„Lie­žu­vis vi­są lai­ką tu­rė­jo bū­ti pri­kąs­tas”

Džiau­giuo­si, kad ma­no šei­ma bu­vo ra­mi, mąs­tan­ti ir ne­pa­lū­žo

Po­kal­bis su Al­do­na

– Kaip prasidėjo Jūsų istorija?

– (At­si­dūs­ta). La­bai ge­rai pri­si­me­nu, 1948 me­tais bu­vau mo­ki­nu­kė, pir­mo­kė. At­va­žia­vo la­bai pik­ti žmo­nės, barš­kė­jo gin­klai, o aš bu­vau įsi­ki­bu­si už ma­mos ran­kos... To­kia­me są­my­šy­je ma­ma rin­ko rū­bus, pa­ta­ly­nę, ri­šo mai­šus. Tė­tis mė­gi­no bėg­ti. Pa­bė­go iki miš­ke­lio, tačiau grįžo atgal, nes pagalvojo, kad vieni liks vaikai ir septyniolika metų už jį jaunesnė žmona.

– Kaip klo­jo­si Jū­sų ke­lio­nė?

– Pri­si­me­nu, kai sė­dė­jo­me pre­ki­nia­me trau­ki­ny­je. Apačioje buvo sudėti maišai su drabužiais, o mes sėdėjome ant „naro“. Traukinys tik „tuk tuk, tuk tuk, tuk tuk...“ važiavo. O kai sustodavo stotelėse, tai atidarydavo duris ir, kas no­rėdavo atlikti žmogiškus reikalus, tai po vagonais, vienas po kito, nusidriekdavo eilė. Taip jau buvo. Žmogiškas reiškinys, jo nepaslėpsi ir neuždengsi (šypsosi).

– Ką ge­rai įsi­mi­nė­te jau nu­ke­lia­vus į Si­bi­rą?

– Pir­mą­sias Ve­ly­kas su­ti­ko­me jau ten. Tė­tis nu­ė­jo į tur­gų ir par­ne­šė rau­gin­tų ko­pūs­tų. Ma­ma iš­vi­rė rau­gin­tų ko­pūs­tų sriu­bos. Taip bu­vo švęs­tos mū­sų pir­mo­sios Ve­ly­kos sve­tur.

–Ar bu­vo gy­vas Sta­li­no kul­tas Si­bi­re?

– Taip! Kai ėjau į pra­di­nes kla­ses, tai pa­me­nu, kad mo­ky­to­ja pa­sa­kė, jog mi­rė Sta­li­nas. Bu­vo duo­tas „gu­dok“ (švil­pi­mo) sig­na­las. Vi­si at­si­sto­jom, nu­lei­dom gal­vas že­myn ir ty­liai ge­dė­jom tą mi­nu­tę. Ta­da nu­trau­kė pa­mo­kas, pa­lei­do vai­kus na­mo ir pa­skel­bė ge­du­lą.

– Ar gy­ve­ni­mas pa­laips­niui Si­bi­re ge­rė­jo?

– Aha. Kai mus ap­gy­ven­di­no ko­lū­kio na­me­ly­je, tai tė­ve­lis nu­pir­ko kar­vę, ku­ri lau­kė­si ma­žiu­ko. Ta­da gau­da­vo­me pie­nu­ko ir svies­to. Taip pat lai­kė­me viš­tų, to­dėl ma­ne ma­žą siųs­da­vo į tur­gų par­da­vi­nė­ti kiau­ši­nių ir svies­to.

– Ka­da grį­žo­te į Lie­tu­vą?

– Po de­šimt me­tų nuo trem­ties. Lie­tu­vo­je man su­ėjo aš­tuo­nio­li­ka me­tų. Bu­vau maiš­tin­ga, o tė­vai auk­lė­jo draus­min­gai. Tad pa­bė­gau iš na­mų (juo­kia­si).

– Pa­bė­go­te? Oho, juk tais lai­kais čia neregėtas įvykis!

