Į am­ži­ny­bę – kai so­dai jau tuš­ti

Mir­tis il­ga­me­tės UAB „Luks­nė­nų so­dai“ va­do­vės Ele­nos Ži­lins­kie­nės gy­ve­ni­mo žva­kę už­pū­tė lap­kri­čio vi­du­ry­je, sim­bo­liš­kai tuo me­tu, kai so­dų der­lius jau bū­na su­krau­tas į sau­gyk­las, o gam­to­je pri­ty­la paukš­čių čiul­be­sys.

Ele­na bu­vo ener­gin­ga, veik­li va­do­vė, bet kar­tu ne­įti­kė­ti­nai pa­pras­tas, darbš­tus gam­tos žmo­gus, jau­nes­niems spe­cia­lis­tams ji bu­vo tvir­tas rams­tis, į ku­rį vi­suo­met ga­li­ma at­si­rem­ti ne tik pri­trū­kus ži­nių, bet ir at­si­ra­dus as­me­ni­nių pro­ble­mų.

Ne­si­pui­ka­vo sa­vo ge­bė­ji­mais, o ne­gan­das, ku­rių jos gy­ve­ni­me bū­ta, mo­kė­jo pri­im­ti ra­miai, ne­si­blaš­ky­da­ma. Ji bu­vo pa­do­ru­mo, žmo­gaus tvir­tu­mo pa­vyz­dys. Ati­di ir rū­pes­tin­ga sa­vo ar­ti­mie­siems, dar­bo ben­druo­me­nei. Net ir sun­kiai sirg­da­ma Ele­na į gy­ve­ni­mą žiū­rė­jo ir jį ver­ti­no švie­sio­mis spal­vo­mis.

Že­mės ūkio spe­cia­lis­tės ke­lią E.Ži­lins­kie­nė pra­dė­jo 1967-ai­siais „Sau­lės“ ko­lū­ky­je. Vė­liau dir­bo Vals­ty­bi­nė­je sėk­lų ins­pek­ci­jo­je di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja. Šian­die­niams „Luks­nė­nų so­dams“ kaip Luks­nė­nų so­di­nin­kys­tės ta­ry­bi­nio ūkio di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ji bu­vo pa­skir­ta 1985 me­tais. Po sep­ty­ne­rių me­tų ūkis per­va­din­tas AB „Ar­mi­na“, E.Ži­lins­kie­nė ta­po jos di­rek­to­re. Ket­ve­rius me­tus (1997–2000 m.) ėjo Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rės (LDDP są­ra­še) pa­rei­gas. Už nuo­pel­nus Lie­tu­vos ūkiui ap­do­va­no­ta Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no 5-ojo laips­nio or­di­no Ge­di­mi­no or­di­no Ri­te­rio kry­žius”, prieš aš­tuo­ne­rius me­tus yra pel­niu­si kon­kur­so „Lie­tu­vos kai­mo spin­du­lys 2009“ no­mi­na­ci­ją „Že­mės ūkio ver­slo ly­de­rė“.

Kai­mas, gra­žiai sa­vo­mis ran­ko­mis puo­se­lė­ja­ma ir daž­nai pil­na sve­čių so­dy­ba But­ri­miš­kė­se, Ele­nai bu­vo vis­kas. Vie­na­me „Aly­taus nau­jie­nų“ in­ter­viu prieš ket­ve­rius me­tus ji yra tei­gu­si: „Mies­te ne­iš­bū­čiau, ne­ga­lė­čiau dirb­ti „nuo...iki“. Esu kai­mie­tė, ne­ga­liu be gam­tos. Ži­nau, kur ežys su šei­ma vaikš­to. Ma­no kiem­sar­gė vil­kė ir­gi tai ži­no, bet ji pro­tin­ga. Ži­nau, kur ul­du­ko, lakš­tin­ga­los liz­dai. Kiek įdo­my­bių, už ku­rias kar­tais net pyks­tu, ma­no kie­me iš­kre­čia ru­da­sis straz­das. Tiek ši­lau­o­gių pri­ker­ta, iš­si­pu­čia, kad jau nuo že­mės ne­pa­ky­la, tad vaikš­to. Šio paukš­čio sna­pas toks kie­tas, kad jo bi­jo ir ka­ti­nas, ir šuo. Vi­si trys be šur­mu­lio pa­si­vaikš­to. Tu­riu nuo­sa­vą lau­ki­nių an­čių šei­my­ną. Vi­si man rei­ka­lin­gi, vi­si svar­būs, vi­siems vie­tos yra. Še­riu bei ste­biu paukš­čius ir žie­mą, tik pa­si­gen­du vo­ve­rai­čių. Ne­ži­nau, ar jos pa­čios ma­no na­mus pa­li­ko, ar kas jas iš­pjo­vė. Su gam­ta su­si­drau­gau­ji, net žvir­bliai tam­pa sa­vi ir var­nė­nai. Ge­gu­žės 8-ąją lau­kiu pa­si­ro­dant tik­ro­sios kregž­dės. Jai pla­čiai du­ris ati­da­rau, nes ji pe­ri pa­sta­to vi­du­je. Ir lan­gą ati­da­rau, nes tik­ro­ji kregž­dė tu­ri tu­rė­ti dvi lan­das – įskri­di­mui ir iš­skri­di­mui. Paukš­čiai tie pa­tys su­grįž­ta, tik la­bai su­men­kę. Tu juos my­li ir jie ta­ve. Gam­ta pro­tin­ges­nė ne­gu ma­no žmo­nės. Žmo­gus daž­nai pjau­na ša­ką, ant ku­rios sė­di.“

