Prieš metus dėvėtus rūbus vyras vadina vyresniojo brolio drabužiais

Pa­si­da­ly­ti spau­dė ap­lin­ka

„Pa­da­riau tai spau­džia­mas ap­lin­kos, drau­gai vis klau­si­nė­da­vo, kiek nu­me­čiau svo­rio. Ėmiau ir pa­ra­šiau. Bet tai ne­bu­vo tiks­las at­kreip­ti dė­me­sį, pa­si­rek­la­muo­ti ar pri­min­ti apie sa­ve. Tie­siog šiaip, bu­vo no­ras ne­di­de­lia­me so­cia­li­nio tin­klo drau­gų ra­te pa­si­da­ly­ti, kad man pa­vy­ko. Be to, tai toks po­ky­tis, ku­rio ne­nu­slėp­si, vi­si gat­vė­je su­ti­kę klau­sia: tai kiek?“ – pa­sa­ko­jo vy­ras, lais­va­lai­kiu už­si­i­mi­nė­jan­tis fo­to­gra­fi­ja, o dar daž­niau – mo­bi­log­ra­fi­ja.

Vy­riš­kio so­cia­li­nio tin­klo as­me­ni­nė­je pa­sky­ro­je – dau­gy­bė jo fo­to­gra­fi­jo­se įam­žin­tų aki­mir­kų, žmo­nių, reiš­ki­nių. Tie­sa, daž­niau jis fo­to­gra­fuo­ja mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu, nes tai da­ry­ti grei­čiau ir pa­to­giau. Tad ir jo mo­bi­log­ra­fi­jos dar­bų pa­ma­ty­ti ga­li­ma dau­giau. Ta­čiau as­me­ni­nių nuo­trau­kų, by­lo­jan­čių nors apie men­kiau­sias as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­les, ras­ti sun­ku. Ko­dėl?

„Ne­su vie­šas as­muo ar šou pa­sau­lio at­sto­vas. Man vi­so to ne­rei­kia, iš to ne­gy­ve­nu. Be to, į vie­šu­mą per­ne­lyg daug pa­lei­dus sa­vo as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­lių, vė­liau tai ga­li tap­ti ne­kon­tro­liuo­ja­ma. Ga­li­ma, jei­gu la­bai no­ri, vai­din­ti tą gra­žų gy­ve­ni­mą, ta­čiau ta vir­tu­a­li ap­lin­ka ne­bū­ti­nai at­spin­dės re­a­ly­bę. Jo­je ga­li bū­ti toks, koks no­ri. Ma­nau, kad as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me tu­ri iš­lik­ti pri­va­tu­mo“, – sa­vo po­žiū­rį dės­tė V.Biek­ša.

As­me­nu­kės su prie­ra­šu apie nu­mes­tą svo­rį pa­si­da­li­ji­mo so­cia­li­nė­je vir­tu­a­lio­je erd­vė­je jis ne­lai­ko as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­lės iš­vie­ši­ni­mu, ta­čiau ne­nei­gė su­lau­kęs dau­giau dė­me­sio ir re­ak­ci­jų iš so­cia­li­nio tin­klo drau­gų.

Be­je, pa­šne­ko­vui kar­tą te­ko sku­biai pa­ra­šy­ti sa­vo pa­žįs­ta­mam žmo­gui ir pa­tar­ti kuo grei­čiau iš­im­ti pa­skelb­tą nuo­trau­ką apie at­vi­rą jo as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­lę. „Gal­būt tuo mo­men­tu, kai kaž­ką pa­na­šaus įde­di, at­ro­do vis­kas čia ge­rai ir fai­na, bet ne­su­si­mąs­tai apie pa­sek­mes, tad tik­rai rei­kia ge­rai ap­gal­vo­ti, ką vie­šin­ti so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se, o ko ne“, – po­žiū­riu da­li­jo­si aly­tiš­kis.

