Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos di­rek­to­rė Lo­re­ta Šer­nie­nė: „Jeigu gali padaryti geriau, tai ir daryk” (16)

 Lo­re­ta Šer­nie­nė
Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos di­rek­to­rė Lo­re­ta Šer­nie­nė: „Ma­tau pras­mę to, ką da­rau, re­a­li­zuo­ju sa­ve veik­lo­se. Ma­no cha­rak­te­riui rei­kia po­ky­čių ir skir­tin­gos veik­los, o sėk­mė sly­pi ma­no die­no­tvarkėje.“
Daž­nai mo­ki­niai įsi­vaiz­duo­ja, kad ug­dy­mo įstai­gų va­do­vai yra sun­kiai pa­sie­kia­mi, per­ne­lyg už­im­ti as­me­nys. Kar­tais vai­kai net­gi bai­mi­na­si kreip­tis, ma­ny­da­mi, kad už­duo­tas klau­si­mas mo­kyk­los di­rek­to­riui ga­li nu­skam­bė­ti kvai­lai ar bū­ti ne­įdo­mus. Šį mi­tą nu­spren­dė pa­neig­ti Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos jau­nie­ji žur­na­lis­tai (penk­to­kai; mo­ky­to­ja Ilo­na Šu­lins­kė), ku­rie, po in­ter­viu su sa­vo gim­na­zi­jos di­rek­to­re Lo­re­ta Šer­nie­ne, drą­siai tei­gia: „Di­rek­to­rė taip pat žmo­gus. Ir jos bai­min­tis vi­siš­kai ne­rei­kia.“

– Kaip Jums se­kė­si mo­kyk­lo­je?

– Mo­kyk­lo­je se­kė­si la­bai ge­rai. Bu­vau iš tų mo­ki­nių, ku­rie vi­sa­da ra­do ką veik­ti. Tuo­met dar bu­vo pen­kia­ba­lė sis­te­ma, tu­rė­jau be­veik tik pen­ke­tu­kus. Bet aš daug dir­bau, mo­kiau­si. Aiš­ku, ne vis­kas bu­vo leng­va, kaip ir mums vi­siems. Vė­les­nė­se kla­sė­se rei­kė­jo pa­sė­dė­ti ir nak­ti­mis, kad įro­dy­čiau sau – aš ga­liu. Ir aš nu­ga­lė­da­vau. Įveik­da­vau sun­ku­mus bet ko­kiais bū­dais. To­dėl mo­kyk­li­nius me­tus at­si­me­nu šil­tai, švie­siai, su mei­le sa­vo mo­kyk­lai.

– Koks da­ly­kas mo­kyk­lo­je Jums pa­ti­ko la­biau­siai?

– Ru­sų kal­ba, nes tu­rė­jau ste­buk­lin­gą mo­ky­to­ją. Ir lie­tu­vių bei pran­cū­zų kal­bos. Ap­skri­tai, kal­bos bu­vo ma­no sil­pny­bė. Tai bu­vo tos pa­mo­kos, ku­rio­mis aš mė­ga­vau­si. Ir jų mo­ky­to­jos bu­vo nuo Die­vo. Tur­būt to­dėl ir ta­pau kal­bos mo­ky­to­ja.

– Apie ko­kią pro­fe­si­ją sva­jo­jo­te vai­kys­tė­je?

– Iki aš­tun­tos kla­sės sva­jo­jau bū­ti gy­dy­to­ja, nes la­bai pa­ti­ko bal­ti cha­la­tai. At­ro­dė taip šva­ru, gra­žu. Bet po kiek lai­ko dėl tam tik­rų da­ly­kų nu­spren­džiau tap­ti mo­ky­to­ja. Mes daž­nai žais­da­vo­me kie­muo­se mo­kyk­las. Man la­bai pa­tik­da­vo bū­ti mo­ky­to­ja. Bū­da­ma de­šim­to­kė įsto­jau į tuo­me­čio Pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to ne­aki­vaiz­di­nę gru­pę. Sva­jo­nė tap­ti mo­ky­to­ja vir­to re­a­ly­be.