– Taip. Pa­bė­gau pas te­tą, ku­ri gy­ve­no Kre­tin­go­je. Te­ta įdar­bi­no ma­ne pa­šte. Vė­liau at­si­kė­liau gy­ven­ti į Aly­tų.

– Ar kas­die­ny­bė­je įžvelg­da­vo­te ko­mu­nis­ti­nio gė­rio?

– Nė kiek. Na­muo­se ne­pri­eš­ta­ra­vo, kal­bos ne­bū­da­vo jo­kios. Nei kad val­džia blo­ga, nei kad iš­trė­mė mus. Ty­ku, ra­mu. Gy­ve­no­me, ėjo­me į mo­kyk­lą, už­si­ė­mė­me kas­die­ni­niais rū­pesčiais.

– Po­li­ti­nių te­mų ne­lies­da­vo­te?

– Vi­siš­kai ne­lies­da­vo­me.

– O kaip ti­kė­ji­mo, re­li­gi­jos te­ma? Ar švęs­da­vo­te re­li­gi­nes šven­tes?

– Ve­ly­kas ir Ka­lė­das švęs­da­vo­me vi­sa­da. Prieš val­gį per­si­žeg­no­da­vo­me ir vi­suo­met kal­bė­da­vo­me po­te­rius. Tė­vai kiek mo­kė­jo, tiek ir įdie­gė vai­kams. Mes, vai­kai, nie­ka­da ne­pri­eš­ta­ra­vo­me. Lie­tu­viai pa­tys kar­tais su­ei­da­vo, pa­si­sa­ky­da­vo, kad yra lie­tu­viai ir kad ti­ki Die­vą, ir vis­kas. Ne­bu­vom ti­kin­tys iš­si­šo­kė­liai.

– Krikš­ti­jo­te pa­ti sa­vo vai­kus?

– Krikš­ti­jau. Ty­liai, ra­miai, bet krikš­ti­jau.

– Ar jau­tė­te spau­di­mą auk­lė­ti sa­vo vai­kus pa­gal ko­mu­nis­ti­nes ver­ty­bes?

– Ne. Tie­są pa­sa­kius, net ne­su­si­mąs­ty­da­vo­me apie tai.

– Kaip api­bū­din­tu­mė­te to laik­mečio žmones?

– Žmo­nės bu­vo pa­sy­vūs ir ra­mūs. Jie gy­ve­no sa­vo gy­ve­ni­mus, bu­vo pa­sken­dę kas­die­ny­bė­je.

– Ar jau­tė­tės lai­min­ga me­tams bė­gant ko­mu­nis­ti­nė­je san­tvar­ko­je?

– Na, ži­nai, tu­rė­jau dar­bą, ku­ris man pa­ti­ko. Su vai­kais bu­vo­me į Pa­lan­gą nu­vy­kę. Įmo­nė daž­nai or­ga­ni­zuo­da­vo eks­kur­si­jas. Daug kur taip bū­da­vo.

– Pa­si­ilgs­ta­te to ben­druo­me­niš­ku­mo?

– Bu­vo sma­gu.

– Ar pyks­ta­te dėl kaž­ko ant ko­mu­niz­mo?

– Ne. Ne­tu­riu nei šir­dy­je, nei pro­te, nei sa­vo gy­ve­ni­me pykčio. Atrodo, kad gyvenimas neturėjo būti kitoks, negalėjo būti kitoks. Nejaučiu kartėlio. Džiaugiuosi, kad mano šeima buvo rami, mąstanti ir nepalūžo.

– Už ką ga­lė­tu­mė­te pa­dė­ko­ti pra­eičiai?

– Už gy­vy­bę. Ne­pra­žu­dy­tą.

Par­ėju­si na­mo aš klau­siau: „Kas ta tri­spal­vė?“

Po­kal­bis su An­ge­le

– Mie­lo­ji An­ge­le, sa­ky­ki­te, kas esa­te?

