Da­li­ji­ma­sis kny­go­mis ska­ti­na ben­druo­me­niš­ku­mą: kas na­me­ly­je gy­ve­na, (iš)do­va­no­ji­mo len­ty­nų asor­ti­men­tas ir pa­sa­kos po pu­ši­mis (253)

Saulė Pinkevičienė
Rigonda ir Valerijus Venciai
Knygų namelį alytiškiams dovanojo Rigonda ir Valerijus Venciai.
Ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad va­sa­rą skai­ty­to­jai ap­len­kia bib­lio­te­ką, ta­čiau bent pus­die­niui per sa­vai­tę iš­ei­ti į ty­rą orą ar­čiau skai­ty­to­jų – vi­sai nau­din­gas su­ma­ny­mas. Jį šie­met įgy­ven­di­no Jur­gio Kun­či­no vie­šo­ji bib­lio­te­ka. Kiek­vie­no ket­vir­ta­die­nio po­pie­tę skai­tyk­la įsi­kur­da­vo po pu­ši­mis ša­lia Šau­lių na­mų. O Jau­ni­mo par­ko lan­ky­to­jų šią sa­vai­tę jau lau­kia kny­gų na­me­lis, ku­rio su­ma­ny­to­jai ir įgy­ven­din­to­jai – aly­tiš­kiai Ri­gon­da ir Va­le­ri­jus Ven­ciai su šei­ma. Jie kvie­čia vi­sus da­ly­tis kny­go­mis ir tu­ri dar ne­ma­žai su­ma­ny­mų, kaip šią kny­gi­nių na­me­lių vie­šo­sio­se erd­vė­se idė­ją plė­to­ti. Nes, pa­na­šu, kad iš­puo­se­lė­tų as­me­ni­nių bib­lio­te­kų lai­kai dėl pa­čių įvai­riau­sių prie­žas­čių lie­ka pra­ei­ty­je, o ben­drys­tė da­li­jan­tis – vi­sai pa­trauk­li min­tis, lei­džian­ti ir su­tau­py­ti, ir nau­ją ro­ma­ną per­skai­ty­ti.

 

 

Kny­gų na­me­lis: idė­ja, vir­tu­si re­a­ly­be Jau­ni­mo par­ke

– Kaip čia taip nu­ti­ko, kad vi­si dai­rė­mės į tuos kny­gų na­me­lius, iš pra­džių sve­tur, o pas­kui jau ir pas kai­my­nus, pa­vyz­džiui, Birš­to­ne, bet nie­kas taip ir ne­si­ry­žo to­kio įreng­ti Aly­tu­je? – klau­sia­me Va­le­ri­jaus Ven­ciaus.

– Daž­nai ste­biuo­si, kad yra pa­sau­ly­je daug ge­rų, at­ras­tų ir iš­ban­dy­tų da­ly­kų, bet Aly­tus sun­ko­kai pri­si­i­ma. Ži­no­ma, yra ir jau įdieg­tų šau­nių da­ly­kų. Da­rau prie­lai­dą… gal pas mus trūks­ta tik­ro šei­mi­nin­kiš­ko po­žiū­rio, emo­ci­jos, drą­sos, at­sa­ko­my­bės, stra­te­gi­nio mąs­ty­mo, glo­ba­les­nio po­žiū­rio, per daug no­ro, kad kaž­kas ki­tas tu­ri pa­da­ry­ti, ini­cia­ty­vos, ryž­to? Iš tie­sų, kny­gų na­me­lių užuo­maz­gų Aly­tu­je yra. Vie­nas toks, stip­riai ap­triu­šęs, sto­vi Mik­lu­sė­nuo­se prie se­niū­ni­jos, ki­tas – lop­še­lio-dar­že­lio „Du gai­de­liai“ te­ri­to­ri­jo­je, jį pa­do­va­no­jo dar­že­lį bai­gu­sio vai­ko tė­ve­liai. Tre­čias, ma­žiu­kas, Žie­do gat­vė­je. Man ten­ka daug ke­liau­ti ne tik po pa­sau­lį, bet ir Lie­tu­vo­je, ir, su­ži­no­jęs ar pa­ma­tęs ką nors gra­žaus, ori­gi­na­laus, ver­tin­go, daž­nai gal­vo­ju, kaip pri­tai­ky­ti sa­vo gim­ta­ja­me Aly­tu­je. Taip gi­mė idė­ja apie vo­ve­riu­kus, ly­giai tas pat ir su kny­gų na­me­liu. Ri­gon­da prieš ke­le­tą me­tų pa­ma­čiu­si na­me­lį Vil­niu­je en­tu­zias­tin­gai iš­sa­kė idė­ją, kad to­kio bū­ti­nai rei­kia ir Aly­tu­je. Po tru­pu­tį idė­ja bren­do ir šie­met ėmiau­si ją pa­vers­ti re­a­ly­be.