– Ko­kia bu­vo pir­ma mo­kyk­la, ku­rio­je dir­bo­te?

– Pir­ma mo­kyk­la, ku­rio­je dir­bau, bu­vo Aly­taus mo­kyk­la-in­ter­na­tas, da­bar­ti­nė Aly­taus Pi­lia­kal­nio pro­gim­na­zi­ja. Pri­si­mi­ni­mai ir gra­žūs, ir sun­kūs, nes dir­bau su vai­ku­čiais, ku­rie gy­ve­no ten. Bet vai­kai bu­vo nuo­sta­būs. Su vi­so­kiais vai­kais di­džiau­sias ma­lo­nu­mas dirb­ti, nes vai­kų blo­gų ne­bū­na. At­ski­rais at­ve­jais bū­na ne­tin­ka­mi jų po­el­giai, bet jie ir yra vai­kai, ku­rie dar tik mo­ko­si ir elg­tis, ir gy­ven­ti tei­sin­gai. Ir jūs pa­tys ne­bi­jo­ki­te, kai ne­pa­vyks­ta kas. Te­bū­nie tai pa­mo­ka, iš ku­rios pa­si­mo­ky­si­te ir su­pra­si­te, kad ki­tą kar­tą pa­si­elg­si­te vi­siš­kai ki­taip.

– Ko­kio da­ly­ko mo­ky­to­ja Jūs bu­vo­te?

– Bu­vau ru­sų kal­bos (kaip už­sie­nio kal­bos) mo­ky­to­ja. Esu da­bar­ti­nio jū­sų ru­sų kal­bos va­do­vė­lio ben­dra­au­to­rė.

– Koks po­el­gis pa­kei­tė Jū­sų gy­ve­ni­mą?

– Tai bu­vo la­bai se­niai, dar ne­gal­vo­jau apie mo­kyk­los va­do­vo po­zi­ci­ją. Vie­ną kar­tą po­kal­by­je su žmo­gu­mi iš­gir­dau jo bal­se abe­jo­nę ma­no kom­pe­ten­ci­ja. To pa­ka­ko, ir aš nu­spren­džiau įro­dy­ti sau ir ki­tiems, kad ga­liu. Ma­no va­rik­lis už­si­kū­rė, pra­dė­jau kur­ti mo­ko­mą­sias prie­mo­nes vai­kams. Ta­da iš­drį­sau ra­šy­ti sa­vo in­di­vi­du­a­lias pro­gra­mas, iš­drį­sau pa­ra­šy­ti pir­mą va­do­vė­lį, ku­rį pa­ra­šiau ran­ka, par­ke­riu. Tai bu­vo prieš 20 me­tų. Kaip ma­to­te, ne vi­sa­da mo­ty­vuo­ti ga­li tik ge­ras žo­dis ar pa­ska­ti­ni­mas.

– Ar bū­da­ma ma­ža sva­jo­jo­te tap­ti ug­dy­mo įstai­gos di­rek­to­re?

– Ne, bū­da­ma ma­ža sva­jo­jau tap­ti gy­dy­to­ja, bet vie­ną kar­tą bu­vau bai­sios trau­mos liu­di­nin­kė, nuo ta­da pra­dė­jau ieš­ko­ti sa­vo ki­to pa­šau­ki­mo. Po kiek lai­ko su­si­do­mė­jau pe­da­go­gi­ka ir ta­pau ru­sų kal­bos mo­ky­to­ja. Man la­bai pa­ti­ko dirb­ti su vai­kais. Mo­ky­to­jo dar­bas toks svar­bus, kad mes ne­tu­ri­me ga­li­my­bės klys­ti, be­veik kaip gy­dy­to­jai.

