Vai­ko lū­po­mis kal­ba tie­sa

Vie­ną to­kį ry­tą, dar ne­pra­švi­tus, trys drau­ge­liai su­si­ti­ko­me žy­giui per tro­bas kai­my­nų ver­buo­ti ir la­bai nu­ste­bo­me, kad mo­kyk­los lan­gai sek­ma­die­nį švie­sa plies­kė, o į ją ir po vie­ną, ir po du su­au­gę žmo­nės trau­kė.

Smal­su­mo ve­da­mi, mes, ži­nia, pas­kui juos, o ten, mo­kyk­los pio­nie­rių kam­ba­ry­je, rau­do­nas ki­li­mi­nis ta­kas pa­ties­tas, ku­rio ga­le rau­do­na di­de­lė dė­žė sto­vi. Už sta­lo, kil­no­da­ma kaž­ko­kius po­pie­rė­lius, sė­dė­ju­si mū­sų mo­ky­to­ja la­bai nu­ste­bo mus iš­vy­du­si, su­gė­di­no, kad su „tom ša­kom“ vaikš­čio­jam, ir pa­aiš­ki­no, jog čia vyks­tą de­pu­ta­tų rin­ki­mai į TSRS Aukš­čiau­si­ą­ją ta­ry­bą.

Ta­čiau la­biau­siai ap­stul­bi­no vie­no­je kla­sė­je prie sta­lo su svars­tyk­lė­mis be­si­bū­riuo­jan­tys žmo­nės. Jie pir­ko gar­du­my­nų, ku­rių mū­sų kai­mo krau­tu­vė­lė­je be­veik ne­pa­si­tai­ky­da­vo: ma­jo­ne­zas, kon­ser­vuo­ti žir­ne­liai, rū­ky­ta deš­ra. Bet man la­biau­siai įsi­mi­nė pail­gi gel­to­ni sau­sai­niai, ži­no­jau, tie­siog tirps­tan­tys bur­no­je, tik vel­niš­kai bran­gūs – rub­lis aš­tuo­nias­de­šimt ka­pei­kų už ki­log­ra­mą...

Iš­ei­da­mi iš mo­kyk­los dar per­skai­tė­me skel­bi­mą, kad dvy­lik­tą va­lan­dą ki­no sa­lė­je ne­mo­ka­mai kon­cer­tuos kai­my­ni­nio ko­lū­kio sa­vi­veik­li­nin­kai – re­te­ny­bė mū­sų kai­me.

Kai grį­žęs na­mo ma­mos pa­klau­siau, ko­dėl mo­kyk­lo­je pre­kiau­ja­ma sau­sai­niais, o sa­lė­je bus ne­mo­ka­mas kon­cer­tas, iš­gir­dau at­sa­ky­mą, ku­rio pras­mę su­vok­ti pra­dė­jau pra­bė­gus de­šimt­me­čiams: „Tai­gi rin­ki­mai, vai­ke­li.“

Į vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus čia nu­sly­dau ne vien dėl to, kad pa­pa­sa­ko­čiau apie nai­vų vai­kiš­ką no­rą spyg­liuo­tais ka­da­giais ver­buo­jant kai­my­nus su­lauk­ti at­ly­gio, bet no­rė­da­mas pri­min­ti, jog par­ti­nis rin­kė­jų ver­ba­vi­mas „duo­na ir re­gi­niais“ – nė­ra jo­kia nau­jie­na.

Jei­gu prieš du de­šimt­me­čius ir vė­liau kas nors pa­skai­ti­nė­jo par­ti­jų rin­ki­mų pro­gra­mas, ga­lė­tų pri­si­min­ti, kad jau ta­da jo­se ras­da­vo­si pa­gun­dy­mų rin­kė­jams ma­žin­ti Sei­mo na­rių skai­čių, pui­kiai ži­nant, kad vis ma­žė­jant par­la­men­to po­pu­lia­ru­mui, dau­gė­ja no­rin­čių­jų ko­kiu nors bū­du įspir­ti jam į už­pa­ka­lį. Ta­čiau vos siū­ly­to­jai taip „ge­rin­ti Sei­mo dar­bą“ į jį pa­tek­da­vo, sa­vo pa­ža­dą pa­mirš­da­vo.

Šiuo at­ve­ju, ačiū Die­vui, bent tiek su­vok­da­mi, kad po­pu­liz­mui rin­ki­mų ko­vo­je jis ge­ras, bet vals­ty­bei, t. y. tau­tai, iš es­mės kenks­min­gas.

