Va­sa­ris gam­to­je – kon­tras­tų mė­nuo

Ne to­kia jau šal­ta ši žie­ma

Šie­met kaž­kas pa­na­šaus, ta­čiau ma­ne pir­miau­sia vi­sa­da ma­lo­niai ste­bi­na straips­nių ant­raš­tės: Lie­tu­vai smogs ark­ti­nis šal­tis, ša­lį už­klos snie­gas ir pan. Rei­kia pri­min­ti, kad Lie­tu­vo­je 1956 me­tų va­sa­rio 1 die­ną Ute­no­je bu­vo 42 laips­niai šal­čio, 2012-ųjų va­sa­rio 5-ąją Rad­vi­liš­ky­je – 33 laips­niai, o šių me­tų sau­sio 17 die­ną Še­du­vo­je, Ky­bar­tuo­se ir Uk­mer­gė­je – tik 27, o pas mus Dzū­ki­jo­je – iš­vis tik 23 laips­niai šal­čio. Tai­gi vi­sai šil­ta ši žie­ma.

Ten­ka pri­min­ti, kad gam­tos žen­klai vi­siš­kai ne­ro­dė to­kios žie­mos, paukš­čiai ne­sku­bė­jo iš­skris­ti, dar lap­kri­tį ma­tė­me gar­nius, ger­ves, gruo­dį – var­nė­nus, ku­rie le­syk­lo­se lan­ko­si ir da­bar, o gruo­džio pa­bai­go­je beb­rai dar tin­giai ruo­šė at­sar­gas žie­mai, kiš­kiai ne­tu­rė­jo su­kau­pę tau­kų, pa­skers­tų kiau­lių ka­sa bu­vo plo­na ir trum­pa.

Ta­čiau, ma­tyt, vis­kas su­si­mai­šė. Ma­ne nu­ste­bi­no di­de­lės gru­pės bal­tų­jų gar­nių žie­mo­ji­mas Vė­žio­nių kai­mo ri­bo­se prie Va­rė­nės upe­lės, juos nuo­lat ste­bi vie­tos gy­ven­to­jai, nuo­trau­ko­se įam­ži­na Ži­vi­lė Sei­liu­vie­nė. Tul­žys va­sa­rio 4 die­ną pa­ste­bė­tas prie upe­lio, įte­kan­čio į Dau­gų eže­rą. Pra­de­du ne­su­pras­ti gam­tos iš­dai­gų. Aiš­ku vie­na, kaip vi­sa­da žie­ma už­klu­po ne­ti­kė­tai tik ke­li­nin­kus ir elek­tri­kus.

Ne vi­siems miš­ko gy­ven­to­jams pus­nys bai­sios

Už­klo­jus že­mę sto­ra snie­go dan­ga ir pa­spau­dus šal­tu­kui, žmo­gui vi­sa­da no­ri­si pa­dė­ti gam­tai. Ta­čiau gy­vū­nai ir paukš­čiai yra pri­pra­tę iš­gy­ven­ti ir sun­kes­nius lai­kus. Aiš­ku, snie­go gau­sa ap­ri­bo­ja ju­dė­ji­mą, pri­ėji­mą prie mais­to. Kuo di­des­nis gy­vū­nas ar paukš­tis, tuo leng­viau iš­ken­čia šal­tį. Pa­vyz­džiui, brie­džiai tik juo­kia­si, jie vi­sa­da ras mais­to spyg­liuo­čių ir minkš­tų­jų la­puo­čių jau­nuo­ly­nuo­se, kir­ta­vie­tė­se, lau­py­da­mi žie­vę ir ska­by­da­mi me­džių bei krū­mų ša­ke­les, tau­rie­ji el­niai ir stir­nos taip pat, ta­čiau juos mes pri­pra­ti­no­me ei­ti į šė­ryk­las.

Snie­go sto­ris pa­vo­jin­gas tik stir­noms, jos vi­sa­da tu­ri at­si­gul­ti ant že­mės, o esant sto­rai snie­go dan­gai, jos iki že­mės ne­pa­jė­gia pri­si­kas­ti, ko­kią sa­vai­tė­lę pa­gu­lė­ju­sios ant snie­go su­ser­ga plau­čių už­de­gi­mu, ypač pir­ma­me­čiai stir­niu­kai, be to, snie­go sto­ris joms ap­sun­ki­na pa­bė­gi­mą nuo plėš­rū­nų.

Va­sa­rio 14–17 die­no­mis tik­ri­nau stir­nų gu­lyk­las Var­čios, Ge­di­mi­no ir Pa­kar­šio miš­kuo­se, de­ja, be­veik vi­sur stir­nos gu­li snie­ge. Daug kur gu­lyk­lo­se jos tuš­ti­na­si, gu­la­si an­trą kar­tą, šla­pi­mo spal­va tam­si, tai aiš­kūs per­ša­li­mo po­žy­miai.

Šer­nams kol kas juo­kas, juk že­mė po snie­gu ne­įša­lu­si, bet kam knis­ti, juk vi­sa­da ra­si me­džio­to­jų pa­lik­to mais­to, svar­bu pa­si­da­ry­ti ta­ką. Pa­tys žvė­rys sten­gia­si ju­dė­ti kuo ma­žiau, ma­žiau eik­vo­ti ener­gi­jos ir pa­lik­ti pėd­sa­kų.

La­bai įdo­mu sek­ti žvė­rių ta­kais, tai tik­ri tu­ne­liai snie­ge, ei­na oriai vie­nas pas­kui ki­tą, vil­kai ir lū­šys ir­gi sten­gia­si vaikš­čio­ti nu­va­ly­tais miš­ko ke­liu­kais, žvė­rių ta­kais, gro­bio lau­kia prie šė­ryk­lų. Vi­siems ka­no­pi­niams at­ei­na sun­kus me­tas ypač ta­da, kai sto­ras snie­go sluoks­nis iš­si­lai­ko dau­giau ne­gu tris sa­vai­tes ir kai po at­ly­džių su­si­for­muo­ja sto­ra snie­go plu­ta, ji pjaus­to ko­jas, gy­vū­nams ypač sun­ku ju­dė­ti, la­biau­siai ken­čia stir­nos.

Ta­čiau vi­si plėš­rū­nai iš es­mės jau­čia­si pui­kiai, be to, va­sa­rį vyks­ta vil­kų, lū­šių ir la­pių ru­ja – kaž­kam šal­ta, o kaž­kam karš­ta. Vil­kai ru­jos me­tu ypač ak­ty­vūs, juos daž­nai ga­li­ma pa­ma­ty­ti at­vi­ro­se vie­to­se, miš­kuo­se, kur jie yra, vi­sur pa­žy­mė­tos te­ri­to­ri­jos, vie­ni­šius ga­li­ma pri­si­šauk­ti pa­mėg­džio­jant kau­ki­mą, tie, kas tu­ri sa­vo da­mą, į vi­lio­ji­mus re­a­guo­ja van­giai, jie rū­pi­na­si sa­vo iš­rink­tą­ja.

Snie­go bu­vi­mas už­tik­ri­na bal­to­jo kiš­kio, įra­šy­to į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą, iš­gy­ve­ni­mą. Bal­ta­sis kiš­kis – tai miš­kų gy­ven­to­jas, tru­pu­tį ma­žes­nis už pil­ką­jį, gy­ve­na spyg­liuo­čių ir miš­riuo­se miš­kuo­se, Dzū­ki­jo­je gau­siai Va­rė­nos, Drus­ki­nin­kų ir Val­ki­nin­kų miš­kuo­se, bal­tas tam­pa lap­kri­čio pa­bai­go­je, vėl pil­kas – ko­vo pra­džio­je.

Įdo­mus tuo, kad už­pa­ka­li­nės ko­jos žie­mos me­tu tam­pa plauk­me­ni­mis, t. y. gau­siai ap­au­ga plau­kais, kas pa­leng­vi­na bė­gi­mą pu­riu snie­gu, be to, ši­tas gy­vū­nė­lis su­ge­ba liuok­tel­ti į pus­nį ir pu­sės met­ro gy­ly­je pra­lauk­ti pū­gą ir šal­tį. Jei­gu žie­ma be­snie­gė, jis leng­vai tam­pa plėš­rū­nų gro­biu, nes vi­si plėš­rū­nai ski­ria bal­tą spal­vą. Snie­go bu­vi­mas gy­vy­biš­kai svar­bus že­benkš­čiai ir šer­muo­nė­liui, jie taip pat žie­mą bal­ti.

