„Kiek­vie­nas le­gio­nie­rius yra ta­vo ka­riuo­me­nės bro­lis. Ne­pri­klau­so­mai nuo jo ti­kė­ji­mo, tau­ty­bės ir ra­sės” (51)

legionierius
Valerijus Kuncevičius yra pelnęs bene visus Prancūzijos švetimšalių legiono savo kariams skiriamus apdovanojimus – Karinį vertės kryžių su žvaigžde, Kovotojo kryžių, Nacionalinės apsaugos aukso medalį, Sužeistojo kareivio medalį, Misijos už vandenyno medalį, NATO medalį, Atminimo medalį.
Va­le­ri­jus Kun­ce­vi­čius, bai­gęs Aly­taus ant­rą­ją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, da­bar­ti­nę Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­ją, ne­su­lau­kęs šau­ki­mo į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę, nu­spren­dė iš­ban­dy­ti lai­mę Pran­cū­zi­jos sve­tim­ša­lių re­gio­ne. „Pri­ėmė, taip ir pa­si­li­kau eli­ti­nia­me da­li­ny­je. Ati­tar­na­vęs 19 me­tų, bai­giau tar­ny­bą, iš­ėjau į pen­si­ją. Dir­bu ir su šei­ma gy­ve­nu Pran­cū­zi­jo­je“, – sa­ko Va­le­ri­jus, da­bar jau kas­met su­grįž­tan­tis į gim­tą­jį Aly­tų. Vie­ną iš il­giau­siai Pran­cū­zi­jos sve­tim­ša­lių le­gio­ne tar­na­vu­sių lie­tu­vių kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Pran­cū­zi­jos sve­tim­ša­lių le­gio­nas, ku­ria­me ir pa­čiam te­ko tar­nau­ti 19 me­tų, yra lai­ko­mas vie­nu ge­riau­sių ka­ri­nių jun­gi­nių pa­sau­ly­je. Re­mian­tis Lie­tu­vą pa­sie­ku­sio­mis ži­nio­mis, kor­pu­so pra­džia – 1831 me­tais vien iš Pa­ry­žiaus gat­vė­se su­čiup­tų val­ka­tau­jan­čių už­sie­nie­čių su­for­muo­tas bū­rys, ku­ris bu­vo siun­čia­mas į karš­čiau­sius taš­kus, to­li nuo Pran­cū­zi­jos, kad ne­rei­kė­tų gal­vų pa­dė­ti pa­tiems pran­cū­zams. Gal tik­ro­ji le­gio­no is­to­ri­ja yra ki­to­kia?

– Taip is­to­ri­ja yra to­kia, bet tik­tai val­ka­tau­jan­čių už­sie­nie­čių nie­kas per prie­var­tą į le­gio­ną ne­va­ry­da­vo. Le­gio­nas dar nuo  įkū­ri­mo, vi­sa­da bu­vo sam­do­ma sa­va­no­rių, sve­tim­ša­lių ka­riuo­me­nė.

– Kaip pats at­si­dū­rė­te le­gio­ne, ko­kiais ke­liais šian­die­nis jau­ni­mas ga­li pa­tek­ti?

– 1995 me­tais ra­dau skel­bi­mą „Aly­taus nau­jie­no­se“, bu­vo ra­šo­ma, kad kas no­ri iš­ban­dy­ti lai­mę, yra kvie­čia­mi į Pran­cū­zi­jos sve­tim­ša­lių le­gio­ną. Bu­vau jau­nas, fi­ziš­kai pa­si­ruo­šes, į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę dar šau­ki­mo ne­ga­vau. Nu­spren­džiau iš­ban­dy­ti lai­mę ir kar­tu nuo­ty­kių ieš­ko­ti. Ta­da daug in­for­ma­ci­jos apie le­gio­ną ne­bu­vo. Gal­vo­jau: pa­tek­siu – ge­rai, o jei ne – tai na­mo grį­šiu. O da­bar jau­ni­mui tai daug leng­viau, dau­giau in­for­ma­ci­jos yra in­ter­ne­te, taip pat ir le­gio­no pri­ėmi­mo punk­tų ad­re­sai, ir vi­sa ki­ta in­for­ma­ci­ja.

– Pran­cū­zi­jos sve­tim­ša­lių le­gio­ne – ka­riai iš dau­giau nei 140 vals­ty­bių. Kaip le­gio­nie­riai su­si­kal­ba tar­pu­sa­vy­je?

