Audronė Lampickienė: „Nūdienoje man baisiausias yra atsainus požiūris” (188)
Liepos 6 dieną Tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriui, kuriam Audronė vadovauja 15 metų, įteikta Alytaus miesto kultūros premija. Vartant įspūdingą studiją, skirtą Tėvo Stanislovo palikimui, nejučia pagalvoji, kad asmeniškai premijos Audronė būtų verta vien už ją.
Kita vertus, daugiau nei keista girdėti, kad 2020-aisiais, kurie Seimo yra paskelbti Tautodailės metais, Alytaus miesto savivaldybė tautodailininkų veiklai skyrė ne tik premiją, bet ir nulį lėšų. Priežastis – ne tam prioritetui adresuotas ir dėl to atmestas projektas.
„Kas man yra baisiausia nūdienoje, tai atsainus požiūris. Taip nutiko su mūsų projektu, niekas nepasivargino pasidomėti, kad įsivėlė klaida. Knyga „Tėvo Stanislovo palikimas: siuvinėtų liturginių rūbų rinkinys“ visomis prasmėmis buvo atvirkštinis variantas, jo autorių precizika ir profesionalumas leido pasiekti tikrai kokybiško rezultato. Taigi yra kuo džiaugtis ir dėl ko apgailestauti, nes 2020-ieji – tiesiog įvairūs metai, juos ženklina ir karantinas, ir knyga, kuri galbūt yra mano gyvenimo darbas, ir kultūros premija už 30-ies metų tautodailės veiklą Dzūkijoje“ – reziumuoja A.Lampickienė.
– Audrone, iki rugpjūčio pabaigos Kraštotyros muziejuje veikia visų tautodailės žanrų kryždirbystės paroda, jau sulaukusi didelio lankytojų susidomėjimo. Kuo ji išskirtinė?
– Paroda skirta Tautodailės metams, įvairių žanrų parodos vyksta ir kituose regionuose, mes pasirinkome kryždirbystę. Šio amato tradicija būdinga visai Lietuvai, bet stipriausia Žemaitijoje, o Dzūkija garsėja jaunais meistrais kryždirbiais. Aktyviai kuria Artūras Janickas, Andrius Kaziukonis, ši jaunėjimo (taip pat ir kituose amatuose) tendencija mus džiugina, o kiti regionai baltai pavydi. Žinoma, organizuojant parodą pirmiausia norisi sudominti lankytoją. Sulaukėme gerų atgarsių, žmonėms paroda patiko. Paslaptis paprasta – dirbame labai atsakingai, visada stengiamės padaryti daugiau, nei projekte numatyta ir finansuojama. Turbūt mūsų pagalbininkai, kuriems teko muziejaus salėje ne po kartą ar du stumdyti sunkias spinteles, pyko, bet tikrai nelengva kiekvienam eksponatui atrasti jam tinkamą vietą. Atėjęs lankytojas jaučia, kad jauku ir gera būti, bet nesupranta kodėl. Yra nematomų subtilybių, sukuriančių šį jausmą, jų nebūtų be dailininkės Gintarės Markevičienės prisilietimo prie parodos. Išskirtinė ji dar ir tuo, kad talpina visus kryždirbystės žanrus: kalviškos ir šieno saulutės, juostos, karpiniai – kryžiaus simbolį galima rasti visuose tradiciniuose amatuose. Toks ir buvo parodos sumanymas, o ją finansavo Lietuvos kultūros taryba.
– Ar tiesa, kad šiemet Alytaus miesto savivaldybė tautodailės veiklai neskyrė nė cento?
– Tikrai taip, nes, teikdama projektą, aš padariau techninę klaidą: vietoje įtraukios kultūros (šitas prioritetas buvo numatytas kultūros programai) pažymėjau pilietiškumą, skirtą švietimo srities projektams. Šiemet iš esmės pakeista Alytaus miesto savivaldybės projektų finansavimo tvarka, taigi nutiko taip, kaip nutiko. Kadangi projektus teikiu jau 15 metų, aš netikiu, kad nė vienas savivaldybės tarnautojas, kuriam į akis pakliuvo mūsų paraiška, nesuprato, jog tai – tiesiog apmaudi klaida. Pasigedau žmogiško požiūrio, buvo galima bent paskambinti ir paklausti… O juk dovanų iš Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriaus miestas gavo tikrai daug, pavyzdžiui, kryždirbystei skirtos respublikinės parodos biudžetas yra gerokai didesnis nei Alytaus kultūros premija, kuria įvertinta 30 metų skyriaus veikla. Beje, tautodailės parodos, taip pat ir „Aukso vainiko“ regioninė paroda šiemet Alytuje įvyks, finansavimą skyrė Regioninė kultūros taryba, tuo labai džiaugiuosi.
– Audrone, kodėl prieš kelerius metus Alytuje nebeliko Tautodailės dirbtuvių, kuriose vykdavo tikrai įdomi, su amatais susijusi praktinė veikla?
