Švie­ti­mo re­for­ma Aly­tu­je: ma­žos kla­sės. Ko­dėl ne?

Su­pras­ti mo­ky­to­ją

Mes vi­si esa­me reik­lūs mo­kyk­lai ir mo­ky­to­jams, no­ri­me, kad mū­sų vai­kai gau­tų čia mak­si­ma­liai ge­rą iš­si­la­vi­ni­mą, įgy­tų kuo dau­giau ži­nių. Pas­ta­ruo­sius de­šimt me­tų tik ir gir­dim: Lie­tu­vos švie­ti­mas sil­pnas, dau­ge­lis mo­kyk­lų dir­ba ne­pa­ten­ki­na­mai, ne vi­si mo­ky­to­jai sten­gia­si iš­mo­ky­ti mū­sų vai­kus.

Bet ar kas nors Vil­niu­je ar Aly­tu­je ką nors pa­siū­lė, kad švie­ti­mo rei­ka­lai pa­ge­rė­tų. Jei ir bu­vo įgy­ven­di­na­mi ko­kie nors mi­nis­te­ri­jos su­ma­ny­mai (mo­ki­nio krep­še­lis, eta­ti­nis mo­ky­to­jų dar­bo ap­mo­kė­ji­mas), tai jie ne­spren­dė pa­grin­di­nio už­da­vi­nio – di­din­ti mo­ki­nių ug­dy­mo ko­ky­bę.

Štai ir šian­dien Aly­tu­je vie­šai svars­to­mas mies­to švie­ti­mo įstai­gų re­for­mos pro­jek­tas la­biau pa­na­šus į pa­vie­nių, ne vi­sa­da lo­giš­kų min­čių kra­ti­nį, nei į pa­stan­gas pa­ge­rin­ti są­ly­gas mū­sų mo­kyk­lo­se. Tai grei­čiau griau­nan­tis, o ne ku­rian­tis do­ku­men­tas.

Tur­būt nie­ko pro­tin­go nie­ka­da ir ne­pa­siū­ly­sim ne­su­pra­tę pa­ties mo­ky­to­jo. Juk jau dau­ge­lį me­tų bū­tent mo­ky­to­jai gan gar­siai sa­ko: no­rint pa­ge­rin­ti mo­ky­mo ko­ky­bę, be ki­tų svar­bių da­ly­kų bei po­ky­čių, bū­ti­na ma­žin­ti mo­ki­nių skai­čių kla­sė­se.

Tam dar gar­siau pri­ta­ria ir mo­ki­nių tė­vai, su­pran­tan­tys, kad da­bar­ti­nia­me mo­bi­lia­me, pil­na­me tech­no­lo­gi­nių nau­jo­vių pa­sau­ly­je, kai kiek­vie­nas jau­nas žmo­gus bai­gęs mo­kyk­lą sto­vi mil­ži­niš­kų iš­šū­kių aki­vaiz­do­je, o dau­ge­lis vals­ty­bių vis la­biau oren­tuo­ja­si į in­di­vi­du­a­li­zuo­tą as­mens, o ne ko­lek­ty­vo mo­ky­mą, tu­ri keis­tis ir mū­sų mo­kyk­la.

Ma­žos kla­sės Aly­tu­je – tik­rai ga­lim

Ne­si­ruo­šiu įro­di­nė­ti, kad vai­kų ug­dy­mas ma­žo­se kla­sė­se yra efek­ty­ves­nis ir re­zul­ta­ty­ves­nis. Juo la­biau kad apie tai jau ra­šiau šia­me lei­di­ny­je per­nai. Du­kart du yra ke­tu­ri, o jei kam nors at­ro­do ki­taip, ga­li­te gin­čy­tis...

Aki­vaiz­du, kad mo­ky­ma­sis di­des­nė­se kla­sė­se la­biau ti­ko pra­ėju­sia­me am­žiu­je, kai mo­ky­to­jas skai­ty­da­vo pa­skai­tas vai­kams, o šie kan­triai klau­sy­da­vo. Šian­dien ge­ro­kai pa­ki­tus rei­ka­la­vi­mams as­mens kom­pe­ten­ci­jai, toks mo­ky­mo bū­das ta­po ne­be­tin­ka­mas.

