Ve­ly­ki­nė iš­pa­žin­tis skai­ty­to­jams

Tu­riu pri­pa­žin­ti, kad vi­sus kan­di­da­tus ap­ra­šy­ti pri­reik­tų jau­čio odos, o laik­raš­čio plo­tas, ži­nia, ri­bo­tas, kaip ir žmo­nių kan­try­bė skai­ty­ti pa­klo­dės dy­džio straips­nius.

Kaip tik to­dėl ana­me ra­ši­ny­je ne­til­pau už­duo­ti es­mi­nio klau­si­mo: kiek­vie­nas są­ži­nin­gai sau at­sa­ky­ki­te, ką to­kio vi­siems nau­din­go, svar­baus, ga­liau­siai, įsi­min­ti­no pa­da­rė da­bar­ti­nis prem­je­ras, iki šio pos­to sprin­te­rio grei­čiu lė­kęs kar­je­ros laip­tais taip, kad nuo Tra­kų ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to ke­lių po­li­ci­jos ko­mi­sa­ro ins­pek­to­riaus, sep­ty­niais dve­jų–tre­jų me­tų truk­mės šuo­liu­kais per įvai­rias pa­rei­gas, pa­siek­tų po­li­ci­jos ge­ne­ra­li­nio ko­mi­sa­ro pos­tą, dar po dve­jų me­tų – šast į vi­daus rei­ka­lų mi­nist­ro kė­dę?

Gė­da pri­si­pa­žin­ti, bet sa­vo ma­kau­lė­je ne­at­kaps­tau ge­rų­jų jo dar­bų są­ra­šo, tik įky­riai iš at­min­ties len­da ta ne­la­bai gra­ži is­to­ri­ja, kai jam mi­nist­rau­jant iš po­li­ci­nin­kų au­to­ma­tą „Ka­laš­ni­kov“ su šo­vi­niais nu­gvel­bęs nar­ko­ma­nas pen­kias va­lan­das ant ko­jų bu­vo su­kė­lęs be­ne tūks­tan­tį jį ieš­ko­ju­sių po­li­ci­nin­kų, o mi­nist­ras, sa­ko­ma, ta pro­ga te­le­fo­nu ne pa­čia gra­žiau­sia for­ma ir tu­ri­niu ap­si­žo­džia­vo su tuo­me­te Sei­mo pir­mi­nin­ke Lo­re­ta Grau­ži­nie­ne.

Jei dar pri­dė­si­me ke­le­tą mi­nist­ro pa­si­šiau­ši­mų prieš pre­zi­den­tę, ga­lė­si­me su­pras­ti, ko­dėl jis į Sei­mo rin­ki­mų tie­si­ą­ją iš­ėjo po­pu­lia­ru­mo ze­ni­te. Ir bu­vo aki­vaiz­du, kad ne­svar­bu, prie ku­rios par­ti­jos jis be­pri­si­jung­tų, ta gaus dau­gu­mą par­la­men­te.

Tas sa­vo­tiš­kas jo po­pu­lia­ru­mas, už­si­dirb­tas prie­mo­nė­mis, ku­rios Va­ka­rų de­mo­kra­tijose po­li­ti­ką pa­siųs­tų į už­marš­tį, už­ko­duo­tas dau­ge­lio mū­sų vy­rų, o ir ne­ma­žos da­lies mo­te­rų DNR gran­di­nė­se pa­pras­tais Vin­gių Jo­no tė­vo žo­džiais, pa­sa­ky­tais sa­vo pa­čiai: „Mau­či! Kaip ma­tai gau­ni į snu­kį“.

Kas šiaip jau yra stor­žie­viš­ku­mas ir cha­miš­ku­mas, pas mus daž­nai lai­ko­ma „tvir­ta ran­ka“, rei­ka­lin­ga ša­liai val­dy­ti. Gal to­dėl tik sau­je­lė mo­te­rų vie­šai pa­si­pik­ti­no iš prem­je­ro iš­gir­du­sios, kad „mes my­lim mo­te­ris, bet svar­bu – ir pro­fe­sio­na­lu­mas“.

Liau­diš­kai kal­bant, tai reikš­tų: „Jūs my­lė­ti tin­ka­mos, bet į mi­nist­rus – per kvai­los“. Žiau­ru tai gir­dė­ti, kai Lie­tu­vo­je net apie 334 tūkst. mo­te­rų tu­ri aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą ir tik apie 214 tūkst. vy­rų ga­li juo pa­si­gir­ti.