Tuoj iš­si­ris pir­mie­ji kran­kliu­kai, su­kriuk­sės šer­niu­kai...

Anks­čiau, iki ka­ran­ti­no, va­sa­rio mė­ne­sį me­džio­to­jai re­gu­liuo­da­vo la­pių po­pu­lia­ci­jos gau­su­mą, mat ru­jos me­tu jos pra­ran­da bud­ru­mą, ap­svai­gu­sios nuo aist­rų vaikš­ti­nė­ja lau­kais vi­są pa­rą. Ne­va­ly­ti lau­kių ke­liu­kai, ju­dė­ji­mo ap­ri­bo­ji­mas tarp sa­vi­val­dy­bių aiš­kiai pa­di­dins šių plėš­rū­nų po­pu­lia­ci­ją, tai ke­lia ne­ri­mą.

At­lik­ti ty­ri­mai Vo­kie­ti­jo­je ir Šve­di­jo­je įro­dė, kad la­pių po­pu­lia­ci­jos gau­sa tu­ri tie­sio­gi­nę įta­ką stir­nų ir kiš­kių po­pu­lia­ci­jų gau­su­mui. Tai­gi, jei no­ri­me ma­ty­ti gau­sius stir­nų pul­kus ir me­džio­ti kiš­kius, tu­ri­me re­gu­liuo­ti plėš­rū­nų skai­čių.

Kad ir kaip keis­ta, šiuo me­tu liz­dus su­ka ar­ba tai­so se­nus ir de­da kiau­ši­nius kran­kliai, po 20 die­nų iš­si­ris jau­nik­liai, o tirps­tan­tis snie­gas ati­dengs pui­kų pie­tų sta­lą, gam­ta pa­si­rū­pi­na vi­sais. Va­sa­ris – kon­tras­tų mė­nuo. Ir nors jis lai­ko­mas šal­čiau­siu žie­mos mė­ne­siu, pa­gal il­ga­me­čius ste­bė­ji­mus va­sa­rio 16 die­ną pa­pras­tai ša­ly­je ras­da­vo­si pir­mie­ji šer­niu­kai.

Aiš­ku, esant to­kiems šal­čiams ir sto­rai snie­go dan­gai, pa­pras­tai pir­mo­ji va­da žūs­ta, ta­čiau po mė­ne­sio šer­nės vėl ru­jo­ja, ir ta­da po 4 mė­ne­sių gims­ta vė­ly­va va­da. Va­sa­rio vi­du­ry­je me­džio­to­jai ste­bė­jo pil­kų­jų kiš­kių ru­ją, tai reiš­kia, kad po 44 die­nų ne­bus snie­go, prieš sau­lę žo­lė bus 2–3 cm ir pa­sau­lį pa­svei­kins pir­mie­ji kiš­ku­čiai.

Žvė­rių šė­ri­mas – ne toks fsjau pa­pras­tas rei­ka­las

Me­džio­to­jai pra­dė­jo in­ten­sy­viai rū­pin­tis pa­pil­do­mu lau­ki­nių gy­vū­nų šė­ri­mu. Nu­va­lo­mi ke­liai iki šė­ryk­lų, į miš­ką ve­ža šie­nai­nį, si­lo­są, grū­dus. Ta­čiau įsta­ty­mi­nė ba­zė ga­na sli­di, šer­nus ga­li­ma vi­lio­ti, bet drau­džia­ma šer­ti. Vi­lio­ji­mo nor­ma yra 100 kg.

