Ata­ka prieš Uk­rai­ną – ata­ka prieš mus

– Ko­vo 11-ąją šven­čia­me jau 32-ąsias Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo me­ti­nes. Ko­kias są­sa­jas įžvel­gia­te su šian­die­ni­ne ge­o­po­li­ti­ne si­tu­a­ci­ja?

– Šian­die­ni­nia­me ge­o­po­li­ti­nia­me kon­teks­te ap­ima vie­na­reikš­mis jaus­mas – kaip ge­rai, kad mes tai pa­da­rė­me! Jau ta­da su­pra­to­me, jog vals­ty­bės at­kū­ri­mas ne­si­bai­gia Ko­vo 11-osios ak­to pri­ėmi­mu. Vals­ty­bės ar­chi­tek­tai iš kar­to gal­vo­jo apie ki­tus žings­nius – įsto­ji­mą į NA­TO ir į Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES). Ne­sun­ku nu­spė­ti, kas bū­tų su mu­mis da­bar, jei­gu Lie­tu­va ne­bū­tų NA­TO ir ES na­rė.

Ke­lias į Ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mą ne­bu­vo ro­žė­mis klo­tas. Ne­bu­vo taip, kad vie­nu pirš­to sprag­te­lė­ji­mu vi­si pa­bal­sa­vo „už“. Bu­vo ir be­si­prie­ši­nan­čių, ir pro­tes­tuo­jan­čių.

Kai da­bar Sau­sio 13-ąją ar Va­sa­rio 16-ąją švil­pia­ma, bau­bia­ma – man tai nie­ko nau­jo. Bu­vo ir ta­da rė­kian­čių prieš Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bę. Ir prieš NA­TO, ir prieš Eu­ro­pos Są­jun­gą.

– Ko­kių veiks­mų ėmė­si Eu­ro­pos Par­la­men­tas dėl pa­gal­bos Uk­rai­nai?

– No­rė­čiau pa­brėž­ti, kad esu nu­ste­bin­ta Va­ka­rų pa­sau­lio vie­ny­bės, tar­pu­sa­vio veiks­mų de­ri­ni­mo, NA­TO at­sa­ko Ru­si­jai. Įvy­ko tek­to­ni­nis ge­o­po­li­ti­nis lū­žis. Eu­ro­po­je ir pa­sau­ly­je be­veik ne­be­li­ko vals­ty­bių, ku­rios įvai­rio­mis prie­mo­nė­mis ne­rem­tų Uk­rai­nos ka­re su Ru­si­ja.

Pir­mą kar­tą ES sa­vo lė­šo­mis per­ka gin­kluo­tę Uk­rai­nai. Tam skir­ta 500 mln. eu­rų ir tai yra kaž­kas ne­įti­kė­ti­no. Prieš po­rą sa­vai­čių bū­tu­me apie tai net ne­pa­gal­vo­ję. Ki­to­kia bus ir Uk­rai­na, nes jos žmo­nių krau­ju gi­na­ma tei­sė tap­ti ES na­re yra vi­sus įti­ki­nan­tis ar­gu­men­tas.

Dar va­sa­rį įvy­ko Eu­ro­pos Par­la­men­to po­sė­dis, ku­ria­me Uk­rai­nai bu­vo skir­ta 1,2 mi­li­jar­do eu­rų. Taip pat ko­vo pra­džio­je Eu­ro­pos Par­la­men­tas su­ren­gė ne­ei­li­nę se­si­ją, ku­rio­je pri­ėmė Ru­si­jos ka­ri­nius veiks­mus prieš Uk­rai­ną smer­kian­čią re­zo­liu­ci­ją su ati­tin­ka­mo­mis sank­ci­jo­mis Ru­si­jai. Uk­rai­na krau­ju pa­si­ra­šė pa­reiš­ki­mą na­rys­tei ES. Ma­nau, jog ES su­teiks jai aiš­kią na­rys­tės per­spek­ty­vą.

At­si­pra­šau uk­rai­nie­čių ir vi­sų ki­tų, jog bu­vau per sil­pna įti­kin­ti sa­vo drau­gus Va­ka­ruo­se, kad Pu­ti­nas yra di­džiau­sia grės­mė ir kad di­džiau­sia pro­vo­ka­ci­ja yra ne mū­sų na­rys­tės NA­TO, o ne­pa­kvie­ti­mas į NA­TO ir ES. Apie tai kal­bė­jo­me ne­nuils­da­mi.