– Le­gio­ne da­bar tar­nau­ja 148 tau­ty­bių le­gio­nie­rių. Kai iš­siun­čia 4 mė­ne­siams į ap­mo­ky­mus, ten kar­tu ir mo­ko pran­cū­zų kal­bos. Bū­rį pa­skirs­to į ke­lias gru­pes, vy­rai, ku­rie mo­ka pran­cū­ziš­kai, yra mai­šo­mi su tais, ku­rie ne­mo­ka pran­cū­ziš­kai. Yra pri­va­lo­ma mo­ky­tis ir kal­bė­ti tik pran­cū­ziš­kai, ki­tos kal­bos yra drau­džia­mos.

– Iš ko­kių ša­lių dau­giau­sia jau­nuo­lių pa­si­ren­ka le­gio­nie­rių tar­ny­bą?

– Tau­ty­bių at­ran­ka yra įvai­ri, pri­klau­so nuo srau­to, iš ko­kios ša­lies dau­giau su­va­žia­vę. Tai ir dau­giau pro­cen­tų, kad iš tos ša­lies dau­giau pa­teks. Kaip aš bu­vau, tai bu­vo ne­ma­žai len­kų, ru­sų, uk­rai­nie­čių ir iš Af­ri­kos ša­lių. O ma­žiau­siai at­va­žiuo­ja iš Ame­ri­kos, Aust­ra­li­jos, Ja­po­ni­jos ir Bal­ti­jos ša­lių. Ta­da pri­ėmi­mo punk­te bu­vo­me tik dvie­se iš Lie­tu­vos. O at­ran­ka – di­de­lė, le­gio­ne tar­nau­ja tik 7,9 tūkst. le­gio­nie­rių iš vi­so pa­sau­lio, tai pa­ly­gin­ti ma­žai.

– Tei­gia­ma, kad ne­svar­bi ir ne­įdo­mi sa­va­no­riš­kai tar­nau­ti pa­no­rė­ju­sio­jo tau­ty­bė, iš­si­la­vi­ni­mas, ti­kė­ji­mas… Tai kas yra svar­bu?

– Svar­biau­sia yra, kad tu esi drą­sus sa­va­no­ris, pa­si­ra­šęs kontr­aktą pen­ke­riems me­tams, pri­imi prie­sai­ką tar­nau­ti Pran­cū­zi­jai, gar­bin­gai ir iš­ti­ki­mai.

– Te­ko gir­dė­ti, kad, ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar ka­rys ve­dęs, ar ne, įsto­jęs į le­gio­ną jis lai­ko­mas vien­gun­giu. Tai iš tie­sų taip?

– Taip, pir­mus pen­ke­rius me­tus lai­ko­mas vien­gun­giu. Po to, jei­gu pra­tę­sia kontr­aktą, tai jau vi­sai ki­ti įsta­ty­mai. Ga­li­te įsi­kur­ti su šei­ma, ap­si­gy­ven­ti ne­to­li sa­vo da­li­nio, grįž­ti na­mo... vi­sai ki­tas gy­ve­ni­mas.

– Tur­būt mi­tas ir tai, kad į le­gio­ną ga­li­ma įsto­ti net pa­tei­kus su­klas­to­tus do­ku­men­tus, tiks­liau sa­kant, pa­si­slėp­ti nuo tei­sė­sau­gos? Ar tik­rai ne vie­nas pa­si­kei­čia sa­vo var­dą ir pa­var­dę?

– Anks­čiau taip bu­vo, po ka­ro me­tų vi­so­kius pri­im­da­vo. Bu­vo leng­viau su­klas­to­ti do­ku­men­tus, nu­slėp­ti sa­vo pra­ei­tį ir t. t.

Da­bar taip nė­ra, le­gio­nas dir­ba su po­li­ci­ja, In­ter­po­lu, ku­rie tu­ri ar tu­rė­jo pro­ble­mų su tei­sė­sau­ga ne­pri­ima. Var­do ir pa­var­dės keis­ti ne­pri­va­lo­ma. Keis­ti siū­lo­ma tiems, ku­rie tu­ri Pran­cū­zi­jos pi­lie­ty­bę. Nes, pa­gal įsta­ty­mą, pran­cū­zai ne­ga­li tar­nau­ti sve­tim­ša­lių le­gio­ne. O vis­gi yra. Pa­vyz­džiui, aš ne­kei­čiau sa­vo var­do ir pa­var­dės. Kam to rei­kia.

