„Alytaus naujienų“ fotokorespondentė Zita Stankevičienė: „Sausio įvykiai – prasmingiausios mano gyvenimo fotografijos“

„Sau­sio įvy­kiai, ku­riuos te­ko įam­žin­ti, bu­vo svar­biau­si ma­no gy­ve­ni­me – ne­ri­mo ir džiaugs­mo pras­me, žmo­giš­ką­ja ir pro­fe­si­ne. Tai – pa­čios pra­smin­giau­sios ma­no gy­ve­ni­mo fo­to­gra­fi­jos. Da­le­lė is­to­ri­jos, ku­rią ga­liu pa­ro­dy­ti sa­vo vai­kams ir anū­kams. Bu­vau tų įvy­kių liu­di­nin­kė, vie­na iš tūks­tan­čių mi­nios, pri­si­mi­ni­mais ar už­fik­suo­tais kad­rais ga­liu grįž­ti į tą lai­ką. Lai­ką, kai bu­vo­me to­kie drą­sūs, vie­nin­gi. Pri­si­min­ti, su ko­kia mei­le ėjo­me į lais­vą Lie­tu­vą. Kiek­vie­nam žmo­gui ir tau­tai lais­vės troš­ki­mas per­duo­da­mas su ge­nais. Įvy­kių sū­ku­ry­je bu­vau ei­li­nė aly­tiš­kė, vie­na iš mi­nios, lais­vės troš­ki­mo ve­da­ma. Lais­vės, apie ku­rią kal­bė­jo ma­no tė­ve­lis, sa­ky­da­mas, kad at­eis lai­kas ir baig­sis at­ėjū­nų ga­lia.

Tik­rie­ji mū­sų tau­tos did­vy­riai pa­au­ko­jo gy­vy­bes po Sau­sio 13-osios vi­dur­nak­čio, mal­da, be­gin­kle ran­ka ban­dę su­lai­ky­ti tan­kus. Žu­vo 14 lais­vės gy­nė­jų, dau­giau kaip 500 bu­vo su­žeis­ta. Am­ži­na pa­gar­ba jiems ir me­di­kams, ku­rie iki pa­ry­čių ope­ra­vo, gel­bė­jo apie 150 su­žeis­tų­jų gy­vy­bių. Ir po 30-ties me­tų – tai at­vi­ra žaiz­da jų ar­ti­mie­siems, o mums – skau­dus at­mi­ni­mas ir at­ver­ti var­tai į pla­tų­jį pa­sau­lį.

Po kru­vi­nų Sau­sio 13-osios įvy­kių Vil­niu­je bu­vo ti­ki­my­bė, kad bus su­stab­dy­ta lei­dy­ba ar už­grob­ta Aly­taus spaus­tu­vė ir lais­vas žo­dis ne­iš­vys die­nos švie­sos. „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­ja iš­lei­do ne­di­de­lio for­ma­to laik­raš­tė­lį, ku­ria­me ra­gi­no aly­tiš­kius ne­pa­si­duo­ti ir to­liau bur­tis, va­žiuo­ti į Vil­nių tai­kiai pro­tes­tuo­ti prieš so­vie­tų ag­re­si­ją. Kiek­vie­nas žur­na­lis­tas sa­vo gy­ve­na­ma­ja­me mik­ro­ra­jo­ne da­li­jo­me aly­tiš­kiams tą lei­di­nu­ką. Pa­pras­čiau­siai at­ei­ni į laip­ti­nę, pa­skam­bi­ni į du­ris ir įtei­ki ar pa­lie­ki pa­što dė­žu­tė­se. Žmo­nės ir du­ris at­ver­da­vo, ir dė­ko­da­vo, gy­ve­no­me vie­na dva­sia, bu­vo­me drau­giš­ki, su­vie­ny­ti ben­dro tiks­lo.

Tuo­met jo­kios bai­mės ne­bu­vo. Tie­sa, bu­vo re­a­lios grės­mės aki­mir­ka. Po Sau­sio 13-osios žu­dy­nių vy­ko­me į Vil­nių. Prie Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos ko­mi­te­to vaiz­das bu­vo šiur­pus. Su­ski­lę gy­ve­na­mų­jų na­mų lan­gai ap­kli­juo­ti bal­to­mis po­pie­ri­nė­mis, tar­si kry­žiai, juos­te­lė­mis. Su­nio­ko­tus ra­di­jo rū­mus sau­go­jo lig dan­tų gin­kluo­ti ru­sų ar­mi­jos ka­rei­viai. Su au­to­ma­tais, šal­mais, ne­per­šau­na­mo­mis lie­me­nė­mis, lig pa­smak­rės pri­si­den­gę sky­dais. Tuo­met dar ne­tu­rė­jau te­le­ob­jek­ty­vo, tad pa­ban­džiau pri­ei­ti ar­čiau. Pa­ma­čiau žiau­rius žvilgs­nius, kaž­ko­kias pa­klai­ku­sias akis, ku­rios tar­si sa­kė – ne­si­ar­tink, trenk­sim… Kaž­kas lie­pė trauk­tis, ne­er­zin­ti su fo­to­apa­ra­tu, nes jie ne­prog­no­zuo­ja­mi. Tai tik­rai pa­ju­tau.“