Šian­dien mes liu­di­ja­me Pu­ti­no pa­bai­gos pra­džią. Ka­da ji at­eis, ne­ga­liu pa­sa­ky­ti. Ži­nau tik, jog tu­ri­me pa­da­ry­ti vis­ką sa­vo ga­lio­je, kad ta pa­bai­ga at­ei­tų grei­čiau.

– Esa­te bu­vu­si kraš­to ap­sau­gos mi­nist­rė, ga­li­te pa­si­da­ly­ti įžval­go­mis, ko sie­kia V. Pu­ti­no re­ži­mas? Ko­dėl ta­po įma­no­mas Eu­ro­pos šan­ta­žas ka­ru?

– Dar 2000 me­tais Pu­ti­nas at­ėjo į val­džią, tu­rė­da­mas aiš­kų tiks­lą – su­nai­kin­ti bet ko­kius de­mo­kra­tijos dai­gus Ru­si­jo­je, an­tra – at­kur­ti im­pe­ri­ją ir su­sil­pnin­ti Va­ka­rus, tre­čia – at­kirs­ti JAV nuo Eu­ro­pos že­my­no ir su­skal­dy­ti ES. Prie­lai­da Pu­ti­nui taip elg­tis – Eu­ro­pos ener­ge­ti­nė pri­klau­so­my­bė nuo Ru­si­jos du­jų.

Lie­tu­vo­je mes tą se­niai su­pra­to­me, dar prie An­driaus Ku­bi­liaus Vy­riau­sy­bės, kai 2012 me­tais bu­vo pra­dė­tas įgy­ven­din­ti su­skys­tin­tų­jų du­jų ter­mi­na­lo pro­jek­tas. Daug kas ta­da rė­kė prieš du­jų lai­vą-sau­gyk­lą „In­de­pen­den­ce“.

Da­bar vi­siems aki­vaiz­du, ką reiš­kia ener­ge­ti­nė pri­klau­so­my­bė nuo Ru­si­jos. Ru­si­ja ma­ni­pu­liuo­ja ir du­jų tie­ki­mu į Eu­ro­pą, ir du­jų kai­no­mis. Kai di­džiau­sios ES vals­ty­bės Vo­kie­ti­jos per 40 pro­cen­tų var­to­ja­mų du­jų ru­siš­kos, di­de­lės ga­li­my­bės yra ma­ni­pu­lia­ci­joms ir šan­ta­žui. Vo­kie­ti­ja tik da­bar su­stab­dė „Nord Stre­am-2“ du­jo­tie­kio pa­lei­di­mą.

Dar ta­da, kai bu­vau kraš­to ap­sau­gos mi­nist­rė, ma­tė­me, kaip Pu­ti­nas tel­kia pa­jė­gas prie mū­sų sie­nų, to­bu­li­na gin­kluo­tę. Jau ta­da su part­ne­riais Pen­ta­go­ne kal­bė­jo­me, jei­gu NA­TO na­rės Eu­ro­po­je ir to­liau nie­ko ne­da­rys, jei­gu ne­di­dins sa­vo ka­ri­nių biu­dže­tų, tai jau 2019 me­tais Pu­ti­nas ga­lė­jo bū­ti pa­si­ren­gęs blic ka­rui, kad iš­ban­dy­tų, ar NA­TO re­a­guo­tų. To­dėl Bal­ti­jos ša­ly­se at­si­ra­do part­ne­rių da­li­niai, vals­ty­bės sky­rė di­des­nes biu­dže­to da­lis kraš­to ap­sau­gai, to­dėl per­ėjo­me prie šauk­ti­nių šau­ki­mo į ka­riuo­me­nę ir šian­dien mes jau taip leng­vai ne­be­pa­ima­mi.

Tai, kas vyks­ta šian­dien, tai ne tik ka­ras prieš Uk­rai­ną, tai ata­ka prieš mus, prieš Eu­ro­pą, jos sau­gu­mo sis­te­mą. Pu­ti­no re­ži­mas tes­tuo­ja ES vie­ny­bę, tes­tuo­ja NA­TO.

– Kaip Lie­tu­va at­ro­do ES kon­teks­te?

