Ro­tu­šė. 360°

Koks vaiz­das ma­to­mas nuo te­at­ro kam­po? Sa­vi­val­dy­bė – kai­rė­je, o prie­šais – ka­vi­nės ir par­duo­tu­vės. Ko ge­ro, į jas at­krei­pia­me dau­giau­sia dė­me­sio. Bet jei tru­pu­tį pa­ke­lia­me akis į ant­rą­ „bui­ti­nio“ aukš­tą, pa­ma­to­me vaiz­dą, ku­ris lyg ir ne­tu­rė­tų de­rė­ti su ben­dru Ro­tu­šės aikš­tės sti­liu­mi – liūd­nos pil­kos spal­vos iš­orė nu­triu­šu­siais lan­ge­liais ir nu­di­lu­sio­mis re­kla­mo­mis. Ki­ta ver­tus, ir mū­sų ro­tu­šė pil­ka.

Nuo šios vie­tos, ku­rio­je esa­me, ei­ki­me tie­siai ir su­sto­ki­me ne­to­li ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės pa­sta­to.

Ve­ria­si pa­trauk­lus vaiz­das – vi­sai prie­šais pui­kuo­ja­si #Aly­tus žen­kle­lis (tie­sa, keis­ta, kad ne­nu­spren­džia­ma pa­čio­je svar­biau­sio­je mies­to vie­to­je pa­nau­do­ti daug ori­gi­na­les­nio, mies­tą daug la­biau puo­šian­čio Aly­tus / My­liu žen­kle­lio), to­liau ma­to­me Aly­taus me­no cen­trą – Aly­taus mies­to te­at­rą, iš­mar­gin­tą ne­la­bai se­niai at­si­ra­du­siu gra­fi­čiu (pui­kiai su­gal­vo­ta pa­slėp­ti nu­tru­pė­ju­sias ply­te­les) – sa­vi­val­dy­bę, o prie jos – kon­tro­ver­siš­kai ver­ti­na­mą fon­ta­ną.

Apie jį vie­ni yra ge­ros nuo­mo­nės, ki­ti nuo­mo­nės ne­tu­ri, tre­tiems jis vi­sai ne­pa­tin­ka. Yra to­kių, ku­riems fon­ta­nas pri­me­na gy­ve­ni­miš­ką vy­riš­ką si­tu­a­ci­ją, kai rei­kia kal­bė­ti apie „Pro­sta­mol uno“ po­vei­kį.

Ki­ti juo­kia­si, kad jis pui­kiai rep­re­zen­tuo­ja sa­vi­val­dy­bės dar­bą. Na, su­ti­ki­me, fon­ta­nas nė­ra pats ori­gi­na­liau­sias, o ir van­dens spal­va bei kva­pas nė­ra pa­tys ma­lo­niau­si.

Per­ei­ki­me par­duo­tu­vė­les ir ka­vi­nu­kes, ar­tė­ki­me prie dar vie­nos ro­tu­šės pu­sės. Iš čia ir vėl di­din­gai at­ro­dys bokš­tas su laik­ro­džiu ir… sa­vi­val­dy­bės pa­grin­di­nis įė­ji­mas. Ar jis tik­rai pa­grin­di­nis? Akis už­me­tę į įvai­rias­pal­vį gė­ly­ną, ei­na­me pir­myn ir ran­da­me dar vie­ną įė­ji­mą – „Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės pri­ima­ma­sis“. Šios du­rys vars­to­mos gan daž­nai.   

Dar kar­tą su­ki­me kai­rėn ir už­ei­ki­me už sa­vi­val­dy­bės pa­sta­to. De­ši­nė­je ma­ty­si­me dras­tiš­ką vaiz­dą – griau­na­mas bu­vu­sios pi­ce­ri­jos „Pa­ler­mo“ pa­sta­tas, o to­liau nuo jo – gar­siai nu­skam­bė­jęs na­mas-vai­duok­lis. Ta­ke­ly­je tarp ro­tu­šės ir tvo­ros, juo­sian­čios na­mą-vai­duok­lį, pa­sta­ty­ta po­ra suo­liu­kų, ta­čiau jie jau­ku­mo ne­pri­de­da. Ar šiuo ta­ke­liu ma­lo­nu ei­ti va­ka­re? Ne­ži­nau. Kiek te­ko gir­dė­ti, bu­vu­sio­je sa­vi­val­dy­bės ka­vi­nu­kė­je įsi­kū­ręs drau­giš­kas ba­ras.

Ro­tu­šės aikš­tė – gan jau­ki, bet nuo jos gro­žio tik­rai ne­si­su­ka gal­va.