Toks ne­pa­pras­tas pa­pras­tas gy­ve­ni­mas (167)

Ona Gu­dai­ty­tė
Ona ir Vytautas Gudaičiai
Tėvuliai Ona ir Vytautas Gudaičiai.                           Ze­no­no Ši­lins­ko nuotr.
„Meilė niekada nesibaigia. Meilei blizgučių nereikia, ji spindi savaime. Jei meilė užgęsta, viskas praranda prasmę.“ Tėvas Stanislovas

Prieš ke­le­rius me­tus, klai­džio­jant Sant­ja­go de Kom­pos­te­los gat­vė­mis, akys už­kliu­vo už se­nu­kų po­ros: bal­tu­tė­liai, švie­siai ap­si­ren­gę, su­si­ki­bę ran­ko­mis jie ėjo siau­ra gat­ve­le ne­blaš­ko­mi gat­vės šur­mu­lio. At­ro­dė, kad jie ju­da sa­vo as­me­ni­nė­je mat­ri­co­je, švy­tė­da­mi, už­si­pil­dę vie­nas ki­tu.

Ta švie­sa pa­ke­rė­jo ma­ne – ne­su­si­lai­kiau ne­už­kal­bi­nu­si. Is­pa­nų po­ra kar­tu jau sep­ty­nias­de­šimt me­tų. Sep­ty­nias­de­šimt! Pro­tu sun­kiai su­vo­kia­ma...

Tą die­ną ga­vau di­de­lę do­va­ną – pa­ma­čiau Mei­lę, žiū­rin­čią se­nu­kų aki­mis, be­si­sle­pian­čią vei­do raukš­lė­se, švel­niai lai­kan­čią sa­vo my­li­mo­jo ran­ką – to­kią pa­pras­tą, bet tik­rą ir ne­su­me­luo­tą. Dar il­go­kai se­kiau aki­mis tols­tan­čius se­nu­čius – no­rė­jo­si kuo il­giau pa­bū­ti ta­me švy­tė­ji­me...

Žvelg­da­ma į sa­vo Tė­vus, ei­nan­čius per baž­ny­čią al­to­riaus link, pri­si­mi­niau ir tuos is­pa­nus se­nu­čius. Mei­lė nė­ra vien jau­nų rei­ka­las. Ko ge­ro, tik to­kia­me am­žiu­je, nu­gy­ve­nus kar­tu ne vie­ną de­šimt­me­tį, per­ėjus „ug­nį, van­de­nį ir va­ri­nes dū­das“, ga­li, tu­ri tei­sę apie tai kal­bė­ti. Jei no­ri­si... jei rei­kia...

Sun­kiai žo­džiais nu­sa­ko­mas jaus­mas už­plūs­ta žiū­rint į sa­vo Tė­vus, kar­tu nu­gy­ve­nu­sius še­šias­de­šimt me­tų. Pa­si­di­džia­vi­mas, dė­kin­gu­mas, džiaugs­mas ir grau­du­lys vie­nu me­tu: ši­tiek nu­gy­ven­ta, iš­gy­ven­ta, per­gy­ven­ta ir su­gy­ven­ta.

Pra­džia bu­vo ne­leng­va, ne­le­pi­no ir pats gy­ve­ni­mas. Kai tuo­kė­si prieš še­šias­de­šimt me­tų, prak­tiš­kai nie­ko ne­tu­rė­jo, tik sa­ve pa­čius ir vi­są gy­ve­ni­mą prieš akis.

Dve­ji marš­ki­niai – toks Ma­my­tės tur­tas, ku­rių vie­nus ma­ma lie­pė pa­lik­ti vy­riau­siai se­se­riai.

Ves­tu­vėms Ma­my­tė pa­si­sko­li­no bal­tą šta­pe­li­nę suk­ne­lę, o žie­dus iš pen­kių ka­pei­kų nu­ka­lė vie­ti­nis kal­vis. Prieš še­šias­de­šimt me­tų, sek­ma­die­nio va­ka­rą, prieš va­ka­ri­nes mi­šias, But­ri­mo­nių baž­ny­čio­je ku­ni­gas su­tuo­kė ir pa­lai­mi­no ben­dram gy­ve­ni­mui Oną ir Vy­tau­tą Gu­dai­čius. Tą die­ną pra­si­dė­jo mū­sų šei­mos is­to­ri­ja.

Dei­man­ti­nės ves­tu­vės skam­ba gra­žiai, tik tų dei­man­tų taip ir ne­pa­si­tai­kė, grei­čiau pa­pras­ti, pil­ki lie­tu­viš­ki ak­me­nu­kai, taip skau­džiai nu­tri­nan­tys ko­ją, jei pa­kliū­da­vo į ba­tą.

Ruoš­da­ma Tė­vams šven­tę, daug mąs­čiau apie bu­vi­mo kar­tu, bu­vi­mo šei­mo­je pras­mę. Šian­dien pri­trūks­tam kan­try­bės bū­ti kar­tu, o ego ir sa­vęs su­si­svar­bi­ni­mas toks di­de­lis, kad, iš­ki­lus sun­ku­mams, leng­viau vis­ką mes­ti ir pa­suk­ti skir­tin­gais ke­liais.

