„Pir­mas iš tri­jų ma­no lais­vės žings­nių bu­vo su­si­jęs su Ri­mu Bu­ro­ku” (171)

Saulė Pinkevičienė
Ri­mas Bu­ro­kas
Ri­mas Bu­ro­kas prie skulp­tū­ros „Lai­mi­nan­tis Kris­tus“ Aly­tu­je, apie 1971 me­tus.
Aly­tiš­kis Li­nas Jakš­to­nis yra ga­vęs in­di­vi­du­a­lią li­te­ra­tū­ri­nę Kul­tū­ros ta­ry­bos sti­pen­di­ją pje­sei „Ri­mo ke­lio­nė: šia­pus ir ana­pus tik­ro­vės“ su­kur­ti, o jos pa­grin­das yra iš Aly­taus ki­lu­sio po­eto Ri­mo Bu­ro­ko (1953–1980) biog­ra­fi­ja.

– Li­nai, kaip ki­lo pats su­ma­ny­mas pa­ra­šy­ti pje­sę apie tra­giš­ko li­ki­mo sa­vo ben­dra­am­žį, su ku­riuo te­ko bū­ti pa­žįs­ta­mam ir as­me­niš­kai?

– Re­ži­sie­rius, do­ku­men­ti­nių fil­mų au­to­rius Ar­vy­das Kin­de­ris prieš tre­je­tą me­tų ma­nęs pa­klau­sė, ar ne­no­rė­čiau pa­ra­šy­ti pje­sės apie Ri­mą Bu­ro­ką? Aš pa­sa­kiau, kad biog­ra­fi­nio po­bū­džio pje­sės ma­nęs ne­do­mi­na. Per­nai ra­dau rak­tą – siu­že­tą, ku­ris, kaip man pa­si­ro­dė, ga­lė­tų bū­ti įdo­mus. Pa­tei­kiau pa­raiš­ką in­di­vi­du­a­liai li­te­ra­tū­ri­nei Kul­tū­ros ta­ry­bos sti­pen­di­jai dėl pje­sės „Ri­mo ke­lio­nė: šia­pus ir ana­pus tik­ro­vės“ pa­ra­šy­mo, ji bu­vo pa­ten­kin­ta.

Iš tik­rų­jų Ri­mą man te­ko pa­žin­ti ir as­me­niš­kai. Mes mo­kė­mės to­je pa­čio­je Aly­taus 2-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­ja), tik jis bu­vo me­tais vy­res­nis. Mū­sų ke­liai su­si­kir­to 1970-ai­siais: abu ra­šė­me, abu ža­vė­jo­mės ro­ko mu­zi­ka, abu bu­vo­me ke­lio vai­kai ir mums im­po­na­vo ne­for­ma­lus hi­pių ju­dė­ji­mas. Ir abu už­kni­so so­vie­ti­nė sis­te­ma ir tė­vų gy­ve­ni­mo bū­das.

Pri­si­mi­ni­mų iš mo­kyk­los ir vė­les­nių lai­kų yra daug. Mo­kyk­lo­je or­ga­ni­za­vo­me ant­rą­jį Aly­tu­je už­draus­to ro­ko mu­zi­kos va­ka­rą (pir­ma­sis po­grin­di­nis vy­ko pa­što tre­čia­me aukš­te). Pa­pra­šė­me, kad jį ku­ruo­tų mū­sų mė­gia­mas mo­ky­to­jas Šat­raus­kas, jam įpu­sė­jus ir pub­li­kai įsi­šė­lus, va­ka­rė­lis bu­vo nu­trauk­tas ir iš­vai­ky­tas. Po aud­rin­go gru­pės „Gin­ta­rė­liai“ kon­cer­to Aly­taus kul­tū­ros na­muo­se (da­bar Šau­lių na­mai) da­lis mū­siš­kių, įskai­tant Ri­mą, bu­vo už­da­ry­ti į mi­li­ci­jos areš­ti­nę.

Ban­dė­me Aly­tu­je steig­ti ro­ko klu­bą, tad aš, Ri­mas ir dar du vai­ki­nai nu­ė­jo­me į kom­jau­ni­mo ko­mi­te­tą. Jiems plau­kai pies­tu pa­si­sto­jo ir nu­siun­tė mus į sau­gu­mą (Aly­taus KGB). Ten mus pri­ėmė su ar­ba­tė­lė­mis (ne­me­luo­ju!). Įvy­kius po to ge­riau­siai at­spin­di ma­no tė­vo re­ak­ci­ja: „Tai ką, są­jun­goj (SSRS) no­ri­te steig­ti są­jun­gą?“

Bū­ta la­bai daug ke­lio­nių tran­zuo­jant. Man įsi­min­ti­niau­sia – 1974-ųjų va­sa­rą. Tuo­met mė­ne­siui pa­trau­kė­me į Ry­gą, Ta­li­ną, Pi­te­rį. Tuo­met nuo­sta­bia­me Ru­si­jos mies­te Le­ning­ra­de bu­vo vi­sos so­vie­ti­jos hi­pių me­ka. Prie res­tau­ruo­ja­mo „In­ži­ner­nyj za­mok“ vyk­da­vo po­ezi­jos skai­ty­mai ir ne­for­ma­laus te­at­ro ir mu­zi­kos va­ka­rai. Gy­ve­no­me be pi­ni­gų ir bu­vo­me lai­min­gi bei są­ly­gi­nai lais­vi.