Ne­bi­jo, nes nė­ra ži­no­mas

Pas­ta­ruo­ju me­tu „Fa­ce­bo­ok“ iš­gy­ve­na ne itin ge­riau­sius lai­kus dėl pa­ti­ki­mu­mo duo­me­nų ap­sau­gos sri­ty­je. Tad kas ga­li ga­ran­tuo­ti, kad toks aly­tiš­kio pa­sie­ki­mas ir pa­si­da­li­ji­mas juo ne­pa­sieks, pa­vyz­džiui, tiks­li­nių ko­mer­ci­jos kom­pa­ni­jų, ku­rios, no­ri to ar ne, ims bruk­ti ne­va efek­ty­viai su­ma­žin­ti svo­rį pa­de­dan­čių pi­liu­lių re­kla­mas, gal net su­lauks re­kla­mos meist­rų pa­siū­ly­mų tap­ti re­kla­mi­niu vei­du, ar tuo bus pa­si­nau­do­ta pa­slap­čia? Juk taip bu­vo nu­ti­kę ir ne vie­nai Lie­tu­vos šou pa­sau­lio per­so­nai.

„Aš mo­ku grei­tai to­kių in­te­re­san­tų at­si­kra­ty­ti. Ma­nęs jie ne­pa­veiks. Prieš dešimtmetį esu gal sa­vai­tę ban­dęs var­to­ti pi­liu­les svo­riui mes­ti, ta­čiau grei­tai pa­jau­čiau neigiamas pa­sek­mes ir jas lai­ku nu­trau­kiau. Ne­ti­kiu jų efek­ty­vu­mu. O dėl ne­tei­sė­to ma­no as­me­ni­nės pa­tir­ties pa­nau­do­ji­mo, tai juk ga­li­ma ap­si­gin­ti tei­siš­kai“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.

V.Biek­ša tei­gė do­mė­ję­sis pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis vie­šu­mo­je pa­ro­dy­ta ak­to­riaus Ma­ri­jaus Bag­do­na­vi­čiaus, da­bar pri­sis­ta­tan­čio Ma­ri­jaus Chri­zos­to­mo Tu­mo var­du, is­to­ri­ja. Ži­no­mai as­me­ny­bei pa­vy­ko at­si­kra­ty­ti pus­šim­čio ki­log­ra­mų. Aly­tiš­kis įsi­ti­ki­nęs, kad di­des­nė ti­ki­my­bė, jog ko­mer­ci­nin­kų tai­ki­niu ga­li tap­ti bū­tent jis, nes yra ži­no­mas.

Be­je, apie sa­vo pa­tir­tį tu­rint di­de­lį svo­rį vy­rui jau kar­tą te­ko pa­sa­ko­ti ir vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je. Jau ta­da jo pa­tir­tis pa­ro­dė, kad nie­ko blo­go ne­nu­ti­ko, ko­mer­ci­nin­kų dė­me­sio ne­su­lau­kė, nes, kaip pats da­ro iš­va­das, nė­ra ži­no­mas. Tad ko­dėl to dė­me­sio tu­rė­tų su­si­lauk­ti da­bar?

Lai­ko su­si­reikš­mi­ni­mu ir iš­pūs­tu bur­bu­lu

Pa­klaus­tas, ką ma­no apie pas­ta­ruo­ju me­tu vie­šo­jo­je erd­vė­je ki­lu­sį duo­me­nų ap­sau­gos va­jų, V.Biek­ša iš­reiš­kė gan skep­tiš­ką po­žiū­rį į tai: „Pa­sau­ly­je yra dau­giau kaip sep­ty­ni mi­li­jar­dai žmo­nių, tad ko­dėl iš jų tu­rė­čiau įdo­miau­sias bū­ti bū­tent aš? Į duo­me­nis ren­kan­čias in­for­ma­ci­nes sis­te­mas įpras­tai in­ves­tuo­ja­mi mil­ži­niš­ki kaš­tai. Sis­te­mos ku­ria­mos tik­rai ne smul­kme­noms rink­ti, o jos ieš­ko įta­kin­giau­sių gro­bių. Aš toks tik­rai ne­su ir ne­ma­nau, kad ka­da nors, pa­vyz­džiui, ma­no įkel­tos nuo­trau­kos su­do­mins tų sis­te­mų kū­rė­jus ar var­to­to­jus. To­dėl ma­nau, kad žmo­nės, kar­tais pa­niš­kai bi­jo­da­mi dėl sa­vo duo­me­nų ap­sau­gos, per­ne­lyg su­si­reikš­mi­na. Ži­no­ma, ne­sa­kau, kad ne­rei­kia bū­ti at­sar­giems, ta­čiau čia bu­vo per­ne­lyg iš­pūs­tas bur­bu­las.“

