Ei­li­nė die­na ro­ju­je

Sau­lė­ta, dan­gus mė­ly­nas mė­ly­nas. At­gai­va akiai ir ma­lo­nu­mas fo­to­ob­jek­ty­vui. Mak­li­nė­ju ša­lia se­no­jo til­to per Ver­knę, vi­sai ša­lia Jiez­no san­kry­žos. Sie­lą ra­mi­na ne­skub­rus čiur­le­ni­mas. Kiek daug van­dens! Jei­gu va­sa­rą čia upe­lis, tai da­bar pla­ti upė! Bet su­si­ža­vė­ji­mas tam­pa dar di­des­nis, kai to­lė­liau nuo kran­to pa­ma­tau su­neš­to smė­lio krū­vas ir ša­lia jų be­si­il­sin­čias le­do ly­tis.

Prieš ke­lias die­nas čia bū­ta tik­ro po­tvy­nio! Daug aša­rų pri­ver­kė ta le­gen­di­nė mer­ge­lė liū­dė­da­ma sa­vo žu­vu­sio my­li­mo­jo! Ko­vo mė­ne­sį pa­tvi­nu­si Ver­knė tik­riau­siai bu­vo pa­na­šaus plo­čio, kaip nu­se­ku­si Ne­ris karš­tą lie­pos die­ną!

Sau­lė bliz­gi­na į as­fal­tą ir aš pa­ju­du to­lyn. Prie srau­nios upės sma­gu, bet rei­kia nu­va­žiuo­ti ki­tur, kad tap­čiau vi­siš­kai lai­min­gas. Gi­lui­čiai – štai kas ma­ne trau­kia la­biau už vis­ką pa­sau­ly­je!

Ap­si­džiau­giu, kai ne­to­li Luks­nė­nų pa­ste­biu po pie­vą vaikš­tan­tį gan­drą. Aiš­ku, ge­riau bū­tų bu­vę pa­ma­ty­ti skren­dan­tį, bet koks skir­tu­mas – svar­biau­sia, kad jie jau grį­žo! Pa­va­žia­vęs kiek to­liau, prie pat ke­lio su­tin­ku gra­žuo­lę la­pę, dar ne­spė­ju­sią nu­si­mes­ti pra­ban­gių žie­mi­nių kai­li­nių.

Pa­ga­liau aš pa­ža­dė­to­je že­mė­je. Ko­vo dvi­de­šim­ta, to­dėl sau­lė ruo­šia­si leis­tis be­veik tiks­liai va­ka­ruo­se. Įdo­mu ste­bė­ti jos tra­jek­to­ri­ją per ly­gia­die­nius, il­giau­sias ir trum­piau­sias me­tų die­nas. Per Ka­lė­das jos guo­lis bū­na piet­ry­čiuo­se, ko­vą ir rug­sė­jį ly­giai va­ka­ruo­se, o per Jo­ni­nes šiau­rės va­ka­ruo­se, vos ne pa­čio­je šiau­rė­je.

At­ra­ki­nu se­no­jo na­mo du­ris. Šal­ta. Už­ku­riu pe­čiu­ką, pro ati­da­ry­tas du­re­les žiū­riu į žai­ža­ruo­jan­čias ža­ri­jas. Šir­dy­je jau se­niai šil­ta, bet no­ri­si ir šio­kio to­kio kom­for­to kū­nui. Pa­ga­liau ga­liu pri­sig­laus­ti prie to, ku­ris žie­mą bro­lis, o va­sa­rą pa­tys ži­no­te kas.

Ga­lė­čiau sa­ky­ti: įsi­pi­lu vy­no. Bet tai ne­bū­tų tie­sa, nes jo ne­ge­riu. Puo­du­ke pie­nas, o ran­ko­je ban­de­lė su aguo­no­mis. Pa­si­lei­džiu „It ne­ver rains in sout­hern Ca­li­for­nia“. Ro­man­tiš­ka. O iš­vis bū­tų ide­a­lu čia su ar­ti­mu žmo­gum. Bus ir taip, tik tru­pu­tį vė­liau, kai dar la­biau pa­si­tai­sys orai.

