Ga­li­te di­de­lė­mis rai­dė­mis pa­ra­šy­ti: „Esu lai­min­ga dirb­da­ma šį Die­vo siųs­tą dar­bą” (262)

Samariete
Lietuvos samariečių bendrijos Alytaus skyriaus vadovė Virginija Montvilaitė: „Ne tiek ir mažai jau darome, svarbiausia, kad tai darome kokybiškai ir gerai pagal gerojo samariečio mums parodytą pavyzdį.“ Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Lie­tu­vos sa­ma­rie­čių ben­dri­jos Aly­taus sky­riaus va­do­vę Vir­gi­ni­ją Mont­vi­lai­tę vis di­des­nis aly­tiš­kių ir Aly­taus ra­jo­no gy­ven­to­jų bū­rys va­di­na ge­rą­ja sa­ma­rie­te. Nors sa­ma­rie­čių veik­la Aly­tu­je dar ne­ga­li kaip ki­tos lab­da­ros or­ga­ni­za­ci­jos pa­si­gir­ti sa­vo il­ga­am­žiš­ku­mu, ta­čiau jos pir­mie­ji me­tai pa­lie­ka žmo­nių šir­dy­se džiaugs­mo ir dė­kin­gu­mo. V.Mont­vi­lai­tę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

Apie ge­rą­jį sa­ma­rie­tį

Vie­nas žmo­gus ke­lia­vo iš Je­ru­za­lės į Je­ri­chą ir pa­kliu­vo į plė­ši­kų ran­kas. Tie iš­ren­gė jį, su­mu­šė ir nu­ė­jo sau, pa­lik­da­mi pus­gy­vį. At­si­tik­ti­nai tuo pa­čiu ke­liu ėjo vie­nas ku­ni­gas ir, pa­ma­tęs jį, pra­ėjo ki­ta ke­lio pu­se.

Taip pat ir le­vi­tas, pro tą vie­tą ei­da­mas, jį pa­ma­tė ir pra­ėjo ki­ta ke­lio pu­se. O vie­nas sa­ma­rie­tis ke­liau­da­mas už­ti­ko jį ir pa­si­gai­lė­jo.

Pri­ėjęs jis ap­ri­šo jo žaiz­das, už­pil­da­mas alie­jaus ir vy­no, už­kė­lė ant sa­vo gy­vu­lio, nu­ga­be­no į už­ei­gą ir slau­gė jį. Ki­tą die­ną iš­ke­liau­da­mas jis iš­si­ė­mė du de­na­rus, pa­da­vė už­ei­gos šei­mi­nin­kui ir ta­rė: „Slau­gyk jį, o jei­gu ką iš­lei­si vir­šaus, su­grį­žęs at­si­ly­gin­siu“...

 

Pa­gal evan­ge­lis­tą Lu­ką, Nau­ja­sis Tes­ta­mentas

 

– Sa­ma­rie­čių is­to­ri­ja tur­tin­ga, įdo­mi. Kiek tai sie­ti­na su ge­ro­jo sa­ma­rie­čio el­ge­siu, ku­ris mi­ni­mas Bib­li­jo­je?

– Mū­sų sa­ma­rie­čių ben­druo­me­nė ypa­tin­ga, vien tik pa­va­di­ni­mu įpa­rei­go­ta pa­tei­sin­ti taip ge­rai ži­no­mą Bib­li­jo­je ge­ro­jo sa­ma­rie­čio var­dą.

Tuo pa­vyz­džiu nu­ro­do­ma ir dar­bų kryp­tis, ku­ria net ne­su­si­mąs­ty­da­mi tu­ri­me ei­ti ir ei­na­me, da­ro­me tik ge­rus dar­bus ir tuo ge­ru­mu da­li­ja­mės su vi­sais ir vi­sus už­kre­čia­me ge­ru­mo dva­sia. Tik taip mes pa­tei­sin­si­me ge­ro­jo sa­ma­rie­čio var­dą. Tuo la­bai džiau­gia­mės, nes žmo­nės, iš­gir­dę tik pa­va­di­ni­mą, jau ži­no, kad mes jiems pa­dė­si­me kuo ga­lė­si­me, tai la­bai ska­ti­na ge­riems dar­bams.

– Lie­tu­vo­je sa­ma­rie­čių ben­dri­ja įsi­kū­rė 1992 me­tų pra­džio­je Kau­ne, Šv. Kry­žiaus, ki­taip va­di­na­mo­je Kar­me­li­tų, baž­ny­čios kle­bo­ni­jo­je. Ka­da ir ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ra­do­si Aly­taus sa­ma­rie­čiai?