Pa­šne­ko­vas ti­ki­no, kad bet ko­kiu at­ve­ju ne­įma­no­ma ap­si­sau­go­ti nuo duo­me­nų rin­ki­mo apie var­to­to­jus, jų po­mė­gius ir po­rei­kius jiems ne­ži­nant. Pa­sak jo, už­ten­ka in­ter­ne­te pa­nar­šy­ti ati­tin­ka­muo­se pus­la­piuo­se, pa­ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos apie gal­būt įsi­gy­ti pla­nuo­ja­mus daik­tus ir sa­vai­me kom­piu­te­rio ek­ra­ne pra­de­da­mos mė­ty­ti tiks­li­nės re­kla­mos, nu­krei­pian­čios į var­to­to­jų po­rei­kius. Ta­čiau, kaip pa­brė­žė V.Biek­ša, tai nie­ko ben­dra ne­tu­ri su as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo de­ta­lė­mis.

Tai kaip pa­vy­ko?

Per vie­nus me­tus at­si­kra­ty­ti apie 60 ki­log­ra­mų – iš­ties stul­bi­nan­tis re­zul­ta­tas. Per­žen­gęs 180 ki­log­ra­mų ri­bą, aly­tiš­kis nak­ti­mis daž­nai sap­nuo­da­vo tą pa­tį sap­ną – kad bė­ga per kal­ne­lį ir krykš­čia, o sap­ne jau­čia ne­ap­sa­ko­mą leng­vu­mo jaus­mą. „Vis pa­bun­du ir ban­dau su sa­vi­mi su­si­tar­ti, kad rei­kia mes­ti svo­rį. Ma­no pa­są­mo­nė tai da­rė net sap­nuo­se“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.

V.Biek­ša ti­ki­no nie­ko ste­buk­lin­go ne­da­ręs, tie­siog va­do­va­vo­si liau­dy­je po­pu­lia­riai va­di­na­ma „MĖ“ (pa­rai­džiui – ma­žiau ėsk) tai­syk­le.

Pa­šne­ko­vas tei­gė, kad tie­siog sten­gia­si val­gy­ti ma­žiau. Daž­niau­siai – kar­tą ar du per die­ną. Tie daž­ni, ta­čiau po ma­žai val­gy­mai jam ne­pa­si­tei­si­no. Jo ra­cio­ne nė­ra griež­tų ap­ri­bo­ji­mų, tik­rai sa­vęs ne­ali­na at­si­sa­ky­da­mas mėgs­ta­mų pa­tie­ka­lų, pro re­tą – grei­tų už­kan­džių ar sal­džių pa­gun­dų. Nors pas­ta­rų­jų mė­gė­jas nė­ra, visada ge­ria ka­vą be cuk­raus, ku­rio jis nie­ka­da ir taip ne­pa­si­gen­da. Daž­niau sten­gia­si mais­tą pa­si­ga­min­ti.

O už­klu­pus sil­pnu­mo aki­mir­kai ir pa­si­da­vus pa­gun­doms, nie­ka­da sa­vęs ne­grau­žia, tik sten­gia­si klai­das tai­sy­ti.

