Va­na­go skulp­tū­ros epo­pė­ja

Žvel­giant iš lai­ko per­spek­ty­vos šios ke­lio­nės mums ne­ti­kė­tos. Juk me­tų pra­džio­je apie vi­zi­tus į Sau­lės mies­tą net ne­gal­vo­jo­me.

O vis­kas pra­si­dė­jo ko­vo mė­ne­sį, skulp­to­riui G.Lu­ko­šai­čiui so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se pa­si­da­li­jus A.Ra­ma­naus­ko-Va­na­go skulp­tū­ros ma­ke­to nuo­trau­ko­mis su ži­nu­te, kad pro­jek­tas ne­lai­mė­jo pa­min­klo Va­na­gui Ra­sų ka­pi­nė­se kon­kur­so.

Vie­nas po ki­to po pra­ne­ši­mu pa­si­py­lė ko­men­ta­rai, tarp ku­rių bu­vo ir Mer­ki­nės kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­riaus ži­nu­tė: „Ko­dėl gi ne­pa­da­rius Mer­ki­nė­je?“

Juo­lab A.Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas ėjo Mer­ki­nės ba­ta­lio­no va­do pa­rei­gas. O ir gar­sio­ji nuo­trau­ka, ku­rio­je pri­klau­pęs Va­na­gas nu­si­fo­tog­ra­fa­vęs su va­na­gė­liais (pa­gal ją kur­tas skulp­tū­ros mo­de­lis), da­ry­ta vi­sai ne­to­li Mer­ki­nės esan­čia­me Bin­ge­lių kai­mo pa­kraš­ty­je.

Dau­giau ar­gu­men­tų skulp­to­riui ne­rei­kė­jo ir jau ba­lan­dį G.Lu­ko­šai­tis bu­vo Mer­ki­nė­je. Nuo to lai­ko skulp­to­rius Mer­ki­nė­je lan­kė­si ne kar­tą ir ne vie­nas, o kar­tu su ar­chi­tek­tu Vla­du Bal­siu, ku­ris ap­si­ė­mė pa­reng­ti pro­jek­ti­nius pa­siū­ly­mus skulp­tū­ros vie­tai ir tech­ni­nę pro­jek­to do­ku­men­ta­ci­ją.

Ta­čiau grįž­ki­me prie vi­zi­to į Šiau­lius... Vyk­da­mi šiek tiek jau­di­no­mės. Gal­vo­je su­ko­si min­tys apie pir­mą­jį vi­zi­tą (tą­kart tvir­tes­nei nuo­mo­nei ke­lio­nė­je mus ly­dė­jo bi­čiu­lis skulp­to­rius Ma­ri­jus Bau­kus, ačiū jam!).

O jei ir vėl grį­ši­me ne­pa­ten­kin­ti re­zul­ta­tu? O jei ir vėl su­ga­din­si­me nuo­tai­ką ir sau, ir skulp­to­riui? Kaip spė­si­me su pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mu lai­ku. Kaip re­a­guos au­to­rius, jei­gu ir vėl sa­ky­si­me, kad ne­ge­rai... Kaip re­a­guos tie, kas pri­si­dė­jo prie pro­jek­to as­me­ni­nė­mis lė­šo­mis...

Ne­ri­mas iš­si­sklai­dė pa­ma­čius au­to­riaus per­da­ry­tą skulp­tū­ros mo­de­lį. Už­tik­rin­ta ir kar­tu ele­gan­tiš­ka kū­no lai­ky­se­na, su­švel­nė­ję vei­do bruo­žai (din­go kan­čios mo­men­tas, Va­na­gas ku­pi­nas gy­vy­bės). Pa­ti skulp­tū­ra pa­di­din­ta iki na­tū­ra­laus dy­džio... Ir mums ne­li­ko nie­ko ki­to kaip pa­svei­kin­ti au­to­rių su re­zul­ta­tu.

Tai reiš­kia, kad per­ei­na­me prie ki­to skulp­tū­ros kū­ri­mo eta­po: lie­ji­mo, ku­ris su­si­de­da iš dau­gy­bės ne­ma­to­mų dar­bų: for­mų nu­ė­mi­mo, vaš­ko re­tu­ša­vi­mo, bron­zos lie­ji­nio ap­dir­bi­mo, seg­men­tų su­vi­ri­ni­mo, vėl jų ap­dir­bi­mo ir pa­ti­na­vi­mo.