– Aly­taus sa­ma­rie­čiai at­si­ra­do man la­bai ne­įpras­tai, apie tai pa­pa­sa­ko­siu vė­liau ir pla­čiau. Trum­pai bū­tų tiek: su­si­klos­čius ap­lin­ky­bėms, vie­ną die­ną at­va­žia­vo Lie­tu­vos sa­ma­rie­čių ben­dri­jos pre­zi­den­tas Si­gy­tas Kli­mas pa­si­kal­bė­ti, įsi­ti­kin­ti, kad šiam dar­bui tin­ku. O aš to tik ir lau­kiau, ir sta­čia gal­va puo­liau kur­ti nau­ją Aly­taus sky­rių. Nie­ko ne­su­pra­tau, ne­ži­no­jau net nuo ko pra­dė­ti, kon­sul­ta­vau­si su vi­sais, kas tik su­si­ję su lab­da­ros ir pa­ra­mos dar­bu. Iš pri­gim­ties esu op­ti­mis­tė, ti­kė­jau­si, kad tik sprag­tel­siu pirš­tais ir jau vis­kas, jau dir­bu, pa­de­du vargs­tan­tiems žmo­nėms, kam rei­kia pa­gal­bos ir t. t.

Ge­rai, kad bu­vo ša­lia ir sa­vo pa­ta­ri­mais bei ra­my­be ma­ne pa­lai­kė Kau­no lab­da­ros ir pa­ra­mos as­me­ni­nio fon­do „Vil­ties sa­la“ di­rek­to­rius Sau­lius An­dra­šiū­nas.

Tai­gi, veik­los pra­džia – Vil­ties gat­vė­je esan­čio dar­že­lio pa­tal­po­se, už ku­rias tu­riu dė­ko­ti mies­to sa­vi­val­dy­bei. Ten ir pra­dė­jau kur­tis ir dirb­ti nuo 2019 me­tų va­sa­rio 13 die­nos. Mes dar la­bai jau­ni ge­rie­ji sa­ma­rie­čiai.

– Ma­žai kas ži­no apie Jū­sų or­ga­ni­za­ci­jos veik­lą, skir­tą pa­dė­ti aly­tiš­kiams. Kam ski­ria­te sa­vo pa­gal­bą ir ko­kia ji?

– Mes ži­no­mi ir ne­ži­no­mi, nie­kas mū­sų ne­fi­nan­suo­ja ir iki šiol ne­tu­rė­jo­me rė­mė­jų. Tik šį lap­kri­tį mus pa­sie­kė pir­mų­jų rė­mė­jų iš­ties­ta pa­gal­bos ran­ka – tai Aly­taus mies­to ZON­TA klu­bo dos­ni ran­ka. Tie­siog dir­bo­me kaip ga­lė­jo­me, bet la­bai no­rė­jo­me da­ry­ti ge­rus dar­bus ir mums pa­ga­liau pa­si­se­kė, iš­si­pil­dė sva­jo­nė. Štai jūs pa­ruo­ši­te apie mus pub­li­ka­ci­ją ir mes jau bū­si­me dar dau­giau ži­no­mi.

O mū­sų ben­dri­jos mi­si­ja – nuo­la­ti­nė ko­va su skur­du, ne­įga­lių­jų bei vie­ni­šų žmo­nių at­skir­ti­mi, hu­ma­ni­ta­ri­nė pa­gal­ba so­cia­li­nėms reik­mėms, dar­bas su jau­ni­mu, so­cia­li­nė pre­ven­ci­ja, glo­ba ir so­cia­li­nių pro­gra­mų įgy­ven­di­ni­mas.

Ga­liu pa­si­gir­ti: nuo šių me­tų spa­lio da­ly­vau­ja­me Už­im­tu­mo tar­ny­bos eu­ro­pi­nia­me pro­jek­te „Už­im­tu­mo ska­ti­ni­mo ir mo­ty­va­vi­mo pa­slau­gų ne­dir­ban­tiems ir so­cia­li­nę pa­ra­mą gau­nan­tiems as­me­nims mo­de­lis“.

Veik­lą pra­dė­jo­me nuo pri­sis­ta­ty­mo Aly­taus mies­tui ir ra­jo­nui, va­žia­vo­me į ra­jo­no bib­lio­te­kas ir joms do­va­no­jo­me nau­jų kny­gų.

Vi­sai mū­sų veik­lai įsi­bė­gė­ti la­bai truk­do ka­ran­ti­nai, ka­dan­gi mū­sų ben­druo­me­nės na­riai prak­tiš­kai yra ri­zi­kos gru­pė­je, mums vis bu­vo kaž­kiek su­ri­ša­mos ran­kos, stab­do­ma veik­la.