– Ko­kią įta­ką tau pa­čiam da­rė Ri­mo as­me­ny­bė ir ko­dėl ki­lo no­ras su­grįž­ti prie jos po tiek me­tų? Ar toks su­ma­ny­mas yra iš­šū­kis?

– Bū­da­mas su Ri­mu vi­suo­met įkvėp­da­vau lais­vės gurkš­nį, ku­rio kil­mė man lig šiol ne­ži­no­ma. Da­bar, iš lai­ko per­spek­ty­vos, ži­nau tik tiek, kad tai bu­vo ma­no pir­ma­sis tik­ras lais­vės žings­nis. Ant­ra­sis bu­vo Są­jū­dis, o tre­čia­sis ir pas­ku­ti­nis – da­bar, pas­ta­ruo­sius ke­le­tą me­tų. Nie­ka­da ne­bu­vau iš­me­tęs iš gal­vos sa­vo drau­go Ri­mo. O ko­dėl anks­čiau ar vė­liau gims­ta vie­ni ar ki­ti kū­ry­bi­niai su­ma­ny­mai, sun­ku pa­sa­ky­ti: jie at­ei­na, dings­ta, vėl grįž­ta, vėl iš­ei­na... Šis kū­ry­bi­nis su­ma­ny­mas man ne­ta­po iš­šū­kiu, nes, ma­tyt, at­ėjo lai­ku ir esu vi­siš­kai su­bren­dęs jam. Lai­kas čia jo­kio vaid­mens ne­vai­di­na, jis ta­po pje­sės siu­že­to da­li­mi.

– Ko­kios ta­vo są­sa­jos su Ri­mu bu­vo Vil­niaus pe­ri­odu, kai jis gy­ve­no sos­ti­nė­je ir bu­vo va­di­na­mo­jo bro­do, o ne Aly­taus is­to­ri­jos da­lis?

– Ben­dra­vi­mas su Ri­mu jam iš­vy­kus į Vil­nių pra­dė­jo šiek tiek trū­ki­nė­ti. Ir tai ne at­stu­mo klau­si­mas. Tie­siog kei­tė­si mū­sų pa­čių gy­ven­se­nos ir drau­gai. 1977 me­tais man pra­dė­jus stu­di­juo­ti Vil­niaus uni­ver­si­te­te, ben­dra­vi­mas vėl su­ak­ty­vė­jo. Tu­rė­jo­me daug ben­drų drau­gų Vil­niu­je, kaip an­tai Pet­ras Ra­kaus­kas, Egi­di­jus Sta­po­na­vi­čius ir ki­ti. Ke­lia­vo­me. Ra­dau ben­drą su Ri­mu ei­lė­raš­čių blok­no­tą, da­tuo­tą 1978 me­tais Pa­lan­go­je.

– Kraš­tu­ti­nis Ri­mo pa­si­rin­ki­mas – opo­zi­ci­ja so­vie­tų san­tvar­kai, o ji ne­ga­lė­jo baig­tis ge­rai, ir tų, ku­rie bu­vo ša­lia, po­zi­ci­ja – kaip pats per­ėjai ši­tą kryž­ke­lę ir kaip da­bar, iš lai­ko at­stu­mo, ver­ti­ni?

– Ma­nau, Ri­mo esy­bė­je ne­ga­lė­jo bū­ti ki­tos po­zi­ci­jos ir ki­to pa­si­rin­ki­mo. Ir ne­va­din­čiau to kraš­tu­ti­niu pa­si­rin­ki­mu, o na­tū­ra­liu Ri­mo gy­ve­ni­mo bū­du. Tuo­met to­kių žmo­nių Lie­tu­vo­je bu­vo vie­ne­tai. Aš ir ki­ti mū­sų drau­gai te­bu­vo­me Ri­mo pa­ke­lei­viai, to­dėl ta kryž­ke­lė ne­bu­vo toks skaus­min­gas žings­nis. Iš lai­ko per­spek­ty­vos, tai – gra­žiau­si jau­nys­tės pri­si­mi­ni­mai ir po­ty­riai.

– Ko­kios min­tys ky­la apie ga­li­my­bes Aly­tu­je įam­žin­ti Ri­mo at­mi­ni­mą, juo­lab pa­čiam jį pa­ži­nus?

– Ri­mui tik­rai ne­bū­tų pa­ti­kę jo­kie ofi­cia­lūs įam­ži­ni­mai: gat­vių, bib­lio­te­kų ar mo­kyk­lų pa­krikš­ti­ji­mai jo var­du. Kaž­ko­kio žen­klo apie jį ieš­ko­čiau Mies­to so­de. Vil­niu­je pa­si­gen­du jo var­do ir pa­var­dės Li­te­ra­tų gat­vė­je, da­bar šiuo rei­ka­lu už­si­i­mu.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai