Ko­kią do­va­ną Se­ne­lis Ka­lė­da da­li­ja ir žy­dint so­dams, ir net­gi per ka­ran­ti­ną?

Krau­ją duo­ti pa­ska­ti­no ben­dra­moks­lis bi­čiu­lis

Iš Aly­taus ki­lęs šo­kė­jas, ak­to­rius, cho­reo­grafas, šiuo­lai­ki­nio šo­kio kū­rė­jas bei re­ži­sie­rius Pet­ras Li­saus­kas ne­se­niai da­vė krau­jo jau 43 kar­tą. Pet­ras pa­sa­ko­ja, kad do­no­rys­tei jį pa­ska­ti­no ge­ras bi­čiu­lis, taip pat ak­to­rius, taip pat ki­lęs iš Aly­taus, Do­na­tas Pau­liu­ko­nis. Jie­du drau­ge mo­kė­si Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jo­je, ta­čiau skir­tin­guo­se kur­suo­se.

„De­ja, Do­na­to tarp gy­vų­jų jau ne­be­tu­ri­me, jis tra­giš­kai žu­vo. Ta­čiau jo kaip do­no­ro pa­vyz­dys man bu­vo stip­ri mo­ty­va­ci­ja, ku­rią jau­čiu iki šiol. Šią pa­tir­tį to­liau per­duo­du sa­vo pa­žįs­ta­miems, to­dėl krau­jo duo­da­me kar­tu ir tai ta­po vie­na pra­smin­giau­sių mū­sų tra­di­ci­jų“, – sa­ko ak­to­rius.

P.Li­saus­kas iš as­me­ni­nės pa­tir­ties ži­no at­ve­jų, kai do­va­no­tas krau­jas iš­gel­bė­jo gy­vy­bes, to­kių bu­vo ir tarp jo ar­ti­mų­jų, tai­gi do­no­rys­tės pras­mę sa­ko pa­ty­ręs tie­sio­gi­ne to žo­džio pras­me. Ar­ti­mą iš­ti­ku­si ne­lai­mė – daž­niau­sia prie­žas­tis, ku­ri la­bai grei­tai įti­ki­na, kad rei­kia duo­ti krau­jo, net tu­rin­čius as­me­ni­nių bai­mių.

„Pa­ste­biu, kad jau da­bar di­dė­ja žmo­nių są­mo­nin­gu­mas, kad prie to pri­si­de­da ir so­cia­li­nės me­di­jos, mi­tai, ku­rie bu­vo su­si­ję su krau­jo do­no­rys­te, pa­nei­gia­mi po pir­mo pa­ban­dy­mo“, – sa­ko Pet­ras.

Ži­no­ma, jam yra te­kę ma­ty­ti ir drū­tų kaip ąžuo­lai vy­rų, ku­rie pa­niš­kai bi­jo ada­tų. „Bet tai yra psi­cho­lo­gi­ja, sa­vo bai­mes tik­rai ga­li­ma iš­mok­ti su­val­dy­ti. Tik­rai ne­bū­ti­na lauk­ti ne­lai­mės, kad su­pras­tum: rei­kia ir ga­liu! Pa­kan­ka­mai re­tas žmo­gus ne­ga­li duo­ti krau­jo dėl fi­zio­lo­gi­nių prie­žas­čių. Li­ku­siems tai tė­ra nu­si­tei­ki­mo ir su­vo­ki­mo, kad tu pri­si­de­di prie gy­vy­bės, svei­ka­tos iš­sau­go­ji­mo, klau­si­mas“, – ne­abe­jo­ja pa­šne­ko­vas.

Šiuo me­tu P.Li­saus­kas ne­ma­žai lai­ko pra­lei­džia už­sie­ny­je, yra Da­ni­jo­je įsi­kū­ru­sios šo­kių tru­pės „Don Gnu“ na­rys ir lais­vas me­ni­nin­kas. „Ži­no­ma, aš tiks­lin­gai sie­kiau duo­ti krau­ją 40 kar­tų, nes il­ga­lai­kiai do­no­rai, ku­riems su­teik­tas gar­bės do­no­ro var­das, tu­ri tei­sę gau­ti ant­ro­jo laips­nio vals­ty­bi­nes pen­si­jas. Dir­bu in­di­vi­du­a­liai, tai­gi man yra svar­bu ir tai“, – sa­ko P.Li­saus­kas. Nors jo krau­jo gru­pė nė­ra re­ta, ta­čiau bū­tent dėl tos prie­žas­ties jo ir rei­kia dau­giau. Krau­ją aly­tiš­kis duo­da tik Lie­tu­vo­je, tai da­ro pe­ri­odiš­kai.

Kiek­vie­nas do­no­ras – tik­ras Ka­lė­dų Se­ne­lis!

Kaip kū­ry­bin­gas žmo­gus, Pet­ras toks iš­lie­ka vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se, ži­no­ma, ir do­no­rys­tė­je. Dau­ge­lis žmo­nių, ku­rie gal­būt ir ne­si­do­mi šiuo­lai­ki­ne cho­reo­grafija, P.Li­saus­ką pui­kiai pa­žįs­ta kaip Se­ne­lį Ka­lė­dą – per­so­na­žą, ku­ris žie­mą ma­to­mas ir so­cia­li­nė­se me­di­jo­se, TV ek­ra­ne, ir gy­vai siau­čian­tis su vai­kais dar­že­liuo­se ar ki­to­se įstai­go­se. Ge­rai pa­gal­vo­jus, šio per­so­na­žo są­sa­jos su do­no­rys­te yra vi­siš­kai tie­sio­gi­nės!