Trum­pai apie G.Lu­ko­šai­tį. Gin­tau­to šei­ma – me­no žmo­nės. Tė­vas Vi­ta­li­jus Lu­ko­šai­tis – skulp­to­rius. Bro­lis Min­dau­gas Lu­ko­šai­tis – skulp­to­rius ir dai­li­nin­kas. Bū­tent su bro­liu Min­dau­gu Gin­tau­tas at­sto­va­vo Lie­tu­vai 26-oje San Pau­lo bie­na­lė­je.

Iš Lie­tu­vo­je su­kur­tų Gin­tau­to dar­bų pa­mi­nė­ti­nos skulp­tū­ros: ge­ne­ro­las Jo­nas Že­mai­tis (Vil­niu­je prie Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos); fon­ta­nas „Sau­lės dis­kai“ (Šiau­lių mies­to cen­tri­nė aikš­tė); Al­gir­do Ju­liaus Grei­mo bius­tas (Šiau­liuo­se); So­fi­jos Ro­me­rie­nės skulp­tū­ra Ty­tu­vė­nuo­se.

Skulp­tū­ra ne­at­sie­ja­ma nuo kraš­to­vaiz­džio. Kad skulp­tū­ra „skam­bė­tų“, rei­kia ras­ti tin­ka­mą vie­tą. Kal­bant apie bū­si­mos skulp­tū­ros po­zi­cio­na­vi­mą Mer­ki­nė­je, svars­ty­tos ke­lios po­ten­cia­lios vie­tos. Tarp jų: me­mo­ria­las Dai­na­vos apy­gar­dos par­ti­za­nams; baž­ny­čios pri­ei­gos; Vil­ties gat­vės pri­ei­gos (kas, jei ne Vil­tis pa­lai­kė Lais­vės ko­vo­to­jus), Bin­ge­lių g. pri­ei­gos (juk Bin­ge­lių kai­me da­ry­tos gar­sio­sios fo­to­gra­fi­jos). Iš­kart at­mes­ta cen­tri­nės aikš­tės idė­ja, nes ša­lia aikš­tės jau nu­ma­ty­tas pa­min­klas ka­ra­liui Vla­dis­lo­vui Va­zai.

Ga­liau­siai, įver­ti­nus vie­tos pri­va­lu­mus, ap­si­sto­ta ties erd­ve Ne­mu­nai­čio gat­vės pra­džio­je, kur iš­si­ski­ria ke­liai ir su­si­ker­ta Ne­mu­nai­čio ir Sei­nų gat­vės.

Ant kal­ve­lės, ge­rai ap­žvel­gia­mo­je vie­to­je, pa­ke­liui į me­mo­ria­lą Dai­na­vos apy­gar­dos par­ti­za­nams ir, sim­bo­liš­ka, kad Ne­mu­nai­čio gat­vės pra­džio­je. Juk bū­tent į Ne­mu­nai­čio miš­kus iš Aly­taus ir pa­trau­kė bu­vęs mo­ky­to­jas, so­vie­tų sau­gu­mui pra­dė­jus ver­buo­ti tap­ti jų agen­tu...

Čia pat nuo kal­ve­lės ma­to­si ir Mer­ki­nės Vin­co Krė­vės gim­na­zi­ja su pa­min­klu ra­šy­to­jui... Iš to bus gra­ži są­šau­ka. Kas gi, jei ne Krė­vė iš­gar­si­no Dai­na­vos var­dą, ku­rios gar­bei bu­vo pa­va­din­ta pie­čiau­sia par­ti­za­nų apy­gar­da. Bū­tent Dai­na­vos apy­gar­dos va­du, po Ąžuo­lio žū­ties Pu­nios ši­le 1947 me­tų rug­pjū­tį, ta­po A.Ra­ma­naus­kas.

