Dvi­skiau­tis gin­kme­dis sve­čiams jau ta­pęs kel­ro­džiu į kū­rė­jų Lam­pic­kų na­mus

Iš vi­sų pu­sių pa­sta­tų ap­sup­tas Lam­pic­kų kie­mas – pui­ki erd­vė ve­šė­ti ir re­tes­niems au­ga­lams. Gau­su ja­me ir ja­po­niš­ko so­do ak­cen­tų.

Kie­me do­mi­nuo­ja spyg­liuo­čiai – pu­šys, mau­me­džiai, Lau­so­no pus­ki­pa­ri­siai, bet ras­ta vie­tos me­dė­jan­tiems bi­jū­nams, ke­lių spal­vų mag­no­li­joms, net se­no­vi­niam aus­ka­rė­liui, at­si­vež­tam iš vai­kys­tės Pa­kruo­jo.

Su­tuok­ti­niai – me­no kū­rė­jai, tad vi­sa su­tup­dy­ta, su­de­rin­ta: sa­vas vie­tas tu­ri ir smė­lin­gos Dzū­ki­jos na­tū­ra­lus rie­du­liu­kas, ir Sau­liaus iš sa­vo vai­kys­tės lau­kų, Ro­za­li­mo apy­lin­kių, par­si­vež­ta­sis ar par­si­bo­gin­tas net iš sve­ti­mos ša­lies.

Plokš­čių ak­me­nų ap­sup­tas ne­di­du­kas, bet gi­lus tven­ki­nu­kas su ja­po­niš­kais de­ko­ra­ty­vi­niais ka­ro­sais. Sau­lius ke­lis kar­tus pa­bel­džia į tven­ki­nio kraš­tą ir su­plau­kia žu­ve­lės ska­nes­nio kąs­ne­lio pa­si­im­ti vos ne iš šei­mi­nin­kų ran­kų.

Bu­vo me­tas, kai tven­ki­nė­ly­je ra­do­si ke­lios var­ly­tės, vie­ną jų, var­lę Do­mi­cė­lę, Sau­lius bu­vo pri­si­jau­ki­nęs. Bet kar­tą iš Mies­to so­do at­vin­gu­ria­vo žal­tys. Po jo ap­si­lan­ky­mo prie tven­ki­nu­ko var­lių kur­ki­mo ne­si­gir­di iki šiol.

S.Lam­pic­kas pir­ma­sis Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je ėmė­si bon­sų me­no. Tai bu­vo apie 1984-uo­sius me­tus, po moks­lų Kau­no miš­kų tech­ni­ku­me. Šian­dien jo bon­sų ko­lek­ci­jo­je yra ir lie­pos me­dis.

Ta­čiau įspū­din­giau­sias Lam­pic­kų kie­mo ak­cen­tas – dvi­skiau­tis gin­kme­dis, ku­ris tik­rai ga­li pre­ten­duo­ti į gin­kme­džius re­kor­di­nin­kus, bent Dzū­ki­jo­je tai tik­rai.

Sau­lius kal­ba, kad me­de­lį maž­daug prieš 40 me­tų jam pa­do­va­no­jo vie­nas miš­ki­nin­kas.

„Pa­so­di­nau iš mei­lės dzū­kei mer­gai­tei. Kaip ir nie­ko įdo­maus, bet tai dvi­skiau­tis gin­kme­dis. Aš vi­sa­da sa­kiau: di­des­nio Dzū­ki­jo­je nė­ra, bet da­bar kuž­da min­tis, kad tai ga­li bū­ti ant­ras Lie­tu­vo­je“, – ma­no Sau­lius.

Jis me­na, kad tuo­met, kai so­di­no me­de­lį, užu jų kie­mo val­dų bu­vo tik so­das. Da­bar ten aukš­tas na­mas, sa­vo­tiš­ka užuo­vė­ja sve­tim­ša­liui me­džiui. Pa­so­din­tas gin­kme­dis ku­rį lai­ką ne­no­riai stie­bė­si į vir­šų, spar­čiai aug­ti ėmė tik pas­ta­ruo­sius pen­kio­li­ka me­tų. Gal so­tes­nę dir­vą jo šak­nys pa­sie­kė.

Aukš­tas me­dis daug la­pų už­au­gi­na, po šal­nų jie nu­kren­ta vie­nu me­tu, sto­ru sluoks­niu vi­sa už­klo­ja.

Sau­lius kar­tais pa­džia­zuo­ja ne tik kur­da­mas me­ną, bet ir gy­ve­ni­me. At­vi­rai pa­sa­ko­ja, kad šie­met, kol dar ne­su­ža­lia­vo jų gin­kme­dis, jis įli­po į jį ir iš­ma­ta­vo. Ke­tu­rių de­šim­čių me­tų gin­kme­džio aukš­tis – apie 14 met­rų, sker­smuo krū­ti­nės aukš­ty­je – 0,45 met­ro.

Dvi­skiau­tis gin­kme­dis sve­čiams jau ta­pęs kel­ro­džiu į me­no kū­rė­jų na­mus.

Sau­lius tei­sus, se­nes­nio ir aukš­tes­nio dvi­skiau­čio gin­kme­džio Dzū­ki­jo­je nė­ra.

Ži­no­ma, kad se­niau­sias ša­ly­je gin­kme­dis au­ga Švėkš­nos dva­ro par­ke, jam jau ge­ro­kai virš šim­to me­tų.

Se­niau­sias pa­sau­ly­je – virš 2500 me­tų, va­di­na­si, yra au­gęs dar prieš Kris­tų. Re­lik­ti­nis au­ga­las ve­šė­jo jau ta­da, kai po že­mę bė­gio­jo ir jo la­pais mai­ti­no­si di­no­zau­rai.

Gin­kme­džiai il­ga­am­žiai gal to­dėl, kad pa­ken­čia už­terš­tu­mą, leng­viau ne­gu ki­ti me­džiai iš­gy­ve­na gais­rus, nes la­puo­se ir žie­vė­je tu­ri me­džia­gų, ku­rios at­spa­rios ug­niai.

Gin­kme­dis – pu­šū­nas, jis ar­ti­mes­nis spyg­liuo­čiams nei la­puo­čiams. Vy­riš­kas au­ga­las bū­na siau­ro­mis la­jo­mis, mo­te­riš­kas pla­čio­mis. Vai­siai – ne­di­de­lės sly­vu­kės, ku­rios yra val­go­mos. Džio­vin­ti la­pai ir sėk­los me­di­ci­no­je nau­do­ja­mi jau tūks­tan­čius me­tų. Tai ge­ri vais­tai nuo krau­jo­ta­kos ir ypač sme­ge­nų veik­los su­tri­ki­mų.