– Kaip sa­kė­te, bū­si­mam le­gio­nie­riui rei­kia pa­da­ry­ti mi­ni­mum 20 at­si­spau­di­mų, 5 pri­sit­rau­ki­mus, 2 ki­lo­met­rus ir 700 met­rų nu­bėg­ti per 12 mi­nu­čių... Ar fi­zi­nis krū­vis, ten­kan­tis vė­les­nių tre­ni­ruo­čių me­tu, tik­rai ga­li bū­ti ne­pa­ke­lia­mas?

– Tai yra mi­ni­ma­lūs fi­zi­niai tes­tai, dėl at­ran­kos į le­gio­ną. O pas­kui yra di­des­ni fi­zi­niai krū­viai. Bet tam ruo­šia­ma­si, spor­tas ir žy­giai be­veik kiek­vie­ną die­ną. Šau­dy­mas, mo­ky­mai kaip ka­riuo­me­nė­je.

Mi­si­jo­je yra sun­kiau, bū­na taip, kad ant sa­vęs rei­kia ne­šio­ti vi­są pa­rą šal­mą, ne­per­šau­na­mą lie­me­nę ir kup­ri­nę. O tai apie 38 kg ant pe­čių.

– O psi­cho­lo­gi­nį spau­di­mą bū­si­mie­ji le­gio­nie­riai pa­ti­ria? Juk kiek­vie­no skir­tin­ga tau­ty­bė, o vi­sus rei­kia su­bur­ti tar­tum į vie­ną kumš­tį.

– Ma­no su­pra­ti­mu, le­gio­ne yra sun­kiau mo­ra­liš­kai ne­gu fi­ziš­kai, nes griež­ta dis­cip­li­na, bet po tru­pu­tį pri­pran­ti. Le­gio­nie­rių pra­ei­tis, tau­ty­bė, ti­kė­ji­mas nie­kam ne­įdo­mu, nes le­gio­ne mes vi­si ly­gūs.

Pa­vyz­džiui, kai pri­imi prie­sai­ką, yra vie­nas straips­ne­lis, ku­ris sa­ko: „Kiek­vie­nas le­gio­nie­rius yra ta­vo ka­riuo­me­nės bro­lis. Ne­pri­klau­so­mai nuo jo ti­kė­ji­mo, tau­ty­bės ir ra­sės.“

– Vie­šin­tie­ji Pran­cū­zi­jo­je tei­gia, kad ten­ka ir pa­ba­dau­ti, kol įpran­ti prie šios ša­lies mai­ti­ni­mo­si tra­di­ci­jų, pus­ry­čiams pa­teik­tas ma­žy­tis kru­a­sa­nas su ka­va mėgs­tan­tie­siems pri­kirs­ti ko­šės tam­pa iš­šū­kiu. Ar le­gio­nie­riams ba­dau­ti ne­ten­ka?

– Man ba­dau­ti ne­te­ko, val­gy­ti le­gio­ne ge­rai duo­da. Aiš­ku, yra skirs­to­mos nor­mos kaip kiek­vie­no­je ka­riuo­me­nė­je. Bet jei­gu kam trūks­ta, tai ga­li pa­kar­to­ti pa­si­im­ti dau­giau, ne­už­draus­ta.

– Ar le­gio­nie­riai tu­ri atos­to­gų?

– Taip, 45 die­nas per me­tus, bet pri­va­lo­te pra­leis­ti tik Pran­cū­zi­jo­je. Ar­ba pa­pra­šy­ti lei­di­mo iš­vyk­ti į ki­tą ša­lį. Bet iki pen­ke­rių me­tų tar­ny­bos ne­leng­va gau­ti to­kį lei­di­mą.

– Ar iš tie­sų le­gio­no ka­riai vyk­da­mi į ko­vi­nes mi­si­jas tu­ri tu­rė­ti ma­žiau­siai tris drau­di­mus: ci­vi­li­nį so­cia­li­nį, pa­pil­do­mą so­cia­li­nį ka­ri­nį ir ka­ri­nį svei­ka­tos drau­di­mą?

 – Taip, pri­va­lo­ma tu­rė­ti šiuos drau­di­mus. Ir dar tu­ri­me ka­ri­nį gy­vy­bės drau­di­mą.

 – Ko­kio at­ly­gi­ni­mo ga­li ti­kė­tis le­gio­nie­rius? Ar Jū­sų gau­tas at­ly­gi­ni­mas už ri­zi­kin­gą dar­bą ati­ti­ko lū­kes­čius?