Vie­ta la­bai tin­ka­ma ir dėl pie­ti­nės sau­lės. Tai ne­ra­šy­ta pa­min­klų sta­ty­mo tai­syk­lė. Skulp­tū­ra nuo kal­ve­lės bus orien­tuo­ta į baž­ny­čios pu­sę: pas­ta­ro­ji iš čia pui­kiai ma­to­si. Ir bus taip, kad par­ti­za­nų va­das pri­klau­pęs žvelgs bū­tent į baž­ny­čią, tar­si nu­si­lenk­da­mas ir pa­skir­da­mas ko­vą Kū­rė­jui, ku­ris žmo­gui do­va­no­jo Lais­vę. Lais­vę pa­si­rink­ti.

Pro­jek­to sėk­mės ne­bū­tų be fi­nan­sų. Nuo­šir­džiai no­riu pa­dė­ko­ti vi­siems, ku­rie pri­si­dė­jo­te sa­vo au­ko­mis. Jū­sų ge­ro­kai dau­giau nei pu­sė tūks­tan­čio. Ar tai 5 eu­rai, ar 3000 eu­rų. Ne­svar­bu. Svar­bu, kad pa­lai­kė­te idė­ją. Per ge­rą pus­me­tį su­rin­ko­me per 15000 eu­rų au­kų. 11000 eu­rų ko­fi­nan­sa­vi­mą mu­zie­jaus pa­reng­tam pro­jek­tui sky­rė Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­ba. Trum­puo­sius nu­me­rius au­koms rink­ti da­vė ir prie pro­jek­to pri­si­dė­jo „Te­le2“, „Te­lia“, „Bi­tė“, TCG „Te­le­com“. Ačiū jiems!

Pir­ma­sis ir di­džiau­sią su­mą, 3000 eu­rų, pro­jek­tui per­ve­dė Šiau­lių kraš­te gy­ve­nan­tis V.Nik­ša, 2500 eu­rų – S.Slap­šys, 2000 eu­rų – „Dai­na­vos pre­ky­ba“, 555 eu­rus per­ve­dė M.Sta­ku­tis, po 500 eu­rų D.Ša­vols­kis, A.Pau­laus­kas, M.Ka­te­ly­nas, A.Bo­sas, 250 eu­rų J.Sker­niš­ky­tė, 200 – L.Bu­dė­nas.

Pa­si­bai­gus rin­ki­mams 1000 eu­rų skulp­tū­rai per­ve­dė Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų Va­rė­nos sky­rius. Ne­ma­ža da­lis au­ko­to­jų au­ko­jo po 50 eu­rų, ki­ti po 100. Tarp jų ir Va­na­go ben­dra­žy­gis Juo­zas Ja­ka­vo­nis-Tig­ras.

Di­des­nė da­lis pa­si­rin­ko trum­puo­sius nu­me­rius. Čia no­ri­si pa­dė­ko­ti ir ro­ko ope­ros „Prie­sai­ka“ or­ga­ni­za­to­riams – Mer­ki­nės kul­tū­ros cen­trui su Jur­gi­ta Ker­šie­ne ir, ži­no­ma, ope­ros so­lis­tui Liu­dui Mi­ka­laus­kui, ku­ris po įspū­din­go kon­cer­to ne­pa­pras­tai gra­žiai pa­kvie­tė žmo­nes pa­lai­ky­ti šį pro­jek­tą, nes kur­gi, jei ne Mer­ki­nė­je, tu­ri bū­ti to­kie ak­cen­tai...

Skulp­tū­ros pri­sta­ty­mas pla­nuo­ja­mas 2021 me­tų va­sa­rio 16 die­ną mū­sų part­ne­rių Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus rep­re­zen­ta­ci­nė­je sa­lė­je. Ti­kė­ti­na, kad ar­tė­jant 2021-ųjų va­sa­riui skulp­tū­ra ke­liaus į Mer­ki­nės mu­zie­jų.

Lau­kia dar ne­ma­žas ke­lias. Skulp­tū­ros ap­lin­kos pro­jek­ta­vi­mo dar­bai, ar­che­o­lo­gi­niai ty­ri­mai, įren­gi­mas. Va­rė­nos ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės pa­gal­bą už­bai­giant pro­jek­tą pa­ža­dė­jo me­ras Al­gis Ka­šė­ta, da­ly­va­vęs pa­si­ta­ri­me Mer­ki­nė­je dėl skulp­tū­ros vie­tos.

Dar kar­tą ačiū vi­siems pa­lai­kan­tiems.

Mer­ki­nės kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rius

Min­dau­gas Čer­niaus­kas