Ka­da pa­jun­ti sa­va­no­rys­tės pras­mę?

– Po­vi­lai, ko­kia mo­ty­va­ci­ja bu­vo pra­dė­ti dirb­ti Ko­ro­nos karš­to­jo­je li­ni­jo­je?

– Pa­skel­bus ša­ly­je ka­ran­ti­ną ir ma­tant su­dė­tin­gą me­di­kų, slau­gy­to­jų, so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, ki­tų įstai­gų dar­buo­to­jų bei sa­va­no­rių dar­bą, no­rė­jo­si ir pa­čiam pri­si­dė­ti. Pa­ma­tęs, jog ke­li ko­le­gos iš Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos sa­va­no­riau­ja Ko­ro­nos karš­to­jo­je li­ni­jo­je, jų pa­si­tei­ra­vau, ar dar rei­kia sa­va­no­rių. Iš­gir­dęs tei­gia­mą at­sa­ky­mą, ne­dve­jo­da­mas už­si­re­gist­ra­vau.

– Kaip at­ro­do sa­va­no­ria­vi­mas Karš­to­jo­je li­ni­jo­je?

– Veiks­mas vyks­ta Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to, Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jos pa­tal­po­se. Tu­ri­me 51 dar­bo vie­tą, pri­klau­so­mai nuo pa­ros me­to ir skam­bu­čių srau­to, dar­bo vie­to­je kei­čia­si 5–40 sa­va­no­rių. Jau ke­le­tą sa­vai­čių ne­li­kę nak­ti­nės pa­mai­nos, tad da­bar kiek­vie­ną die­ną nuo 8 val. ry­to iki 23 val. va­ka­ro dir­ba 10–30 as­me­nų ko­man­dos. Yra ke­lios dir­ban­čių­jų gru­pės. Kau­no mies­to grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ties dar­buo­to­jai ir sa­va­no­riai, įvai­rių Kau­no mies­to mo­ky­mo įstai­gų me­di­ci­ni­nės pa­krai­pos stu­den­tai prak­ti­kan­tai, Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos sa­va­no­riai ir vi­si ki­ti žmo­nės, už­pil­dę sa­va­no­rys­tės pa­raiš­kas in­ter­ne­ti­nė­je sve­tai­nė­je 1808.lt. Ka­dan­gi tai yra sa­va­no­rys­tė, pats sa­va­no­ris pa­si­ren­ka, ko­kiu pe­ri­odiš­ku­mu ir kiek lai­ko dirbs. Aš as­me­niš­kai pa­si­ren­ku tik sa­vait­ga­lio lai­ką ir vi­sa­da pla­nuo­ju, jog sa­va­no­rys­tė ne­truk­tų trum­piau kaip 12 va­lan­dų per die­ną. Sa­va­no­rys­tės vie­ta yra Kau­ne, tad, no­rint pa­siek­ti ją, kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį ten­ka įveik­ti 280 ki­lo­met­rų. Tai­gi taip ir iš­ėjo, jog jau įvei­kiau dau­giau kaip 1000 ki­lo­met­rų.

– Ką rei­kia da­ry­ti sa­va­no­riui?

– Dar­bo vie­to­je tu­ri­me du kom­piu­te­rio mo­ni­to­rius ir te­le­fo­ną su au­si­nė­mis. Mo­ni­to­riuo­se ma­to­me vi­są in­for­ma­ci­ją, bū­ti­ną kon­sul­ta­ci­jai su­teik­ti, ir sis­te­mą, skir­tą už­re­gist­ruo­ti ty­ri­mo at­li­ki­mui. Taip pat, ma­ty­da­mi po­rei­kį, ga­li­me pil­na­me­tį as­me­nį re­gist­ruo­ti bu­din­čio gy­dy­to­jo kon­sul­ta­ci­jai. Ne­re­tai žmo­nėms ky­la klau­si­mų dėl ka­ran­ti­no me­tu tai­ko­mų sa­vi­sau­gos prie­mo­nių, ty­ri­mų prieš ope­ra­ci­jas, grįž­tan­tys iš už­sie­nio tei­rau­ja­si dėl tai­ky­ti­nos pri­va­lo­mo­sios sa­vi­i­zo­lia­ci­jos.

– Kas daž­niau­siai skam­bi­na?