Pri­si­pa­žįs­tu, kad šiam kan­di­da­tų po­pu­lia­ru­mo rei­tin­gų pir­mo­jo tre­je­tu­ko at­sto­vui dau­giau­sia dė­me­sio ski­riu ne pik­tos va­lios ve­da­mas, o to­dėl, kad jis, man re­gis, yra tam­siau­sias ar­kliu­kas, žai­bu iš sta­tu­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų šo­vęs į aukš­čiau­sius vals­ty­bės pos­tus.

Kar­tu at­si­neš­da­mas įsa­ky­mus duo­dan­čio ir juos vyk­dan­čio sta­tu­ti­nio dar­buo­to­jo men­ta­li­te­tą, dėl ko in­ter­ne­ti­nė­se erd­vė­se daž­nai pa­va­di­na­mas „men­tu“. Ši pra­var­dė jam pri­gi­jo ne, kaip jis pats tei­gia, že­mi­nant po­li­ci­nin­ko pro­fe­si­ją, o dėl jam pri­ski­ria­mų tam tik­rų cha­rak­te­rio sa­vy­bių, bū­din­gų so­vie­ti­niams mi­li­ci­nin­kams.

Pri­si­pa­žįs­tu bi­jąs, kai kan­di­da­to min­ty­se pri­ori­te­tas yra su­kur­ti val­džios pi­ra­mi­dę, maž­daug to­kią kaip Bal­ta­ru­si­jo­je ar Veng­ri­jo­je, ne­kal­bant apie Ru­si­ją, ir dar val­do­mą, ma­tyt, kaip sta­tu­ti­nę or­ga­ni­za­ci­ją.

Be to, ne­ga­liu nuo­šir­džiu lai­ky­ti žmo­gaus, sa­kan­čio, jog jam po­li­ti­ko pa­vyz­dys yra pre­zi­den­tu ir prem­je­ru bu­vęs Al­gir­das Bra­zaus­kas, bet iš­kart pa­mirš­tan­čio sa­vo ide­a­lo aiš­kiai pa­sa­ky­tus žo­džius, kad prem­je­ras tu­ri žy­miai dau­giau ga­li­my­bių nu­dirb­ti žmo­nėms nau­din­gus dar­bus nei pre­zi­den­tas. Tai ka­žin ko­dėl prem­je­ras, nuo­lat kal­ban­tis apie „pa­pras­tų“ žmo­nių glo­bą, ver­žia­si į pre­zi­den­tū­rą?

Apie ki­tus du „rei­tin­gų di­džio­jo tre­je­to“ kan­di­da­tus nė­ra daug ką kal­bė­ti. Jie jau iš pat pra­džių bu­vo sku­biai stig­ma­ti­zuo­ti. Ne­svar­bu, ko­kius ar­gu­men­tus be­ber­tum, leng­va­ti­kių gal­vo­se iki pat rin­ki­mų vie­nas jų liks „ban­kų sta­ty­ti­niu“, tar­tum keiks­ma­žo­džiu pa­vers­ti ban­kai yra kaž­ko­kios už­draus­tos nu­si­kal­tė­lių or­ga­ni­za­ci­jos.

Nors ži­no­ti­na, kad ban­kų sis­te­ma – tai, iš es­mės, eko­no­mi­kos krau­jo­ta­kos sis­te­ma, gy­vuo­jan­ti kar­tu su vi­sa eko­no­mi­ka. Ir nuo jų sėk­min­gos są­vei­kos pri­klau­so vals­ty­bės, t. y. žmo­nių ge­ro­vė. Kvai­lo­ka spjau­dy­ti į šu­li­nį, iš ku­rio ge­ri.

Ant­ro­ji prem­je­ro kon­ku­ren­tė ir­gi pa­žen­klin­ta už­si­cik­li­nu­sio­se gal­vo­se nie­kaip ne­pa­kei­čia­ma eti­ke­te: „pen­si­jų at­ėmė­ja, Lie­tu­vos pra­sko­lin­to­ja“. Tad be­vil­tiš­ka čia aiš­kin­ti, kad ji fi­nan­sų mi­nist­re An­driaus Ku­bi­liaus vy­riau­sy­bė­je ta­po pus­me­čiu vė­liau nei bu­vo įvyk­dy­tos va­di­na­mo­sios „nak­ti­nės“ re­for­mos ir su pen­si­jų ma­ži­ni­mu ji ma­žai ką ben­dro tu­ri. O dėl to „pra­sko­li­ni­mo“, jau kal­bė­jo­me, bet bergž­džiai, nes vi­si lie­tu­viai yra pui­kūs tarp­tau­ti­nių fi­nan­sų, kaip ir krep­ši­nio, eks­per­tai.