– Ko­dėl Jau­ni­mo par­ke?

– Dėl to, kad Jau­ni­mo par­ke vis dau­giau ir dau­giau lan­ky­to­jų, taip pat ir skai­tan­čių kny­gas – ypač šiais me­tais. Kaip ži­nia, kny­gos yra ga­na bran­gios. Lo­giš­ka, kad jo­mis ver­ta da­ly­tis. Plius tai dar yra ir gi­les­nė psi­cho­lo­gi­nė ver­tė – so­li­da­ru­mas, da­li­ji­ma­sis. Ma­ne bū­tent šie prin­ci­pai ža­vi. Kny­gų na­me­lis – tik ma­te­ria­li jų iš­raiš­ka. No­riu šias nuo­sta­tas plė­to­ti, čia pa­na­šiai kaip ma­no pra­dė­ta „Pa­lik­tos ka­vos“ idė­ja. Ku­rios prak­tiš­kai nė­ra Aly­tu­je, bet pui­kiai gy­vuo­ja Kau­ne, Vil­niu­je, Uk­mer­gė­je, Šiau­liuo­se, Ma­ri­jam­po­lė­je ir kt. mies­tuo­se. Juo­se bū­da­mas pir­miau­sia sten­giuo­si ap­lan­ky­ti šias įstai­gas.