– Kas Jus įkvė­pė tap­ti di­rek­to­re?

– Dirb­da­ma daug me­tų mo­ky­to­ja pra­dė­jau kur­ti vi­zi­ją apie mo­kyk­lą, tru­pu­tį ki­to­kią nei to­ji, kur aš dir­bau. No­ras iš­ban­dy­ti sa­ve ir su­kur­ti to­kią mo­kyk­lą, į ku­rią no­riai ei­tų ir mo­ki­niai, ir mo­ky­to­jai, į ku­rią sa­vo vai­kus no­rė­tų leis­ti tė­ve­liai – tai di­džiau­sias įkvė­pi­mas. Da­bar aš esu ke­ly­je į to­kios mo­kyk­los kū­ri­mą.

– Kas pa­dė­jo įgy­ven­din­ti Jū­sų tiks­lus?

– La­bai daug pa­dė­jo žmo­nės, ku­rie bu­vo ar­ti ma­nęs. Jie pa­lai­kė sie­kiant tų tiks­lų. Jei ar­ti­mie­ji ne­pa­lai­ko ir na­mie ne­tu­ri ge­rų są­ly­gų dirb­ti, tiks­lus pa­siek­ti žy­miai su­dė­tin­giau. Taip pat pa­dė­da­vo ko­le­gos dar­be, ku­rie pa­lai­kė ma­no idė­jas. Dar vie­nas da­ly­kas – cha­rak­te­ris ir ži­no­ji­mas, kad di­de­liu dar­bu ga­li pa­siek­ti tai, ko trokš­ti. Jei įma­no­ma pa­da­ry­ti ge­riau, tai ir da­ryk.

– Ar mėgs­ta­te sa­vo dar­bą? Ko­dėl?

– Mėgs­tu sa­vo dar­bą, nes jis yra la­bai įdo­mus ir pra­smin­gas. Įdo­mus, nes tu nė vie­nos die­nos to­kios pa­čios ne­tu­ri – at­ei­ni į dar­bą ir ne­ži­nai, kas ta­vęs lau­kia. Ma­tau pras­mę to, ką da­rau, re­a­li­zuo­ju sa­ve veik­lo­se. Ma­no cha­rak­te­riui rei­kia po­ky­čių ir skir­tin­gos veik­los, o sėk­mė sly­pi ma­no die­no­tvarkėje.

– Ar da­bar dar iš­ky­la sun­ku­mų dir­bant di­rek­to­rės dar­bą, ar jau esa­te įgu­du­si vi­siš­kai, kad jau vis­kas kaip per svies­tą ei­na­si?

– Tik­rai pro­ble­mų dar yra, jų yra kiek­vie­ną die­ną. Tai gal net­gi ne pro­ble­mos, o tie­siog klau­si­mai, ku­riuos rei­kia spręs­ti. O įgu­di­mo kuo dau­giau tu­ri, tuo di­des­nė at­sa­ko­my­bė sle­gia pe­čius. Kaip ir jums tur­būt – kuo dau­giau ži­no­te, tuo la­biau bi­jo­te su­klys­ti. Aš ir­gi toks žmo­gus kaip jūs, ir kiek­vie­ną die­ną su­si­du­riu vis su ki­tais klau­si­mais, į ku­riuos at­sa­ky­mo iš kar­to ne­tu­riu, rei­kia svars­ty­ti, da­ry­ti, kreip­tis pa­gal­bos į spe­cia­lis­tus. Ap­link sa­ve esu su­kū­ru­si pui­kią ko­man­dą, ku­ri man la­bai pa­de­da. As­me­ni­nė pa­tir­tis taip pat au­ga, bet vi­sa­ži­nė to­li gra­žu ne­su.

– Ko­kią sal­džią sil­pny­bę tu­ri­te?

