo­si so­de klau­sy­da­ma­sis jų gies­mių.

Tai­gi, jei­gu ne var­nė­nai kriau­šė­je, gal­vo­čiau, jog pra­si­dė­jo žie­ma, o ne kad įpu­sė­jo ko­vas.

Kad nė­ra blo­go oro, o yra tik ne­tin­ka­ma ap­ran­ga, įsi­ti­ki­nu ir šį ry­tą. Ap­si­ren­gęs ką tu­riu šil­čiau­sia, iš­si­ruo­šiu il­ges­nėn ke­lio­nėn. To­lyn į lau­kus – pro pies­ky­ną (smė­ly­ną), kur vai­kys­tė­je žais­da­vo­me, ir pro ne­ty­čia at­si­ra­du­sį eg­ly­ną. Jį ka­dai­se pa­so­di­no pa­žįs­ta­mi, ti­kė­da­mie­si pre­kiau­ti ka­lė­di­nė­mis eg­lu­tė­mis. Bet ži­no­te kaip su tuo ver­slu bū­na – vie­nus ki­tus me­tus ne­spė­ji iš­si­par­duo­ti, o tre­čius jau žiū­ri, kad ta­vo me­de­liai per­au­gę, nie­kas ne­be­no­ri pirk­ti, nes ne­tel­pa į kam­ba­rį. Taip vi­du­ry­je pie­vos ir at­si­ra­do miš­ke­lis, džiu­gi­nan­tis ne vie­ną pra­ei­vį. Ir ge­rai. Te­gu bū­na. Kuo dau­giau me­džių – tuo links­miau. Vis kaž­ko­kia kom­pen­sa­ci­ja už tuos ne­se­niai nu­pjau­tus la­puo­čius, ku­rių kel­mus pa­ste­biu ne­to­lie­se.

Ne vie­nas žy­giuo­ju, drau­gi­ją pa­lai­ko vis ki­to­kie pra­skren­dan­tys paukš­čiai: vie­ver­sė­lis, skel­bian­tis, kad da­bar tik­rai pa­va­sa­ris, bū­rys pem­pių, sa­vo bal­sais „gy­vi gy­vi“ pri­me­nan­tis vi­siems, jog su­lau­kė­me dar vie­nų me­tų.

Va ir ber­žy­nas 2.0. Ko­dėl jį taip pa­va­di­nau? O to­dėl, kad čia jau ant­ras miš­ke­lis to­je vie­to­je. Pir­mą­jį ka­dai­se ne­gai­les­tin­gai iš­kir­to me­lio­ra­to­riai. Bet kai ko­lū­kių lai­kai pra­ėjo, at­ga­vę nuo­sa­vy­bę žmo­nės sa­vo val­das vėl už­lei­do gam­tai.

Ap­žiū­riu ir pa­tį nau­jau­sią me­no kū­ri­nį. Jei­gu Vil­niu­je prie upės yra vamz­dis, tai kuo Gi­lui­čiai pras­tes­ni? Tik jis čia ge­ro­kai il­ges­nis! Juo­kau­ju. Tai tie­siog pro mū­sų kai­mą tie­sia­mas du­jo­tie­kis į Len­ki­ją „Am­ber Grid“.

Iš ber­žy­no iš­šuo­liuo­ja bū­re­lis stir­nų. Oho kiek jų čia ap­si­sto­jusių!

Bet ką ten ke­lio­li­ka stir­nų, pa­ly­gi­nus su šim­tais, o gal net tūks­tan­čiais žą­sų gre­ti­mo­je pie­vo­je? O kur dar ger­vės? Koks triukš­mas ky­la, kai aš pri­siar­ti­nu!

Su­sto­kit! Ne­skris­kit! Pa­po­zuo­kit bent vie­nai nuo­trau­kai!

Ga­li daug ką da­ry­ti, kai van­dens tel­ki­nys ša­lia na­mų: va­sa­rą ja­me mau­dy­tis, o štai žie­miš­ką pa­va­sa­rį ste­bė­ti ne­pa­žįs­ta­mų rū­šių an­tis, bal­tą­jį gar­nį ar po­re­lę žą­sų, ku­rios pas mus, gal­būt, su­si­lauks ir pa­li­kuo­nių.

Vė­jas ko­šia vos ne iki kau­lų sme­ge­nų. Ei­nu į kie­mą per ką tik su­neš­tas pus­ne­les ir gal­vo­ju: ei­li­nė die­na ro­ju­je! O ko­dėl gi ne? Paukš­čiai jau parsk­ri­do! Jiems jau pa­va­sa­ris! Ne­tru­kus ir mums jis at­eis!

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.