Ma­žes­nė­se kla­sė­se mo­ky­to­jas ga­li dau­giau dė­me­sio skir­ti kiek­vie­nam mo­ki­niui, jis tu­ri ga­li­my­bę in­di­vi­du­a­li­zuo­ti mo­ky­mą, dau­giau lai­ko pa­skir­ti su­dė­tin­goms už­duo­tims nag­ri­nė­ti, pa­mo­kas ves­ti sklan­džiau. Mo­ki­niai ma­žes­nė­je kla­sė­je re­čiau jau­čia­si apa­tiš­ki ir nu­si­vy­lę, ga­li bū­ti ge­riau įver­ti­na­mi ir ste­bi­mi vai­kų pa­sie­ki­mai bei jų rai­da.

Ko­dėl mū­sų mies­te ga­li­ma re­a­li­zuo­ti ,,Ma­žos kla­sės“ pro­jek­tą? To­dėl, kad tu­ri­me tam vi­sas są­ly­gas: pir­ma, pa­kan­ka­mą skai­čių tin­ka­mai pri­žiū­ri­mų pa­sta­tų ir kla­sių pa­tal­pų juo­se, an­tra, mies­tas dis­po­nuo­ja rei­kia­mo­mis biu­dže­to lė­šo­mis, ir, tre­čia, mū­sų mo­kyk­lo­se dir­ba pa­kan­ka­mai daug ge­rų mo­ky­to­jų. Ga­lim tai, ko net ir la­bai no­rė­da­mi ne­ga­lė­tų re­a­li­zuo­ti nei Vil­nius, nei Kau­nas. Ta­čiau suž­lug­dy­sim to­kią ga­li­my­bę ir mes, jei, ne­pa­ma­tuo­tai su­jun­gę mo­kyk­las, mo­ki­nių skai­čių kla­sė­se vėl pa­di­din­sim.

Pa­lin­kė­ji­mai me­rui

Ži­no­ma, rei­kia drą­sos ir su­ma­nu­mo pir­mie­siems Lie­tu­vo­je re­a­li­zuo­ti to­kį pre­ten­zin­gą pro­jek­tą švie­ti­mo sri­ty­je. Ta­čiau laips­niš­kas to­kios idė­jos su­ma­žin­ti mo­ki­nių skai­čių kla­sė­je, pa­vyz­džiui, iki pen­kio­li­kos, įgy­ven­di­ni­mas, pra­de­dant pir­mo­sio­mis pra­di­nė­mis kla­sė­mis, kiek­vie­nais me­tais mies­to biu­dže­tui kai­nuo­tų tik­rai ne­daug (100–120 tūkst. eu­rų). Na, o jau po aš­tuo­ne­rių me­tų Aly­tu­je tu­rė­tu­me  uni­ka­lią si­tu­a­ci­ją, kai mies­to pro­gim­na­zi­jų 1–8 kla­sė­se bū­tų ne dau­giau kaip 15 mo­ki­nių vie­no­je kla­sė­je.

To­kiu bū­du vi­siems gais­ro dū­mams iš­si­sklai­džius, Dzū­ki­jos sos­ti­nė vėl tu­rė­tų iš­skir­ti­nį pa­trauk­lu­mą ki­tuo­se did­mies­čiuo­se gy­ve­nan­čioms ir au­to­mo­bi­lių spūs­ty­se bei vai­kų dar­že­lių ei­lė­se vis dar te­be­vargs­tan­čioms jau­noms šei­moms. Juk bū­tent Aly­tus ga­lė­tų pa­siū­ly­ti joms sa­vo švie­ti­mo sis­te­mos ga­li­mą uni­ka­lų pra­na­šu­mą ir po­ten­cia­lą. Ar iš­nau­do­sim tai, ger­bia­ma­sis me­re? O gal pa­lik­sit mū­sų mo­kyk­lų rei­ka­lus spręs­ti...Vy­riau­sy­bei..?