– Tie­sio­gi­ne pras­me tu­riu sil­pny­bę šim­ta­la­piui, o per­kel­ti­ne pras­me – kny­goms ir ke­lio­nėms.

– Ko­kią kny­gą skai­to­te šiuo me­tu? Ap­skri­tai, ko­kia li­te­ra­tū­ra Jums pa­tin­ka?

– Da­bar skai­tau Ru­dolp­ho W. Giu­lia­ni’o kny­gą „Ly­de­ris“. Ši kny­ga įdo­mi man kaip va­do­vui, ir šiaip jo­je yra daug ge­rų min­čių. Skai­tau su pieš­tu­ku. Ap­skri­tai mėgs­tu skai­ty­ti ir įdo­mias vie­tas pa­si­brauk­ti. Mo­kyk­lo­je la­bai daug te­ko skai­ty­ti, o ka­dan­gi li­te­ra­tū­ra man pa­tin­ka, tai per­skai­čiu­si esu dau­gy­bę lie­tu­vių ra­šy­to­jų kū­ri­nių: Juo­zo Bal­tu­šio, Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės, Mai­ro­nio, Pau­liaus Šir­vio, Sa­lo­mė­jos Nė­ries ir ki­tų. Taip pat mė­gau ru­sų au­to­rius: Le­vą Tols­to­jų, Fio­do­rą Dos­to­jev­skį, An­to­ną Če­cho­vą, Iva­ną Tur­ge­ne­vą, Bo­ri­są Pa­ster­na­ką. Vi­sus kū­ri­nius skai­čiau ru­sų kal­ba. My­liu pran­cū­zų kal­bą, jos mo­kiau­si mo­kyk­lo­je. Pran­cū­ziš­kai esu per­skai­čiu­si Ho­no­re de Bal­za­co kū­ri­nių. Skai­ty­mas pa­dė­jo mo­ky­tis kal­bų ir pra­plė­tė pa­sau­lio pa­ži­ni­mą.

– Kur to­liau­siai esa­te nu­ke­lia­vu­si?

– To­liau­siai, ko ge­ro, bū­tų To­li­mie­ji Ry­tai.

– Ar Jums te­ko vai­ruo­ti mo­to­cik­lą?

– Man pa­čiai ne­te­ko vai­ruo­ti mo­to­cik­lo, bet te­ko ke­lis kar­tus juo va­žiuo­ti.

– Ar mėgs­ta­te ga­min­ti?

– Ne. Au­gi­nau tris sū­nus, ku­rie mė­go pa­val­gy­ti, tad rei­kė­da­vo ga­min­ti daž­nai ir daug. Tas pro­ce­sas ėmė virs­ti dar­bu. Ga­mi­nu, nes rei­kia ga­min­ti, bet tai nė­ra ma­no po­mė­gis.

– Koks Jū­sų mėgs­ta­miau­sias pa­tie­ka­las?

– Ma­no mėgs­ta­miau­sias pa­tie­ka­las – kep­tas kar­pis.

– Ar mo­ka­te čiuo­ži­nė­ti pa­čiū­žo­mis?

– Kai bu­vau to­kia kaip jūs, tai bu­vo mėgs­ta­miau­sia veik­la žie­mą. Le­do čiuo­žyk­los ma­no vai­kys­tė­je bu­vo be­veik prie kiek­vie­nos mo­kyk­los. Tai mo­kyk­lų aikš­te­lės žie­mą tap­da­vo čiuo­žyk­lo­mis. Daug vai­kų po pa­mo­kų su pa­čiū­žo­mis rink­da­vo­si čiuo­ži­nė­ti. Aš bu­vau ne iš­im­tis.

– Ar tu­ri­te au­gin­ti­nį? Jei taip, ko­kį?

– Taip, tu­riu šu­niu­ką, ku­ris yra me­džiok­li­nis. Jo var­das Ar­tas – la­bai gra­žus, la­bai mie­las. Ne­su pir­ma­sis žmo­gus prie jo, bet la­bai jį my­liu ir jis ma­ne pri­ima kaip sa­vo šei­mi­nin­kę.