Ki­tiems gy­vū­nams ga­li­ma at­vež­ti ir dau­giau pa­ša­rų, ta­čiau jie tu­ri bū­ti su­krau­ti taip, kad ne­pa­siek­tų šer­nai, be to, drau­džia­ma pil­ti ant že­mės. Štai tau, bo­bu­te, ir De­vin­ti­nės! Kaip tą pa­da­ry­ti esant sto­rai snie­go dan­gai – rim­tas klau­si­mas. Tai­gi, jei­gu jūs, my­lė­da­mas lau­ki­nius gy­vū­nus, at­ve­ši­te į miš­ką ki­bi­rą mor­kų ar mai­šą grū­dų ir juos iš­pil­si­te ant že­mės, jus ga­li nu­baus­ti aky­lus ap­lin­ko­sau­gi­nin­kas.

Val­džia kaip vi­sa­da at­si­bus pa­si­bai­gus žie­mai, Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tas ir Vals­ty­bi­nė mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­ba iki šiol ne­su­ge­ba re­a­liai įver­tin­ti esa­mos si­tu­a­ci­jos ir sku­biai pri­im­ti bū­ti­nų spren­di­mų, lei­džian­čių bal­to­jo ba­do me­tu ka­no­pi­nius žvė­ris šer­ti pi­lant pa­ša­rus ir ant že­mės. Tai­gi me­džio­to­jai ir gam­tos my­lė­to­jai, at­lik­da­mi ge­rą dar­bą, vaikš­to pei­lio aš­me­ni­mis.

Man ne­ra­mu ir dėl to, kad, va­ži­nė­da­mas po Dzū­ki­jos apy­lin­kes, nie­kur ne­ma­čiau slėp­tu­vių ku­rap­koms, tai vie­nin­te­lis paukš­tis, ku­riam ypač rei­ka­lin­ga žmo­gaus glo­ba žie­mą, kai yra sto­ras snie­go sluoks­nis. Ki­tiems paukš­čiams įreng­to­se šė­ryk­lo­se ga­li­te pil­ti sau­lė­grąžas, mo­liū­gų sėk­las, smul­kius grū­dus, tru­pin­tą duo­ną, vir­tus kiau­ši­nius ir bul­ves ar­ba pa­ka­bin­ti ne­sū­dy­tų la­ši­nių ar tau­ki­nes. Žo­džiu, tai, ką val­gy­tu­mė­te pa­tys.

No­riu pri­min­ti, pa­tys di­džiau­si Lie­tu­vo­je žie­mo­jan­tys paukš­čiai yra jū­ri­nis ere­lis ir kur­ti­nys. Kur­ti­niui jo­kių pro­ble­mų, jis sėk­min­gai ga­li mis­ti pu­šų spyg­liais, ere­lis pa­si­gaus nu­sil­pu­sį kiš­kį ar pa­si­mai­tins ma­ši­nų par­trenk­tais ar kri­tu­siais gy­vū­nais.

Kon­flik­tas tarp Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to ir Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos jau ba­do akis. Iki šio lai­ko Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to va­do­vy­bė tu­rė­jo ne­igia­mą po­žiū­rį į me­džio­to­jų ben­druo­me­nę, kar­tu for­ma­vo ne­igia­mą nuo­mo­nę vie­šo­joje erd­vė­je, ta­po vi­siš­kai už­da­ra val­džios ins­ti­tu­ci­ja, iš­lai­ko­ma mū­sų pi­ni­gais.

Ne­iš­ri­šus šio maz­go, to­les­nis me­džio­to­jų ben­druo­me­nės ak­tu­a­lių klau­si­mų spren­di­mas yra ne­įma­no­mas. Ma­ne kaip žmo­gų nu­ste­bi­no so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se iš­sa­ky­ta ap­lin­kos mi­nist­ro pa­ta­rė­jo Ma­riaus Če­pu­lio nuo­mo­nė, kad žvė­rių šer­ti ne­rei­kia, kad tu­ri vyk­ti na­tū­ra­li at­ran­ka, o me­džio­to­jai, gy­vū­nų ir paukš­čių glo­bė­jai, pa­lai­ky­da­mi po­pu­lia­ci­jų gau­są, yra vos ne gam­tos prie­šai.