O pa­grin­di­niai dar­bai, tai mais­to, rū­bų, bui­ti­nių ir hi­gie­ni­nių prie­mo­nių da­li­ji­mas, vaikš­ty­nių, ne­įga­lių­jų ve­ži­mė­lių, ra­men­tų sko­li­ni­mas, taip pat jau tu­ri­me ir elek­tri­nę lo­vą, ji skir­ta sko­lin­ti. Li­go­nius ir se­ne­lius bei ne­įga­liuo­sius ve­ži­mė­liuo­se pa­ly­di­me į po­li­kli­ni­ką ir at­gal, taip pat vie­nin­te­liai Aly­tu­je tei­kia­me li­go­nių ir ne­įga­lių­jų, ku­rie yra gu­lin­tys ar sė­di ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je, nu­ne­ši­mo ir už­ne­ši­mo pa­slau­gą.

Ne tiek ir ma­žai jau da­ro­me, svar­biau­sia tai da­ro­me ko­ky­biš­kai ir ge­rai pa­gal ge­ro­jo sa­ma­rie­čio mums pa­ro­dy­tą pa­vyz­dį.

– Kur da­bar yra Jū­sų or­ga­ni­za­ci­jos būs­ti­nė ir su ko­kio­mis ki­to­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis ben­drau­ja­te, pa­lai­ko­te ry­šius?

– Da­bar mus ga­li­te ras­ti Sa­va­no­rių g. 8A, Aly­tu­je. Pa­aiš­kin­siu, ko­dėl mes iš­si­kraus­tė­me iš Vil­ties gat­vės. Mū­sų veik­los nie­kas ne­fi­nan­sa­vo, at­si­ra­do įsi­sko­li­ni­mas sa­vi­val­dy­bei už pa­tal­pas ir bū­tu­me at­si­dū­rę bė­do­je, bet čia vėl mums iš­tie­sė pa­gal­bos ran­ką „Ca­ri­to“ iko­na – Al­du­tė Va­si­liaus­kie­nė.

Ji pa­ta­rė kreip­tis pa­gal­bos į Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios kle­bo­ną, de­ka­ną Arū­ną Už­upį. Šis ge­ra­šir­dis, nuo­sta­bus dva­si­nin­kas mus pri­glau­dė po sa­vo tė­viš­ku spar­nu, lei­do įsi­kur­ti bal­ta­ja­me na­me­ly­je vie­na­me kie­me su „Ca­ri­tu“. Taip pra­si­dė­jo mū­sų ben­dra­dar­bia­vi­mas.

Juk leng­viau iš­gy­ven­ti sun­kiu lai­ko­tar­piu dviem pa­de­dant vie­nas ki­tam, ne­gu kiek­vie­nam at­ski­rai. Nuo šiol jau­čiuo­si sa­vo ro­gė­se, jei­gu pa­si­da­ro sun­ku, vi­sa­da krei­piuo­si į de­ka­ną Arū­ną Už­upį, jei­gu ne­drįs­tu kreip­tis, ta­da jis pats vi­sa­da pa­klaus, ar ga­li kuo nors pa­dė­ti. Ga­liu tik šir­din­gai de­ka­nui pa­dė­ko­ti vi­sų Aly­taus sa­ma­rie­čių var­du.

Tuo me­tu, kai dar tik mo­kė­mės dirb­ti, su­si­ra­do­me drau­gų ir ben­dra­dar­biau­ja­me iki šiol. Tie drau­gai – tai „Mais­to ban­kas“, Lie­tu­vos pro­ba­ci­jos tar­ny­bos Kau­no re­gio­no sky­riaus dar­buo­to­jai, „Tė­viš­kės na­mai“, Vai­kų die­nos cen­tras „Ga­li“, Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios „Ca­ri­tas“, Aly­taus mies­to ben­druo­me­nės cen­tras, Aly­taus mies­to mo­te­rų kri­zių cen­tras, drau­gau­ja­me su Rau­do­nuo­ju Kry­žiu­mi. Šiuo me­tu bi­čiu­lių tu­ri­me tiek, bet tai tik pra­džia.

Puo­se­lė­ju sva­jo­nę, kad tar­pu­sa­vy­je ben­dra­dar­biau­tų vi­sos Aly­tu­je esan­čios ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, juk mes dir­ba­me nau­din­gą dar­bą tam pa­čiam žmo­gui, ku­riam rei­kia mū­sų pa­gal­bos. Ko­dėl ne­ga­li­me drau­gau­ti, da­ly­tis tuo, kuo ga­li­me pa­si­da­ly­ti, ap­si­keis­ti pa­tir­ti­mis. No­rė­čiau, kad bū­tų drau­giš­ki tar­pu­sa­vio san­ty­kiai, o ne vie­nam ki­ta­me ma­ty­ti „kon­ku­ruo­jan­čią fir­mą“. Daug dau­giau pa­da­ry­tu­me dėl žmo­gaus drau­gau­da­mi, ben­dra­dar­biau­da­mi. Ma­nau, jog ka­da nors ir ši sva­jo­nė iš­si­pil­dys.

– De­vi­zą Jū­sų or­ga­ni­za­ci­ja tu­ri?

– Taip, mes tu­ri­me sa­vo de­vi­zą. Jis skam­ba taip – „Sku­bė­ki­me da­ry­ti ge­ra!“

– Yra žmo­nių, ku­rie au­ko­ja re­gu­lia­riai, yra, ku­rie nu­si­tei­kę prieš au­ko­ji­mą. Vi­sa­da ra­si žmo­nių, ku­rie lai­ko­si va­di­na­mo­sios Fols­te­rio de­šim­ti­nės, ka­da de­šim­tą pro­cen­tą pa­ja­mų žmo­gus ski­ria pa­si­rink­tai or­ga­ni­za­ci­jai ar žmo­gui. Au­ko­ti, da­ly­tis yra gra­žu ir pras­min­ga.

– Lab­da­rin­gą dar­bą dir­bu dar la­bai trum­pai, tik ant­rus me­tus. Su­si­dur­ti su to­kiais rė­mė­jais, ku­rie au­ko­tų sta­bi­liai pa­skir­tą su­mą, dar ne­te­ko, bet la­bai sva­jo­ju ir ti­kiuo­si at­ei­ty­je tu­rė­ti to­kių rė­mė­jų, at­si­ras­tų dau­giau ga­li­my­bių vi­sa­pu­siš­kai pa­dė­ti vargs­tan­tiems.

To­kių, ku­rie ne­au­ko­ja ir prie­šiš­kai nu­si­sta­tę, su­ti­kau nuo pir­mos dar­bo die­nos, bet tai žmo­nių pa­si­rin­ki­mo tei­sė. Vi­sa­da ger­biu bet ko­kią žmo­nių nuo­mo­nę. Ją iš­klau­sau, bet pa­si­lie­ku prie sa­vo­sios. Ži­nau, kad at­eis to­kia va­lan­da, kai žmo­gus su­pras, o mums ir vie­nas cen­tas to­ly­gus di­des­nėms ga­li­my­bėms.

– Vi­suo­met džiau­giuo­si žmo­nė­mis, ku­rie at­si­lie­pia į pa­gal­bos šauks­mą. Bent šiuo me­tu – ar nė­ra svar­biau­sia pa­au­ko­ti sa­vo lai­ko? Juk sta­tis­ti­ka bau­gi­na – kas tre­čias sen­jo­riš­ko am­žiaus žmo­gus yra vie­ni­šas.

– Iš tie­sų jūs vi­siš­kai tei­si. Da­bar vie­ni­šų žmo­nių skai­čius ne ma­žė­ja, bet au­ga. Su­si­dū­ru­si su šia pro­ble­ma aš taip pat il­gai gal­vo­jau, ko­dėl taip yra. Ma­nau, kad pa­ti pra­džia bu­vo pa­da­ry­ta, kai žmo­nės su­si­kraus­tė gy­ven­ti į dau­gia­aukš­čius na­mus, juos tie­siog pa­va­din­ki­me nar­ve­liais.

Pra­džio­je dar bu­vo iš­li­kęs įpro­tis ben­drau­ti su kai­my­nais, lan­ky­ti drau­gus, bet po tru­pu­tį grei­tė­jant gy­ve­ni­mo tem­pui, vis­kas ėmė keis­tis į blo­gą­ją pu­sę. Dar pri­si­dė­jo ma­žė­jan­tis gims­ta­mu­mas, jam tu­rė­jo įta­kos tie pa­tys nar­ve­liai, la­bai pa­to­gu – grį­žau na­mo, už­si­da­riau du­ris ir nie­ko ne­rei­kia, il­siuo­si. Drau­gas – te­le­vi­zo­rius. To­liau se­kė kom­piu­te­ri­za­ci­ja, vėl pa­to­gu – ta­vo drau­gai yra dė­žu­tė­je, kam ei­ti kur nors, ieš­ko­ti ko ne­pa­me­tęs.