– Skam­bi­na la­bai įvai­rūs žmo­nės, nuo ką tik su­lau­ku­sių pil­na­me­tys­tės iki iš­ties gar­bin­go am­žiaus. Ke­le­tą kar­tų skam­bi­no net pa­tys me­di­kai, no­rin­tys gau­ti kon­sul­ta­ci­ją, taip pat įvai­rių įstai­gų dar­buo­to­jai dėl pre­ven­ci­nių ty­ri­mų, ki­ti as­me­nys, pa­ju­tę simp­to­mus, bū­din­gus CO­VID-19 vi­ru­sui. Skam­bi­na ir grįž­tan­tie­ji iš už­sie­nio, ku­rių pa­grin­di­nį srau­tą su­da­ro grį­žu­sie­ji kel­tais. Klau­sia la­bai įvai­rių klau­si­mų. Yra ti­pi­niai klau­si­mai, ku­rie ir do­mi­nuo­ja šia­me dar­be, ta­čiau vis dar at­si­ran­da ir to­kių, į ku­riuos ir po dau­gy­bės sa­va­no­rys­tės va­lan­dų bei tu­ri­mos iš­sa­mios in­for­ma­ci­jos ne­įma­no­ma at­sa­ky­ti. To­kiu at­ve­ju pa­pra­šo­me žmo­gaus pa­lauk­ti ir prieš jam at­sa­ky­da­mi pa­tys kon­sul­tuo­ja­mės su Karš­to­jo­je li­ni­jo­je bu­din­čiais Kau­no mies­to grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ties dar­buo­to­jais.

– Į kiek skam­bu­čių ten­ka at­sa­ky­ti per pa­mai­ną?

– Tai tie­sio­giai pri­klau­so nuo tą die­ną da­ro­mų ty­ri­mų, pa­vyz­džiui, Ne­men­či­nės gy­ven­to­jų pa­tik­ra, vie­ną iš sa­vait­ga­lių at­lik­tas po­pu­lia­ci­jos ty­ri­mas, ar tam tik­rų įstai­gų dar­buo­to­jų pre­ven­ci­nis pa­tik­ri­ni­mas. Mi­nė­tais at­ve­jais skam­bu­čių srau­tas bū­na iš­ties di­de­lis. Man te­ko ma­ty­ti 50 ir dau­giau lau­kian­čių­jų kon­sul­ta­ci­jos, nors ir mū­sų sa­va­no­rių tuo me­tu dir­bo di­de­lė ko­man­da. Tai­gi ir at­sa­ky­tų skam­bu­čių skai­čius pa­mai­nos me­tu la­bai skir­tin­gas. Taip pat jis pri­klau­so ir nuo skam­bu­čio ti­po. Pa­vyz­džiui, grįž­tan­tiems kel­tu ne­rei­kia skai­ty­ti sa­vi­i­zo­lia­ci­jos tai­syk­lių, nes su jo­mis su­pa­žin­di­na­mi as­me­nys dar kel­te. Taip pat grį­žu­sių­jų kel­tu ne­rei­kia su­pa­žin­din­ti su ty­ri­mo at­li­ki­mo pro­ce­dū­ra pa­tik­ros punk­te. Trum­pas ben­dro po­bū­džio kon­sul­ta­ci­nis po­kal­bis ga­li truk­ti ir 1–2 mi­nu­tes, ga­li truk­ti ir va­lan­dą, jei yra re­gist­ruo­ja­ma kar­tu esan­ti di­des­nė as­me­nų gru­pė. Kaip ir mi­nė­jau, kiek­vie­nos pa­mai­nos lai­kas in­di­vi­du­a­lus. Vie­na pa­mai­na trun­ka 4 va­lan­das. Dau­gu­ma dir­ba 1–2 pa­mai­nas. Aš ne­ga­lė­ji­mą sa­va­no­riau­ti dar­bo die­no­mis kom­pen­suo­ju pa­si­rink­da­mas tri­jų pa­mai­nų for­ma­tą. Vis­gi il­giau­sias sa­vait­ga­lio bu­dė­ji­mas tru­ko 34 va­lan­das. Pra­dė­jęs dirb­ti anks­tų šeš­ta­die­nio ry­tą pa­mai­ną bai­giau tik sek­ma­die­nį ry­te, o po per­trau­kos dar tą pa­čią die­ną pra­dė­jau ki­tą nak­ti­nę pa­mai­ną, ku­ri bai­gė­si tik pir­ma­die­nio ry­tą.

– Koks bu­vo la­biau­siai įsi­mi­nęs skam­bu­tis?