– Esu An­ge­lė, gi­mu­si 1956 me­tais Ir­kut­ske. Ma­no abu tė­vai bu­vo trem­ti­niai. Ma­tyt, tė­vų gy­ve­ni­mas at­si­lie­pė ir ma­no, pra­džio­je, dar­bi­nei veik­lai. Da­bar­ti­niu me­tu gy­ve­nu Aly­taus mies­te.

– O kai gy­ve­no­te Ir­kut­ske, ar ėjo­te ten į mo­kyk­lą?

– Ne, aš ten gy­ve­nau iki tre­jų me­tų, to­dėl tik iš nuo­trau­kų ir iš tė­vų pa­sa­ko­ji­mų pri­si­me­nu. O į mo­kyk­lą jau ėjau Lie­tu­vo­je.

– Kaip at­ro­dė Jū­sų, kaip mer­gai­tės ru­ti­na, kai ėjo­te į mo­kyk­lą?

– Kai lan­kiau pra­di­nę mo­kyk­lą, tai ėjau pas žmo­gų kai­me. Ko da­bar tik­rai ne­pa­ma­ty­si. Mo­ky­to­ja bu­vo la­bai švie­saus pro­to, o da­bar, be abe­jo, švie­saus at­mi­ni­mo, ku­ri mo­kė dau­giau­sia tik rei­kia­mų da­ly­kų. Is­to­ri­nių pa­mo­kų ne­pri­si­me­nu. Na­muo­se, kaip ir vi­si vai­kai, žai­dė­me (šyp­so­si).

– Ar tek­da­vo dirb­ti ko­lū­ky­je?

– Ne, ma­no tė­vai bu­vo ne ko­lū­kiečiai. Jie buvo darbininkai, kurie dirbo plytinėje. O mano senelei tekdavo dirbti kolūkyje. Prisimenu, kad reikėjo ravėti labai didelius runkelių laukus, tad eidavau močiutei padėti.

– Ko­kio maž­daug am­žiaus ta­da bu­vo­te?

– Ta­da man bu­vo maž­daug apie de­šimt me­tų.

– O bu­vo taip, kad jau­nes­ni vai­kai ei­tų pa­dė­ti į ko­lū­kį?

– Ei­da­vo, taip. Dirb­da­vo, ypač nuo penkiolikos metų. Kaimynų berniukas dirbo grūdų sandėlyje. Kasdavo grūdus.

– O jaus­da­vo­te ta­da, kad dėl ben­dro gė­rio dir­ba­te?

– Ne, mes gal­vo­jo­me, kad tė­ve­liams pa­de­da­me. Dėl šei­mos.

– O jūs pa­ti ti­kė­jo­te ko­mu­niz­mo idė­ja?

– Na­muo­se, jei­gu kal­bant apie anks­tes­nius lai­kus, pas mus apie po­li­ti­ką bu­vo ne­kal­ba­ma. Dėl to, nes tė­vai la­bai nu­ken­tė­jo. Pa­vyz­džiui, tė­vo tė­vai bu­vo ūki­nin­kai, juos iš­ve­žė. Ma­ma iš­vis bu­vo naš­lai­tė ir ją iš­ve­žė su dė­de. Ma­mos vie­nas iš bro­lių bu­vo par­ti­za­nas. Ki­tas dė­dė taip pat pa­te­ko į ka­lė­ji­mą In­to­je. Po­li­ti­kos te­ma na­muo­se bu­vo ta­bu.

– O ka­da ėmė­te su­vok­ti, kad gy­ve­na­te to­kio­je san­tvar­ko­je?

– Apie pa­tį ko­mu­niz­mą ėmiau su­vok­ti, kai mo­kiau­si aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je, Vil­niaus uni­ver­si­te­te.

– Ar bu­vo tarp Jū­sų to­kių žmo­nių, ku­rie nuo­šir­džiai ti­kė­tų ko­mu­niz­mo šlo­ve?