Žmo­nės juk sens­ta, ma­žė­ja drau­gų ra­tas, ir ta­da pra­de­da su­pras­ti, kad li­ko vie­nas tik su te­le­vi­zo­riu­mi ir kom­piu­te­riu. O su kuo pa­si­kal­bė­ti, nes kal­bė­tis tai ga­li, bet tau nie­kas ne­at­sa­kys. Ben­dra­vi­mo įpro­čiai pa­si­kei­tę, taip ir su­si­du­ria­ma su vie­nat­ve.

Tur­būt di­džiau­sia pro­ble­ma ne man­da­gus po­kal­bis su kai­my­nais, sve­ti­mais žmo­nė­mis, bet kad nė­ra su kuo pa­si­bar­ti, pa­si­pyk­ti, iš­si­krau­ti. Juk ne­si­pyk­si su kai­my­nu, jei­gu bė­da – tu jo ne­pri­si­šauk­si.

Vis­ką kau­pian­tys sa­vy­je tam­pa pik­tais, nie­kur ne­lau­kia­mais žmo­nė­mis ir re­ziu­mė – vie­nat­vė.

Iš tie­sų žmo­nės da­bar ne­pra­šo rū­bų, mais­to – mi­ni­ma­liai, bet jie pra­šo ben­dra­vi­mo. Jie man skam­bin­tų ry­tą va­ka­rą, sten­giuo­si, kiek ga­liu, ben­drau­ti su jais, bet vie­nas lau­ke ne ka­rys, ieš­kai sa­va­no­rių, ku­rie mo­kė­tų ben­drau­ti su to­kiais žmo­nė­mis.

Po tru­pu­tį dau­gė­ja sa­va­no­rių, bet ne taip ir tiek, kiek no­rė­tų­si. Juk sa­va­no­ris dar­bą tu­ri at­lik­ti ne­at­ly­gin­ti­nai, bet ge­rai. Daž­niau­siai vi­si no­rė­tų, bet ne­tu­ri lai­ko. Ne­ap­mo­ka­mas lai­kas tie­siog ta­po pra­ban­ga. Pa­pras­čiau – at­ve­žiau, pa­da­viau ir pa­mir­šau. Bet ne­pa­gal­vo­ja­ma, o jei­gu aš pats nu­veš­čiau tą gė­rį as­me­niš­kai tam žmo­gu­čiui, pa­si­kal­bė­čiau po­rą va­lan­dų ir duo­čiau jam daug dau­giau ne­gu tik at­li­ku­sius daik­tus ir rū­bus. Tie­siog, vi­si gal­vo­ja­me apie sa­ve, o ne apie to­kį pa­tį, bet ki­tą.

– Pa­ste­bė­jau, kad la­bai pa­tin­ka vai­kams au­ko­ti ki­tiems. Va­di­na­si, au­ga at­jau­tes­nė kar­ta?

– Jau­no­ji kar­ta vi­siš­kai ki­to­kia, ji mo­kyk­lo­je mo­ko­ma sa­va­no­riau­ti, ma­to sa­va­no­ria­vi­mo pa­vyz­džių, tad vi­sai ki­taip žiū­ri į se­ną pa­si­li­go­ju­sį žmo­gų. Iš tie­sų man la­bai pa­tin­ka jau­no­ji kar­ta, ne vi­si juos su­pran­ta­me, pyks­ta­me, kad jie ne to­kie, kaip mes bu­vo­me sa­vo lai­ku, bet jie šau­nūs. Kiek te­ko su­si­dur­ti su jau­ną­ja kar­ta, ar tai bū­tų vai­ki­nai, ar mer­gi­nos, jie mie­lai au­ko­ja ir ne­di­de­les su­mas pi­ni­gų. Kaž­kaip vis­ką sa­vai­me su­pran­ta, kad rei­kia pa­dė­ti se­ne­liams, li­go­niams.

Jiems vis­kas aiš­ku, rei­kia tai rei­kia. Vi­sa­da jais ga­liu pa­si­ti­kė­ti, jei­gu pa­pra­šy­siu pa­gal­bos ir jos rei­kės se­ne­liams, jie la­bai at­sa­kin­gai tai at­liks. Vi­sa­da at­lik­da­mi už­duo­tį pri­si­me­na sa­vo se­ne­lius ar pa­si­li­go­ju­sius sa­vus ar­ti­muo­sius. Pa­si­pa­sa­ko­ja apie tai. Žiū­ri, kaip jie gul­do į lo­vą ne­vaikš­čio­jan­čią se­nu­tę, tai ga­li ir aša­rą iš­spaus­ti.