Į rin­ki­mus ei­da­ma Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga (LVŽS) sa­vo pro­gra­mo­je ir­gi nu­me­tė ma­sa­lą rin­kė­jams „at­si­skai­ty­ti“ su ne­ken­čia­ma val­džia, ku­rią, be­je, pa­tys ir iš­si­ren­ka, su­ma­ži­nant Sei­mo na­rių skai­čių. Tra­di­ciš­kai pa­gun­dy­mas prieš rin­ki­mus bu­vo pa­mirš­tas ir dve­jus su pu­se me­tų dū­lė­jo „vals­tie­čių“ stal­čiu­je. Taip bū­tų su­lau­kęs ir vie­tos at­ei­nan­čių Sei­mo rin­ki­mų pro­gra­mo­je, bet rei­ka­lai ėmė klos­ty­tis ne vi­sai ta lin­kme, ku­rią ved­lys bu­vo nu­ma­tęs.

Aki­vaiz­du, bu­vo ak­lai ti­ki­ma, kad par­ti­jos tu­ri­mas kan­di­da­tas į pre­zi­den­tus be pro­ble­mų iš­kops į ant­rą­jį rin­ki­mų tu­rą, o ten, per­ga­lei už­tik­rin­ti, nau­din­ga bū­tų su­si­kvies­ti vi­są sa­vo elek­to­ra­tą, la­biau­siai nu­si­vy­lu­sį vi­so­mis val­džio­mis, vis dar ti­kin­tį, kad val­džia „pri­va­lo duo­ti“, ir vis lau­kian­tį, jog at­eis ge­ras pre­zi­den­tas, kaip koks kol­cho­zo pir­mi­nin­kas, o prie jo tai su­kles­tė­si­me.

Su ma­jo­ne­zu ir žir­ne­liais da­bar rin­kė­jo ne­pri­si­vi­lio­si, to­dėl bu­vo pri­si­min­tas mo­ra­li­nis „apa­čių“ pa­ska­tas „nu­baus­ti Sei­mą“. Su­ma­ny­ta kar­tu su ant­ruo­ju pre­zi­den­to rin­ki­mų tu­ru su­reng­ti re­fe­ren­du­mą, rei­ka­lau­jan­tį keis­ti Kon­sti­tu­ci­ją, su­ma­ži­nant tau­tos at­sto­vų skai­čių dvi­de­šim­čia – nuo 141 iki 121.

Bet ap­lin­ky­bės pa­ko­re­ga­vo šią „vals­tie­čių“ ini­cia­ty­vą, mat ap­klau­sos ro­do, jog jų kan­di­da­tas ga­li ne­pra­si­muš­ti į ant­rą­jį rin­ki­mo tu­rą, to­dėl sku­biai rei­ka­lin­ga rin­kė­jų mo­bi­li­za­ci­ja pir­ma­ja­me tu­re. Kai Sei­me tu­ri bul­do­ze­ri­nę dau­gu­mą, ne­sun­ku re­fe­ren­du­mo da­tą per­stum­ti iš ge­gu­žės 26-osios į ge­gu­žės 12-ąją.

Vien dėl to­kios ma­ni­pu­lia­ci­jos ne­da­ly­vau­čiau šia­me re­fe­ren­du­me, nes ne­mėgs­tu, kai ma­ne lai­ko kvai­liu. Ta­čiau ir be to yra krū­va ar­gu­men­tų, ko­dėl ne­rei­kia ma­žin­ti Sei­mo na­rių skai­čiaus, ir ne­gir­dė­jau nė vie­no bent kiek įti­ki­na­mes­nio, kad rei­kia.

Ati­džiai žiū­rė­jau re­fe­ren­du­mo su­ma­ny­to­jų TV agi­ta­ci­nes lai­das ir štai ką iš­gir­dau. At­seit kas­met su­tau­py­tu­me apie du mi­li­jo­nus eu­rų. Vi­sų pir­ma, „su­tau­py­tu­me“ de­mo­kra­tijos ma­ži­ni­mo są­skai­ta. O an­tra, vals­ty­bės mas­tu tai toks „mi­ze­ris“, kad pen­si­ja žmo­gui per mė­ne­sį ga­lė­tų pa­di­dė­ti vos ke­lio­li­ka cen­tų.

Sei­mo pir­mi­nin­ko ko­zi­ris, jog Sei­mo na­rių skai­čių rei­kia ma­žin­ti su­ma­žė­jus gy­ven­to­jų skai­čiui, ro­do ar­ba jo ne­iš­ma­ny­mą, ar­ba są­mo­nin­gą žmo­nių ap­gau­di­nė­ji­mą. Tie­sa, gy­ven­to­jų Lie­tu­vo­je su­ma­žė­jo ge­ru pus­mi­li­jo­niu, bet bal­sa­vi­mo tei­sę tu­rin­čių pi­lie­čių su­ma­žė­ji­mą, tik­riau­siai, tik ke­liais šim­tais su­skai­čiuo­tu­me. O kas bus, kai „vals­tie­čiai“, kaip ža­dė­jo, su­sig­rą­žins vi­są dias­po­rą na­mo? Vėl re­fe­ren­du­mą reng­si­me dėl sei­mū­nų skai­čiaus di­di­ni­mo?