Bro­lis-mo­lis ne­įkai­ti­no kam­ba­rio kaip no­rė­čiau. To­dėl įsi­su­ku į tris ant­klo­des ir – pir­myn į se­ną ąžuo­li­nę lo­vą!

Pra­bun­du dar prieš sep­ty­nias. Tas pra­keik­tas bio­lo­gi­nis laik­ro­dis ne­lei­džia man nor­ma­liai iš­si­mie­go­ti net sa­vait­ga­lį! Na aš jam dar pa­ro­dy­siu! To­dėl pa­ta­luo­se pra­kiū­tau iki ko­kių aš­tuo­nių. Bet ne gu­li­nė­ti čia at­va­žia­vau, o mė­gau­tis. Džiaug­tis gam­ta ir lais­ve.

Ry­tas už va­ka­rą pro­tin­ges­nis. O pas ma­ne kiek ki­taip. Ry­tas už va­ka­rą šil­tes­nis. Pa­ga­liau tem­pe­ra­tū­ra ta­po pa­ken­čia­ma ne tik pri­siš­lie­jus prie mo­li­nių kok­lių, bet ir iš­si­drė­bus ant lo­vos.

Pra­sklei­džiu užuo­lai­dą ir su­vo­kiu, kad ry­tas už va­ka­rą ne tik šil­tes­nis, bet ir bal­tes­nis.

Iš­ei­nu kie­man ir vi­su kū­nu pa­jun­tu stip­rų oro gū­sį. Pa­že­me skrie­ja snie­gas ir smė­lio dul­kės. Vėl pū­ga. Ar­ba aud­ra dy­ku­mo­je. Ka­dai­se gal­vo­jau, kad šal­čiau­sias yra šiau­rės vė­jas, bet pa­ti­kė­kit – piet­va­ka­rys ir­gi ga­li bū­ti pik­tas kaip ir jo ko­le­ga.

„Va­kar bu­vo ko­vas, o šian­dien grį­žo gruo­dis“, – pa­gal­vo­ju. Gal ir to­liau bū­čiau taip mąs­tęs, jei­gu ne­bū­čiau iš­gir­dęs bal­sų. Ne, ne vi­di­nių, kan­ki­nan­čių kai ku­riuos žmo­nes, o paukš­čių, par­lė­ku­sių iš eg­zo­tiš­kes­nių kraš­tų.

Kai sirps­ta treš­nės Dzū­ki­joj, aš su­pyks­tu iš­gir­dęs špo­kų čirš­ki­mą... Nes ne links­min­ti jie ta­da su­si­ren­ka, o nai­kin­ti der­liaus ir daž­niau­siai pa­lie­ka mus be nie­ko. Bet da­bar dar me­džiai net ne­žy­di, to­dėl tuos paukš­čius va­di­nu kur kas mei­liau – var­nė­nais. Ir džiau­giuo­si so­de klau­sy­da­ma­sis jų gies­mių.

Tai­gi, jei­gu ne var­nė­nai kriau­šė­je, gal­vo­čiau, jog pra­si­dė­jo žie­ma, o ne kad įpu­sė­jo ko­vas.