La­bai sma­gu dirb­ti su vy­ru­kais virš 20-ies me­tų. At­ro­do vy­ru­kai, jiems tie li­go­niai ir se­ne­liai nė mo­tais, ir kaip klys­ta­me, jie tai at­liks daug at­sa­kin­giau ne­gu bet ku­ris su­au­gęs vy­ras. Žo­džiu, ne­nu­ra­šy­ki­me mū­sų jau­no­sios kar­tos, jie la­biau pa­žen­gę už mus sa­va­no­rys­tė­je ir at­jau­to­je. Tą sa­kau la­bai at­sa­kin­gai.

– Aš vis ne­ran­du at­sa­ky­mo į to­kį klau­si­mą: be vals­ty­bės, tiek or­ga­ni­za­ci­jų rū­pi­na­si sun­kiai be­si­ver­čian­čiais žmo­nė­mis, o jų vis dau­gė­ja. Ko­dėl?

– Čia tu­riu sa­vo nuo­mo­nę. Tie­siog, Eu­ro­pos ir mū­sų vals­ty­bės to­kia po­li­ti­ka. Kam dirb­ti, jei­gu gau­nu pa­šal­pą, iš jos mi­ni­ma­liai ten­kin­da­mas sa­vo po­rei­kius iš­gy­ve­nu. O su lai­ku pa­si­kei­čia ir po­rei­kiai, jie vis ma­žė­ja. Vi­si mo­ka­me skai­čiuo­ti, ne tik sve­ti­mus pi­ni­gus, bet ir sa­vus. Kam ei­ti dirb­ti už mi­ze­ri­nį mi­ni­mu­mą, ge­riau pri­si­dur­siu iš šo­no ir taip sau ty­liai iš­gy­ven­siu.

To­liau ši­tie žmo­gu­čiai įsi­gud­ri­na ei­ti per vi­sas lab­da­rin­gas or­ga­ni­za­ci­jas, vie­no­je šio, ki­to­je to gau­na, ir vėl jis lai­min­gai su­lau­kia sa­vo pa­šal­pų die­nos. Taip ir su­ka­si, ne­suk­da­mas sau gal­vos, at­pran­ta dirb­ti, už­si­sė­di už­im­tu­mo tar­ny­bo­je, iš­kren­ta iš dar­bo rin­kos, pra­ran­da dar­bo įgū­džius, at­si­lie­ka nuo tech­no­lo­gi­jų.

Ir kas jam be­lie­ka, to­liau tū­no­ti be jo­kios veik­los ir pra­dė­ti de­gra­duo­ti. Pas­kui ste­bi­mės, ko­dėl jis ne­dir­ba? Pyks­ta­me, te­gul ei­na dirb­ti. Jau šaukš­tai po pie­tų, jis pra­ras­tas, vals­ty­bei pa­de­dant. Ta­da vals­ty­bė vėl in­ves­tuo­ja į jį pi­ni­gus su­grą­žin­ti į dar­bo rin­ką, bet tą ga­li­ma tai­ky­ti tik tiems, ku­rie pa­tys no­ri su­grįž­ti į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą, ki­tiems tas jau ne­be­įma­no­ma, trau­ki­nys nu­va­žia­vo.

Man pa­tin­ka dirb­ti su ra­jo­no žmo­nė­mis. Pa­žiū­rė­ki­me, kas de­da­si kai­muo­se? Jie tie­siog mirš­ta. O žmo­nės ką ten vei­kia? Ogi vi­siš­kai nie­ko, nes net ne­tu­ri ką veik­ti, jo­kio dar­bo. Ta­da vėl pa­klaus­ki­me, kas kal­tas? Kal­tas žmo­gus? Ne, kal­ta vals­ty­bės po­li­ti­ka. Ne­no­riu lįs­ti ir dis­ku­tuo­ti po­li­ti­nė­mis te­mo­mis, bet, ma­no gal­va, tik taip ir yra. Rei­kia gel­bė­ti žmo­gų, o kas gel­bės, vals­ty­bė? Ne. Žmo­gus pa­lie­ka­mas li­ki­mo va­liai, ge­rai jei­gu kas pa­ta­ria kreip­tis į lab­da­rin­gas or­ga­ni­za­ci­jas, di­de­lis ačiū, tai bent žmo­gus tu­ri ką pa­val­gy­ti ir ap­si­reng­ti.

– Vi­si žmo­nės no­ri bū­ti lai­min­gi. Ka­da Jūs jau­čia­tės lai­min­ga? Dau­giau pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve.