Dar vie­nas ar­gu­men­tas iš­vis ver­čia iš ko­jų, gir­di, mes tai bu­vo­me įra­šę sa­vo rin­ki­mų pro­gra­mo­je. Na, ir kas? Daug ten vis­ko bū­na pri­ra­šy­ta, bet gal pa­žiū­rė­ki­me į mū­sų Kon­sti­tu­ci­jos 9-ąjį straips­nį, ku­ria­me aiš­kiai pa­sa­ky­ta, jog re­fe­ren­du­mu spren­džia­mi svar­biau­si vals­ty­bės bei tau­tos gy­ve­ni­mo klau­si­mai. Sei­mo na­rių skai­čius – svar­biau­sias vals­ty­bės ir tau­tos klau­si­mas? O gal no­ri­me su­da­ry­ti pre­ce­den­tą, kad kiek­vie­na prie val­džios pri­šo­ku­si par­ti­ja dėl as­me­ni­nių ir par­ti­nių in­te­re­sų pra­dė­tų prie­var­tau­ti Kon­sti­tu­ci­ją?

Se­niai pa­sau­ly­je įro­dy­ta, kad op­ti­ma­lus tau­tos at­sto­vų skai­čius ša­lies par­la­men­te yra ku­bi­nė šak­nis iš gy­ven­to­jų skai­čiaus. Tai­gi, jei at­lik­si­me at­virkš­ti­nį veiks­mą ir 141 pa­kel­si­me ku­bu, gau­si­me 2,80 mln. Lie­tu­vo­je šiuo me­tu ofi­cia­liai yra 2,795 mln. gy­ven­to­jų. Tai­gi, pa­mi­nė­ję, jog įskai­čiuo­jant ir už­sie­ny­je gy­ve­nan­čius ke­lis šim­tus tūks­tan­čių sa­vo pi­lie­čių, Sei­mo na­rių skai­čių net tu­rė­tu­me di­din­ti, dis­ku­si­ją ga­lė­tu­me baig­ti.

Bet yra rim­ta bė­da. Na, ge­rai, at­ker­šy­sit tiems jū­sų „krau­ją ge­rian­tiems velt­ė­džiams“, at­im­sit iš jų dvi­de­šimt minkš­tų Sei­mo kė­džių. Ma­no­te, dėl to pa­ge­rės par­la­men­ta­rų dar­bas? Iki re­fe­ren­du­mo – ge­ros dvi sa­vai­tės, o ar kas nors ma­tė­te įsta­ty­mų pro­jek­tus, kaip ir kie­no są­skai­ta bus ma­ži­na­mi tau­tos at­sto­vai? Kaip bus per­brai­žo­mos rin­ki­mų apy­gar­dos? Kiek ma­žes­nia­me Sei­me pa­di­dės ga­li­my­bė ma­chi­na­ci­joms ir ma­ni­pu­lia­ci­joms Kon­sti­tu­ci­ja? Kiek su­ma­žės ne­di­de­lių par­ti­jų ga­li­my­bės pa­tek­ti į Sei­mą? Ir dar dau­gy­bė kas bei ko­dėl? Vis­ką įver­ti­no­te? Ar tik sa­vo pa­gie­žą?

Sa­ko­ma, vai­ko lū­po­mis tie­sa kal­ba. Štai tur­gu­je nu­girs­tas maž­daug sep­tyn­me­čio ber­niu­ko ir jo ma­mos po­kal­bis: „Ma­myt, ar čia pa­ra­šy­ta „Juo­die­ji ser­ben­tai“?“ – „Taip.“ – „Tai ko­dėl jie rau­do­ni?“ – „To­dėl, kad ža­li.“ – „Tai ža­lių ne­im­ki­me.“

O jūs ar im­tu­mėt ne­su­bren­du­sį vai­sių?

Aš tai ir­gi ne­im­siu ža­lio­jo re­fe­ren­du­mo bal­sa­vi­mo la­pe­lio. Ir ne vien to­dėl, kad jis ža­lias, t. y. ne­su­bran­din­tas, bet, svar­biau­sia, ir dėl to, jog kenks­min­gas jau­nai Lie­tu­vos de­mo­kra­tijai.