– Ga­liu tvir­tai pa­reikš­ti, kad Lie­tu­va tarp ki­tų Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos vals­ty­bių, ES na­rių, at­ro­do pui­kiai. Mes daug nu­žen­gė­me per na­rys­tės Eu­ro­pos Są­jun­go­je me­tus. Lie­tu­va, žvel­giant iš Va­ka­rų per­spek­ty­vos, yra sėk­mės is­to­ri­ja. Pas mus, kaip ir ki­to­se ša­ly­se, yra ne­pa­ten­kin­tų sa­vo val­džia žmo­nių, bet Lie­tu­va dėl sa­vo po­zi­ci­jos tu­ri svo­rį ir yra ver­ti­na­ma.

Opo­nen­tams ga­liu pri­min­ti, kad tar­pu­ka­riu Lie­tu­va lai­kė­si neut­ra­li­te­to. 1940 me­tų bir­že­lį bu­vo nuo­sta­ta: nie­kur ne­si­kiš­ki­me, ne­er­zin­ki­me Ru­si­jos, drau­gau­ki­me. Ir kuo vis­kas bai­gė­si? Bu­vo­me oku­puo­ti.

Da­bar mes nie­kaip ne­ga­li­me lik­ti nuo­ša­ly­je nuo to, kas vyks­ta ge­o­po­li­ti­nė­je erd­vė­je. Mū­sų ver­ty­bi­nė už­sie­nio po­li­ti­ka iš tie­sų yra prag­ma­ti­nė po­li­ti­ka, nes mums nau­din­ga, kad ša­lia mū­sų bū­tų nor­ma­lūs san­ty­kiai su nor­ma­lio­mis de­mo­kra­tinėmis vals­ty­bė­mis.

Ar pa­ti prieš 32 me­tus ga­lė­jau įsi­vaiz­duo­ti, kad dirb­siu Eu­ro­pos Par­la­men­te, kad Lie­tu­va bus NA­TO ir ES na­rė – tai di­džiu­lis šuo­lis! Lie­tu­va yra pa­vyz­dys Uk­rai­nai, o ir Ru­si­jos tau­tai, įka­lin­tai ka­lė­ji­me ir nuo­di­ja­mai per­kel­ti­ne ir tie­sio­gi­ne pras­me, kaip Alek­se­jus Na­val­nas.

– Ko lin­ki­te šven­čiant Ko­vo 11-ąją?

– Ko­vo 11-osios iš­va­ka­rė­se lin­kiu ei­ti Ko­vo 11-osios ke­liu – Lais­vės, Ne­pri­klau­so­my­bės, de­mo­kra­tijos ke­liu. Eu­ro­pos ke­liu.

Vi­siems lin­kiu tai­kos. Da­ry­ki­me vi­si tai, ką ga­li­me sa­vo sri­ty­je. Pa­dė­ki­me Uk­rai­nai tuo, kuo ga­li­me. Aš di­džiuo­juo­si Lie­tu­va, di­džiuo­juo­si, kad dau­ge­lis žmo­nių su­pra­to, kas yra kas.

Mes iš šio ka­ro taip pat iš­ei­si­me stip­res­ni, bet tam rei­kia vi­so­ke­rio­pos pa­gal­bos – ir au­ko­ti pi­ni­gus toms ins­ti­tu­ci­joms, ku­rios pa­de­da Uk­rai­nai, tam rei­kia pa­dė­ti ir mū­sų Vy­riau­sy­bės struk­tū­roms ir ne­vy­riau­sy­bi­nėms or­ga­ni­za­ci­joms. Džiau­giuo­si, kad lie­tu­viai tai da­ro. Vyks­ta la­bai svar­bus in­for­ma­ci­nis-dez­in­for­ma­ci­nis ka­ras. Lie­tu­viai įsi­jun­gia į Ru­si­jos in­ter­ne­ti­nius pus­la­pius, kur sa­vo įra­šais skel­bia tie­są. Ta­čiau dar lau­kia daug įtemp­tų dar­bų.

Lin­kiu vi­siems gy­ven­ti tai­ko­je, nors šis lin­kė­ji­mas nė­ra tei­sin­gas. Tai­kos jau ne­bė­ra, nors ne­svar­bu, kad ne mus bom­bar­duo­ja. Bet skau­da ir mums.

Užs. Nr. 023