Var­to­ji­mas vi­sa­me ka­me, net ir jaus­muo­se, ima vir­šų. Nu­si­vy­li­mas vie­nas po ki­to, daug ne­lai­min­gų akių ir įskau­din­tų šir­džių. Tik at­ro­do, kad ki­tur žo­lė ža­les­nė... Gal, kad ne­bu­vo leng­va, Tė­vai ir iš­bu­vo kar­tu taip il­gai? Juk ne­ga­lė­jo nu­si­pirkti taip pa­pras­tai kaip šian­dien net bū­ti­niau­sių da­ly­kų, o pa­ža­dė­tas švie­sus ry­to­jus taip ir ne­iš­au­šo... Vis­ką tu­rė­jo su­si­kur­ti pa­tys, sa­vo­mis ran­ko­mis.

At­si­me­nu Tė­vus vi­są lai­ką dir­ban­čius. Dar­bo mo­kė ir mus, vai­kus. Kar­tu prie šie­no, kar­tu į bul­ves, kar­tu run­ke­liuos­na, kar­tu baž­ny­čion. Mei­lę dar­bui ir pa­gar­bą vy­res­niam Tė­vai įskie­pi­jo nuo pat ma­žu­mės.

Tik­riau­siai ir Jiems no­rė­jo­si ro­man­ti­kos, tik ne­bu­vo ka­da – tai lie­tus, žiū­rėk, at­ei­na, – bėg­te šie­no suimt, tai ja­vap­jū­tė, tai bul­via­ka­sis, tai kar­vė ver­šiuo­ja­si, tai vai­kas gi­mė...

O dar tos be­pro­tiš­kos run­ke­lių nor­mos ko­lū­ky­je! Ma­my­tei lik­da­vo tik sau­lė­ly­džiai ir sau­lė­te­kiai, be­mel­žiant kar­ves... Daž­nai net pa­val­gyt lai­ko pri­trūk­da­vo, tai Ma­my­tės ki­še­nė­se ras­da­vom su­džiū­vu­sios duo­nos kriaukš­lių. Vis bėg­te ir bėg­te...

Va­sa­ros ry­tais nu­bus­da­vau nuo tė­čio pla­ka­mos dal­gės ai­ma­nų. Kaip pa­si­ilgs­tu to gar­so!.. Dal­gės rau­dos pra­neš­da­vo apie ar­tė­jan­čią šie­nap­jū­tę. Ki­tą ry­tą su sau­le, kol dar ra­sa ne­nu­kri­tus, Tė­tis gul­dy­da­vo ant men­čių pie­vą. Pa­au­gus bro­liams, jau iš­ei­da­vo ke­tu­rie­se...

Lai­kui bė­gant, iš pen­kių ka­pei­kų nu­kal­ti žie­dai su­rū­di­jo ir pa­si­me­tė, o gal mes, vai­kai, žais­da­mi pra­dan­gi­nom. Ta­čiau li­ko gy­ve­ni­mas ir di­dė­jan­tis vai­kų bū­rys. Kur ta pa­slap­tis, vis ban­dau įmin­ti, žiū­rė­da­ma į sa­vo se­nu­čius Tė­vus.

Ka­da bai­gia­si ir ka­da pra­si­de­da mei­lė? Tik­riau­siai vi­sa ko pa­grin­das – kan­try­bė, pa­gar­ba ir ti­kė­ji­mas. Tvir­ti mo­ra­li­niai pa­grin­dai at­si­neš­ti iš tė­vų šei­mų, per­duo­da­mi vai­kams. Vis­kas at­ro­do taip pa­pras­ta...

Še­šia­de­šimt me­tų kar­tu, še­ši vai­kai, try­li­ka anū­kų, pen­ki pro­anū­kiai – di­džiau­sias tur­tas, ver­tes­nis už dei­man­tus. Ir tas švy­tė­ji­mas! Kai lie­ka tik es­mė, tik­ru­mas ir nie­ko per­tek­li­nio. Mei­lei pa­si­bai­gus, tik ta­da iš tik­rų­jų ji ir pra­si­de­da. Ji nu­si­vel­ka gra­žią nuo­ta­kos suk­ne­lę, nors ir šta­pe­li­nę, ap­si­reng­da­ma kuk­les­nę, kan­try­be, pa­gar­ba, ti­kė­ji­mu ataus­tą, bet pui­kiai tin­kan­čią kiek­vie­nai die­nai.

Di­de­lė lai­mė bū­ti sve­čiu sa­vo Tė­vų ves­tu­vė­se. Dar di­des­nė lai­mė tu­rė­ti di­de­lę šei­mą, gau­siai ap­sė­dan­čią sta­lus per kiek­vie­nas Ve­ly­kas ir Kū­čias. Tė­vai – mū­sų di­de­lės šei­mos šir­dis. Tik­riau­siai pri­trūk­tų žo­džių dė­kin­gu­mui už tą lai­ką, tas die­nas ir nak­tis mums, vai­kams, ati­duo­tas. Net jei ir nie­ko ne­bū­tų da­vę, tik gy­vy­bę, vis tiek bū­tu­me ga­vę la­bai daug. Da­bar mū­sų lai­kas grą­žin­ti mei­lės sko­lą Tė­vams. Ačiū už gy­ve­ni­mą...

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Kaip gera tapo ant širdies perskaičius ponios Onutės mintis, Kokia gražių, inteligentiškų žmonių giminė.
    Va mieli laikraštininkai, apie ką turėtumėte rašyti, o ne apie tuščiadūšias miesto poniutes ir jų keliones, jų pinigū švaistymą niekalams.

Kiti straipsniai