– Dirbtuvių nebeliko, nes iš projektinių lėšų nė cento negalima skirti mokesčiui už šildymą ir kitoms komunalinėms išlaidoms. Patalpos Ugniagesių gatvėje priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyriui, šiuo metu jos yra išnuomotos. Žinoma, gaila, daug kas pasigenda šios veiklos, iki šiol skambina ir klausia. Vieni amatai buvo populiaresni, kiti sulaukdavo mažesnio susidomėjimo, bet jie skleidė švietėjišką žinią, o dabar liko tik parduotuvė „Dzūkų dzyvai“. Ji įsikūrusi pačiame miesto centre, bet sename name, kurį dalijamės dar su penkiais savininkais. Patalpos prašosi remonto, langų rėmai sutrešę, šildymo išlaidos – didžiulės. Parduotuvėlėje galima rasti tautodailininkų iš visos Lietuvos gaminių, labai stengiamės, kad ši veikla išliktų. Visi žmonės daro gerus darbus, ir aš žiūriu į savo veiklą kaip savanorystę. Už minimalų atlyginimą tenka ir už prekystalio pastovėti, ir vykdyti projektinę veiklą, rašyti projektus, neretai esu viename asmenyje ir valytoja, ir skyriaus pirmininkė. Kartais pagalvoju, kad laikas būtų ieškoti pamainos. Man pačiai norėtųsi daugiau laiko skirti kūrybai, margučių marginimui, šiemet prieš Velykas vašku prie kiaušinio prisilietė jau penktoji mūsų margintojų dinastijos narė – anūkė Saulė, Bangos dukrytė, žinoma, aš vedžiojau jos rankytę. Gyvenime yra daugybė dalykų, kuriems norėtųsi skirti daugiau dėmesio, laiko. Štai nužydėjo linai, kasdien iki vėlaus vakaro raišioju puokšteles ir kabinu palėpėje, saugosiu žiemai.
– Lietuvos tautodailininkų sąjungos Dzūkijos skyrius turi leidybinės patirties, tačiau kaip kilo mintis išleisti knygą „Tėvo Stanislovo palikimas: siuvinėtų liturginių rūbų rinkinys“?
– Knyga atsirado todėl, kad nuvažiavau į Paberžę. Neteko ten lankytis esant gyvam Tėvui Stanislovui, bet kunigo asmenybę, aišku, žinojau, skaičiau jo tekstus. Esu ta, kuri, matyt, laukia, kol gyvenimas pats atves. Nuvažiavome su Sauliumi (Lampicku) prieš penkerius metus, Regina Galvanauskienė, daug metų buvusi Tėvo Stanislovo dešinioji ranka, viską aprodė. Kunigas per gyvenimą buvo surinkęs begalę daiktų – nuo žalvarinių indų iki bažnytinių rūbų, Regina rodė, kaip jie dūla. Aš iškart sureagavau, kad reikėtų išleisti knygą, bet ji tik mostėlėjo ranka. Girdi, visi šneka, bet niekas nedaro. Ir man užėjo už panagių, aš nepamiršau, užsiminiau mudviejų su vyru knygas parėmusiam Leonardui Šablinskui, Kunigo švietėjo J.Katelės labdaros ir paramos fondo valdytojui. Ir jis pasakė: „Darykim.“ Suradome menotyrininkę G.Surdokaitę-Vitienę, pats didžiausias indėlis yra jos (beje, knygos autorė – tai pat kilusi iš Alytaus). Fotomenininkas Arūnas Baltėnas be ilgų įžangų iškart sutiko fotografuoti bažnytinius rūbus, kai dar nieko konkretaus negalėjau jam pažadėti dėl finansų. Laimei, fotografavimui ir tiriamiesiems darbams iš pirmo karto pavyko gauti Kultūros tarybos paramą. Paskui buvo treji metai, kai prašėme, bet negavome finansavimo. Visoje Lietuvoje ieškojome rėmėjų, G.Surdokaitei-Vitienei dalį taip reikiamos sumos pavyko gauti iš Kultūros paveldo departamento. Mano parama buvo darbas. Fotostudija buvo įrengta klebonijoje, nuo jos iki svirnelio maždaug šimto metrų atstumas, o bažnytiniai rūbai sunkūs. Taip ir nešiojau pirmyn atgal. Malonu, kad prisidėjau prie atsiradimo knygos, kuri įprasmina Tėvo Stanislovo atminimą, yra mokslinė studija, turinti išliekamąją vertę, bet kartu tai ir beveik tautodailės knyga. Ir mamai buvo smagu, ir visai mūsų šeimai ši knyga yra didelė šventė, kas žino, gal, be vaikų, tai yra mano gyvenimo darbas?
Komentarai
Palikite savo komentarą
Muhhja - buy lasix Awbiqd…
Komentaras
Muhhja - buy lasix Awbiqd bxoxyx
Uefuqb - levitra vs cialis…
Komentaras
Uefuqb - levitra vs cialis Rwyxgy zxppji
Pcxuom - provigil 100mg…
Komentaras
Pcxuom - provigil 100mg Euvfpd vfvrlh
Yurvxb - Viagra 100 mg…
Komentaras
Yurvxb - Viagra 100 mg viagra pill
buy tadalafil online - eli…
Komentaras
buy tadalafil online - eli lilly tadalafil generic tadalafil online
finasteride reviews -…
Komentaras
finasteride reviews - finasteride tablets how much does propecia cost per month
propecia testosterone levels…
Komentaras
propecia testosterone levels - http://finasteridepls.com/ crackhead propecia
tadalafil cheap tadalafil -…
Komentaras
tadalafil cheap tadalafil - tadstrong.com tadalafil prescription online