Bal­tos ro­žės žie­das te­pri­mins mei­lę gim­ta­jam Aly­tui

In me­mo­riam. VY­TAU­TAS ŠO­PYS

Be­veik vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą Vy­tau­tas pra­lei­do Aly­tu­je. 1954 me­tais pra­dė­jo lan­ky­ti Aly­taus 1-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Ją bai­gęs 1965 me­tais įsto­jo mo­ky­tis į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą Eko­no­mi­kos fa­kul­te­tą.

Sėk­min­gai bai­gęs stu­di­jas ga­bus ir ener­gin­gas jau­nuo­lis 1969 me­tais su pa­sky­ri­mu grį­žo dirb­ti į gim­tą­jį Aly­tų, tuo­me­ti­nia­me Med­vil­nės kom­bi­na­te jam bu­vo pa­ti­kė­ta va­do­vau­ti la­bo­ra­to­ri­jai. Iš­ma­nų ir ini­cia­ty­vų spe­cia­lis­tą grei­tai pa­ste­bė­jo ir pa­sky­rė kom­bi­na­to di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju eko­no­mi­kai. Šias pa­rei­gas Vy­tau­tas Šo­pys ėjo iki 1977 me­tų.

Tuo lai­ku Aly­tu­je plė­tė­si pra­mo­nė, kū­rė­si ir au­go nau­jos ga­myk­los. Darbš­tus, at­sa­kin­gas ir pa­rei­gin­gas va­do­vas bu­vo pa­kvies­tas va­do­vau­ti Aly­taus eks­pe­ri­men­ti­nio na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­to Mi­ne­ra­li­nės va­tos ga­myk­lai, vė­liau ėjo Na­mų kon­struk­ci­jų ga­myk­los di­rek­to­riaus pa­rei­gas. Rū­pi­nan­tis ga­my­bi­niais rei­ka­lais Vy­tau­tui la­bai rū­pė­jo aukš­to­jo moks­lo vys­ty­mas re­gio­ne. Jis bu­vo ak­ty­vus ir il­ga­me­tis Aly­taus ko­le­gi­jos so­cia­li­nis part­ne­ris, at­sa­kin­gas stu­den­tų pro­fe­si­nio meist­riš­ku­mo kon­kur­sų ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jų na­rys.

2000–2004-ai­siais Vy­tau­tas Šo­pys dir­bo Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jo­je, Eko­no­mi­kos ir in­ves­ti­ci­jų de­par­ta­men­to di­rek­to­riu­mi.

Tiek stu­di­jų me­tais, tiek dirb­da­mas at­sa­kin­gą dar­bą gim­ta­ja­me mies­te, Vy­tau­tas bu­vo ak­ty­vus kul­tū­ros ko­lek­ty­vų na­rys, drau­gų su­si­bū­ri­mų sie­la. Mo­kė­jo gro­ti pu­čia­mai­siais in­stru­men­tais, my­lė­jo dai­ną, ak­ty­viai spor­ta­vo ir gy­nė mū­sų mies­to ko­man­dų gar­bę res­pub­li­ki­nė­se var­žy­bo­se.

Nuo vai­kys­tės iki bran­džios jau­nys­tės Vy­tau­tas bu­vo ak­ty­vus gar­saus to me­to Aly­taus liau­dies te­at­ro, va­do­vau­ja­mo Va­len­ti­no Kir­lio, tru­pės na­rys. Do­mė­jo­si moks­lo ir ver­slo nau­jo­vė­mis, bu­vo ap­si­skai­tęs ir įdo­mus pa­šne­ko­vas ben­dra­dar­biams ir drau­gams, ne­gai­lė­jęs ge­ro žo­džio ar pa­ta­ri­mo.

Gy­ve­ni­mo po­ky­čiai, at­ėję į mū­sų ša­lį, mies­tą, gai­via ban­ga pa­lie­tė ir Vy­tau­to gy­ve­ni­mą. Kar­tu su žmo­na Ele­na pra­dė­jo sa­vo šei­mos ver­slą. Sėk­min­gai tei­kė pre­ky­bos, ap­gy­ven­di­ni­mo pa­slau­gas.

Vy­tau­tas Šo­pys kar­tu su žmo­na už­au­gi­no ir iš­moks­li­no tris duk­ras, džiau­gė­si še­šiais anū­kais.

Ben­dra­vi­mo džiaugs­mo truks ne tik Vy­tau­to ar­ti­mie­siems, bet ir bū­riui drau­gų ir bi­čiu­lių, ver­slo part­ne­riams, vi­siems jį pa­ži­no­ju­siems.

Iš gy­ve­ni­mo iš­ly­di­me žmo­gų vi­są sa­vo dar­bi­nę veik­lą at­ida­vu­sį gim­to­jo mies­to kū­ri­mui ir puo­se­lė­ji­mui, my­lė­ju­sį kny­gą, po­ezi­ją.

At­si­svei­kin­ti su Vy­tau­tu Šo­piu ga­li­ma bir­že­lio 29 die­ną Aly­tu­je, Rū­tų g. 65, „Skaus­mo užuo­vė­jos“ 1-oje sa­lė­je nuo 10.30 iki 16 val.

Mi­šios Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čio­je – 16.15 val., po Mi­šių – lai­do­tu­vės Pir­mo­jo Aly­taus ka­pi­nė­se.

Ar­ti­mų­jų pra­šy­mu, Vy­tau­to at­mi­ni­mą ma­lo­niai pra­šo­ma pa­gerb­ti vie­nu bal­tos ro­žės žie­du – tai pri­mins jo mei­lę gim­ta­jam Aly­tui.