Dar nie­ka­da ne­bu­vo taip ap­leis­ta gar­saus dai­li­nin­ko tė­viš­kės so­dy­ba (201)

Al­ma Mos­tei­kai­tė
Antano Žmuidzinavičiaus sodyba
Kažkada prie dailininko Antano Žmuidzinavičiaus sodybos trobos prižiūrėtas darželis dabar virtęs piktžolynu. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Aly­taus ra­jo­ne, Mi­ros­la­vo se­niū­ni­jo­je, Bal­kū­nų kai­me esan­ti gar­saus dai­li­nin­ko An­ta­no Žmui­dzi­na­vi­čiaus tė­viš­kės so­dy­ba jau 25-eri me­tai pri­klau­so ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei. Šią so­dy­bą vie­ti­nei val­džiai pa­do­va­no­jo dai­li­nin­ko sū­nė­nas, žy­mus Lie­tu­vos te­at­ro is­to­ri­kas Vy­tau­tas Mak­nys. Ji įra­šy­ta į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą. Bu­vo me­tas, kai į dai­li­nin­ko so­dy­bą at­va­žiuo­da­vo daug lan­ky­to­jų, čia vyk­da­vo Dzū­ki­jos re­gio­no mė­gė­jų te­at­rų šven­tės. Da­bar vaiz­das ap­si­lan­kan­čiuo­sius nu­liū­di­na, – obe­lų ša­kos iš­lū­žu­sios, dar­že­lis ap­žė­lęs, na­mo lan­gi­nės, len­tos nuo pa­ma­tų at­si­lu­pu­sios. Vie­ti­niai gy­ven­to­jai tvir­ti­na, kad dar nie­ka­da ne­bu­vo taip ap­leis­ta gar­saus dai­li­nin­ko tė­viš­kės so­dy­ba.

Me­na ra­jo­no val­džios ir ko­lū­kio skir­tą pa­ra­mą

 Vie­no gar­siau­sių XIX–XX am­žiaus lie­tu­vių dai­li­nin­kų, vi­suo­me­nės vei­kė­jų, ko­lek­ci­nin­kų A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus tė­vai sei­ri­jiš­kiai so­dy­bą Aly­taus ra­jo­ne, Bal­kū­nuo­se, įsi­gi­jo apie 1875 me­tus, kai jam bu­vo pus­an­trų me­tų.

Bū­si­ma­sis dai­li­nin­kas čia gy­ve­no iki ke­tu­rio­li­kos me­tų, kol iš­vy­ko mo­ky­tis, vė­liau su­grįž­da­vo kaip sve­čias. Mi­rė jis 1966-ai­siais.

Apie tė­vų na­mus Bal­kū­nuo­se A.Žmui­dzi­na­vi­čius ra­šė: „Bū­da­mas su­ma­nus ūki­nin­kas tė­vas ne­ga­lė­jo pa­kęs­ti tri­lau­kio ūkio sis­te­mos ir men­kų Sei­ri­jų lau­kų ir man ma­žam esant nu­si­pir­ko vien­sė­dį Bal­kū­nų kai­me. Tė­vas bu­vo ga­na na­gin­gas žmo­gus. Pa­ga­liau sa­vo tro­be­sius jis pats vie­nas, pa­ė­męs pa­pras­tus dar­bi­nin­kus, per­sta­tė, o tro­bą to­kią pa­sta­tė, kad sa­vo di­de­liais lan­gais, gra­žio­mis gon­ko­mis ir ge­ru kam­ba­rių iš­dės­ty­mu ji ga­lė­jo bū­ti pa­vyz­dys Dzū­ki­jos ūki­nin­kams.“

Toks dai­li­nin­ko tė­viš­kės so­dy­bos api­bū­di­ni­mas įra­šy­tas ir prie įva­žia­vi­mo į ją įreng­to­je so­dy­bos ir A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus gy­ve­ni­mą pri­sta­tan­čio­je at­mi­ni­mo len­to­je.

Kad ši so­dy­ba bu­vo puo­se­lė­ja­ma ir so­viet­me­čiu, me­na šio­je te­ri­to­ri­jo­je vei­ku­sio „Sau­lės“ ko­lū­kio pir­mi­nin­kas mi­ros­la­viš­kis Jo­nas Ju­ra­vi­čius: „Kie­me klo­ji­mą, ku­ria­me vyk­da­vo mė­gė­jų te­at­rų pa­si­ro­dy­mai, at­sta­tė­me ko­lū­kio lė­šo­mis. O tro­bos re­mon­tui pi­ni­gų, ge­rai pri­si­me­nu 12 tūks­tan­čių 500 rub­lių, sky­rė tuo­me­tis ra­jo­no vyk­do­ma­sis ko­mi­te­tas. Tro­bos vie­na­me ga­le gy­ve­nu­siai Žmui­dzi­na­vi­čių gi­mi­nei ar­ti­mai mo­te­riai iš ko­lū­kio mo­kė­jome at­ly­gį už sodybos prie­žiū­rą. Kai ki­ta­me tro­bos ga­le bu­vo įreng­ta dai­li­nin­kui ir jo šei­mai at­min­ti eks­po­zi­ci­ja, ta mo­te­ris pri­im­da­vo eks­kur­si­jas, pa­sa­ko­da­vo apie šią šei­mą. Tai bu­vo pro­tin­ga, iš­si­la­vi­nu­si mo­te­ris, prieš ka­rą bai­gu­si Aly­taus miš­ki­nin­kys­tės mo­kyk­lą. Ji mi­rė maž­daug prieš ket­ve­rius me­tus.“