„Ne­tu­riu ypa­tin­go re­cep­to, ne­si­lai­kau spe­cia­lių die­tų. Tie­siog val­gy­da­mas ma­žiau, nu­me­čiau svo­rio. Lai­kau­si po­zi­ci­jos, kad val­gy­ti tu­ri nu­si­pel­ny­ti. Jei­gu tą die­ną ju­dė­jau ma­žiau, va­di­na­si, ir val­giau ati­tin­ka­mai. Ma­no tė­vas sa­ky­da­vo: „Sėsk val­gyt, kai esi al­ka­nas, ir pa­kilk nuo sta­lo, kol dar esi al­ka­nas.“ Tuo ir va­do­vau­juo­si. Dar man tin­ka ir Čin­gis­cha­no pa­sa­ky­mas: „Pus­ry­čius val­gyk pats, pie­tus pa­si­da­lyk su drau­gu, o va­ka­rie­nę ati­duok prie­šui.“ Esu pa­ste­bė­jęs, kad val­gy­ti rei­kia, kol kū­nui pa­si­da­ro šil­ta iš vi­daus“, – pa­sa­ko­jo šiuo me­tu apie 120 ki­log­ra­mų sve­rian­tis aly­tiš­kis.

Die­to­lo­gų pa­ta­ri­mas val­gy­ti lė­tai jam ir­gi ne­ga­lio­ja, nes taip da­ry­ti jam tie­siog ne­iš­ei­na.

„Esu la­bai ne­draus­min­gas, ne­si­lai­kau jo­kių griež­tų, re­gu­lia­rių tai­syk­lių. Ati­da­ręs šal­dy­tu­vą, sten­giuo­si ne­užuos­ti, ne­ma­ty­ti, ne­gal­vo­ti. Tai šiek tiek pa­de­da, ta­čiau ne vi­sa­da“, – at­vi­ra­vo vy­ras.

Tai kas įvy­ko jo gy­ve­ni­me, kad ry­žo­si ma­žin­ti svo­rį? Jo tei­gi­mu, at­ėjo me­tas, kai or­ga­niz­mas ėmė rei­ka­lau­ti ap­si­spręs­ti, ką nors da­ry­ti ar ne­da­ry­ti nie­ko ir rink­tis ne­bū­tį. Jis pri­pa­ži­no, kad au­gant svo­riui, nuo­lat gal­vo­da­vo apie jo at­si­kra­ty­mą, ta­čiau vis pri­trūk­da­vo va­lios im­tis veiks­mų.

„Bu­vo sun­ku ju­dė­ti, kvė­puo­ti. Ta­po la­bai sun­ku gy­ven­ti. Be to, šei­mos gy­dy­to­ja ma­ne nuo­lat ra­gi­no su­si­im­ti. Jai esu la­bai dė­kin­gas. Bu­vau nu­ė­jęs ir pas die­to­lo­gę, ta­čiau jos pa­ta­ri­mai man ne­ti­ko ir vis tiek da­rau sa­vaip“, – ti­ki­no V.Biek­ša.

Jis ne­gal­vo­jo ir apie skran­džio ma­ži­ni­mo ope­ra­ci­ją, nes ne­ma­tė tam po­rei­kio, esą kam į or­ga­niz­mą kiš­ti sve­tim­kū­nį ir bū­ti nuo jo pri­klau­so­mam, jei­gu to­kiais pat kie­kiais val­gy­ti ga­li­ma ir bū­nant be skran­džio žie­do.

Kas dėl to kal­tas?

Pa­klaus­tas, kaip ma­no, su kuo ga­lė­tų bū­ti su­si­jęs dras­tiš­kas jo svo­rio au­gi­mas, V.Biek­ša pa­sa­ko­jo, kad prieš maž­daug de­vy­ne­rius me­tus su­ži­no­jo ser­gan­tis cuk­ri­niu dia­be­tu. Vy­riš­kis svars­tė, kad gal­būt šią li­gą iš­pro­vo­kuo­ti ga­lė­jo Čer­no­by­lio elek­tri­nės spro­gi­mo pa­da­ri­niai. Anuo­met jis tar­na­vo ru­sų ar­mi­jo­je ir, po katastrofos buvo perkeltas į avarijos zoną.

