Vė­žiai: po kiek šian­dien, ko­kie va­kar?

Fak­tai, de­ja, nu­pie­šė liūd­ną vaiz­de­lį – ver­slo gel­bė­ji­mo pro­gra­ma pa­ti gel­bė­ti­na, nes skęs­ta su­si­kur­tų per­tek­li­nių biu­ro­kratinių rei­ka­la­vi­mų liū­ne.

Vaiz­din­giau kal­bant, „meš­ke­rių“, gel­bė­tis nuo ba­do, – pil­ni san­dė­liai, į jas be­si­tie­sian­čių ran­kų – miš­kas. Ta­čiau no­rin­tis ją gau­ti val­džiai pri­va­lo pa­teik­ti po­li­kli­ni­ko­je pa­tvir­tin­tas pa­žy­mas apie sa­vo ūgį, svo­rį ir pė­dos dy­dį bei baž­ny­ti­nius uoš­vės gi­mi­mo met­ri­kus. Ir ne­svar­bu, jog į po­li­kli­ni­ką ka­ran­ti­no me­tu ne­pra­si­mu­ši, o uoš­vė se­niai am­ži­ny­bė­je.

Už­tat mū­sų val­džia „žu­vis“ tau­tai da­ly­ti mėgs­ta su en­tu­ziaz­mu. Tas pro­ce­sas ret­kar­čiais jau pa­na­šė­ja į žiur­kių lenk­ty­nes, t. y. į var­žy­tu­ves be tai­syk­lių, sie­kiant vie­nin­te­lio tiks­lo, šiuo at­ve­ju, – įsi­teik­ti rin­kė­jams. Iro­niš­ka, kad val­džia sa­vo „ge­ru­mu“ ir „dos­nu­mu“ tau­tos prie­lan­ku­mą per­ka už jos pa­čios pi­ni­gus.

Ge­rai, ga­li­ma su­pras­ti (tik ne­pa­tei­sin­ti) val­dan­čių­jų veiks­mų pa­si­drabs­ty­ti sko­lin­tais pi­ni­gais – jiems rin­ki­mai į Sei­mą mie­got ne­lei­džia, ta­čiau ko­dėl į šias lenk­ty­nes kaip nuo­gas į dil­gė­les puo­lė ir pre­zi­den­tas, be­je, pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą lyg ir eko­no­mis­tas, ma­žų ma­žiau­siai keis­ta.

Nors šia­me kon­teks­te pra­de­da aiš­kė­ti, ko­dėl vi­sai ne­se­niai pre­zi­den­tas tar­tum tarp kit­ko pa­ci­ta­vo lie­tu­vių kil­mės Jung­ti­nių Vals­ti­jų eko­no­mis­to, Jei­lio uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus, No­be­lio eko­no­mi­kos pre­mi­jos lau­re­a­to Ro­berto Shil­lerio min­tį: „Tai, ką da­ro val­džia da­bar, žmo­nių at­min­ty­je iš­liks il­giems me­tams į prie­kį.“

Re­gis, ir pre­zi­den­tas jau su­si­rū­pi­nęs dėl sa­vo per­rin­ki­mo, be to, ir ta ži­niask­lai­da bei so­cia­li­niai tin­klai, lai­dan­tys pa­šai­pė­les apie pan­de­mi­jos me­tu din­gu­sį ša­lies pre­zi­den­tą, ver­čia ryš­kiai, su trenks­mu ap­si­reikš­ti, kad iš­lik­tum „žmo­nių at­min­ty­je“.

Tai­gi, pre­zi­den­tas ne tik pa­lai­mi­no 200 eu­rų vien­kar­ti­nes iš­mo­kas pen­si­nin­kams, bet ir pats pa­siū­lė iš­leis­ti dar pu­sę mi­li­jar­do eu­rų. Sei­mui svars­ty­ti pa­teik­ta­me jo pa­siū­ly­mų pa­ke­te – šei­moms iš­mo­kė­ti vien­kar­ti­nę 120 eu­rų iš­mo­ką už vai­ką, o dau­gia­vai­kėms, ne­pa­si­tu­rin­čioms šei­moms ir au­gi­nan­čioms ne­įga­lų vai­ką – 200 eu­rų iš­mo­ką, šiuos pi­ni­gus per­ve­dant iki lie­pos 31 die­nos, be to, 50 eu­rų pa­di­din­ti ne­ap­mo­kes­ti­na­mą pa­ja­mų dy­dį (NPD) ir lai­ki­nai, iki šių me­tų pa­bai­gos, su­ma­žin­ti gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio (GPM) ta­ri­fą nuo da­bar­ti­nio 20 proc. iki 15 proc.

Val­dan­tie­ji su­kan­dę dan­tis su­ti­ko pa­pil­do­mą „Ka­lė­dų Se­ne­lį“, du pir­muo­sius pa­siū­ly­mus kar­čiai nu­ri­jo, o tre­čia pre­zi­den­ti­nė do­va­nė­lė dir­ban­tie­siems – GPM ma­ži­ni­mas – „vals­tie­čiams“ ta­po ne­pa­ken­čia­ma kon­ku­ren­ci­ja.

Ar­gu­men­tas, at­ro­dy­tų rim­tas – tai di­din­tų so­cia­li­nę at­skir­tį, mat dau­giau už­dir­ban­tie­ji, su­ma­ži­nus GPM, iš­loš­tų dau­giau. Tar­tum ne­bū­tų ga­li­ma su­gal­vo­ti mo­kes­ti­nių laip­tų: tar­kim, už­dir­ban­tie­ji iki tūks­tan­čio mo­ka 15 proc. GPM, nuo tūks­tan­čio iki X – 20 proc., nuo X iki Y – 25 proc., virš Y – 30 proc. Taip, tai bū­tų pro­gre­si­niai mo­kes­čiai, apie ku­riuos vi­sos val­džios il­gus me­tus kal­bė­jo, bet nie­ko ap­čiuo­pia­mo ne­da­rė. Ko­dėl gi ne­pa­eks­pe­ri­men­ta­vus pus­me­tį?

Juo­kin­giau­sia, kad ir „vals­tie­čių“ prieš­rin­ki­mi­nė pa­ki­ša pen­si­nin­kams so­cia­li­niu tei­sin­gu­mu net ne­dvel­kia – 200 eu­rų vi­siems: ir tris šim­tus eu­rų pen­si­ją gau­nan­čiam, ir tūks­tan­čius už­dir­ban­tiems Sei­mo na­riams (da­bar ten yra 27 to­kie), ir dar be­ne 26 tūks­tan­čiams ša­ly­je dir­ban­čių ir pen­si­jas gau­nan­čių žmo­nių.

Be­je, Slo­vė­ni­jos, kur, kaip ir pas mus, bu­vo pa­tvir­tin­tos vien­kar­ti­nės prie­mo­kos prie pen­si­jų, pa­vyz­dys ro­do, kaip val­džia dir­ba žmo­nių, o ne sa­vo in­te­re­sų rin­ki­muo­se la­bui. Ten pa­da­ry­ta taip: kuo di­des­nė pen­si­ja, tuo ma­žes­nė prie­mo­ka, o pi­ni­gai iš­mo­kė­ti ba­lan­džio vi­du­ry­je – iš kar­to, kad žmo­nių ne­ri­mas bū­tų su­ma­žin­tas ir ska­ti­na­ma apy­var­ta.

Tu­rė­tu­me ži­no­ti, jog su da­bar­ti­niais val­džios pa­si­sko­li­ni­mais Lie­tu­vos sko­la bus pa­ti di­džiau­sia per vi­są jos gy­va­vi­mo lai­ko­tar­pį. Ne­pa­mirš­ki­me, kad „ge­ros“ val­džios pra­val­gy­ti „duo­tus“ pa­sko­lin­tus pi­ni­gus teks grą­žin­ti.

Sko­li­ni­mo­si tiks­las tu­rė­jo bū­ti su­val­dy­ti kri­zę, ne­leis­ti jai įsi­siū­buo­ti o pas mus pri­si­den­giant kri­ze pra­si­dė­jo sko­lin­tų pi­ni­gų da­li­ji­mas. Be­je, „Ver­slo ži­nių“ duo­me­ni­mis, bir­že­lio 8 die­ną iš ver­slui at­gai­vin­ti skir­to 1 mlrd. 376 mln. eu­rų pa­nau­do­ta bu­vo tik 115 mln. eu­rų. Vos 8,36 proc.!

Štai ir ge­ra ži­nia bū­si­mie­siems po­li­ti­kams, po de­šimt­me­čio dirb­sian­tiems Sei­me: jei­gu jie no­rės su­ve­di­nė­ti są­skai­tas su po­li­ti­niais opo­nen­tais už rin­kė­jų pi­ni­gus, ga­lės kur­ti par­la­men­ti­nę ty­ri­mų ko­mi­si­ją, nu­sta­ty­ti, ko­dėl 2020 me­tų kri­zės me­tu Sau­liaus Skver­ne­lio va­do­vau­ja­ma Vy­riau­sy­bė pra­sko­li­no Lie­tu­vą?

Čia jums ne juo­ke­liai: ka­dan­gi mi­li­jar­dus sko­lin­tis ko­ro­na­vi­ru­so kri­zės me­tu yra vie­nas ne­pa­lan­kiau­sių mo­men­tų. Pa­sak „Swed­bank“ vy­riau­sio­jo eko­no­mis­to Ne­ri­jaus Ma­čiu­lio, dar me­tų pra­džio­je Lie­tu­va rin­ko­se ga­lė­jo pa­si­sko­lin­ti už ne­igia­mas pa­lū­ka­nas, o da­bar už jas teks mo­kė­ti. Per sko­lų grą­ži­ni­mo de­šimt­me­tį taip su­si­da­rys ke­li šim­tai mi­li­jo­nų eu­rų.

Be­je, Vo­kie­ti­ja už ne­igia­mas pa­lū­ka­nas su­sku­bo pa­si­sko­lin­ti ke­lio­li­ka mi­li­jar­dų eu­rų. O ko­dėl Lie­tu­va ne? Tai­gi, bū­si­ma ty­ri­mų ko­mi­si­ja po­rą me­tų Sei­me ga­lės už­si­im­ti la­bai „pras­min­gu“ dar­bu – tir­ti, kas bū­tų bu­vę, jei­gu bu­vę bū­tų, ir ant kiek­vie­no kam­po šauk­ti: „vals­tie­čiai“ pra­sko­li­no Lie­tu­vą.

To­kio po­bū­džio ko­mi­si­ją tu­rė­jo­me šia­me Sei­me. Pra­ei­tą sa­vai­tę par­la­men­ti­nio, maž­daug dve­jus me­tus tru­ku­sio, ty­ri­mo dėl ap­lin­ky­bių, lė­mu­sių 2009–2010 me­tų eko­no­mi­nę kri­zę Lie­tu­vo­je, iš­va­das tvir­ti­no sei­mū­nai.

Klau­siau­si tie­sio­gi­nės tran­slia­ci­jos ir li­kau su­ža­vė­tas Sei­mo biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­to (BFK) pir­mi­nin­ko Va­liaus Ąžuo­lio, ra­gi­nu­sio pri­tar­ti iš­va­doms, ar­gu­men­ta­ci­ja. Jo tei­gi­mu, ko­mi­si­ja bu­vo la­bai nau­din­ga, nes ji nu­sta­tė, kad anuo­me­ti­nės kri­zės me­tu kon­ser­va­to­rių Vy­riau­sy­bė sko­li­no­si už di­de­les pa­lū­ka­nas, to­dėl da­bar­ti­nė „vals­tie­čių“ Vy­riau­sy­bė pa­da­rė iš­va­das ir sko­li­na­si už ma­žas. Tai bu­vo Sei­mo na­rio žo­džiai! Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko! Ūki­nin­ko! „Vals­tie­čio-ža­lio­jo“...

Se­niai ži­no­ma, jog ne­ga­li­ma pa­ly­gin­ti dvie­jų ne­su­ly­gi­na­mų da­ly­kų, nes tas pa­ly­gi­ni­mas bus ar­ba (ir) se­lek­ty­vus, ar­ba (ir) sub­jek­ty­vus. Pe­lė ir dram­blys tur­būt sun­kiai su­ly­gi­na­mi, nors abu yra stu­bu­ri­niai ir abu pil­ki.

Gy­ve­nu­sie­ji so­viet­me­čiu ir su­pra­tę ru­siš­kai, tik­riau­siai at­si­me­na pui­kaus hu­mo­ris­to Ro­ma­no Kar­ce­vo in­ter­me­di­ją, ku­rio­je bu­vo tik ke­li sa­ki­niai: „Va­kar ma­čiau vė­žius po pen­kis rub­lius, šian­dien vė­žiai – po tris. Šian­dien ma­žiu­kai – po tris, o va­kar – po pen­kis, bet la­bai di­de­li.“ Meist­riš­kai pa­si­tel­kęs bal­so in­to­na­ci­jas ir vei­do mi­mi­kas, tais be­ne ke­tu­riais trum­pais sa­ki­niais jis sce­no­je žon­gli­ruo­da­vo tris mi­nu­tes, o žiū­ro­vai leip­da­vo iš juo­ko.

Tai­gi, kai prieš rin­ki­mus nuo­lat gir­dė­si­te: „anuo­met tie bran­giai, mes da­bar pi­giai, da­bar mes pi­giai, o tie bran­giai anuo­met“, bent sal­džiai pa­si­juo­ki­te, nes to­kia ma­ni­pu­lia­ci­ja la­bai pri­me­na lo­ši­mus ant­pirš­čiais or­ga­ni­zuo­jan­čio smul­kaus suk­čiaus re­kla­mi­nį šū­kį.