Zi­ta Rei­pie­nė: „Pa­gal gy­ve­ni­mo dės­nius tu­rė­tų bū­ti pu­siau­svy­ra – pa­na­šiai kar­do, pa­na­šiai gė­lės... Bet man rei­kia, kad kar­do bū­tų ko­kia 10 pro­cen­tų, o 90 pro­cen­tų gė­lės... Kad jaus­čiau­si kū­rė­ja” (7)

Zita Reipienė
Alytaus lopšelio-darželio „Vyturėlis“ direktorė Zita Reipienė mano, kad įstaigos vardą prieš Rugsėjo 1-ąją kasmet organizuojamo bendruomenės konkurso metu gali garsinti ir ant skalbinių virvelės pakabinti marškinėliai su užrašu. O pilką darželio sieną buvęs auklėtinis Pijus Šematulskis su bičiuliais jau paverti spalvingu piešiniu. Asmeninė nuotr.
Kal­bin­da­ma pa­šne­ko­vus, po­kal­bio pa­bai­go­je be­veik vi­suo­met tra­di­ciš­kai ta­riu – ir klau­si­mas, ku­rio ne­pa­klau­siau, o no­ri­si ta te­ma pa­kal­bė­ti. Aly­taus lop­še­lio-dar­že­lio „Vy­tu­rė­lis“ di­rek­to­rė Zi­ta Rei­pie­nė pra­bi­lo apie švie­siau­sius „mo­kyk­li­nius“ pri­si­mi­ni­mus: „La­bai švie­siai pri­si­me­nu mo­ki­nius. Be ki­ta ko, per lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros pa­mo­kas mo­kiau kiek­vie­na­me blo­gu­me ras­ti bent tris ge­ru­mus. Tu­rė­jau pro­gos įsi­ti­kin­ti, kad bent vie­ną mo­ki­nį iš­mo­kiau. Bu­vo Pas­ku­ti­nio skam­bu­čio šven­tė. Su­dė­lio­tas sce­na­ri­jus, vis­kas su­sty­guo­ta. Abi­tu­rien­tai tu­ri grįž­ti iš pa­si­va­ži­nė­ji­mo, pa­si­fo­tog­ra­fa­vi­mo. Vė­luo­ja pu­sę va­lan­dos. Vė­luo­ja va­lan­dą. Pa­ga­liau par­va­žiuo­ja. Pa­si­tin­ku, „su­ske­liu“ kaž­ko­kį mo­ra­liu­ką apie ne­bran­du­mą. Pik­to­ką. O vie­nas abi­tu­rien­tas ir sa­ko: „Mo­ky­to­ja, bet jūs mus mo­kėt kiek­vie­na­me blo­gu­me ras­ti bent tris ge­ru­mus. Tai gal su­ras­ki­te ir jūs ši­ta­me blo­gu­me tris ge­ru­mus.“ Ši­tos si­tu­a­ci­jos švie­sa ir dė­kin­gu­mas už to mo­ki­nio pa­sa­ky­tus žo­džius ma­ne ly­di vi­suo­se ne­leng­vu­muo­se. Ir trum­pas lai­ko­tar­pis Stak­liš­kių gim­na­zi­jo­je. Kaip krin­tan­čios žvaigž­dės švys­te­lė­ji­mas. Lai­mės žvaigž­dės. Kaip pa­tvir­ti­ni­mas, kad sa­vo gy­ve­ni­me bu­vau tuo, kuo ir tu­rė­jau bū­ti.“ „Mo­kyk­li­nis“ pe­ri­odas Zi­tai Rei­pie­nei – jau is­to­ri­ja, šian­dien ji sėk­min­gai dar­buo­ja­si „iki­mo­kyk­li­nia­me“ eta­pe. Ją kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Ko­kio am­žiaus vai­kai ga­li lan­ky­ti Jū­sų dar­že­lį? Ko­kiais prin­ci­pais re­mia­tės sa­vo dar­be?

– Iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­gą ga­li lan­ky­ti iki­mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kai. Pa­gei­dau­ti­na – nuo dve­jų me­tų. Nes toks am­žius pa­lan­kus vai­kui mo­ky­tis at­si­skir­ti nuo ma­mos. Ta­čiau esa­me pri­ėmę ir ma­žes­nių vai­ku­čių – net­gi nuo me­tų, pus­an­trų.