Ma­tyt, pa­mir­šo mi­nist­ro pa­ta­rė­jas, kad anks­čiau bu­vo be­ga­lės na­tū­ra­lių pie­vų, tūks­tan­čiai vien­kie­mių, kas pa­leng­vi­no iš­gy­ve­ni­mą paukš­čiams ir žvė­rims.

Na­tū­ra­lus gam­ti­nių po­pu­lia­ci­jų re­gu­lia­vi­mas iš es­mės da­bar iš da­lies ga­li­mas tik re­zer­va­tuo­se. Tin­ka­mos na­tū­ra­lios ap­lin­kos su­for­ma­vi­mas nyks­tan­tiems lau­kų paukš­čiams ir žvė­rims ne­ga­li­mas dėl che­mi­ka­lų nau­do­ji­mo že­mės ūky­je.

Ma­nau, for­muo­jant to­kią nuo­mo­nę, rei­kia per ži­niask­lai­dą, mo­kyk­lo­se aiš­kin­ti, kad mirš­tan­tis iš ba­do ar iš­se­ki­mo gy­vū­nas ir paukš­tis yra nor­ma­lu, tik kaip tą pa­sa­ky­ti vai­kui, ku­riam nuo ma­žų die­nų tė­vai, auk­lė­to­jai ir mo­ky­to­jai sten­gia­si įskie­py­ti mei­lę gam­tai, už pas­ku­ti­nius pi­ni­gė­lius nu­per­ka kaž­ko­kių pa­ša­rų, gal ir ne­tin­ka­mų, ta­čiau juos ve­ža į miš­ką su šven­tu no­ru pa­dė­ti šą­lan­čiai gy­vy­bei..

At­ėmus iš jau­ni­mo no­rą rū­pin­tis gam­ta, pa­pras­čiau­siai at­im­si­me da­lį sie­los ir žmo­giš­ku­mo. Su­tin­ku su ta min­ti­mi, kad kai ku­riuo­se klu­buo­se ir bū­re­liuo­se žvė­rių šė­ri­mas yra ne­pro­por­cin­gai di­de­lis ir au­gi­na­mos per di­de­lės ka­no­pi­nių žvė­rių ban­dos. Šią pro­ble­mą ga­li­ma spręs­ti per me­džiok­lėt­var­kos pro­jek­tus ir žvė­rių ap­skai­tą, at­lie­ka­mą vals­ty­bės lė­šo­mis, nes žvė­ris yra vals­ty­bės.

Va­sa­rio 15 die­ną vi­sų me­džio­to­jus vie­ni­jan­čių vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai da­ly­va­vo nuo­to­li­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je su ap­lin­kos mi­nist­ru Si­mo­nu Gent­vi­lu ir jo ko­man­da. Man šis su­si­ti­ki­mas pa­ti­ko, ga­na drau­giš­ko­je ap­lin­ko­je ap­ta­rė­me ker­ti­nius me­džiok­lės klau­si­mus, džiu­gu tai, kad ne­bu­vo klau­si­mų, ku­riems iš­spręs­ti nė­ra jo­kių ga­li­my­bių. Su­ta­rė­me, kad vi­sas pro­ble­mas spę­si­me dis­ku­si­jų me­tu.

Šiuo me­tu ga­li­ma me­džio­ti vil­kus, pa­pras­tuo­sius ša­ka­lus, meš­kė­nus, man­gu­tus, au­di­nes, nut­rijas, on­dat­ras, šer­nus, la­pes, kiau­nes, šeš­kus, fa­za­nus ir beb­rus. Pri­me­nu, ap­lin­kos mi­nist­ras nu­sta­tė 175 vil­kų su­me­džio­ji­mo li­mi­tą. Šių me­tų va­sa­rio 15 die­nos duo­me­ni­mis, ša­ly­je su­me­džio­ti 164 vil­kai, iš jų Dzū­ki­jo­je 15 (Va­rė­nos ra­jo­ne – 8, Aly­taus ra­jo­ne – 4, Laz­di­jų ra­jo­ne – 3).

Nei plau­ko, nei tau­ko

Rai­mon­das Ri­ba­čiaus­kas

Lie­tu­vos me­džio­to­jų są­jun­gos „Gam­ta“ pre­zi­den­tas