J.Ju­ra­vi­čiaus at­min­ty­je ge­rai iš­li­kęs ir so­dy­bos do­va­no­ji­mo fak­tas. Dai­li­nin­ko sū­nė­nui, žy­miam Lie­tu­vos te­at­ro is­to­ri­kui V.Mak­niui, ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­siam prieš še­šio­li­ka me­tų, tos so­dy­bos ne­rei­kė­jo, to­dėl ją su dau­giau kaip pus­an­tro hek­ta­ro že­mės skly­pu prieš 25-erius me­tus pa­do­va­no­jo Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei.

J.Ju­ra­vi­čiaus tei­gi­mu, toks V.Mak­nio žings­nis vi­siš­kai su­pran­ta­mas: „Ra­jo­no val­džia ir jo žmo­nės tik­rai daug pri­si­dė­jo, kad so­dy­ba ne­su­nyk­tų. Ją per­da­vus sa­vi­val­dy­bei bu­vo pa­keis­tas tro­bos sto­gas, bu­vo sam­do­mi pri­žiū­rė­to­jai. To­dėl ją tvar­kė ne tik jo­je gy­ve­nu­si dai­li­nin­ko šei­mai ar­ti­ma mo­te­ris. Vi­sa­da ten žy­dė­da­vo gė­lės, so­das bū­da­vo nu­šie­nau­tas ir tik­rai ne­trūk­da­vo lan­ky­to­jų. Ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė net bu­vo įstei­gu­si V.Mak­nio var­do pre­mi­ją ten ren­gia­miems Dzū­ki­jos mė­gė­jų te­at­rų kon­kur­sams „Kai­mo lik­tar­na“. Su­va­žiuo­da­vo daug to­kių te­at­rų, net iš Len­ki­jos lie­tu­viš­ko­jo kraš­to.“

 So­dy­ba ap­leis­ta, te­at­rų kon­kur­sų ne­be­li­ko

 Va­žiuo­jant Van­kiš­kių link prie ke­lio pa­sta­ty­ta iš to­lo ma­to­ma me­di­nė nuo­ro­da į A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus tė­viš­kę. Ir gat­vė, ku­rio­je yra dai­li­nin­ko tė­viš­kė, pa­va­din­ta jo var­du.

Ta­čiau at­vy­kus į pa­čią tė­viš­kės so­dy­bą da­bar pa­ma­tai liūd­ną vaiz­dą.

Kaip sa­kė kal­bin­ti vie­ti­niai, ji dar nie­ka­da ne­bu­vo taip ap­leis­ta. Čia au­gan­čių obe­lų ša­kos iš­lū­žu­sios, pie­va ne­šie­nau­ta, šu­li­nys ap­žė­lęs pik­tžo­lė­mis, iš jų stie­bia­si pra­žy­du­sios tul­pės. Kaž­ka­da prie tro­bos pri­žiū­rė­tas dar­že­lis tie­siog vir­tęs pik­tžo­ly­nu.

Pa­ti tro­ba jau to­li gra­žu ne­be­pri­me­na pa­ties dai­li­nin­ko ap­ra­šy­tos tė­vo at­sta­ty­to­sios. Kai ku­rios lan­gi­nės at­si­lu­pu­sios, pa­ma­tuo­se nu­kri­tus su­pu­vu­sioms len­toms žio­jė­ja sky­lės. Prie įė­ji­mo į tro­bo­je įreng­tą eks­po­zi­ci­ją žo­lė­se mė­to­si dai­li­nin­ko tro­bos at­mi­ni­mui skir­ta len­te­lė. Kai ku­rių dvi­gu­bų lan­gų vi­di­nės pu­sės eks­po­zi­ci­jos pa­tal­po­se nu­vir­tu­sios, dar ge­rai, kad ne­su­du­žu­sios.

Pa­si­žval­gius pro eks­po­zi­ci­jos pa­tal­pų lan­gus ne­sun­ku įsi­ti­kin­ti, kad čia ir­gi trūks­ta tvar­kos.

Vie­ti­nių pa­ste­bė­ji­mu, so­dy­ba ap­leis­ta nuo ta­da, kai mi­rė čia gy­ve­nu­si mo­te­ris.

Ta­čiau su tuo ne­su­ti­ko Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rė Eg­lė Se­rei­či­kie­nė, – at­seit ji tvar­ky­ta dar per­nai, iš­pjau­tos nu­lū­žu­sios me­džių ša­kos.