Iš tik­rų­jų kny­gų na­me­lis tu­rė­jo bū­ti tre­čio­ji ma­no ini­cia­ty­va pro­jek­te „Aly­tiš­kių ini­cia­ty­vos“, bet pa­gal­vo­jau, kad šį ma­lo­nu­mą no­riu nuo A iki Z pa­da­ry­ti pats ir sa­vo as­me­ni­nė­mis lė­šo­mis. Tai bu­vo žo­džiais sun­kiai nu­sa­ko­mas džiaugs­mas, kad pa­vy­ko pui­kiai! Iš pra­džių feis­bu­ke pa­si­tei­ra­vau, gal kas ži­no, kas ga­lė­tų pa­ga­min­ti kny­gų na­me­lį, ir tuoj pat ga­vau ke­le­tą nuo­ro­dų bei ėmiau­si in­ten­sy­viai ieš­ko­ti ge­riau­sio, bet ne pi­giau­sio spren­di­mo. Kaž­kas ne­su­ti­ko mo­ty­vuo­da­mi, jog tu­ri rim­tes­nių dar­bų, kaž­kas at­sa­kė, kad pa­gal ma­no pa­teik­tą pro­jek­tą ne­su­ge­bės. Li­ko du sta­liai aly­tiš­kiai. Ir tuo la­bai džiau­giuo­si, kad aš (bei mies­tie­čiai) gau­na do­va­ną, o jie – ga­li­my­bę už­si­dirb­ti. Pir­ma­sis dar­bo ėmė­si Gin­tas Tu­ma­so­nis. Per sa­vai­tę pa­da­rė na­mu­ką. Ta­da jį te­ko man pa­čiam šiek tiek pa­to­bu­lin­ti, pa­gra­žin­ti. Su di­de­liu en­tu­ziaz­mu ke­le­tą va­ka­rų sky­riau šli­fa­vi­mui, da­žy­mui, san­da­ri­ni­mui ir tvir­ti­ni­mo kon­stra­vi­mui. Ei­go­je dar kar­tą te­ko kai ką per­da­ry­ti ir Žo­li­nės iš­va­ka­rė­se, pa­nau­do­jus pa­žan­gią be­to­no pu­tų „Fast 2K“ tech­no­lo­gi­ją, ran­ki­niu gręž­tu­vu pa­da­ręs sky­les, įtvir­ti­nau at­ra­mas. Kol bai­giau dar­bus, o tai bu­vo jau po 22 va­lan­dos va­ka­ro, su­te­mo, ei­nant per Jau­ni­mo par­ko til­te­lį link na­mų tam­so­je iš­gė­ri­nė­ję jau­nuo­liai kė­si­no­si at­im­ti te­le­fo­ną. Te­ko kvies­ti po­li­ci­ją ir ra­šy­ti ži­nu­tę į sis­te­mą „Tvar­kau Aly­tų“ apie pa­vo­jin­gą ne­ap­švies­tą zo­ną Jau­ni­mo par­ke. Vie­nu žo­džiu... su nuo­ty­kiais. To­liau dar ki­tos die­nos va­ka­re su pa­dė­jė­jų pa­gal­ba pri­tvir­ti­no­me na­mu­ką ant jų. Žo­li­nės ry­tą tu­rė­jo­me vyk­ti į pa­jū­rį, bet abu su žmo­na nu­ta­rė­me, kad bus žy­miai sma­giau, jei iš­vyk­si­me tik vi­siš­kai su­tvar­kę kny­gų na­me­lį. Ne­si­gai­liu to pus­die­nio nė kiek. Ant na­me­lio taip pat pri­tvir­ti­nau dvi ąžuo­li­nes len­te­les. Jas pa­ga­mi­no Aly­taus dai­lių­jų ama­tų mo­kyk­la. Vie­na jų skel­bia, kad tai – Kny­gų na­me­lis. Ki­ta, šo­ne, kad tai Ri­gon­dos ir Va­le­ri­jaus Ven­cių do­va­na aly­tiš­kiams. Ant pas­ta­ro­sios taip pat yra QR ko­das, ku­ria­me už­šif­ruo­ti šie žo­džiai: „Kvie­čiu skai­ty­ti bei da­lin­tis įgy­ta iš­min­ti­mi. Di­de­li dar­bai pra­si­de­da nuo ma­žų.“

– Ar pa­čiam te­ko gal­vo­ti apie šios idė­jos plėt­rą Aly­tu­je? Gal nu­ma­ty­ti vie­tas, kur dar na­me­liai ga­lė­tų at­si­ras­ti?

Taip! Kas pri­klau­so nuo mū­sų su Ri­gon­da – ne­su­sto­si­me. Jau ga­mi­na­mas ant­ra­sis na­me­lis, jį pra­dė­jo sta­lius Er­nes­tas, ir jis bus ki­toks. Ti­kiuo­si, kad dar gra­žes­nis. Kur sto­vės? Mes su Ri­gon­da mėgs­ta­me lan­ky­tis ir ki­to­je la­bai gra­žio­je Aly­taus vie­to­je – Mies­to so­de, ten pra­bė­go ma­no ir žmo­nos vai­kys­tė. Daug me­tų Mies­to so­dą pri­žiū­rė­jo ma­no dė­dė Sta­sys Mar­cin­ke­vi­čius ir ma­no ma­ma. Jie bu­vo pa­grin­di­niai šio so­do puo­se­lė­to­jai. Mes su bro­liu po pa­mo­kų daž­nai ma­mai pa­dė­da­vo­me tvar­ky­ti so­do ap­lin­ką – šla­vėm, ra­vė­jom ro­žy­nus. Tad grei­čiau­siai jis ir at­si­ras Mies­to so­de. Su Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­be dar ne­de­ri­nau pa­sta­ty­mo vie­tos. Ti­kiuo­si, dėl to, kad so­das įra­šy­tas į kul­tū­ros pa­vel­do re­gist­rą (ran­du Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­ras? Ar čia tas?), ne­su­truk­dys šiai idė­jai. Nors ma­no feis­bu­ko drau­gai ra­šo, kad no­rė­tų, jog po vie­ną na­me­lį at­si­ras­tų prie Dai­li­džių eže­rė­lių, dar vie­nas ša­lia pre­ky­bos cen­tro „Jot­vin­gis“ vai­kų žai­di­mo aikš­te­lės. Dar ki­ti siū­lo pa­sta­ty­ti Se­na­mies­čio skve­re, ša­lia dar šie­met ten at­si­ra­sian­čios vo­ve­ry­tės.

– O gal… ant kny­gų na­me­lių vo­ve­rai­tes pa­tup­dy­ti, ar kaip ki­taip pa­da­ry­ti iš­skir­ti­nius?

Ko­kie jie bus at­ei­ty­je, la­biau­siai pri­klau­sys nuo tų, ku­rie juos sta­tys. Kol kas mū­sų pla­nuo­se nė­ra min­čių juos kaž­kaip ypa­tin­gai pa­puoš­ti. Bet są­sa­jų tarp vo­ve­ry­čių ir kny­gų bei na­me­lių joms yra, tad dė­ko­ju už idė­ją! Nuo pat pra­džių gar­siai vi­siems sa­kiau – svar­biau­sia, kad bū­tų gra­žus, pa­to­gus, tvir­tas – t. y. kur­tas su mei­le. Il­gai dis­ku­ta­vo­me, ar da­žy­ti da­žais ke­lio­mis spal­vo­mis, ar pa­lik­ti na­tū­ra­lią me­die­ną tik pa­den­giant im­preg­nan­tu. Nu­ga­lė­jo na­tū­ra­lu­mas, ir da­bar ne­si­gai­liu, kad nu­si­lei­dau. Ri­gon­dai esu sa­kęs, jog la­bai no­rė­čiau pa­to­bu­lin­ti na­me­lį, kad su­te­mus iš jo sklis­tų švie­sa. Šiuo me­tu ieš­kau tech­ni­nio spren­di­mo ir, ti­kiuo­si, ant­ra­sis toks ir bus. Ma­no ko­le­gė Er­nes­ta su šei­ma pa­ža­dė­jo ki­tą­met pa­do­va­no­ti suo­liu­ką na­me­liui Jau­ni­mo par­ke. Iš­va­da: ge­ri da­ly­kai ini­ci­juo­ja ki­tus ge­rus dar­bus.

– O gal šiuos kny­gų na­me­lius bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti, pa­vyz­džiui, Jur­gio Kun­či­no kny­gų len­ty­no­mis, ieš­kant mies­to kul­tū­ri­nio sa­vi­tu­mo?

– Ko­dėl gi ne. Bet la­biau no­rė­čiau juos pa­va­din­ti mū­sų vai­kų Ak­vi­lės ir Lu­ko var­dais. Nes žmo­nės so­di­na me­de­lius skir­da­mi sa­vo ar­ti­miems žmo­nėms. Ko­dėl gi taip ne­iš­reikš­ti mei­lės sa­vo vai­kams?

– Kaip dėl van­da­lų pa­vo­jaus?

–Jau sto­vin­tis Jau­ni­mo par­ke na­me­lis yra mak­si­ma­liai ap­sau­go­tas – psi­cho­lo­giš­kai! Ar kas nors iš­drįs­tų to­kį gro­žį nio­ko­ti? Esu įsi­ti­ki­nęs, kad Aly­tu­je nė­ra to­kio žmo­gaus ir ne­at­si­ras. Be to, pir­ma­sis na­me­lis pa­sta­ty­tas tarp dvie­jų vei­kian­čių vaiz­do ste­bė­ji­mo ka­me­rų, ge­rai ma­to­mo­je ir ap­švies­to­je vie­to­je. Jei­gu ant­ra­sis sto­vės Mies­to so­de, tai taip pat bus pa­gal­vo­ta apie jau esa­mas ap­sau­gos prie­mo­nes.

– Ko­kios pir­mos žmo­nių re­ak­ci­jos, jei te­ko gir­dė­ti?

Re­ak­ci­jos pa­čios ge­riau­sios! Ypač bu­vo ma­lo­nu na­me­lio sta­ty­mo me­tu ben­drau­ti ir at­sa­ki­nė­ti į su­au­gu­sių bei vai­kų klau­si­mus, kas gi čia bus. Su­ži­no­ję apie kny­gų na­me­lį, vi­si be iš­im­ties džiau­gė­si ir dau­ge­lis iš kar­to siū­lė­si tuoj pat at­neš­ti kny­gų. Ke­le­tas vaikš­ti­nė­jan­čių vy­rų pa­siū­lė sa­vo pa­gal­bą jį mon­tuo­jant. Bet už­te­ko ma­no sū­naus Lu­ko, drau­go Ri­čar­do ir pa­gal­bi­nin­kių Er­nes­tos bei Jo­li­tos pa­gal­bos. Už tai šiems pri­si­dė­ju­siems žmo­nėms esu la­bai dė­kin­gas. Tie­sa, ke­le­tas pra­ei­vių už­si­mi­nė, kad Jau­ni­mo par­ke, ša­lia na­me­lio trūks­ta jau­kaus fon­ta­no ar kaž­ko pa­na­šaus į Va­rė­no­je esan­tį upe­lį. Ki­ti sa­kė, kad la­bai pra­vers­tų tai, kas ap­sau­go­tų stai­ga pra­pliu­pus lie­tui. Pri­ta­riu šioms idė­joms 100 proc. Be­je, grei­tai Jau­ni­mo par­ke at­si­ras net dvi lau­ko keps­ni­nių zo­nos.

– Ar jud­viem su Ri­gon­da daž­nai ten­ka do­va­no­ti kny­gas? Ar kau­pia­te sa­vo na­mų bib­lio­te­ką, ar la­biau mėgs­ta­te ne­už­lai­ky­ti per­skai­ty­tų ir do­va­no­ja­te? Kam?

– Ri­gon­da ne­ga­lė­tų gy­ven­ti be ke­lio­nių ir kny­gų. Ji kiek­vie­ną va­ka­rą prieš už­mig­da­ma pa­ima į ran­kas kny­gą. Per­skai­čiu­si be­veik nau­jas kny­gas, tas, ku­rios jiems tu­rė­tų pa­tik­ti, per­ka ir do­va­no­ja drau­gams ir gi­mi­nėms, siun­čia gi­mi­nai­čiams į JAV. Prieš po­rą me­tų mū­sų bu­to sve­tai­nė­je esan­čio­je sek­ci­jo­je te­ko vie­toj ten bu­vu­sio di­de­lio te­le­vi­zo­riaus įreng­ti kny­gų len­ty­nas. Pui­ku, kad po to, kai pa­sta­tė­me kny­gų na­me­lį ir at­si­ras ant­ras, ne­rei­kės jų kaup­ti na­muo­se. Do­va­no­ti, ir ypač ge­rą kny­gą, net ir ne­ži­no­mam žmo­gui, yra ne­pa­pras­tai ma­lo­nus jaus­mas. O gra­žių jaus­mų, po­zi­ty­vu­mo nie­ka­da ne­bū­na per daug.

– Gal jau pa­tys ra­do­te ką nors įdo­maus, kas šiuo me­tu pa­dė­ta į tą kny­gų na­me­lį? Ar ap­lan­ko­te va­ka­rais su ke­tur­ko­ju nu­my­lė­ti­niu Či­ru?

– Ne­su la­bai skai­tan­tis kny­gas, tie­siog ne­už­ten­ka šiam ma­lo­nu­mui lai­ko, jo ne­ma­žai rei­kia tie­sio­gi­niam dar­bui ir  ta­ry­bos na­rio pa­rei­goms. Tad kol kas ne­iš­si­rin­kau, o žmo­na jau vie­ną ra­do ir pa­si­ė­mė skai­ty­ti. Po pa­sta­ty­mo aš pats dar ne­ap­lan­kiau, nes il­go­jo sa­vait­ga­lio bu­vo­me iš­vy­kę į pa­jū­rį. Ri­gon­da su Či­ru ap­lan­kė ir ... ra­do įski­lu­sį du­re­lių stik­lą. Tru­pu­tį nu­liū­dau. Bet ta­me įžvel­giu pir­mą­jį krikš­tą. Tad šian­dien va­ka­re (kal­bė­jo­mės – ant­ra­die­nį) ei­siu iš­si­ma­tuo­ti, už­sa­ky­siu iš­pjau­ti bei kaž­ku­rį va­ka­rą ban­dy­siu pa­keis­ti. Ma­nau, jog taip at­si­ti­ko dėl vė­jo ar stip­riau trink­te­lė­tų du­re­lių, tad pa­pil­do­mai ant jų su­mon­tuo­siu minkš­tas at­ra­mas. Pa­sta­čiau, to­dėl pats esu pa­si­ren­gęs ir rū­pin­tis, kad iš­lik­tų na­me­lis tvar­kin­gas bei gra­žus. Ar­tė­jant sa­vait­ga­liui ke­le­tą va­ka­rų na­me­lį pla­nuo­ju pa­pil­dy­ti nau­jo­mis mo­kyk­li­nė­mis pre­kė­mis. Net ir ne­ži­nant, kam jos ati­teks, man vis tiek bus la­bai ma­lo­nu.

– Jei ne pa­slap­tis, kiek šei­mos biu­dže­tui at­si­ė­jo ši­ta do­va­na Aly­tui?

        Iš vi­so na­me­lis at­si­ė­jo kiek dau­giau nei 200 eu­rų.

 

„Bu­vo juo­kin­ga, kai lau­ko skai­tyk­lą po pu­ši­mis skai­ty­to­jai pa­lai­kė… žai­di­mų aikš­te­le su vai­kus pri­žiū­rin­čio­mis auk­lė­mis”

Lauko namelis-pavėsinė Miesto sodeAg­nė Gri­ga­liū­nie­nė, Jau­ni­mo erd­vės bib­lio­te­ki­nin­kė, sa­ko, kad skai­tyk­los erd­ves lau­ke bib­lio­te­ka or­ga­ni­zuo­da­vo ir anks­čiau, ta­čiau tai bū­da­vo tik ki­tų ren­gi­nių su­de­da­mo­ji da­lis, įvai­rių bib­lio­te­kos part­ne­rių šven­čių lau­ke da­lis. Pir­mą kar­tą skai­tyk­la po at­vi­ru dan­gu­mi vei­kė sa­va­ran­kiš­kai.

 Skai­ty­to­jams/lan­ky­to­jams pa­siū­ly­ta pa­ti įvai­riau­sia veik­la: sta­lo žai­di­mai, plan­še­tės, vir­tu­a­lios re­a­ly­bės aki­niai, įvai­rūs in­te­rak­ty­vūs ir la­vi­na­mie­ji žai­di­mai, nau­jau­si pe­ri­odi­kos lei­di­niai vai­kams ir su­au­gu­siems, to­kie kaip „Žmo­nės“, „Sa­vai­tė“, „Pa­ne­lė“, „Jus­tė“, „Aly­taus nau­jie­nos“ ir kt. Taip pat siū­ly­ta pūs­ti mui­lo bur­bu­lus, žais­ti fut­bo­lą ne­to­lie­se esan­čio­je pie­ve­lė­je, iš­ban­dy­ti šiau­rie­tiš­ko­jo ėji­mo laz­das ar­ba tie­siog pail­sė­ti pu­šų pa­vė­sy­je, jau­kiai įsi­tai­sius ant pa­to­gaus sėd­mai­šio. Lau­ko skai­tyk­lo­je vy­ko už­si­ė­mi­mai su Onu­tė Pa­sa­ku­tė (Aly­taus mies­to te­at­ro ak­to­rė Ona Gu­dai­ty­tė), ku­ri se­kė pa­sa­kas.

„No­rė­jo­me ne tik pa­siū­ly­ti įvai­rių ne­mo­ka­mų pra­mo­gų vi­siems Aly­taus mies­to gy­ven­to­jams – tiek pa­tiems ma­žiau­siems, tiek jau­ni­mui, tiek sen­jo­rams, bet ir šiek tiek pa­keis­ti vi­suo­me­nės po­žiū­rį į bib­lio­te­kas. Lai­kai kei­čia­si, mes taip pat ne­sto­vi­me vie­to­je ir ve­ja­mės nau­jo­ves. Bib­lio­te­ka se­niai ne­bė­ra ta vie­ta, ku­rio­je ga­li­ma ras­ti tik kny­gų – čia gau­su ir įvai­rių ki­tų pa­slau­gų, su­si­ju­sių su skait­me­ni­nė­mis in­for­ma­ci­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis bei lais­va­lai­kio pra­mo­go­mis. Ne vie­nas pra­ei­vis, su­ži­no­jęs, ko­kias ne­mo­ka­mas veik­las siū­lo­me sa­vo bib­lio­te­ko­je, ma­lo­niai nu­steb­da­vo“, – pa­sa­ko­ja Ag­nė.