Elg­se­ną dar­be reg­la­men­tuo­ja ne vie­nas do­ku­men­tas, ta­čiau pats svar­biau­sias prin­ci­pas, ku­riuo no­rė­čiau va­do­vau­tis be jo­kių iš­ly­gų – pa­gar­ba žmo­gui, ky­lan­ti iš ti­kė­ji­mo, kad vi­si esa­me to pa­ties Kū­rė­jo vai­kai, kad kiek­vie­no iš mū­sų bu­vi­mas šioj že­mėj rei­ka­lin­gas ir ne­pa­kei­čia­mas, ne­svar­bu, ko­kias pa­rei­gas at­lie­ka­me, ko­kį dar­bą dir­ba­me šiuo me­tu.

– Ką ypa­tin­go Jū­sų va­do­vau­ja­mo­je iki­mo­kyk­li­nė­je įstai­go­je gau­na ją lan­kan­tys vai­kai? Ki­taip sa­kant, kas tos ug­dy­mo ko­lo­nos?

– Ne­ži­nau, kas yra ypa­tin­ga. Svei­kas, švie­žias mais­tas, ga­mi­na­mas tris kar­tus per die­ną, pai­sant vi­sų hi­gie­nos nor­mų rei­ka­la­vi­mų? Pie­tų mie­gas ra­mio­je ap­lin­ko­je, su pa­sa­ka, ap­kam­šy­mu ir pa­slap­ties pa­kuž­dė­ji­mu į au­sį, jei vai­ke­liui kaž­ko ne­ra­mu? Tai da­ly­kai, ku­rie pir­miau­sia ma­to­mi, ku­rie la­bai rū­pi ir tė­ve­liams. Ma­žiau ma­to­mi ug­dy­mo pro­ce­so da­ly­kai. Pa­gar­ba vai­kui, jo pri­ėmi­mas to­kio, koks jis yra, dė­me­sin­gu­mas jo po­rei­kiams, vai­ko ge­bė­ji­mų ug­dy­mas, re­mian­tis jo tu­ri­ma pa­tir­ti­mi. Lai­kas, ski­ria­mas vai­ko bai­mėms ir vi­so­kiems iš­si­pa­sa­ko­ji­mams.

Ug­dy­mo ko­lo­nos? Sa­vo dar­bo, jo ver­tin­gu­mo (ne­svar­bu, kiek įver­tin­to-ne­įver­tin­to pi­ni­gi­ne iš­raiš­ka) – kaip šven­tos mi­si­jos su­vo­ki­mas. Vai­ko – kaip at­ski­ro, ne­pa­kar­to­ja­mo, uni­ka­laus pa­sau­lio ir vai­kys­tės – kaip svar­biau­sio žmo­gaus as­me­ny­bės rai­dos tarps­nio pri­ori­te­tas. Įsi­pa­rei­go­ju­sios, są­mo­nin­gos, at­vi­ros kai­tai ben­druo­me­nės jaus­mas. Ko­ky­biš­ko ug­dy­mo vi­siems vai­kams sie­ki­mas, už­tik­ri­ni­mas.

– Ko­kius už­da­vi­nius sau bu­vo­te iš­si­kė­lu­si, ką jau įvyk­dė­te? Kaip ma­no­te, ar pa­ten­ki­na­te tė­vų lū­kes­čius?

– Vie­nas iš už­da­vi­nių bu­vo kur­ti įstai­gą, ku­rio­je dar­buo­to­jams bū­tų ge­ra dirb­ti. Tai­gi, orien­ta­vau­si į tar­pu­sa­vio san­ty­kius, ben­dra­vi­mo, ben­dra­dar­bia­vi­mo kul­tū­rą. Bu­vau pa­si­ry­žu­si bū­ti tar­nau­jan­čia ben­druo­me­nei va­do­ve. Vi­sa tai tel­pa į emo­ci­nio in­te­lek­to są­vo­ką.

Tre­čius me­tus įgy­ven­di­na­me pro­jek­tą „Iš­mok jaus­tis ge­rai“, ku­ris kiek­vie­ną dar­buo­to­ją kvie­čia pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę už or­ga­ni­za­ci­jos mik­ro­kli­ma­tą, sa­vo emo­ci­nes bū­se­nas dar­be, da­ly­vau­ti įvai­rio­se psi­cho­e­mo­ci­nį kli­ma­tą ge­ri­nan­čio­se veik­lo­se. To­kią po­zi­ci­ją ma­tau kaip at­sva­rą „bė­da­vo­ji­mo ir inkš­ti­mo“ kul­tū­rai. Ši­tas dar­bas, ma­nau, yra nuo­la­ti­nis. Kaip ir kiek­vie­no iš mū­sų vi­di­nis au­gi­mas.