„Mus kaip sa­vo­tiš­kai grei­to re­a­ga­vi­mo da­li­nį siun­tė į ka­tast­ro­fos vie­tą sau­go­ti. Tuo me­tu tai bu­vo ne­iš­ven­gia­ma. Po to dar pus­an­trų me­tų ten tar­na­vau. Tu­riu įta­ri­mą, kad tai ga­lė­jo man pa­kenk­ti, ta­čiau ne­su lin­kęs kaž­ko kal­tin­ti. Kal­tas esu pats ir ma­no ap­si­lei­di­mas. Da­bar ma­nęs nie­kas ne­įti­kins, kad ga­li bū­ti ka­lo­rin­gas oras ar van­duo“, – dės­tė aly­tiš­kis.

Šian­dien V.Biek­ša jau­čia­si kur kas ge­riau, žva­liau, ga­li leng­viau ju­dė­ti, o sa­vo se­nuo­sius dra­bu­žius va­di­na vy­res­nio­jo bro­lio dra­bu­žiais. Be to, vy­ras įsi­ti­ki­no, kad va­lia ir min­čių ga­lia yra ga­lin­gi gin­klai, ga­lin­tys nu­vers­ti kal­nus.

Pa­šne­ko­vas no­rin­tie­siems nu­mes­ti svo­rio pa­ta­ria at­si­pa­lai­duo­ti, iš­lais­vin­ti sa­vo min­tis ir re­zul­ta­to siek­ti per ma­lo­nu­mą, o ne per kan­čių priz­mę. Prie­šin­gu at­ve­ju, tai ap­kar­tins gy­ve­ni­mą ir pri­trūks kan­try­bės siek­ti tiks­lo. Be to, svar­bu  sie­kių ne­ati­dė­lio­ti ryt­die­nai, o im­tis čia ir da­bar.

Apie po­mė­gį ir šian­die­nius pri­va­lu­mus

Aly­tiš­kis do­mi­si fo­to­gra­fi­ja. Tai po­mė­gis, ku­rio iš­ta­kos sie­kia vai­kys­tę. Jo tė­vas tu­rė­jo fo­to­apa­ra­tą, ku­riuo daž­nai įam­žin­da­vo įvai­rias aki­mir­kas, o vė­liau ei­da­vo ryš­kin­ti nuo­trau­kų. Prie rau­do­nos švie­sos tam­sio­je pa­tal­po­je anuo­met ne­ma­žai lai­ko pra­leis­da­vo ir pats dar vai­kas bū­da­mas V.Biek­ša.

Šian­dien tech­no­lo­gi­jos stip­riai pa­si­kei­tu­sios, da­bar po­pu­lia­ru fo­to­gra­fuo­ti te­le­fo­nais ir nuo­trau­kas sau­go­ti elek­tro­ni­nė­se, in­ter­ne­ti­nė­se laik­me­no­se.

„Po­pie­rius tu­ri sa­vy­bę bluk­ti, to­dėl po­pie­ri­nių nuo­trau­kų ko­ky­bė ne­iš­ven­gia­mai taip pat pra­stė­ja, o skait­me­ni­nis for­ma­tas lei­džia iš­sau­go­ti ko­ky­bę. To­dėl tai lai­kau kaip pri­va­lu­mą, o ne trū­ku­mą. Be to, ne­rei­kia bai­min­tis, kad skait­me­ni­zuo­tos nuo­trau­kos taip pat ga­li iš­nyk­ti, nes da­bar jas ga­li­me iš­sau­go­ti in­ter­ne­ti­nė­se sau­gyk­lo­se ar­ba va­di­na­muo­siuo­se de­be­sy­se. Di­de­lių kom­pa­ni­jų ser­ve­riai yra ypač sau­go­mi, to­dėl ne­tu­riu pa­grin­do ne­ri­mau­ti dėl da­bar pla­čiai es­ka­luo­ja­mos duo­me­nų ap­sau­gos ir jų nu­te­ki­ni­mo“, – taip apie šiuo­lai­ki­nių tech­no­lo­gi­jų tei­kia­mus pri­va­lu­mus kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.