– Pir­mus dve­jus me­tus at­ly­gi­ni­mas bū­na 1,1 tūkst. eu­rų, pas­kui kas me­tus po tru­pu­tį ky­la. Ir pri­klau­so nuo le­gio­nie­riaus laips­nio ir tar­ny­bos me­tų. Ma­no laips­nis bu­vo „Ka­po­ral še­fas“, gau­da­vau 1,6 tūkst. eu­rų per mė­ne­sį. Jei­gu esa­te mi­si­jo­je, ku­ri trun­ka nuo 4 iki 6 mė­ne­sių, tai mo­ka ma­žiau­siai 3,5 tūkst. eu­rų per mė­ne­sį.

 – Kas lau­kia le­gio­nie­riaus, ku­ris ne­be­pa­jė­gia tęs­ti kontr­akto?

– Le­gio­nie­rius, ku­ris ne­be­pa­jė­gia to­liau tęs­ti tar­ny­bos, de­zer­ty­ruo­ja ar­ba pri­va­lo baig­ti sa­vo kontr­aktą ir iš­ei­na iš le­gio­no. Tas, ku­ris pa­bė­ga, tai ge­riau jam ne­lik­ti Pran­cū­zi­jo­je, nes ne­tu­ri jo­kių tei­sių, ir jei­gu pa­kliū­va, tai dar ka­lė­ji­mo gau­na.

– Sa­ko­te, kad ne­ma­žai lie­tu­vai­čių ban­dė įsto­ti į le­gio­ną, bet bu­vo ne­pa­si­ruo­šę fi­ziš­kai. Jūs tar­na­vo­te 19 me­tų, tur­būt esa­te vie­nin­te­lis toks ne tik iš Dzū­ki­jos, bet ir iš vi­sos Lie­tu­vos? Ar dau­giau lie­tu­vių te­ko su­tik­ti, gal net kar­tu tar­na­vo­te?

– Ne, iš Lie­tu­vos ne vie­nin­te­lis. Te­ko tar­nau­ti su ke­le­tu lie­tu­vių, vie­nas drau­gas iš Pa­ne­vė­žio bai­gė 21 me­tų tar­ny­bą ir su­grį­žo gy­ven­ti į Lie­tu­vą. O iš Dzū­ki­jos bu­vau du su­ti­kęs, bet tar­ny­bos me­tų tu­rė­jo daug ma­žiau. Ap­skri­tai, iš Lie­tu­vos kar­tu te­ko tar­nau­ti su vy­rais iš Klai­pė­dos, Pa­ne­vė­žio, Kau­no, Vil­niaus ir Prie­nų. Ir ne­daug ma­čiau lie­tu­vių, ku­rie ati­tar­na­vo dau­giau ne­gu 15 me­tų. Ir ne­su­ti­kau nė vie­no, ku­ris įvyk­dė dau­giau mi­si­jų ne­gu aš. Ap­skri­tai ati­tar­nau­ti 19 me­tų le­gio­ne yra la­bai la­bai daug, nes ne­daug kas tiek iš­tve­ria.

 – Ben­dra­žy­gių mir­čių daug te­ko ma­ty­ti?

– Taip, te­ko, bet ne­no­riu apie tai kal­bė­ti, nes la­bai ne­ma­lo­nūs pri­si­mi­ni­mai.

 – Esa­te ap­do­va­no­tas Ka­ri­niu ver­tės kry­žiu­mi su žvaigž­de, Ko­vo­to­jo kry­žiu­mi, Na­cio­na­li­nės ap­sau­gos auk­so me­da­liu, Su­žeis­to­jo ka­rei­vio me­da­liu, Mi­si­jo­je už van­de­ny­no me­da­liu, NA­TO me­da­liu, At­mi­ni­mo me­da­liu. Ku­ris ap­do­va­no­ji­mas Jums pa­čiam yra bran­giau­sias?

– Ka­ri­nis ver­tės kry­žius su žvaigž­de – tai 4-asis me­da­lis iš aukš­čiau­sių ap­do­va­no­ji­mų Pran­cū­zi­jo­je. Jį gau­na tik už pa­si­žy­mė­ji­mą mi­si­jo­je.

 – Ča­das, Gvia­na (Pietų Amerika), Dži­bu­tis, Ko­so­vas, Ga­bo­nas, Dram­blio Kau­lo kran­tas, Af­ga­nis­ta­nas – tai ša­lys, ku­rio­se at­li­ko­te tai­kos ir ka­ro mi­si­jas. Iš ku­rios iš jų iš­si­ve­žė­te juo­džiau­sią pa­ty­ri­mą?