– Vie­nas įsi­min­ti­niau­sių skam­bu­čių įvy­ko vie­nos iš nak­ti­nių pa­mai­nų pa­bai­go­je. Pa­kė­liau te­le­fo­ną tuo me­tu grįž­tan­tiems iš už­sie­nio. Pra­dė­jus re­gist­ra­ci­ją su­ži­no­jau, jog tai bus net sep­ty­ni as­me­nys, ku­rie ker­ta sie­ną va­žiuo­da­mi vie­na­me au­to­mo­bi­ly­je. Po to skam­bu­čio pa­žiū­rė­jęs jo truk­mę pa­ma­čiau, jog po­kal­bis tru­ko 1 val. 34 min. Dau­giau nie­ka­da ne­tu­rė­jau to­kių il­gų re­gist­ra­ci­jų, tad ši tik­rai įsi­mins il­gam.

– Ar sa­va­no­rys­tė li­ni­jo­je ne­ke­lia tam tik­ros… pa­ra­no­jos, ta pras­me, ar ne­si­no­ri pa­čiam pul­ti te­stuo­tis?

– Po­žiū­ris į pan­de­mi­ją dėl sa­va­no­rys­tės Ko­ro­nos karš­to­jo­je li­ni­jo­je ne­pa­ki­to. Nuo pat pra­džios pats as­me­niš­kai tai­kiau vi­sas tiek ma­no, tiek ša­lia esan­čių as­me­nų sau­gu­mą už­tik­ri­nan­čias prie­mo­nes, tad kaž­ko­kios di­des­nės bai­mės nie­ka­da ne­bu­vo. Ži­no­ma, pra­dė­jus sa­va­no­riau­ti da­lis šei­mos na­rių nuo­gąs­ta­vo, jog sa­va­no­ria­vi­mas Karš­to­jo­je li­ni­jo­je su tiek daug žmo­nių di­di­na ri­zi­ką su­sirg­ti. Vis­gi, jau pir­mą sa­va­no­rys­tės die­ną pa­ma­tęs, ko­kie griež­ti sa­vi­sau­gos rei­ka­la­vi­mai ten yra tai­ko­mi, abe­jo­nes dėl to iš­sklai­džiau ir šei­mos na­riams. Kol kas nei man, nei vie­nam iš ar­ti­mų­jų ne­rei­kė­jo at­lik­ti šio tes­to. Ti­kiuo­si, jog taip iš­liks ir iki pan­de­mi­jos pa­bai­gos.

– Ar lie­ka vie­tos kal­ban­tis emo­ci­joms?

– Pa­skam­bi­nu­sie­ji be­veik vi­sais at­ve­jais el­gia­si san­tū­riai ir prag­ma­tiš­kai. At­lie­ka­me vi­sas pro­ce­dū­ras ir pa­lin­ki­me vie­nas ki­tam gra­žios die­nos bei svei­ka­tos. La­bai re­tais at­ve­jais pa­skam­bi­nu­sie­ji bū­na su­ir­zę. Tai su­pran­ta­ma, nes jie to­kie bū­na iš ne­ri­mo dėl sa­vo ar sa­vo ar­ti­mo­jo svei­ka­tos. Džiau­giuo­si, jog Ko­ro­nos karš­to­jo­je li­ni­jo­je mums – sa­va­no­riams – vi­sa in­for­ma­ci­ja yra pa­tei­kia­ma la­bai iš­sa­mi, tad ga­li­me ir esant su­dė­tin­ges­niems at­ve­jams žmo­gui aiš­kiai at­sa­ky­ti. Net ir po­kal­bio pra­džio­je tas, ku­ris bu­vo su­ir­zęs, ga­vęs tiks­lius at­sa­ky­mus ir de­ra­mą kon­sul­ta­ci­ją, vi­sa­da pa­si­kei­čia ir po­kal­bio pa­bai­ga bū­na ma­lo­ni.

– Ar kei­tė­si skam­bi­nan­čių­jų nuo­tai­kos nuo ka­ran­ti­no pra­džios iki da­bar?

– At­lie­ka­mo­se simp­to­ma­ti­nė­se re­gist­ra­ci­jo­se vi­sa­da dau­giau emo­ci­jų, žmo­gus ty­ri­mui re­gist­ruo­ja­si jaus­da­mas re­a­lius simp­to­mus, tu­ri tem­pe­ra­tū­ros, jau­čia ki­tus ne­ga­la­vi­mus. Tai­gi dar­bo pra­džio­je, do­mi­nuo­jant to­kiems at­ve­jams, ir emo­ci­jos stip­res­nės vy­ra­vo. Šian­die­nos re­gist­ra­ci­jos pro­ce­dū­ra pre­ven­ci­niams ty­ri­mams ta­po grei­tes­nė, pa­pras­tes­nė, la­biau tech­ni­nė. Tai­gi emo­ci­jų, ne­ri­mo, blo­gos nuo­tai­kos ma­žiau.

