Punios šilas – gyvenimui ar kinivarpoms?

Užsitęsusią diskusiją ir nežinomybę  dėl Punios šilo ateities bandyta išjudinti apžiūrėjus konkrečius šilo plotus ir pasitelkus mokslininkus, bendruomenės atstovus, politikus.

Pasitarime dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjai Jaroslavas Neverovičius ir Agnė Jakstienė, Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas, vicemerė Dalia Kitavičienė, Valstybinių miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė, Valstybinės miškų tarnybos vadovas Karolis Mickevičius, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovas Albertas Stanislovaitis ir kiti atsakingi darbuotojai.

Didžiąją dalį Punios šilo ploto apima botaninis - zoologinis draustinis (bendras šilo plotas -  27,2  km²). Jo statusas leidžia vykdyti tinkamą Europinės svarbos buveinių apsaugą ir senųjų plotų plėtrą,  leidžia ir racionalų šilo atvirumą žmonių lankymuisi. Tačiau pastaraisiais metais kaip virusas plinta nuomonė, kad 92 proc. Punios šilo reikia paversti gamtiniu rezervatu, kuriame draudžiama bet kokia žmogaus veikla, net kojos įkėlimas į mišką. Atseit, taip bus apsaugota sengirė, jos neliečiamuose plotuose tarps retos augalų ir gyvūnijos rūšys.

Tačiau gamtiniuose rezervatuose yra draudžiamos visos sanitarinės apsaugos priemonės, o  pristabdžius kovos su pavojingais medžių kenkėjais priemones, per 2018-2019 metus kinivarpos Punios šile, pasak vietos bendruomenės atstovo dr. Kazimiero Sventicko, jau sunaikino 15 proc. šilo eglių, užpuolė pušis ir  persimetė į gretimus miškus. 

Ar apskritai šilą galėsime vadinti šilu, jeigu jame neliks kinivarpų nusiaubtų eglių ir pušų? – klausė šilo ateitimi susirūpinę mokslininkai, miškininkai, vietos bendruomenės atstovai.

Pasitarimo dalyvius pasitiko prie šilo išrikiuoti aktyvios bendruomenės plakatai: „Kinivarpų veisyklai – NE!“, „Draustiniui – taip, rezervatui – ne!“, Medienos pūdymui – ne! Klimato šiltinimui – ne!”, “Eglių ir pušų kapinynui – ne!“ ir panašūs.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius įsakymą dėl Nemuno kilpų regioninio parko, kurio teritorijoje yra Punios šilas, planavimo schemos korektūros išleido prieš dvejus metus. Jame numatyta, kad visam šilui būtų suteiktas lankomo reguliavimo rezervato statusas.

Alytaus rajono savivaldybės meras Algirdas Vrubliauskas sako, kad  jam ir kitiems politikams labai svarbi mokslininkų  nuomonė, bet ji turi būti aiški. „Ne politikai turi nuspręsti, bet mokslo žmonės siųsti žinią visuomenei, koks turėtų būti Punios šilas, kokį jį norime išsaugoti ateities kartoms“, – sakė A. Vrubliauskas.

Mero poziciją palaiko ir LR Prezidento vyriausiasis patarėjas J. Neverovičius. „Pritariu merui, kad profesionalai turėtų vertinti ir spręsti dėl Punios šilo atities“, – kalbėjo  patarėjas, pažymėdamas, kad pats Prezidentas aktyviai stebi Punios šilo diskusiją.

Miškininkas akademikas Stasys Karazija įsitikinęs, kad žmogus turi rūpintis mišku, jį tvarkyti. „Rezervato statuso suteikimas šilui - tai ne jo saugojimas, o žlugdymas“, – įsitikinės akademikas.

Gamtos profesionalai sutinka, kad nesaugant Punios šilo eglių, bet leidžiant jas sugraužti kinivarpoms, Punios šilas virs šabakštynu. 

Kinivarpoms veistis Punios šile ypač palankios sąlygos susidarė po 2017 metų praūžusios vėtros, kuri išvertė nemažai medžių. Mat aplinkosaugininkai neleidžia miškininkams naikinti naujai atsiradusių kenkėjų židinių.

Diskusijoje ministras K. Mažeika pažymėjo, kad turime surasti balansą, jog ir miškas būtų saugojamas, ir žmonės galėtų jame lankytis. Pasak ministro, jis šiuo metu nemato, kad žmogaus veikla dalytų žalą šilui, tačiau svarbu nubrėžti ribą, kiek žmogus gali įsiterpti į natūralią miško ekosistemą.  Jei nieko nebus daroma, kinivarpos pradės plisti ir į privačius miškus, esančius už Punios šilo.  

Alytaus rajono savivaldybė nori  įsiklausyti į vietos žmonių poreikius ir turi savo vizijų dėl atskirų Punios šilo teritorijų pritaikymo rekreaciniams tikslams, pavyzdžiui, kad nuo Punios piliakalnio laiveliu būtų galima persikelti į kitoje Nemuno upės pusėje esančią šilo dalį.