– Dram­blio kau­lo kran­tas ir Af­ga­nis­ta­nas bu­vo pa­čios pa­vo­jin­giau­sios mi­si­jos.

– Jūs jau pel­nė­te pen­si­ją, esa­te Pran­cū­zi­jos pi­lie­tis, tai tur­būt tiek me­tų ati­tar­na­vęs da­bar ga­li­te ir ne­dirb­ti? Ar vi­siems sve­tim­ša­liams le­gio­nie­riams su­tei­kia­ma Pran­cū­zi­jos pi­lie­ty­bė? O Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė iš­li­ko?

– Taip, ga­lė­čiau ne­dirb­ti, bet aš dar jau­nas, be dar­bo ne­sė­dė­siu. Kaž­ką rei­kia veik­ti, ju­dė­ti.

No­rin­tie­ji Pran­cū­zi­jos pi­lie­ty­bės ga­li pa­pra­šy­ti po pen­ke­rių me­tų tar­ny­bos. Aš pa­pra­šiau dėl to, kad Lie­tu­vo­je ne­ga­li­ma tu­rė­ti dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės. Ir Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je man pa­sa­kė, kad jei­gu ne­dek­la­ra­vo­te, kur dir­ba­te Pran­cū­zi­jo­je, po pen­ke­rių me­tų pra­ran­da­te Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę. Dėl to, kaip sa­kant, ne­bu­vo ki­to­kios iš­ei­ties, nes dar tu­rė­jau pra­tęs­tą kontr­aktą le­gio­ne.

 – Ar ka­ri­nin­ko tar­ny­ba le­gio­ne bai­gia­si su kontr­aktu, ar dar esa­te kvie­čia­mas į šven­tes, ren­gi­nius, ki­tus pa­si­bu­vi­mus?

– Taip, yra le­gio­no šven­tės, įvai­rūs ren­gi­niai. Esu kvie­čia­mas, nes esu įra­šy­tas į ka­ro ve­te­ra­nų bū­rį.

– Ko­kios ne­pa­grįs­tos kal­bos apie le­gio­ną Jus la­biau­siai pyk­do?

– Man la­bai ne­pa­tin­ka, kaip kaž­kas tar­na­vęs ke­le­rius me­tus ar­ba iš­vis gal ne­tar­na­vęs ima pa­sa­ko­ti vi­so­kiau­sių ne­są­mo­nių apie le­gio­ną. Pa­vyz­džiui, jau se­niai skai­čiau straips­nį, ku­rį ma­no ma­ma at­siun­tė, kad le­gio­ne vy­rai tar­nau­ja be var­dų, be pa­var­džių, be šei­mos, be ša­lies, vi­so­kiau­si nu­si­kal­tė­liai ir taip to­liau. Aš esu įsi­ti­ki­nęs, kad bu­vęs le­gio­nie­rius, ku­ris ati­tar­na­ves dau­ge­lį me­tų, to­kių ne­są­mo­nin­gų is­to­ri­jų ne­pa­sa­kos.

– Ap­si­sto­ji­mui su šei­ma pa­si­rin­ko­te Pran­cū­zi­ją, ko­dėl? Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo šei­mą.

– Pa­tys su­pran­ta­te, kad pu­sę gy­ve­ni­mo pra­lei­dau Pran­cū­zi­jo­je. Esu ve­dęs, žmo­na pran­cū­zė, tu­ri­me dvy­li­ka­me­tę duk­re­lę. Ap­si­sto­jo­me Mar­se­ly­je, Pie­tų Pran­cū­zi­jo­je prie jū­ros, kal­nų, kur ge­ras oras. Dar­bas, šei­ma, pui­kiai gy­ve­na­me, ko dar man rei­kia. Į Lie­tu­vą va­žiuo­ja­me kiek­vie­ną va­sa­rą atos­to­gų. Ma­no ma­ma kar­tais iš Lie­tu­vos pas ma­ne at­va­žiuo­ja. O vė­liau bus ma­ty­ti, kaip duk­re­lė už­augs, tai su žmo­na gal­vo­ja­me grįž­ti į Lie­tu­vą il­ges­niam lai­kui. Nes žmo­nai Lie­tu­va pa­tin­ka.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    kaip caporal chef. Kazkodel yra gan nemazai virs 20 metu tarnybos turinciu Lietuviu. Ir virs 25 metu. Labai jau varganas tavo zmogau RH israsas, o giriesi ir seki pasakas. Pabuk kuklesniu.

Kiti straipsniai