– Gal to­kiai veik­lai pa­ska­ti­no ir tai, kad ma­ma yra gy­dy­to­ja, tai yra ži­no­ji­mas iš vi­daus tam tik­rų pro­fe­si­jos niu­an­sų?

– Pa­si­rink­ti sa­va­no­rys­tės ke­lią pa­ska­ti­no ir anks­tes­nė ki­ta įvai­ri sa­va­no­ria­vi­mo pa­tir­tis. Džiau­giuo­si, jog dar mo­kan­tis mo­kyk­lo­je te­ko pa­žin­ti sa­va­no­rys­tės reikš­mę. Ne­ga­liu ne­su­tik­ti, kad vis­gi iš da­lies tai ir ma­mos įta­ka. Ma­tant, kaip ji rūpinasi sa­vo pa­cien­tais, ku­riems at­lie­ka­ma he­mo­dia­li­zė, iš­ties la­biau no­rė­jo­si im­tis veiks­mų ir sa­vo dar­bu bū­ti nau­din­gam ko­vo­je su šiuo vi­ru­su. Ži­nios, ku­rias tu­riu dėl kon­sul­ta­ci­jų su ma­ma, nie­kaip ne­ga­li bū­ti pa­nau­do­ja­mos sa­va­no­riau­jant Ko­ro­nos karš­to­jo­je li­ni­jo­je. Mes – ten dir­ban­tie­ji – ga­li­me kon­sul­tuo­ti tik su pa­čio­mis li­ni­jo­mis su­si­ju­siais klau­si­mais, tes­tų at­li­ki­mu, sa­vi­i­zo­lia­ci­jos tvar­ka. Nors žmo­nės ret­kar­čiais ir klau­sia me­di­ci­ni­nių klau­si­mų, mes į juos ne­at­sa­ki­nė­ja­me ir re­gist­ruo­ja­me nuo­to­li­nei gy­dy­to­jo kon­sul­ta­ci­jai. Prie­šin­gu at­ve­ju, elg­tu­mė­mės la­bai ne­at­sa­kin­gai ir spe­ku­liuo­tu­me te­mo­mis, ku­rio­mis kal­bė­ti ne­tu­ri­me tin­ka­mos kom­pe­ten­ci­jos.

Karš­to­jo­je li­ni­jo­je sa­va­no­rių šiuo me­tu la­bai trūks­ta

„Sa­va­no­rių la­bai rei­kia ir la­bai kvie­čiu pri­si­jung­ti prie mū­sų ko­man­dos Dzū­ki­jos žmo­nes. Vi­są šį lai­ką vie­nin­te­lis sa­va­no­ris iš Dzū­ki­jos bu­vo Po­vi­las La­bu­kas, ku­rio dar­bą ko­or­di­na­vau. Tad kvie­čia­me vi­sus ne­abe­jin­gus pri­si­dė­ti ir pa­dė­ti Lie­tu­vai šiuo la­bai sun­kiu me­tu“, – sa­ko Ko­ro­nos karš­to­sios li­ni­jos ko­or­di­na­to­rė Jolanta Rut­kaus­kie­nė.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te šią sa­va­no­rys­tę? – klau­sia­me Jolantos.