Dar rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį, kaip su­ma­niai vi­suo­me­nė­je ku­ria­mi ste­re­o­ti­pai, ku­rie, de­ja, vei­kia.

Vos tik pra­dė­jo ryš­kė­ti ap­klau­sų rei­tin­gų ly­de­riai, at­si­ra­do kli­šė: du pir­mie­ji yra eli­to at­sto­vai ar­ba sis­te­mi­niai (su­prask, yra to­kia slap­ta, an­ti­liau­di­nė sis­te­ma, sa­vo il­go­mis ran­ko­mis stum­dan­ti po­li­ti­nes fi­gū­ras) kan­di­da­tai, o tre­čia­sis – „apa­čių“ (?) gy­nė­jas.

Pri­min­siu, kad eli­tas (pranc. eli­te – ge­riau­sias, rink­ti­nis) yra vi­suo­me­nės da­lis, iš­si­ski­rian­ti iš ki­tų ko­kiais nors bruo­žais. O da­bar at­sa­ky­ki­te sau, jei­gu du kan­di­da­tai jau pri­skir­ti eli­tui, ar kan­di­da­tų ei­lė­je iš­si­ri­kia­vę ki­ti du Sei­mo na­riai, du eu­ro­par­la­men­ta­rai, il­ga­me­tis Sei­mo na­rys, da­bar­ti­nis Eu­ro­pos Są­jun­gos ko­mi­sa­ras nė­ra po­li­ti­nis eli­tas, fi­lo­so­fas, ra­šy­to­jas, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras nė­ra in­te­lek­tu­a­li­nis eli­tas, ga­liau­siai, ar ša­lies prem­je­ras nė­ra net­gi po­li­ti­nio eli­to eli­tas? To­dėl prieš nau­do­jant kaž­kie­no įpirš­tas kli­šes, pir­miau­sia rei­kia pa­gal­vo­ti, ar pats mū­sų mąs­ty­mas nė­ra kli­šas.

Baig­da­mas tu­riu dar­kart at­lik­ti ve­ly­ki­nę iš­pa­žin­tį skai­ty­to­jams, mat in­ter­ne­ti­niuo­se ko­men­ta­ruo­se bu­vau įvar­dy­tas kaip „pre­ten­duo­jan­tis į tei­suo­lio žo­dį“. Jau esu mi­nė­jęs, jog sa­vo ra­ši­nė­lius re­dak­ci­jai pa­siū­liau su vil­ti­mi, kad bent po­ra skai­ty­to­jų su­klus ir, ver­tin­da­mi įvy­kius bei po­li­ti­kus, va­do­vau­sis ne jaus­mais, ne ak­lo­mis sim­pa­ti­jo­mis ir ne in­for­ma­ci­jos tin­klu „vie­na bo­bu­tė sa­kė“, o svei­ku pro­tu.

Ma­no nuo­mo­nė – ne Šven­ta­sis Raš­tas, bet ra­gi­ni­mas ne­pa­si­ti­kė­ti vie­nu in­for­ma­ci­jos šal­ti­niu – nei spaus­din­tu, nei in­ter­ne­ti­niu, nei TV. Ir tik re­mian­tis ke­liais da­ry­ti iš­va­das bei pa­si­rin­ki­mus. Pa­žįs­tu ke­le­tą žmo­nių, nuo­lat skai­tan­čių vien tik pi­giau­sią ša­lies dien­raš­tį. Gai­la tų pro­ti­niais zom­biais pa­vers­tų tau­tie­čių.

Be to, no­riu iš­sklai­dy­ti skai­ty­to­jo įsi­ti­ki­ni­mą, kad tu­riu „tvir­tą už­duo­tį (kas ga­li pa­neig­ti, kad už at­ly­gį), su­peik­ti, iš­var­ty­ti, pra­plau­ti sme­ge­nis tik dėl vie­no kan­di­da­to“. Aš ga­liu pa­neig­ti, t. y. pa­tvir­tin­ti, jog dir­bu už at­ly­gį. Kai tik gau­siu ho­no­ra­rą už šį straips­ne­lį, ga­lė­siu as­me­niš­kai pa­sa­ky­ti jo dy­dį. Ir tik­rai ga­liu pri­siek­ti ne­tu­rįs „tvir­tos už­duo­ties“, vien tik dėl šven­tų sa­vo įsi­ti­ki­ni­mų dir­bu Iz­ra­e­lio „Mos­sad“, Ru­si­jos FSB bei GRU, Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos MI6 ir, su­pran­ta­ma, Ari­zo­nos vals­ti­jos KKK (kuk­luksk­la­nui)...