Mir­tis už­pu­čia žva­kės lieps­ną, tik nie­ka­da iš at­min­ties ne­iš­tri­na Žmo­gaus At­mi­ni­mo.

Lai­kas ne­nu­neš Ele­nos at­mi­ni­mo į už­marš­tį. Jos dar­bus, veik­lu­mą, darbš­tu­mą, in­te­li­gen­ci­ją, dva­sin­gu­mą ir ge­ru­mą mi­nės ne tik ar­ti­mie­ji, vi­si, ku­riems te­ko pa­žin­ti ją, ben­drau­ti, kar­tu kur­ti, dirb­ti, švęs­ti.

Dau­ge­liui iš­liks jos ak­ty­vus nar­dy­mas po so­dus ru­siš­ku vi­su­rei­giu „Ni­va“. Nors vi­suo­met Ele­nos iš­puo­se­lė­toms ran­koms pa­klus­da­vo vi­sa že­miš­ka tech­ni­ka – mo­to­cik­las, so­dui pri­tai­ky­ti trak­to­riai. Jau­nys­tė­je tu­rė­jo ir jo­di­nė­jo žir­gu. „Man la­biau­siai „Ni­va“ tin­ka, ki­tus gal net že­min­tų, o aš prie ru­siš­ko vai­ro jau­čiuo­si pui­kiai, pa­sie­kiu ato­kiau­sius so­do kam­pe­lius, iš­va­žiuo­ju iš ten, kur ki­ti vi­su­rei­giai klimp­tų“, – yra sa­kiu­si ji.

O sa­vo so­dų der­lių ji gy­nu­si net ir aukš­čiau­siu, vy­riau­sy­bi­niu ly­giu, ir ne­ma­ža pin­ti­nė žo­džių „ačiū“ jai pri­by­rė­jo vien už tai, kad Aly­taus dar­že­li­nu­kai ir pra­di­nu­kai pa­gal pro­gra­mą „Vai­siai vai­kams“ pra­dė­jo val­gy­ti ne gra­žius, bliz­gius už­sie­nie­tiš­kus, o Dzū­ki­jo­je už­au­gin­tus svei­kus obuo­lius.

E.Ži­lins­kie­nė ne­mo­kė­jo vy­nio­ti žo­džių į va­tą, vi­sais klau­si­mais tu­rė­jo sa­vo nuo­mo­nę ir ją gy­nė ne­pai­sy­da­ma pa­sek­mių sa­vo re­pu­ta­ci­jai, jei jau­tė, kad ne tik pa­tiems bus ge­riau. Ji ypač my­lė­jo ir di­džia­vo­si sa­vo dar­buo­to­jais. „Vi­si ži­no ma­no kie­tą bū­dą, bet ži­no ir ki­tas sa­vy­bes. Vi­siems ma­žas pra­žan­gas do­va­no­ju, pik­tu­mo šir­dy­je ne­ne­šio­ju“, – yra tei­gu­si.

Ir dar įstri­gu­si Ele­nos min­tis, kad ji di­de­lių po­rei­kių ne­tu­rin­ti, tik la­bai no­rė­tų, kad sun­kiu me­tu iš jos nie­kas ne­drįs­tų at­im­ti kny­gų. Ji ra­šė at­si­mi­ni­mus, svar­biau­sią jos gy­ve­ni­mo kny­gą. Gal ji at­ei­ty­je iš­vys die­nos švie­są ir mes la­biau pa­žin­si­me E.Ži­lins­kie­nę, tą darbš­či­ą­ją Luks­nė­nų obuo­lių so­dų ka­ra­lie­nę, ku­rios me­tuo­se bu­vo net 365 dar­bo die­nos.

Va­kar, lap­kri­čio 19 die­ną, E.Ži­lins­kie­nė am­ži­no­jo po­il­sio at­gu­lė Dau­gų gat­vės ka­pi­nė­se.

„Luks­nė­nų so­dų“ ben­druo­me­nė ir ar­ti­mie­ji