Dan­gaus blyks­nis Lie­tu­vos že­mė­je

Kas ne­pri­si­me­na šios ir ki­tų dai­nuo­ja­mų ei­lių, jaut­riai ža­di­nu­sių lais­vos Tė­vy­nės il­ge­sį dar ta­da, kai ne­ga­lė­jo­me lais­vai gie­do­ti tau­tiš­kos gies­mės Są­jū­džio auš­roj, skau­džią sau­sio 13-osios nak­tį ir šian­dien dar ne­lei­džian­čių nu­grimz­ti pe­si­miz­mo pel­kėj pa­si­kly­dus lais­vės ne­lais­vė­je.

Apie po­etą, ver­tė­ją Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių no­riu kal­bė­ti va­sa­rį dėl to, kad 2011 me­tų Va­sa­rio 16-ąją, mū­sų tau­tai bran­giau­sią die­ną, jis at­si­svei­ki­no su tau­ta. Tai sim­bo­liš­ka.

Di­dy­sis tau­tos pa­triar­chas Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius taip pat iš­ėjo šią die­ną. Šie me­tai yra ir po­eto ju­bi­lie­ji­niai – jam bū­tų su­ka­kę 90 me­tų.

Jus­ti­nas bu­vo vy­res­nis ma­no moks­lo drau­gas Prie­nų „Ži­bu­rio“ gim­na­zi­jo­je ir Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Tai bu­vo in­te­li­gen­tas, in­te­lek­tu­a­las gi­liau­sia šio žo­džio pras­me, su­ge­ban­tis su­bur­ti jau­ni­mą ir sa­vo kū­ry­ba įžieb­ti jam pa­čius gi­liau­sius pa­trio­ti­nius jaus­mus.

Re­giu su­var­gu­sį še­šio­lik­me­tį, po mė­ne­sio tar­dy­mo su­grį­žu­sį iš Ma­ri­jam­po­lės ka­lė­ji­mo, kur už ty­lė­ji­mą virš jau­nuo­lio gal­vos tar­dy­to­jas jau bu­vo iš­kė­lęs ta­bu­re­tę. Mat po vie­nin­te­lio gim­na­zi­jo­je bu­vu­sio kom­jau­nuo­lio nu­žu­dy­mo bu­vo areš­tuo­ja­mi ir ne­kal­ti.

Jau­nys­tė ne­pa­kar­to­ja­ma. Tad Jus­ti­nas gim­na­zi­jo­je kū­rė ir hu­mo­ris­ti­nes dai­ne­les apie mo­ki­nių, mo­ky­to­jų, mies­to ben­druo­me­nės gy­ve­ni­mą, to me­to ne­ge­ro­ves. Mer­gai­tės jo­mis pa­į­vai­rin­da­vo sa­vo die­no­raš­čius, ki­tos per­si­ra­šy­da­vo į slap­tus par­ti­za­niš­kų dai­nų (jas kū­rė ir Jus­ti­nas) są­siu­vi­nius.

Štai ke­lios stro­fos iš mū­sų die­no­raš­čių.

Ro­dos, lie­tu­vių kal­ba gim­to­ji,

Ro­dos, links­niuo­ji ir as­me­nuo­ji.

Bet jei da­ly­vio ne­pa­da­ry­si,

Dau­giau kaip dvie­jų ne­be­ma­ty­si

Al­geb­ra pjau­na vi­sus kaip sma­kas,

Lai­mė, jei špe­rą nu­tver­ti se­kas. 

O kai at­ei­na ta is­to­ri­ja,

Mus na­ba­gė­lius kaip hyd­ra ry­ja.

Ro­dos, pa­rus­ki daug pa­ni­ma­ju,

Ro­dos, liub­liu vas, – pa­sa­kyt zna­ju.

Bet kai tik rei­kia pa­as­me­nuo­ti,

Daž­niau­siai ten­ka pa­rau­do­nuo­ti.

Špre­chen tai špre­chen, bet nicht ferš­te­en,

Kny­ga per to­li – kan ich nicht ze­en.

O štai pos­me­lis apie duo­ną kas­die­ni­nę.

Ke­pyk­los duo­ną kas peikt iš­drįs­tų –

Po plu­ta, sa­ko, šuo pa­lįs­tų.

Vai­ki­nų kvar­te­to vi­si ne­kan­triai lauk­da­vo­me. Ypač ža­vė­jo sod­rus Jus­ti­no bo­sas. Mo­ky­to­jai už kri­ti­ką ne­pyk­da­vo, plo­da­vo. Juo­ka­vo, kad bū­sią ge­res­ni. O par­ti­za­niš­kas dai­nas trauk­da­vo­me „ro­bak­suo­se“ (tai slap­ti pa­ti­ki­mų bend­ra­klasių va­ka­rė­liai pri­va­čio­je erd­vė­je).