– Ko­kia Jū­sų mėgs­ta­miau­sia spal­va?

– Ma­nau, kad mė­ly­na. Šiaip man pa­tin­ka spal­vos, jos su­tei­kia gy­vy­bės. Ypač da­bar, kai mo­kyk­la tuš­čia. Sten­giuo­si ne­liū­dė­ti. Juk rei­kia sa­ve pa­stū­mė­ti į prie­kį, ko­le­goms stip­ry­bės su­teik­ti. Ta­da ryš­kios spal­vos pa­de­da – ir ap­ran­go­je, ir ap­lin­ko­je, ir vi­sur ki­tur. Vie­nin­te­lis bū­das iš­gy­ven­ti sun­kius lai­kus – kuo ge­riau iš­nau­do­ti lai­min­gas die­nas. O die­na lai­min­ges­nė, kai ji spal­vin­ges­nė.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te penk­to­kams nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si me­tu?

– Penk­to­kams lin­kiu iš­tver­mės ir kan­try­bės, nes jie yra tie gyv­si­dab­riai ir gry­nuo­liai, ku­rie su­ėjo į mū­sų mo­kyk­lą. Man bu­vo bai­su, kai jus rei­kė­jo iš­leis­ti į nuo­to­lį. Bet ma­tau, kad jūs pui­kiai su tuo su­si­tvar­ko­te. Ne­pa­mes­ki­te ti­kė­ji­mo, bū­ki­te iš­tver­min­gi, nes li­ko jau vi­sai ne­daug. Ne­pa­mes­ki­te no­ro kur­ti, bū­ti pa­čiais ge­riau­siais, įdo­miau­siais žmo­nė­mis. Ne­pa­mirš­ki­te, ko­kios gim­na­zi­jos mo­ki­niai esa­te. Lin­kiu, kad kiek­vie­nas tu­rė­tu­mė­te sva­jo­nę. Kuo ji at­ro­do la­biau ne­įgy­ven­di­na­ma, tuo yra ge­res­nė.

 

In­ter­viu už­ra­šė Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jos jau­nie­ji žur­na­lis­tai

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Puiki mokyklos direktorė, nestovinti vietoje ir galvojanti apie nuolatinį organizacijos progresą, tiesa tai patinka ne visiems ir tai matosi kai kuriuose komentaruose. Neabejoju, kad gimnazijai labai pasisekė turėti tokį vadovą. Absoliuti dauguma su Jumis ir linki visokeriopos sėkmės, o į mažumą nekreipkite dėmesio.

    Komentaras

    Be galo stipri asmenybė ir puiki lyderė. Taip, dirbti reikia daug, ko gero daugiau negu kitoje mokykloje. Tačiau galimybė "nevirti savo sultyse" ir nuolatinis augimas yra tikrai ne kiekvienoje mokymo įstaigoje gaunami "bonusai".

    Komentaras

    Kiek teko susidurti, tai tikrai nuostabi mokyklos Vadovė iš didžiosios raidės. Taip pat kaip ir asmenybė turinti daug inovatoriškų idėjų, kurias įgyvendina. Jeigu tik iškyla problemų jas sprendžia čia ir dabar. Suteikia daug įvairiausių galimybių mokiniams tobulėti, juos skatina siekti gerų rezultatų! Įvėpianti asmenybė bei sektinas pavyzdys - p. Loreta Šernienė.

    Komentaras

    Mokyklos direktorius lemia apie 20 proc. kiekvieno mokinio mokymosi sėkmės. Tai rodo tiek Lietuvos aukščiausios audito institucijos, valstybės kontrolės, tiek tarptautiniai tyrimai.
    Šaunu, veržlus vadovas- atgyja visa mokyklos bendruomenė.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.