Ki­tas sie­kis bu­vo ge­rin­ti ug­dy­mo­si ap­lin­kas, pa­da­ry­ti vis­ką, kas įma­no­ma, kad „Vy­tu­rė­lis“ ne­su­griū­tų (taip at­ro­dė dar­bo pra­džio­je pa­ma­čius pa­sta­tą). Pa­vy­ko pa­siek­ti, kad bū­tų ap­šil­tin­tos gi­liai įtrū­ku­sios ga­li­nės sie­nos.

Ačiū po­li­ti­kams, ku­rie iš­gir­do, at­krei­pė dė­me­sį į pro­ble­mą ir pa­dė­jo sa­vo spren­di­mais. Jų var­dus (per­fra­zuo­ju Bib­li­ją) įsi­ra­šiau sa­vo del­ne. Ke­tu­rios gru­pės ta­po šil­tes­nės, nu­sto­jo pe­ly­ti sie­nos, su­pran­ta­ma, kad ap­lin­ka ta­po ge­ro­kai svei­kes­nė. Na ir ge­ro­kai es­te­tiš­kes­nis ta­po vi­sas pa­sta­tas.

Dar la­bai džiau­giuo­si dviem me­no kū­ri­niais – edu­ka­ci­nė­mis erd­vė­mis „Paukš­čiai“ ir „Spal­vos“. Šiuos dar­bus gra­fi­čio tech­ni­ka su­kū­rė ir sa­vo vai­kys­tės dar­že­liui pa­do­va­no­jo bu­vęs ug­dy­ti­nis Pi­jus Še­ma­tuls­kis su bi­čiu­liais. Pa­sta­tas ne tik ta­po dar gy­ves­nis, bet tar­si įga­vo dva­sią.

Dar vie­nas už­da­vi­nys – ju­dė­ti. Ne­sto­vė­ti vie­to­je. Vi­som pras­mėm. Pir­miau­sia ug­dy­mo to­bu­li­ni­mo, ge­ri­ni­mo, ino­va­ci­jų die­gi­mo kryp­ti­mi. Ir ju­da­me. Ga­lė­čiau iš­var­dy­ti ko­kia 50 po­ky­čių per tuos me­tus, kai esu „Vy­tu­rė­ly­je“. Įstai­gos po­ky­čių. Ma­žes­nių, di­des­nių.

Už tai, kad ne­pa­si­da­viau, kai no­rė­jo­si tik inkš­ti, įlin­dus į la­bai di­de­lį, per ke­lias nak­tis nu­si­megz­tą megz­ti­nį, nes pa­sau­lis at­ro­dė toks ne­tei­sin­gas, esu la­bai dė­kin­ga vi­sai „Vy­tu­rė­lio“ ben­druo­me­nei. Nau­do­da­ma­si pro­ga no­riu pa­sa­ky­ti AČIŪ. Jūs vi­si esa­te ma­no spar­nai. Ir mes tik­rai skren­da­me. Ir ne­ša­me pa­va­sa­rio ži­nią.

Ne­abe­jo­ju, kad mū­sų kaip ug­dy­mo įstai­gos sie­kiai ir tė­ve­lių lū­kes­čiai daž­niau su­tam­pa ne­gu ne­su­tam­pa. Tuo ir džiau­giuo­si. O jei tė­ve­liai tu­ri ko­kių nors pa­siū­ly­mų, kaip ką ga­li­ma pa­ge­rin­ti, jie kvie­čia­mi ben­dra­dar­biau­ti, kal­bė­tis, kar­tu spręs­ti.

– Nuo ko la­biau­siai pri­klau­so ug­dy­mo pro­ce­so efek­ty­vu­mas ir re­zul­ta­tai – nuo įstai­gos ko­man­dos, nuo vie­ti­nės švie­ti­mo va­do­vy­bės ar mi­nis­te­ri­jos po­li­ti­kos?

– Nuo vis­ko. Kiek­vie­na gran­dis tu­rė­tų dirb­ti sa­vo dar­bą. Pa­ban­dy­siu pa­sa­ky­ti vaiz­din­gai. Vie­ti­nė švie­ti­mo va­do­vy­bė ga­lė­tų bū­ti tar­si ma­ma. My­lin­ti, mai­ti­nan­ti, aša­rė­les nu­brau­kian­ti, pa­guo­džian­ti, kai skau­da.