– Ka­da aš esu lai­min­ga? Da­bar esu la­bai lai­min­ga, nes tu­riu šį Die­vo siųs­tą dar­bą, su ku­riuo pa­si­kei­tė vi­sas ma­no gy­ve­ni­mas. Taip, ga­li­te juok­tis, ga­li­te gal­vo­ti, kad aš iš­pro­tė­jau, bet tai tie­sa. Vi­siems pa­sa­ko­ju šį ste­buk­lą. Juk pla­čiau pa­kal­bė­ti apie sa­ma­rie­čių at­si­ra­di­mą Aly­tu­je ža­dė­jau po­kal­bio pra­džio­je.

O bu­vo taip. Bū­na žmo­gaus gy­ve­ni­me lū­žio taš­kas, sa­ko, kad jis bū­na kas sep­ty­ne­ri me­tai. Ko ge­ro, taip ir man bu­vo. Vis­kas ri­to­si į dug­ną, ne­no­rė­čiau taip sa­ky­ti, tie­siog ri­to­si že­myn į blo­gą­ją pu­sę. Jau ir pa­ti gal­vo­jau, kad teks emig­ruo­ti pas duk­ras į už­sie­nį, Lie­tu­vo­je lai­kė tik se­ni tė­vai, gal­vo­jau ne­iš­tvers, jei­gu aš juos pa­lik­siu čia, o pa­ti iš­va­žiuo­siu.

Ir vie­ną die­ną bū­da­ma ne­vil­ty­je dėl sa­vo to­kio gy­ve­ni­mo, pa­ra­šiau Die­vui laiš­ką, bu­vau apie tai skai­čiu­si psi­cho­lo­gi­nė­se kny­go­se. Gal­vo­ju, ir aš tai pa­da­ry­siu, nes to­liau jau nė­ra kur kris­ti.

Su­ra­šiau ko­kio dar­bo no­rė­čiau, ir bū­tent ap­ra­šiau lab­da­rin­gą­jį dar­bą, nes nuo vai­kys­tės ma­no ge­riau­si drau­gai bu­vo se­ne­liai ir vie­ni­ši žmo­nės, bu­vau la­bai ben­drau­ti my­lin­ti mer­gy­tė. Ma­ma sa­ky­da­vo, ta­ve dau­giau žmo­nių svei­ki­na­si ne­gu ma­ne ir tie, ku­rių net aš ne­pa­žįs­tu.

Dirb­da­ma ver­sle, sten­giau­si rink­ti vis­ką, ką ma­no tur­tin­gos klien­tės no­rė­da­vo iš­mes­ti, vež­da­vau tiems žmo­nėms, kam to rei­kė­da­vo ir trūk­da­vo.

Na, pa­ra­šiau ir pa­mir­šau tą laiš­ką. Drau­gė ma­nęs gai­lė­da­ma, kad ne­su­sirg­čiau dep­re­si­ja, pa­si­ė­mė į Vil­nių bu­hal­te­riau­ti, nors aš ne­mėgs­tu to­kio dar­bo, bet bu­vo pa­dė­tis be iš­ei­ties, kaip ta­da at­ro­dė. Ir po tri­jų die­nų, man bū­nant Vil­niu­je, pa­skam­bi­na la­bai ge­ra ma­no drau­gė ir sa­ko, man siū­lė to­kį ir to­kį dar­bą, aš ne­su­ti­kau, bet pa­gal­vo­jau apie ta­ve, tu la­bai tin­ka­ma jam. Ar ga­liu duo­ti ta­vo te­le­fo­no nu­me­rį jiems? Aš su­ti­kau. Po die­nos man pa­skam­bi­na iš Kau­no Lie­tu­vos sa­ma­rie­čių ben­dri­jos pre­zi­den­tas Si­gy­tas Kli­mas, pa­si­kal­ba­me, su­si­ta­ria­me su­si­tik­ti ki­tą sa­vai­tę. Tą die­ną aš ir pla­na­vau grįž­ti į Aly­tų. Su­si­ti­ko­me, vėl pa­si­kal­bė­jo­me, ir štai aš tu­riu sva­jo­nių dar­bą, ar tai ne ste­buk­las? Va­di­na­si, ste­buk­lų dar bū­na! Žmo­nės, ste­buk­lų vis dar bū­na, ti­kė­kit Vi­sa­ga­liu ir jū­sų gy­ve­ni­mas pa­si­keis 360 laips­nių kam­pu!

Pra­dė­jau dirb­ti. Ta­da pra­si­dė­jo šou, ste­bė­jau drau­gių re­ak­ci­ją, vie­nos iš man­da­gu­mo link­sė­jo gal­va, ki­tos reiš­kė sa­vo nuo­mo­nę, tre­čios lai­kė vi­siš­ka kvai­ša... Dir­bau ir iki šiol dir­bu sa­va­no­re. Bet man bu­vo ge­ra da­ry­ti žmo­nėms ge­ra, pa­dė­ti jiems, jų iš­klau­sy­ti. Kai su­lauk­da­vau jų šyp­se­nų, dė­kin­gu­mo, ir sun­ku­mai kaž­kur ding­da­vo. Bet nie­ka­da net min­ties ne­bu­vo mes­ti šį dar­bą.