Di­džiau­sias iš­šū­kis, su ku­riuo te­ko su­si­dur­ti lau­ko skai­tyk­lai, – ne­pa­lan­kios oro są­ly­gos. Ke­le­tą kar­tų dėl smar­kaus lie­taus ir per­kū­ni­jos skai­tyk­lė­lę te­ko už­da­ry­ti. Taip pat ne­leng­va ir kas­kart su­ne­šio­ti gau­sy­bę daik­tų, sta­le­lių, len­ty­nų, su­rink­ti ir iš­rink­ti di­de­lę pa­la­pi­nę. Bib­lio­te­ka dė­kin­ga Aly­taus šau­lių na­mams, ku­rie ma­lo­niai mums pa­dė­jo ir sky­rė pa­tal­pas daik­tams lai­ky­ti.

Bib­lio­te­ki­nin­kės džiau­gė­si, kad pa­vy­ko pa­siek­ti gan pla­tų lan­ky­to­jų ra­tą – čia lan­kė­si ir vos ke­lių me­tu­kų su­lau­kę vai­kai su tė­ve­liais, ir gar­baus am­žiaus sen­jo­rai. Ma­žuo­sius la­biau­siai do­mi­no in­te­rak­ty­vios kny­ge­lės bei la­vi­na­mie­ji žais­lai, jau­ni­mas la­biau do­mė­jo­si sta­lo žai­di­mais bei skait­me­ni­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, o vy­res­nio am­žiaus lan­ky­to­jai la­biau­siai džiau­gė­si ga­li­my­be gry­na­me ore at­si­vers­ti ir pa­skai­ty­ti nau­jau­sius laik­raš­čius bei žur­na­lus.

„Skai­ty­to­jai su­ma­ny­mą ver­ti­no tei­gia­mai. Džiu­gu, kad ne­su­lau­kė­me nė vie­no pik­to ko­men­ta­ro, tik nuo­šir­dų pra­ei­vių bei lan­ky­to­jų pa­ska­ti­ni­mą. Dau­gu­ma tei­gė, kad Aly­tu­je se­niai rei­kė­jo kaž­ko pa­na­šaus. Ne­si­ti­kė­jo­me, kad bus toks di­de­lis su­si­do­mė­ji­mas iš įvai­rių Aly­tu­je vei­ku­sių die­nos sto­vyk­lų – kiek­vie­ną ket­vir­ta­die­nį tam tik­ru lai­ku su­lauk­da­vo­me bū­rio vai­kų. Ste­bė­da­mi jau­ni­mą, pa­si­tik­ri­no­me, ar mū­sų siū­lo­mos veik­los tik­rai pa­klau­sios ir ati­tin­ka jų po­rei­kius, su­pra­to­me, ko­kios pa­slau­gos šiuo me­tu yra pa­trauk­liau­sios jau­nam žmo­gui, o tai leis mums to­bu­lė­ti ku­riant įvai­rius pro­jek­tus at­ei­čiai“, – įsi­ti­ki­nu­si Ag­nė.

Pra­dė­tą pro­jek­tą bib­lio­te­ka no­rė­tų tęs­ti: sva­jo­ja apie pa­tva­rų, su­ren­ka­mą bei sau­giai už­ra­ki­na­mą lau­ko na­me­lį-pa­vė­si­nę Mies­to so­de. To­kiu at­ve­ju ir va­sa­ros skai­tyk­la ga­lė­tų veik­ti daž­niau nei kar­tą per sa­vai­tę, ne­bū­tų bai­sios jo­kios oro per­mai­nos. Be­je, jei rug­sė­jis bus gra­žus, 5 ir 12 die­no­mis lau­ko skai­tyk­lė­lė vėl lauks lan­ky­to­jų.

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.