Mi­nis­te­ri­jos po­li­ti­ka – tar­si tė­vas. Su­ku­rian­tis prie­lai­das pa­si­ti­kė­ti pa­sau­liu, drą­si­nan­tis – tu ver­tas, tu ga­li.

Įstai­gos ko­man­da, ben­druo­me­nė – tar­si dau­gia­vai­kės šei­mos vai­kų pul­kas – bro­lių ir se­sių, au­ges­nių ir ne­di­du­kų, tu­rin­čių sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus, dar­bus, at­sa­ko­my­bes, gi­nan­čius vie­nas ki­tą dan­ti­mis ir na­gais. Jei tie bro­liai, se­sės bus kaip vie­nas kumš­tis, jie iš­gy­vens net ir be tė­čio už­nu­ga­rio ir ma­mos le­pi­nan­čios mei­lės. Ir gal net­gi bus tvir­tes­ni ir sėk­min­ges­ni gy­ve­ni­me.

– Maž­daug nuo tre­jų me­tų vai­kams la­bai rei­kia ki­tų vai­kų, ben­dra­vi­mo su jais. Ar ne­nu­ken­čia tie ma­žy­liai, ku­rių tė­vai ne­lei­džia į dar­že­lius?

– Ne­ži­nau. Gal nu­ken­čia, jei vai­kas au­ga vie­nas, su plan­še­te ar iš­ma­niuo­ju te­le­fo­nu. Jei ne­tu­ri ga­li­my­bių ben­drau­ti su pa­na­šaus am­žiaus kie­mo vai­kais, gi­mi­nai­čių vai­kais. Jei tė­vai ma­žai lai­ko ski­ria ben­dra­vi­mui su vai­ku.

Bet jei tu­ri bro­lių, se­sių, pus­bro­lių, pus­se­se­rių, ben­dra­vi­mo tu­rė­tų už­tek­ti. Ga­li megz­tis stip­res­ni gi­mi­nys­tės ry­šiai, ku­rie bus svar­būs vi­są gy­ve­ni­mą. Ki­ta ver­tus, ne­lan­kius iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­gos ga­li trūk­ti kryp­tin­go pa­si­ren­gi­mo mo­kyk­li­niam gy­ve­ni­mui.

– Ar prieš tap­da­ma va­do­ve, daug ži­no­jo­te, do­mė­jo­tės apie šią įstai­gą?

– Ne, ži­no­jau du da­ly­kus. Kad tai lop­še­lis-dar­že­lis „Vy­tu­rė­lis“ ir kad yra Pu­ti­nų mik­ro­ra­jo­ne. Pa­gal kon­kur­so rei­ka­la­vi­mus bu­vau su­si­ti­ku­si, pa­ben­dra­vu­si su dar­buo­to­jais.

– Kaip pa­siek­ti, kad įstai­gos ben­druo­me­nės ir tė­vų san­ty­kiai bū­tų ge­ri?

– Rei­kia siek­ti. Ug­dy­tis ben­dra­vi­mo ir ben­dra­dar­bia­vi­mo kul­tū­rą. Ug­dy­to­jų ir ug­do­mų­jų tė­vų san­ty­kiai at­spin­di mū­sų vi­suo­me­nės ben­dra­vi­mo kul­tū­rą. Ma­tom, kas vyks­ta, kai iš­ky­la nuo­mo­nių skir­tu­mai.

Svar­bu mo­ky­tis san­ty­kių kul­tū­ros, kal­bė­tis. Do­mė­tis pe­da­go­gi­kos, psi­cho­lo­gi­jos ži­nio­mis. Ge­ra­no­riš­ku­mo, su­pra­ti­mo abiem pu­sėms, kad san­ty­kiai – tai nuo­la­ti­nis dar­bas, pa­stan­gos.

– Dau­gu­ma Aly­taus dar­že­lių at­nau­jin­ti, kas kliu­do „Vy­tu­rė­lio“ re­no­va­ci­jai?

– Su­abe­jo­čiau, ar dau­gu­ma. Gal pu­sė? Pa­sta­to re­no­va­ci­ja pa­ti sa­vai­me nė­ra ab­so­liu­ti ver­ty­bė. Na gra­žiau, pa­to­giau, jau­kiau, funk­cio­na­liau... Ti­ki­me, kad taip bus po me­tų ki­tų.

Gal šiek tiek kliu­do po­li­ti­kų po­žiū­ris, kad ne­bū­ti­nai vi­si dar­že­liai tu­ri bū­ti at­nau­jin­ti? (Vie­ni Aly­taus vai­kai la­biau vai­kai, ki­ti ma­žiau?). Pa­to­giai pri­si­den­gia­ma lė­šų trū­ku­mo la­pu. Bet… jei au­gan­tis vai­kas, jo ug­dy­mas bū­tų pri­ori­te­tas...

