Net ne­su­si­mąs­tai, kad vaikš­tai eže­ro dug­nu

Pa­par­tis lu­bo­se

Pa­tal­pos nė­ra nau­do­ja­mos ka­vi­nės tiks­lams, bet vie­ta tie­siog su­kur­ta kū­ry­bai, o pats R.Oža­lins­kas sa­ko, kad „mo­lio juk ne­at­si­ne­ši ant ąžuo­li­nio par­ke­to“.

Įžen­gus ant už­ra­šų blok­no­to nu­krin­ta van­dens la­šas ir akį iš­kart pa­trau­kia iš lu­bų au­gan­tis pa­par­tis. Me­ni­nin­kai net džiau­gia­si, kad pa­tal­po­je yra ne­ma­žai drėg­mės, ji lei­džia mo­liui ne­džiū­ti taip grei­tai, to­dėl skulp­to­riams leng­viau jį mo­de­liuo­ti.

Žu­vų mies­te­lis

R.Oža­lins­kas sa­ko, kad Dau­gų mies­to vie­nas iš svar­biau­sių iden­ti­te­tų yra žu­vys. Juk ko­dėl žmo­nės dar ak­mens am­žiu­je ke­lia­vo gy­ven­ti į Dau­gus? Ogi to­dėl, kad čia žu­vų bu­vo.

Dau­giš­kis pa­sa­ko­ja is­to­ri­ją apie Len­ki­jos ka­ra­lie­nę ir di­dži­ą­ją Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­tie­nę, Žy­gi­man­to Se­no­jo žmo­ną ir Žy­gi­man­to Au­gus­to mo­ti­ną Bo­ną Sfor­zą, ku­riai bu­vo pa­ti­kė­ta val­dy­ti da­lį Dau­gų. Bū­tent apie ją sklan­do le­gen­da Dau­guo­se, kad ne kas ki­tas, o di­de­lė žu­vis ją bu­vo už­puo­lu­si. Tai­gi žu­vys plau­kio­ja ne tik Dau­gų eže­re, bet ir le­gen­do­se bei pa­da­vi­muo­se.

Jei jau kal­ba­me apie lai­kus, kai vis­kas bu­vo ap­ra­šy­ta, prieš šim­tą ar prieš šim­tą pen­kias­de­šimt me­tų, Dau­gai vi­sa­da kve­pė­jo rū­ky­ta žu­vi­mi. O ir da­bar į Dau­gus va­žiuo­ja­ma žve­jo­ti. Ant Dau­gų eže­ro kran­to ar vi­du­ry eže­ro su­si­ren­ka ne tik žve­jai mė­gė­jai, bet ir pro­fe­sio­na­lai.

Ple­ne­ro da­ly­vis sa­ko, kad jei nu­ei­tu­mė­me mies­te­ly­je prie be­si­šne­kan­čių vy­rų ir pa­klau­sy­tu­me, ką jie kal­ba – jie vi­sa­da kal­ba apie žu­vį.

Nuo žu­vies ne­pa­bėg­si, bet bėg­ti ir ne­rei­kia

R.Oža­lins­kas, ku­ris yra ir gi­męs, ir au­gęs Dau­guo­se, sa­ko, kad be žu­vies ne­ga­li gy­ven­ti. Žu­vis yra jo kul­tū­ri­nio iden­ti­te­to da­lis ir nuo to ne­pa­bėg­si, bet ir šmaikš­tau­ja, kad nuo to bėg­ti ir ne­rei­kia.

Ir šis ple­ne­ras, ku­rį skulp­to­riai su­ren­gė, ne­ša tam tik­rą ži­nu­tę. Dau­gai – žu­vies mies­tas, ta­čiau mies­te­ly­je nė­ra jo­kių me­ni­nių ak­cen­tų, ku­rie tai sim­bo­li­zuo­tų. To­dėl me­ni­nin­kai ku­ria dvi skulp­tū­ras – eše­rį ir še­šių un­gu­rių kom­po­zi­ci­ją, o šios skulp­tū­ros ir pa­puoš Dau­gus.

O Dau­gai me­ni­nin­kui yra gim­ti­nė, į ku­rią grį­žo po moks­lų Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je. Gy­ve­na čia su šei­ma ir dir­bą kū­ry­bi­nį dar­bą. Ta­čiau pa­čiam iš tie­sų rū­pi ir pats mies­te­lis, no­ri, kad jis ka­da nors tap­tų ži­no­mes­nis, kad jį pa­mėg­tų tu­ris­tai ir kad kiek­vie­nas, čia už­su­kęs, ras­tų ką veik­ti.

Vai­kų at­min­ty­je pa­si­liks vi­sam gy­ve­ni­mui

Me­ni­nin­kai čia ne tik ku­ria skulp­tū­ras, bet kar­tu kvie­čia pri­si­jung­ti ir vai­kus. Vi­sas lan­gas šio­se dirb­tu­vė­se nu­ka­bi­nė­tas žu­vų nuo­trau­ko­mis, o vi­sos žu­vys yra tos, ku­rios gy­ve­na ir plau­kio­ja Dau­gų eže­re.

Ma­žie­ji bu­vo kvie­čia­mi at­ei­ti ir kar­tu su skulp­to­riais lip­dy­ti žu­vy­tes iš mo­lio.

Vai­kai ga­lė­jo ne tik ma­žy­tes žu­vy­tes lip­dy­ti iš mo­lio, bet ir pri­si­lies­ti prie eše­rio, ku­rį kū­rė R.Oža­lins­kas. Ži­no­ma, kai jau pra­si­de­da svar­būs mo­men­tai, tai jau ne­be­lei­džia ma­žų­jų, ta­čiau, kai rei­kė­jo drėb­ti mo­lį, vai­kai la­bai pa­dė­jo.

Ir Ro­ber­tas sa­ko: „Aš esu įsi­ti­ki­nęs, kad vai­kas, ku­ris pri­si­lie­tė prie šio dar­bo, jį il­gai at­si­mins – at­si­mins vi­są gy­ve­ni­mą.“

At­si­trau­ki­mas nuo dar­bų

Pa­klau­sus, kaip gy­ve­ni­me at­si­ra­do ple­ne­ras, me­ni­nin­kas at­sa­ko, kad, kai gy­ve­ni Dau­guo­se, jis ne­ga­lė­jo ne­at­si­ras­ti. Ta­čiau pats ple­ne­ras rei­ka­lau­ja daug re­sur­sų: lai­ko, mo­lio, no­ro. Rei­kia la­bai at­si­trauk­ti nuo vi­sų dar­bų, jei no­ri tuo už­si­im­ti.

Šis ple­ne­ras yra fi­nan­suo­ja­mas Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bos įsteig­tos pro­gra­mos re­gio­nams.

Skir­tin­gos tech­no­lo­gi­jos

Abu me­ni­nin­kai R.Oža­lins­kas ir M.Sau­ka yra bai­gę Dai­lės aka­de­mi­ją, skulp­tū­ros spe­cia­ly­bę.

Ro­ber­tas į šį ple­ne­rą ko­le­gą pa­si­kvie­tė, nes, jo tei­gi­mu, My­ko­las yra ne tik vie­nas ta­len­tin­giau­sių jau­no­sios kar­tos skulp­to­rių, bet ir be­to­no skulp­tū­ros tech­no­lo­gi­jos spe­cia­lis­tas. Vil­niu­je esan­čia­me Vir­šu­liš­kių par­ke jis pa­sta­tęs įspū­din­gas žmo­nių skulp­tū­ras. Skulp­to­rius šį par­ką pa­ver­tė tu­riz­mo trau­kos ob­jek­tu.

Pa­klau­sus, ar su My­ko­lu bu­vo kur­so drau­gai, at­sa­ko, kad vie­nas ar ki­tas kur­sas te­bu­vo for­ma­lu­mas ir nie­kas pa­gal tai ne­skirs­tė. Vie­ni ki­tus at­si­me­na pa­gal dar­bus.

Ir kur­da­mi šias dvi skulp­tū­ras nau­do­ja dvi skir­tin­gas tech­no­lo­gi­jas.

Še­šių un­gu­rių kom­po­zi­ci­ja – me­ta­li­nį kar­ka­są den­gia be­to­nu ir for­muo­ja.

Eše­rys – jau su­dė­tin­ges­nė tech­no­lo­gi­ja, ant me­ta­li­nio kar­ka­so yra lip­do­mas mo­lis ir for­muo­ja­ma, ta­da tas mo­de­lis ap­lie­ja­mas gip­su, su­stin­gus gip­sui jis nui­ma­mas, kar­ka­sas šva­riai nu­plau­na­mas, kad ne­lik­tų mo­lio li­ku­čių, pats me­ta­li­nis kar­ka­sas yra de­da­mas at­gal į nuim­tą gip­są ir už­lie­ja­mas be­to­nu.

Eže­ro dug­nas

Vie­na iš skulp­tū­rų bus pa­sta­ty­ta ša­lia mo­kyk­los, o ki­ta – ki­to­je eže­ro pu­sė­je.

R.Oža­lins­kas pa­pa­sa­ko­ja dar vie­ną įdo­mią is­to­ri­ją.

Ki­to­je eže­ro pu­sė­je, kur sto­vės vie­na iš skulp­tū­rų, – ji sto­vės ant bu­vu­sio eže­ro dug­no. To­je vie­to­je 1928 me­tais dar bu­vo eže­ras, po to bu­vo pa­gi­lin­tas Abis­tos upe­lis ir eže­ro van­duo iš­te­kė­jo į tą upe­lį, to­dėl eže­ras nu­se­ko. Da­bar ten vaikš­čio­da­mi dau­giš­kiai net ne­ži­no, kad vaikš­to eže­ro dug­nu.