Ne­si­ti­ki, kad so­dy­bo­je to­kia ne­tvar­ka at­si­ra­do per ke­lis žie­mos ir pa­va­sa­rio mė­ne­sius. O ją pa­ma­čiu­siems ky­la pyk­tis ant ra­jo­no val­džios, ku­ri yra ap­lei­du­si do­va­no­tą gar­sių žmo­nių tur­tą.

No­rint pa­tek­ti į A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus tė­viš­kės so­dy­bą, rei­kia kreip­tis į Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros cen­tro Mi­ros­la­vo sky­rių ar­ba pa­čią di­rek­to­rę. Pa­sak šio cen­tro di­rek­to­rės, Mi­ros­la­vo sky­riu­je yra eks­po­zi­ci­jos rak­tas, apie tai pra­neš­ta Aly­taus tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­trui.

Ta­čiau to­kios in­for­ma­ci­jos at­vy­kęs į Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei pa­do­va­no­tą dai­li­nin­ko so­dy­bą ne­ra­si. Ar apie tai sun­ku pa­skelb­ti so­dy­bo­je?

Bet ko­kia ga­li bū­ti kal­ba apie to­kius skel­bi­mus, kai pa­čios so­dy­bos ne­su­ge­ba­ma pa­pras­čiau­siai su­tvar­ky­ti?

Kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rė pa­ti­ki­no, kad ar­ti­miau­siu me­tu, pa­de­dant Mi­ros­la­vo se­niū­ni­jai, ji bus tvar­ko­ma.

O ko­dėl gi ne­be­li­ko Dzū­ki­jos re­gio­no mė­gė­jų te­at­rų kon­kur­sų „Kai­mo  lik­tar­na“, ren­gia­mų so­dy­bo­je esan­čia­me kluo­ne, pa­va­din­ta­me klo­ji­mo te­at­ru? Pa­sak ra­jo­no Kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rės, jie jau ne­vyks­ta ko­kie tre­ji ar ket­ve­ri me­tai, nes ne­bė­ra to­kių te­at­rų, ne­be­li­ko re­ži­sie­rių, bu­vo  ne­su­lau­kia­ma žiū­ro­vų šiuo­se kon­kur­suo­se, dėl šių prie­žas­čių pa­nai­kin­ta ir V.Mak­nio var­do pre­mi­ja.

Ži­nia pa­sie­kė Sei­mo Kul­tū­ros ko­mi­te­tą, ko­mi­si­ją ir mi­nis­te­ri­ją

 Pas­ta­ruo­ju me­tu ži­nia apie ap­leis­tą dai­li­nin­ko A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus tė­viš­kės so­dy­bą pa­sie­kė Sei­mo Kul­tū­ros ko­mi­te­tą, Vals­tybinę kul­tū­ros pa­vel­do­ ko­mi­si­ją bei Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ją. Tai pa­tvir­ti­no Sei­mo na­rys Ro­ber­tas Šar­knic­kas: „Kai ga­vau to­kią in­for­ma­ci­ją iš už­sie­nio tu­ris­tus į so­dy­bą at­ly­dė­ju­sio gi­do, te­ko rau­do­nuo­ti iš gė­dos. Nei gi­das, nei tu­ris­tai ne­si­ti­kė­jo pa­ma­ty­ti siau­bin­gai ap­leis­tos žy­maus dai­li­nin­ko so­dy­bos.“

R.Šar­knic­ko tei­gi­mu, Sei­mo Kul­tū­ros ko­mi­te­te svars­tant da­bar­ti­nę pa­dė­tį dai­li­nin­ko tė­viš­kės so­dy­bo­je pla­nuo­ja­ma kvies­tis ir Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos at­sto­vus, mi­nis­te­ri­jos at­sto­vai ke­ti­na ap­si­lan­ky­ti so­dy­bo­je. Juk ap­leis­tas sa­vi­val­dy­bei, o kar­tu ir vals­ty­bei pri­klau­san­tis do­va­no­tas tur­tas, įra­šy­tas į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą. 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Marijampolėje buvusias miesto ir rajono savivaldybes sujungė. Ir geriau tvarkosi. Esmėj abi Alytaus miesto ir rajono savivaldybės gana nedidelės. Ir problemos seniai žinomos - reiškia lėšų trūksta? Prisidarbinę po ir...

    Komentaras

    Nepsiduokit caro vienvaldystei. Gerbiu jus, nesustokite ir nepasiduokite konservų klanui. Per juos vienas molijonas emigravo, išvogė valstybę, o dar Žmuidzinavičių.

    Komentaras

    ablavukui,kuris isivaizduoja,kad Seimas turi tvarkyti rajonu reikalus.Islindai is konservkomunistu uzpakalio ir nesiorentuoji kur esas,svarbu apvemti ir klbeti nesamones.Pirmiausia tai seniunas turi zinoti,kas dedasi po jo nosimi,o paskui jau rajono caras.Tik ne Seimas turi spresti tokius reikalus.

Kiti straipsniai