– Dar­buo­to­jų ne­trūks­ta? Man dar kir­ba su­ži­no­ti Jū­sų nuo­mo­nę to­kiu klau­si­mu: pe­da­go­gų au­to­ri­te­tas pas­ta­rai­siais me­tais vi­suo­me­nės aky­se smar­ko­kai su­ma­žė­jęs, bet ar yra kur ir kaip to­bu­lin­tis? Čia aš kal­bu apie pe­da­go­gų pa­do­ru­mą, dva­sin­gu­mą, oru­mą.

– Dar­buo­to­jų kol kas ne­trūks­ta. Po me­tų ki­tų ga­li trūk­ti iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo pe­da­go­gų. Dėl mo­ky­to­jo au­to­ri­te­to no­rė­čiau pa­sam­pro­tau­ti pla­čiau. O jei ma­no aky­se la­bai su­ma­žė­jęs vi­suo­me­nės au­to­ri­te­tas? Vi­suo­me­nė – tai mes. Ar ne­sam lin­kę reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę tik kad pa­reikš­tu­me nuo­mo­nę? Ne­įsi­gi­li­nę, ne­pa­ne­šio­ję tų, apie ku­riuos spren­džia­me, mo­ka­si­nų? Kai dir­bau mo­kyk­lo­je lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja, ti­kė­jau, kad pats rei­ka­lin­giau­sias, šven­čiau­sias (na ir ne­leng­viau­sias) Lie­tu­vos mo­kyk­lo­je yra mo­ky­to­jo li­tu­a­nis­to dar­bas.

Kai pra­dė­jau dirb­ti iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­go­je, pa­ma­čiau, kad pats ne­leng­viau­sias, rei­ka­lin­giau­sias yra iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo pe­da­go­go dar­bas. Nes dir­ba­ma su pa­čia žmo­gaus au­gi­mo pra­džia. Su dai­ge­liu. To­dėl skau­da man ne dėl vi­suo­me­nės nuo­mo­nės apie pe­da­go­go au­to­ri­te­tą.

Skau­da dėl pa­ties pe­da­go­go au­to­ri­te­to sa­vo pa­ties aky­se. Jei to au­to­ri­te­to ma­žai, rei­kė­tų kaž­ką da­ry­ti. Gal ei­ti dirb­ti į pa­ti­ki­mą tin­kli­nės rin­ko­da­ros kom­pa­ni­ją?

O pa­do­ru­mu, są­ži­nin­gu­mu, oru­mu, ma­no su­pra­ti­mu, rei­kia rū­pin­tis bet ku­rios pro­fe­si­jos žmo­gui. Ypač vi­siems nuo­mo­nių for­muo­to­jams. (Juk apie da­ly­kus mes daž­nai spren­džia­me iš jau vie­šo­jo­je erd­vė­je su­for­muo­tos nuo­mo­nės apie tuos da­ly­kus).

Jie juk for­muo­ja vie­šą­ją nuo­mo­nę. Apie mo­ky­to­jus taip pat. Mo­ky­to­jui gal rei­kė­tų tu­rė­ti dau­giau iš­min­ties ne­gu ki­tų pro­fe­si­jų at­sto­vams.

– Kaip ver­ti­na­te tai, kad ma­žy­liai dar­že­liuo­se ug­do­mi tik mo­te­riš­kos ben­druo­me­nės? Taip jau yra, kad da­lis ir sa­vo na­muo­se au­gi­na­mi tik vie­nų ma­mų, mo­čiu­čių, ar ne­trūks­ta au­gan­tiems vai­kams vy­rų au­to­ri­te­to?

– Ga­li­my­bės ly­gios. Vy­rai ga­li tap­ti iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo auk­lė­to­jais. Ko­dėl ne­tam­pa, ne­no­rė­čiau svars­ty­ti. Mo­kyk­lo­se, be­je, ir­gi mo­te­riš­kos ben­druo­me­nės.