Ne­dis­ku­tuo­siu su ke­liais po­eto as­me­ny­bės ir kū­ry­bos nie­kin­to­jais. Tai at­li­ko kom­pe­ten­tin­gi mū­sų li­te­ra­tū­ros kri­ti­kai.

At­eis lai­kas, jam pa­dė­kos ir is­to­ri­ja. Pri­min­siu tik ke­le­tą pa­čios iš­gy­ven­tų su po­etu bei jo kū­ry­ba su­si­ju­sių mo­men­tų.

Žo­džiais ne­nu­sa­ko­mas jaus­mas už­val­dė Vil­niaus dra­mos te­at­re, kai ste­bint spek­tak­lį „Maž­vy­das“ vi­si žiū­ro­vai at­si­sto­jo, su­si­ė­mė už ran­kų ir de­šim­tis kar­tų tar­si mal­dą skan­da­vo žo­dį „Lie-tu-va“. Dau­ge­lis su aša­ro­mis. Tai pri­mi­nė po­li­ti­nę ma­ni­fes­ta­ci­ją.

So­vie­ti­niam sau­gu­mo apa­ra­tui 1970 me­tais pra­žu­džius ge­riau­sią po­eto kla­sės ir kur­so drau­gą žy­mų kal­bi­nin­ką, ha­bi­li­tuo­tą moks­lų dak­ta­rą, pro­fe­so­rių Jo­ną Kaz­laus­ką (jo kū­nas ras­tas Ne­ry­je, ar­chy­vi­niai do­ku­men­tai su­nai­kin­ti), Prie­nų mies­to ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to ben­druo­me­nė­se vyks­ta žo­džiais ne­nu­sa­ko­mo jaus­mo pri­si­mi­ni­mo bei pa­gar­bos moks­li­nin­kui su­si­bū­ri­mai, tar­si trykš­tan­ti lais­vės ver­smė, tar­si ne­by­li Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­džio pre­liu­di­ja.

Jus­ti­nas juo­se tvir­tai sto­vi prie­ky­je, jis ta­sai, į ku­rį kry­po ne tik šių ben­druo­me­nių, bet ir vi­sos tau­tos akys. Tai­gi kas ga­lė­tų su­abe­jo­ti di­džio­sios po­ka­rio in­te­lek­tu­a­lų, me­ni­nin­kų kar­tos po­eto pa­sau­lė­žiū­ra ar kū­ry­ba.

Ne­bent tie, ku­rie ki­tą epo­chą ar jos vei­kė­jus ma­tuo­ja rem­da­mie­si tik sa­vo­jo laik­me­čio ži­nio­mis, ver­ty­bė­mis ir idė­jo­mis.

Ra­šy­to­jas Vy­tau­tas Bub­nys pri­si­me­na:

„Po­etas iš­spaus­di­no ke­lis ir po­li­ti­zuo­tus ei­lė­raš­čius, ku­rie, esu tik­ras, ap­žil­pi­no akis vi­so­kiems cen­zo­riams, ir jie ne­už­tren­kė var­tų Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus rūs­čia­jai tie­sai. Bet ra­do­si to­kių kū­ry­bos ver­tin­to­jų, ku­rie, sa­ky­čiau, są­mo­nin­gai ne­no­rė­jo to su­pras­ti, o jei ir su­pra­to, tai nu­ga­lė­jo juo­se su­si­kau­pęs pa­vy­das ir pa­gie­ža. Bet pa­klaus­ki­me, kas svar­biau: ar ke­li pras­ti „per­kūn­sar­giai“, ar dau­gy­bė ei­lė­raš­čių ir po­emų, šau­kian­čių Lie­tu­vą at­si­bus­ti, pri­si­min­ti lais­vę, tie­są, mei­lę žmo­gui.“

Ir į nau­juo­sius lai­kus tau­ta sky­nė­si ke­lią su Just. Mar­cin­ke­vi­čiu­mi drau­ge. Jo kū­ry­bos ža­di­na­ma, jo at­vi­rų kal­bų drą­si­na­ma.

Tai­gi po­etas pri­klau­so ka­ro aud­ros ne­iš­plėš­tai iš Tė­vy­nės kar­tai, ku­ri iš­sau­go­jo ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės sie­lą sve­ti­mos jė­gos už­slėg­to­je že­mė­je. Ir šian­dien per Lie­tu­vą vil­ni­ja tūks­tan­čiai Jus­ti­no ei­lė­raš­čių. Iš­kil­min­go­mis pro­go­mis daž­nai su­skam­ba:

Tai už­da­ryk ma­ne, Tė­vy­ne, sa­vy­je,

Kaip gies­mę ger­klė­je mir­tis už­da­ro,

Taip, kaip už­da­ro va­ka­rą nak­tis,

O tu man at­sa­kai: „Aš – ta­vo lais­vė.“