– Pa­gal­bai žmo­nėms aš nie­ka­da ne­bu­vau abe­jin­ga. Ir ne dėl kaž­ko­kio sa­va­nau­diš­ko tiks­lo, o tie­siog man yra ge­ra, kai ap­link ki­tiems yra ge­ra. Ta­da aš jau­čiuo­si lai­min­ga. Ma­no kraš­te tai ži­no žmo­nės, daž­nai su­lau­kiu pa­gal­bos pra­šy­mo įvai­rioms pro­ble­moms pa­dė­ti iš­spręs­ti. Gy­ve­ni­mas taip su­dė­lio­jo, kad su­si­pa­ži­nau su šau­liais. Šių me­tų ko­vo 11 die­ną da­viau prie­sai­ką Tė­vy­nei ir įsto­jau į Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gą. Ko­vo 16 die­ną Lie­tu­va pa­skel­bė ka­ran­ti­ną. Pa­skam­bi­no man va­das ir pa­klau­sė, ar ga­lė­čiau ku­ruo­ti 300 sa­va­no­rių, nes, jo nuo­mo­ne, esu tam tin­ka­mas žmo­gus. Tu­rė­jau pa­gal są­ra­šus kvies­ti juos bu­dė­ti, re­gist­ruo­ti į bu­dė­ji­mo gra­fi­kus, ko­or­di­nuo­ti, nuo­lat pa­lai­ky­ti ry­šį. Pa­gal­vo­jau, kad vi­si bū­si­me ka­ran­ti­ne, sė­dė­si­me na­muo­se, aš su­ti­kau. Ir pra­si­dė­jo ma­no dar­bas be po­il­sio die­nų. Jis tę­sia­si il­gai, pra­si­de­da tre­čias mė­nuo. Ne­me­luo­siu, tik­rai pa­var­gau, nes sa­va­no­rių ko­or­di­na­vi­mas trun­ka be iš­ei­gi­nių, kiek­vie­ną die­ną esu įsi­pa­rei­go­ju­si ras­ti žmo­nių, ku­rie ga­lė­tų dirb­ti Ko­ro­nos karš­to­jo­je li­ni­jo­je. Prie vi­so to dar ir ma­no šei­mos gy­ve­ni­mas, mo­ky­to­jos dar­bas, ki­ti įsi­pa­rei­go­ji­mai.

Karš­to­jo­je ko­ro­nos li­ni­jo­je kas­dien rei­kia apie 50 žmo­nių pa­mai­no­se. In­ten­sy­viau­sias skam­bu­čių srau­tas ry­ti­nė ir pie­ti­nė pa­mai­nos. Po­rei­kis kiek­vie­nai die­nai skir­tin­gas pa­gal pre­ven­ci­nių ty­ri­mų po­rei­kį, ser­ga­mu­mą, kel­tų, lėk­tu­vų gra­fi­kus.

– Kas tampa savanoriais?

– Sa­va­no­riai la­bai įvai­rūs žmo­nės. Vie­ni sam­do­mi dar­buo­to­jai, ki­ti stu­den­tai, dar ki­ti ver­sli­nin­kai, po­li­ti­kai, odon­to­lo­gai ir t. t. La­bai įvai­rūs ir la­bai skir­tin­gi. Am­žius mū­sų žmo­nių 20–50 me­tų. Di­des­nė da­lis – jau­nes­ni žmo­nės.

Sa­va­no­riai lan­ko­si pe­ri­odiš­kai, bet da­lis pa­var­go, da­lis grį­žo į dar­bus, da­lis tie­siog nu­lei­do ran­kas. Vis nau­jų su­ras­ti la­bai sun­ku, nes šiuo me­tu ka­ran­ti­nas leng­vi­na­mas ir žmo­nės grįž­ta į sa­vo gy­ve­ni­mus. Ši veik­la yra ne­at­ly­gi­na­ma, mes dir­ba­me be jo­kios kom­pen­sa­ci­jos, be jo­kio at­ly­gio. Tad nor­ma­lu, kad no­rin­čių ir ga­lin­čių vis ma­žiau. Tu­riu ke­le­tą nuo­la­ti­nių did­vy­rių, ku­rie jau tre­čias mė­nuo ne­si­trau­kia nuo ma­nęs ir no­riai vyks­ta sa­va­no­riau­ti be­veik kiek­vie­ną die­ną. Ir, ži­no­ma, di­de­lį krū­vį at­lai­ko pa­tys šau­liai.

– Protrūkis rimsta, tačiau skam­bučių skaičius vis dar didelis. Kodėl?

– Šiuo me­tu skam­bu­čių srau­tas di­de­lis, nes vyk­do­mi pre­ven­ci­niai ty­ri­mai: so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, gy­dy­to­jai, dar­že­lių dar­buo­to­jai, pa­si­tai­ko ser­gan­čių, par­plau­kia kel­tai. Sa­va­no­rių ma­žė­ja, o dar­bo dau­gė­ja. La­bai sun­kus me­tas, ro­dos, tu­rė­tų vis­kas ma­žė­ti, nes ser­gan­čių la­bai ma­žai. Kai ku­rio­se sa­vi­val­dy­bė­se jau po­rą sa­vai­čių ne­fik­suo­ja­mi su­sir­gi­mai, bet vi­si pre­ven­ci­niai ty­ri­mai su­da­ro vi­so dar­bo krū­vį. Sa­va­no­riai at­lai­ko de­šim­tis tūks­tan­čių skam­bu­čių.