– Ne. Net vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je ne­bu­vo to­kių. Kaip tik pa­me­nu, kad vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je pir­mą kar­tą iš­gir­dau apie tau­ti­nę vė­lia­vą. Vie­ną ry­tą at­ėjus į mo­kyk­lą, prieš Va­sa­rio še­šio­lik­tą die­ną, kla­sė­je vai­kai pra­dė­jo šnibž­dė­ti, kad Aly­tu­je virš vie­no iš res­to­ra­nų iš­kel­ta tri­spal­vė. Tą žo­dį „tri­spal­vė“ aš iš­gir­dau pir­mą kar­tą. Tuo­met par­ėju­si na­mo aš klau­siau: „Kas ta tri­spal­vė?“ Tai įsi­vaiz­duo­ki­te, kaip tė­vai tuo me­tu bi­jo­jo tuo­me­ti­nė­je ta­ry­bi­nė­je Lie­tu­vo­je kal­bė­ti apie lie­tu­vy­bę.

– Dau­gu­ma tuo­me­ti­nių žmo­nių bu­vo apo­li­tiš­ki. Jie mie­liau ne­si­kiš­da­vo į vals­ty­bi­nius rei­ka­lus?

– Taip, jie bu­vo nu­ken­tė­ję. Jie la­bai bi­jo­jo ir mums, vai­kams, kaž­ką sa­ky­ti. Ma­mos bro­lis, tas, ku­ris ko­vo­jo už lie­tu­vy­bę, o vė­liau ka­lė­ji­me sė­dė­jo, net­gi tas sa­ky­da­vo: „Bū­ti­nai tu būk pio­ne­re, kom­jau­nuo­le, nes, ži­nok, prie ta­vęs la­bai vi­sur ka­bin­sis.“ Bet aš taip ir ne­su­pra­tau ko­dėl. Nors tam pri­ta­rė ir ma­no tė­vai. Ir bu­vau sa­vu lai­ku. Kak­la­raiš­tis gra­žiai prie uni­for­mos at­ro­dė. Bet ide­o­lo­giš­ko ti­kė­ji­mo ne­bu­vo.

– O da­bar pa­suk­si­me kiek ki­ta te­ma. Jūs krikš­ty­ta?

– Taip.

– Kaip vyk­da­vo re­li­gi­nės apei­gos tuo me­tu?

– Dėl to, kad dir­bau mo­kyk­lo­je, tai mies­te­lio baž­nyčioje savo pirmojo vaiko nekrikštijau. Va­žiavome į kitą bažnyčią. Ji buvo garsi tuo, kad kunigas paslapčia vaikus krikštydavo. Ten ir pa­krikštijau.

– Ge­riau bu­vo ta­da ar da­bar?

– Ta­da lie­žu­vis vi­są lai­ką tu­rė­jo bū­ti pri­kąs­tas. Ne­pa­sa­ky­si nie­ko ant val­džios, vis­kas tu­rė­jo bū­ti ide­a­liai ge­rai. Na, da­bar, ži­no­ma, ga­li­ma lais­vai reikš­ti nuo­mo­nę, sa­ky­ti sa­vo min­tis apie vie­ną ar ki­tą par­ti­ją, nie­ko ne­bi­jant. Kai tik Lie­tu­va at­ga­vo ne­pri­klau­so­my­bę, tai net ir ta­da bu­vo bai­su pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę apie vie­ną ar ki­tą par­ti­ją.

– Ar jaučiate nuoskaudą tiems laikams?

– Ka­dan­gi ge­rai mo­kiau­si, tai aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je bu­vo pa­siū­ly­ta ge­rai be­si­mo­kančius nusivežti į Vokietiją. Kiek džiaugsmo buvo... Parvažiavau namo, apsidžiaugiau, bet mama sakė: „Nežinia ar tave leis važiuoti.“ Na, tada auklėtoja liepė atnešti pasą. Ji, vos atsi­vertusi pasą, pamatė, kad gimiau Irkutske. Sakė: „Ne, tavęs ten neleis važiuoti.“ Tai štai tas laiko­tarpis man atmintyje įsirėžė kaip graudesio laikas.