Da­bar esu ten, kur esu, sa­vo ro­gė­se. Tai Die­vo do­va­na man už vi­sus sun­ku­mus ir iš­gy­ve­ni­mus, kiek jų bu­vo ma­no spal­vin­gam gy­ve­ni­me. My­liu sa­vo dar­bą, vi­sus tuos žmo­nes, ku­riuos su­tin­ku sa­vo dar­be, ir tik džiau­giuo­si, kad ga­liu jiems pa­dė­ti, kad jie ma­ni­mi pa­si­ti­ki, pa­ti­ki sa­vo gy­ve­ni­miš­kas pa­slap­tis. Su­si­kū­riau to­kią ben­druo­me­nę, ko­kia esu pa­ti, tad ga­li­te pa­gal tai ir ma­ne ver­tin­ti.

Jei­gu trum­pai apie sa­ve, tai esu pa­pras­ta su­val­kie­tė, mei­lės emig­ran­tė Aly­tu­je. Mei­lės ne­li­ko, bet aš li­kau Aly­tu­je, nes man čia ge­ra. Čia pa­tys ge­riau­si ma­no drau­gai, ge­riau­si ma­ne su­pan­tys žmo­nės. Ma­my­tė dzū­kė, ki­lu­si iš Sim­no, tė­ve­lis ki­lęs iš Kaz­lų Rū­dos, se­sė su bro­liu gi­mė Aly­tu­je, o aš gi­miau Kaz­lų Rū­do­je, bet tik aš gy­ve­nu Aly­tu­je. Kai ver­tė­si ma­no gy­ve­ni­mas, ne­bu­vo jo­kios min­ties iš­vyk­ti iš Aly­taus, jau­čiau, kad jis ma­ne įsi­ur­bė į sa­ve, bet aš čia lai­min­ga.

Tai gal tiek apie ma­ne pa­čią.

Ga­li­te di­de­lė­mis rai­dė­mis pa­ra­šy­ti: „Esu lai­min­ga dirb­da­ma šį Die­vo siųs­tą dar­bą.“

– Džiu­gu tą gir­dė­ti. Tad po­kal­bio pa­bai­go­je pa­pra­šy­siu, ką mėgs­tu da­ry­ti – at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ku­rio ne­pa­klau­siau, o Jums no­ri­si apie tai pa­kal­bė­ti.

– At­sa­ky­da­ma į jū­sų klau­si­mus, aš jau iš­si­lie­jau, gal kur ir nu­si­kal­bė­jau, nes esu tas žmo­gus, ku­riam ge­riau ne­duo­kit val­gy­ti, bet duo­ki­te pa­kal­bė­ti.

No­rė­čiau pa­dė­ko­ti vi­siems sa­vo ben­druo­me­nės na­riams, ku­rie ma­ni­mi pa­ti­kė­jo, kad aš, bū­da­ma vi­siš­kai ža­lia šia­me dar­be, ga­liu jiems kaž­kuo pa­dė­ti. Man tai la­bai daug reiš­kė tuo me­tu.

No­riu dar kar­tą pa­dė­ko­ti Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios kle­bo­nui, de­ka­nui Arū­nui Už­upiui, kad pri­glau­dė varg­šus sa­ma­rie­čius po sa­vo tė­viš­ku spar­nu, kad sau­go ir glo­bo­ja.

Di­de­lis dė­kui Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios „Ca­ri­to“ va­do­vei Al­du­tei Va­si­liaus­kie­nei, ku­ri ne­pa­lie­ka ne­vil­ty­je ir da­li­ja­si pa­tir­ti­mi, ypač tuo­met, kai bū­na la­bai sun­ku.

Taip pat dė­ko­ju sa­vo iš­ti­ki­miems sa­va­no­riams Gin­ta­rui, Lai­mu­tei, Lo­re­tai ir Min­dau­gui, ku­rie au­ko­ja sek­ma­die­nius, kad pa­gel­bė­tų man iš­da­ly­ti mais­tą mū­sų ben­druo­me­nės na­riams, ku­rių pas­ta­ruo­ju me­tu ypač spar­čiai dau­gė­ja. Sa­va­no­riai su­pran­ta, kaip juos ver­ti­nu, nes be jų aš kaip be ran­kų.

Tai toks ma­no ge­ro­sios sa­ma­rie­tės gy­ve­ni­mas.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.