Kad nė­ra blo­go oro, o yra tik ne­tin­ka­ma ap­ran­ga, įsi­ti­ki­nu ir šį ry­tą. Ap­si­ren­gęs ką tu­riu šil­čiau­sia, iš­si­ruo­šiu il­ges­nėn ke­lio­nėn. To­lyn į lau­kus – pro pies­ky­ną (smė­ly­ną), kur vai­kys­tė­je žais­da­vo­me, ir pro ne­ty­čia at­si­ra­du­sį eg­ly­ną. Jį ka­dai­se pa­so­di­no pa­žįs­ta­mi, ti­kė­da­mie­si pre­kiau­ti ka­lė­di­nė­mis eg­lu­tė­mis. Bet ži­no­te kaip su tuo ver­slu bū­na – vie­nus ki­tus me­tus ne­spė­ji iš­si­par­duo­ti, o tre­čius jau žiū­ri, kad ta­vo me­de­liai per­au­gę, nie­kas ne­be­no­ri pirk­ti, nes ne­tel­pa į kam­ba­rį. Taip vi­du­ry­je pie­vos ir at­si­ra­do miš­ke­lis, džiu­gi­nan­tis ne vie­ną pra­ei­vį. Ir ge­rai. Te­gu bū­na. Kuo dau­giau me­džių – tuo links­miau. Vis kaž­ko­kia kom­pen­sa­ci­ja už tuos ne­se­niai nu­pjau­tus la­puo­čius, ku­rių kel­mus pa­ste­biu ne­to­lie­se.

Ne vie­nas žy­giuo­ju, drau­gi­ją pa­lai­ko vis ki­to­kie pra­skren­dan­tys paukš­čiai: vie­ver­sė­lis, skel­bian­tis, kad da­bar tik­rai pa­va­sa­ris, bū­rys pem­pių, sa­vo bal­sais „gy­vi gy­vi“ pri­me­nan­tis vi­siems, jog su­lau­kė­me dar vie­nų me­tų.

Va ir ber­žy­nas 2.0. Ko­dėl jį taip pa­va­di­nau? O to­dėl, kad čia jau ant­ras miš­ke­lis to­je vie­to­je. Pir­mą­jį ka­dai­se ne­gai­les­tin­gai iš­kir­to me­lio­ra­to­riai. Bet kai ko­lū­kių lai­kai pra­ėjo, at­ga­vę nuo­sa­vy­bę žmo­nės sa­vo val­das vėl už­lei­do gam­tai.

Ap­žiū­riu ir pa­tį nau­jau­sią me­no kū­ri­nį. Jei­gu Vil­niu­je prie upės yra vamz­dis, tai kuo Gi­lui­čiai pras­tes­ni? Tik jis čia ge­ro­kai il­ges­nis! Juo­kau­ju. Tai tie­siog pro mū­sų kai­mą tie­sia­mas du­jo­tie­kis į Len­ki­ją „Am­ber Grid“.

Iš ber­žy­no iš­šuo­liuo­ja bū­re­lis stir­nų. Oho kiek jų čia ap­si­sto­jusių!

Bet ką ten ke­lio­li­ka stir­nų, pa­ly­gi­nus su šim­tais, o gal net tūks­tan­čiais žą­sų gre­ti­mo­je pie­vo­je? O kur dar ger­vės? Koks triukš­mas ky­la, kai aš pri­siar­ti­nu!

Su­sto­kit! Ne­skris­kit! Pa­po­zuo­kit bent vie­nai nuo­trau­kai!

Ga­li daug ką da­ry­ti, kai van­dens tel­ki­nys ša­lia na­mų: va­sa­rą ja­me mau­dy­tis, o štai žie­miš­ką pa­va­sa­rį ste­bė­ti ne­pa­žįs­ta­mų rū­šių an­tis, bal­tą­jį gar­nį ar po­re­lę žą­sų, ku­rios pas mus, gal­būt, su­si­lauks ir pa­li­kuo­nių.

Vė­jas ko­šia vos ne iki kau­lų sme­ge­nų. Ei­nu į kie­mą per ką tik su­neš­tas pus­ne­les ir gal­vo­ju: ei­li­nė die­na ro­ju­je! O ko­dėl gi ne? Paukš­čiai jau parsk­ri­do! Jiems jau pa­va­sa­ris! Ne­tru­kus ir mums jis at­eis!