„Bū­tent do­no­rys­tė la­bai pui­kiai at­spin­di Ka­lė­dų per­so­na­žo es­mę – kiek­vie­nas žmo­gus, ku­ris at­ei­na do­va­no­ti krau­jo, yra... tik­ras Ka­lė­dų Se­ne­lis. Nes jis re­a­liai su­tei­kia ga­li­my­bę iš­gy­ven­ti, pa­sveik­ti, vėl šyp­so­tis, ir tai tur­būt yra vie­na iš ver­tin­giau­sių do­va­nų, ku­rią ga­li pa­do­va­no­ti bet ku­ris svei­kai gy­ve­nan­tis žmo­gus“, – įsi­ti­ki­nęs Pet­ras.

Jis sa­ko prieš šven­tes dar­buo­da­ma­sis kaip Ka­lė­dų Se­ne­lis su­vo­kęs, kad pats yra ma­te­ria­lias do­va­nas ska­ti­nan­čios sis­te­mos da­lis, jų daug „per­ei­na“ per ran­kas. Kaip per­so­na­žas, kaip as­muo sa­vęs pra­dė­jo klau­si­nė­ti: kaip žmo­nes pa­ska­tin­ti su­si­mąs­ty­ti apie do­va­nų pras­mę?

To­dėl jau ne vie­nus me­tus me­ni­nin­kas ne tik pats do­va­no­ja krau­ją, bet ir ra­gi­na tai da­ry­ti ko­le­gas. Prieš ke­le­tą me­tų kil­niam tiks­lui su­si­bū­rė Klai­pė­dos vals­ty­bi­nio mu­zi­ki­nio, Jau­ni­mo te­at­rų ir šiuo­lai­ki­nio šo­kio te­at­ro „PA­DI DA­PI Fis“h at­sto­vai. Me­ni­nin­kai į Na­cio­na­li­nio krau­jo do­no­rys­tės cen­tro Klai­pė­dos fi­lia­lą at­vy­ko per­si­ren­gę įvai­rių spek­tak­lių per­so­na­žais. P.Li­saus­kas krau­ją da­vė, ži­no­ma, Se­ne­lio Ka­lė­dos am­plua, tuo la­bai pra­džiu­gin­da­mas me­di­kus.

Pa­ro­dy­ti so­cia­li­nį ak­ty­vu­mą P.Li­saus­kas ska­ti­no ir Aly­taus mies­to te­at­rą, ku­rio me­no va­do­vu tuo me­tu dir­bo. Prieš pen­ke­rius me­tus, pra­dė­da­mas nau­ją se­zo­ną, te­at­ras su­ren­gė do­no­rys­tės ak­ci­ją, o jo va­do­vai pa­si­ti­ko žur­na­lis­tus Na­cio­na­li­nio krau­jo cen­tro me­di­kų drau­gi­jo­je duo­da­mi krau­ją. Te­at­ras tuo­met do­va­no­jo bi­lie­tus į sa­vo spek­tak­lius kaip pa­dė­ką vi­siems do­no­rams.

La­bai svar­bu jaus­tis rei­ka­lin­gam

P.Li­saus­kas krau­ją vi­suo­met duo­da ne­at­ly­gin­ti­nai, ta­čiau jis pa­ste­bi, kad ma­žos pa­dė­kos do­va­nė­lės do­no­rams vis dėl­to yra la­bai ma­lo­nios kaip dė­me­sio žen­klas. Tai – įvai­rūs su­ve­ny­rai, sul­tys, bi­lie­tai į ren­gi­nius, bet sma­giau­sia tur­būt jaus­ti pa­čių me­di­kų pa­gar­bą.

„Dau­giau kaip de­šimt me­tų duo­du krau­ją ir nie­ka­da ne­si­tai­kė, kad me­di­kai ne­si­šyp­so­tų, ne­pa­dė­ko­tų, at­ro­dy­tų pras­tai nu­si­tei­kę, tar­si aš juos gai­ši­nu sa­vo do­no­rys­te. At­virkš­čiai, tas kon­tak­tas vi­sa­da la­bai ma­lo­nus, man tai be ga­lo svar­bu!“ – džiau­gia­si pa­šne­ko­vas.

Nuo­gąs­tau­jan­čius, kad ka­ran­ti­no me­tu ga­li bū­ti ne­sau­gu duo­ti krau­ją, P.Li­saus­kas pa­ti­ki­na: Na­cio­na­li­nia­me krau­jo cen­tre ste­ri­lu­mo pras­me są­ly­gos vi­suo­met kaip per ka­ran­ti­ną – dez­in­fek­ci­niai skys­čiai, ba­chi­lai (ant­ba­čiai), ku­rie ant ko­jų už­de­da­mi au­to­ma­ti­zuo­tai, nė ne­pri­si­lie­čiant prie jų, ir pa­na­šiai.

Do­no­rys­tė, Pet­ro pa­ste­bė­ji­mu, net­gi tu­ri šį tą ben­dro su pan­de­mi­ja ta pras­me, kad žmo­nės ne­lin­kę pa­ti­kė­ti, kol žai­bas ne­tren­kia vi­si ar­ti jų. „Man te­ko gir­dė­ti są­moks­lo te­ori­jų, kad jo­kio vi­ru­so nė­ra, ta­čiau, kai su­ser­ga žmo­gus iš ar­ti­mos ap­lin­kos, ko nie­kam ne­lin­kiu, stai­ga tas mąs­ty­mas pa­si­kei­čia – kaip ir dėl to, kad ga­lė­tum pats duo­ti krau­jo, jei ne­lai­mė iš­tin­ka ar­ti­mą­jį“, – pa­ste­bi ak­to­rius.