Už­tat pa­to­gaus, be­si­va­do­vau­jan­čio prin­ci­pu „imk iš gy­ve­ni­mo vis­ką, ką ga­li“ gy­ve­ni­mo mo­ky­to­jai, aiš­ki­nan­tys, kad mo­kyk­la nie­ko ne­da­vė, nie­ko rei­ka­lin­go gy­ve­ni­me ne­iš­mo­kė, daž­niau­siai vy­rai. „At­ei­kit į ma­no mo­ky­mus, iš­mo­ky­siu. Kaip už­dirb­ti mi­li­jo­ną. Kaip da­ry­ti de­šimt da­ly­kų, kad bū­tum lai­min­gas ir t. t.“ Bū­ti ug­dy­to­ju šiais lai­kais la­bai sun­ku. Gal vy­rai ieš­ko leng­ves­nių ke­lių?

– Kal­bu ne apie Jū­sų įstai­gą, bet ten­ka gir­dė­ti to­kią fra­zę – tas ar anas dar­že­lis la­bai pras­tas. Ką tuo no­ri­ma pa­sa­ky­ti? Ką šian­die­ni­niai tė­ve­liai ver­ti­na ir ko ne­ver­ti­na?

– Pa­si­da­ly­siu man la­bai sma­giais tė­ve­lių pa­sa­ky­mais, at­ėjus už­ra­šy­ti vai­ko į lop­še­lį-dar­že­lį. „La­bai no­rim vie­tos ši­ta­me dar­že­ly­je. Jį lan­kė vy­res­nie­ji vai­kai. Vis­kas čia mums la­bai pa­tin­ka, pui­ki ap­lin­ka, pui­kios auk­lė­to­jos.“

Jei ne­tu­ri to­kių pa­tir­čių, tė­ve­liai ver­ti­na dar­že­lį pa­si­kliau­da­mi so­cia­li­nių tin­klų fo­ru­muo­se gau­na­mais pa­ta­ri­mais, iš­sa­ko­mo­mis nuo­mo­nė­mis. Dar re­no­vuo­to­mis sie­no­mis.

Aš ne­ži­nau pras­tų dar­že­lių Aly­tu­je, nes dar­bui to­kio­je įstai­go­je rei­kia pa­šau­ki­mo. Tė­ve­liai, kaip ir dau­gu­ma žmo­nių, ver­ti­na tai, kam įver­tin­ti ne­rei­kia daug lai­ko, pa­stan­gų. At­ėjau, pa­ma­čiau, pa­da­riau iš­va­dą. Pri­si­jun­giau, už­da­viau klau­si­mą, ga­vau at­sa­ky­mą, pa­ra­šiau mi­nu­są.

Aš ma­nau, kad ge­ras dar­že­lis yra tas, ku­ris su­ku­ria di­des­nę edu­ka­ci­nę ver­tę. Ir tą vi­sai sėk­min­gai ga­li da­ry­ti lau­ko dar­že­lis, ne­tu­rin­tis jo­kių ypa­tin­gų edu­ka­ci­nių erd­vių ar lau­ko įren­gi­nių.

– Ar daug ben­dra­dar­biau­ja­te su ki­to­mis iki­mo­kyk­li­nė­mis įstai­go­mis?

– Ben­dra­dar­biau­ja­me nuo­lat. Kon­sul­tuo­ja­mės, ta­ria­mės, da­li­ja­mės ge­rą­ja dar­bo pa­tir­ti­mi. Itin drau­giš­ki, pa­lai­kan­tys, au­gi­nan­tys ben­dra­dar­bia­vi­mo ry­šiai su vi­so­mis Pu­ti­nų mik­ro­ra­jo­no iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­go­mis.

Pir­miau­sia gal­vo­ja­me apie ug­do­mą vai­ką ir bū­ti­ny­bę su­teik­ti mak­si­ma­liai pa­na­šias star­to mo­kyk­lo­je ga­li­my­bes, pa­grin­dus vi­siems mū­sų vai­kams, ku­rie, ti­ki­me, drau­giš­kai mo­ky­sis to­se pa­čio­se Pu­ti­nų mik­ro­ra­jo­no mo­kyk­lo­se.

To­dėl ren­gia­me ben­drus pro­jek­tus, kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mo se­mi­na­rus pe­da­go­gėms, da­li­ja­mės įdo­mio­mis veik­lų idė­jo­mis. Sma­giai at­ran­da­me, kad ben­dra­dar­bia­vi­mo san­ty­kiai pa­lai­ko, stip­ri­na, įkve­pia daug la­biau ne­gu kon­ku­ren­ci­ja.

La­bai džiau­gia­mės ben­dra­dar­bia­vi­mu su Pu­ti­nų ben­druo­me­ne – sa­vo ar­ti­miau­sia so­cio­kul­tū­ri­ne ap­lin­ka.

– Ko­kie, Jū­sų ma­ny­mu, šian­die­ni­nės švie­ti­mo sis­te­mos trū­ku­mai, spra­gos?

– Da­bar jau­čiuo­si vai­kys­tės rei­ka­lų eks­per­tė la­biau ne­gu švie­ti­mo sis­te­mos trū­ku­mų ar spra­gų ži­no­vė. O gal čia vie­na iš spra­gų, kad iki­mo­kyk­li­nis ug­dy­mas vis dar ne­lai­ko­mas ly­gia­ver­te švie­ti­mo sis­te­mos gran­di­mi?

Žiū­rė­kit, tur­būt kas­dien ga­li­me iš­girs­ti men­ki­na­mų­jų po­sa­kių „Čia jums ne vai­kų dar­že­lis“, „El­gia­tės kaip vai­kų dar­že­ly­je“ ar pa­na­šių. Vi­sa­da su­klūs­tu – ką tuo no­ri­ma pa­sa­ky­ti?

Ne­rim­tai el­gia­tės? El­gia­tės kaip vai­kai? Bet vai­kų el­ge­sys pats tik­riau­sias, vai­kų sva­jo­nės pa­čios drą­siau­sios, net mi­ty­bos įpro­čiai pa­tys svei­kiau­si, jei, ži­no­ma, ne­su­ga­din­ti tė­vų įpro­čių.

Tai, ma­ny­čiau, vi­suo­me­nė svei­kes­nė bū­tų, jei pri­si­min­tų, kad ver­ta pa­si­mo­kyt iš vai­kų ir iš vai­kų dar­že­lio. Moks­li­niais ty­ri­mais pa­tvir­tin­ta, kad iki­mo­kyk­li­nia­me am­žiu­je vyks­ta ga­lin­gi sme­ge­nų jung­čių for­ma­vi­mo­si pro­ce­sai. Tai­gi, no­rė­da­mi ka­da nors gy­ven­ti ge­ro­vės vals­ty­bė­je, tu­ri­me at­sig­ręž­ti į vai­kys­tę.

Dar la­bai no­rė­čiau, kad mo­ky­to­jai ne­bū­tų to­kie pa­var­gę, kaž­ko­kie nu­skriaus­ti, ne­lai­min­gi.

– Apie pri­va­čią iki­mo­kyk­li­nę įstai­gą ne­pa­sva­jo­ja­te?

– Kar­tais pa­sva­jo­ju apie auk­lė­to­jos dar­bą pri­va­čio­je iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­go­je. Bet... ne­tu­riu tam rei­ka­lin­go iš­si­la­vi­ni­mo.

– Vy­tu­rė­lis, ar at­krei­pia­te dė­me­sį į šį paukš­tį gam­to­je? Gal jau gir­dė­jo­te ir šie­me­ti­nį jo kly­ki­mą?

– Pa­ti nuo kū­di­kys­tės esu vy­tu­rys. Mėgs­tu anks­ti kel­tis. Nie­ka­da ne­tu­rė­jau to­kio įren­gi­nio kaip ža­din­tu­vas. Tai vy­tu­rė­lis man tar­si ma­no žen­klas, ma­no paukš­tis.

Gal to­dėl ir lop­še­lio-dar­že­lio var­das „Vy­tu­rė­lis“ yra pats gra­žiau­sias iš vi­sų lop­še­lių-dar­že­lių var­dų. Jau šven­tė­me Vy­tu­rio die­ną – sa­vo dar­že­lio var­da­die­nį. Jau gir­dė­jau ir šio pa­va­sa­rio paukš­čio či­re­ni­mą.

– Dar pa­sa­ky­ki­te, ko­kių mo­ty­vų jau­nys­tė­je pa­ska­tin­ta ta­po­te pe­da­go­ge?

– Iš tik­rų­jų tai no­rė­jau bū­ti žur­na­lis­te. Bet... įsto­jau į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti li­tu­a­nis­ti­kos. Am­bi­ci­jų bū­ti ra­šy­to­ja ne­tu­rė­jau, pa­si­rin­kau bū­ti lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja. Vis­kas at­ro­dė taip ro­man­tiš­ka.

– Ko­kia veik­la mėgs­ta­te už­si­im­ti po dar­bo?

– Po dar­bo mėgs­tu ak­ty­viai il­sė­tis. Skai­tau, spor­tuo­ju, šo­ku, mez­gu, or­ga­ni­zuo­ju edu­ka­ci­nius už­si­ė­mi­mus „na­mų“ anū­kams.

– Jū­sų nuo­mo­ne, šiuo laik­me­čiu žmo­nėms ko la­biau­siai trūks­ta? Ar šian­dien žmo­gų ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti be kom­piu­te­rio?

– Gal sa­vęs su­pra­ti­mo? Ko­dėl aš esu čia? Ko­kia ma­no bu­vi­mo ši­toj že­mėj pras­mė? Ką aš čia vei­kiu? Gal tik­ro san­ty­kio su sa­vi­mi, sa­vo bū­ti­mi? Tiek daug da­ly­kų, daik­tų, ku­rie go­žia pa­tį žmo­gų, po ku­riais, už ku­rių pa­to­gu pa­si­slėp­ti nuo sa­vęs.

Kom­piu­te­ris taip pat toks daik­tas. Ir bū­ti­nas dar­bo įran­kis. Bet to­li gra­žu ne tik. Jei pa­sek­tu­me sa­ve, kiek lai­ko su kom­piu­te­riu dir­ba­me, o kiek gaiš­ta­me...

– Ar se­ka­te po­li­ti­kos nau­jie­nas, ką da­ry­ti šian­dien yra sti­lin­ga?

– Vi­sa­da da­ly­vau­ju rin­ki­muo­se. Vi­suo­se. Gal tai ga­li reikš­ti, kad do­miuo­si po­li­ti­kos nau­jie­no­mis? Man gal svar­biau bū­ti pi­lie­te. To­kia ir jau­čiuo­si esan­ti.

O šian­dien ma­din­ga pa­reikš­ti nuo­mo­nę. Ko­kiu nors klau­si­mu. Įsi­vaiz­duo­jant, kad ta­vo nuo­mo­nė la­bai la­bai svar­bi. Nors kar­tais ta nuo­mo­nė to­kia ne­sti­lin­ga.

– Ko­kią reikš­mę Jū­sų gy­ve­ni­me tu­ri daik­tai?

– Daik­tų rei­kia vis ma­žiau. Ir vis ko­ky­biš­kes­nių. Aną­dien su­si­mąs­čiau, ką pa­si­im­čiau, jei rei­kė­tų sku­biai pa­lik­ti na­mus. Al­bu­mus. Su šei­mos nuo­trau­ko­mis. Vis dau­giau reiš­kia pri­si­mi­ni­mai, dar no­ri­si įspū­džių, ne­ti­kė­tų at­ra­di­mų. Ne daik­tų.

– Ką Jūs mėgs­ta­te skai­ty­ti?

– Iš nau­jo at­ran­du kla­si­ką. Lie­tu­vių taip pat. Mėgs­tu skai­tyt lyg ir vai­kams skir­tus kū­ri­nius, pa­vyz­džiui, Vy­tau­to V. Land­sber­gio pa­sa­kas, ku­rio­se ran­du daug gi­lia­min­tiš­kos, bet links­mos iš­min­ties. Dar to­kias kaip Ol­gos To­karc­zuk (dai­li­nin­kė Jo­an­na Con­ce­jo) „Pa­mes­ta sie­la“. Dar kny­gas, ku­rio­se daug gra­žių iliust­ra­ci­jų. Dar la­bai skau­džias Gri­go­ri­jaus Ka­no­vi­čiaus kny­gas.

– Bū­tų įdo­mu iš­girs­ti Jū­sų nuo­mo­nę, kiek gy­ve­ni­me rei­kia kar­do ir kiek – gė­lės, čia aš gė­lė­mis va­di­nu vi­sus sub­ti­lius da­ly­kus?

– O ką va­din­ti kar­du? Skau­dži­ą­sias gy­ve­ni­mo pa­mo­kas? Vi­są mu­my­se glū­din­tį ir kart­kar­tė­mis pa­si­reiš­kian­tį blo­gį? Pa­gal gy­ve­ni­mo dės­nius tu­rė­tų bū­ti pu­siau­svy­ra. Pa­na­šiai gė­rio, pa­na­šiai blo­gio. Pa­na­šiai kar­do, pa­na­šiai gė­lės. Bet man rei­kia, kad kar­do bū­tų ko­kia 10 pro­cen­tų. O 90 pro­cen­tų gė­lės. Kad jaus­čiau­si kū­rė­ja.

    Komentaras

    Koks vadovo lygis, jei jis sako kad "įstaigos vardą gali garsinti ir ant skalbinių virvelės pakabinti marškinėliai su užrašu" ? Tokį vadovą reikia rimtai atestuoti

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.